Pasaulio ekonomikos iššūkiai 2019 metams | Apžvalga

Oikos

  • Pasaulio ekonomikos iššūkiai 2019 metams

  • Data: 2018-12-17
    Autorius: Edita Mieldažė

    Pixabay.com nuotrauka

    Minint 10-ąsias metines po krizės, kai bankrutavo „Lehman Brothers“, vis dažniau tarp ekonomistų pasigirsta kalbų apie galimą kitą finansinės krizės kilimą. Žvelgiant į dabartinę pasaulio ekonomiką, matome tebesitęsiantį pasaulio prekybos konfliktą tarp JAV, Kinijos ir Europos, nesutarimus dėl „Brexit“, griežtėjančią JAV pinigų politiką, neramumus dėl Italijos biudžeto ir smarkiai išaugusią pasaulio skolą. Be to, vis daugiau ekonomikos analitikų pastebi, kad šiuo metu pasaulio ekonomika yra vėlyvajame plėtros etape, po kurio seks ekonomikos lėtėjimo etapas. Todėl vis daugiau rinkos dalyvių atsargiau vertina savo galimybes investuojant ir jautriau reaguoja į bet kokius neigiamus ekonomikos dirgiklius. Iš kitos pusės, pagrindiniai pasaulio ekonomikos duomenys pakankamai geri: nedarbas mažėja, perkama ir parduodama kaip niekad daug prekių ir paslaugų, o BVP nežymiai mažesnis nei praėjusiais metais. Taigi ko mums laukti iš 2019 m. pasaulio ekonomikos?

    KRIZĖS FENOMENAS

    Kaip pastebi „Forbes“ rašantis ekonomistas Billas Conerly, „ekonomika yra sudėtingas vidaus ir tarptautinių ryšių rinkinys. Niekas tiksliai negali jos prognozuoti.“ Todėl savo skaitytojams B. Conerly siūlo mąstyti „rizikos kilimo“ ir „rizikos mažėjimo“ kategorijomis. Tokiu būdu lengviau kalbėti apie prognozes.

    Kai peržengėme XXI a. slenkstį, daugelis ekonomistų išsivysčiusiame pasaulyje tikėjo, kad esminės ekonominės krizės liko praeityje ir tai yra tik besivystančių rinkų problema. Tačiau 2008 m. JAV staigiai krito būstų kainos, tokiu būdu sumažinusios finansinių instrumentų, naudojamų nekilnojamo turto padengimui, vertę. Tai, savo ruožtu, sukėlė vieno didžiausių investicinių JAV bankų „Lehman Brothers“ bankrotą – bankas turėjo sukaupęs pernelyg daug rizikingų aktyvų. „Lehman Brothers“ žlugimas peraugo į tarptautinę bankų krizę ir, nors buvo imtasi finansinių pagalbos priemonių, tai neapsaugojo nuo pasaulinės recesijos: paskolos, atlyginimai ir vartojimas susitraukė, o pasaulio ekonomikos BVP smuko trečdaliu. Kaip pastebi ekonomistai Carmen ir Vincentas Reinhartai straipsnyje „Ko turėtume pasimokyti iš 2008 m.“, „praėjus dešimtmečiui, daugelis krizės paveiktų ekonomikų atsistatė, tačiau atsigavimo procesas buvo lėtas ir skausmingas, o neigiamos krizės pasekmės ilgalaikės.“ Ištikus 2008 m. krizei, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II retoriškai klausė: „Kodėl niekas nepastebėjo krizės?“ Kodėl valstybės buvo užliūliuotos plataus masto ir greičio ekonomikos kilimo? Praėjus dešimtmečiui, ir pasauliui, tikėkimės, pasimokius iš krizės, Didžiosios Britanijos karalienės klausimas išlieka aktualus, nes globalios ekonominės krizės pridaro žymiai daugiau žalos nei įprastinės ir, norint atsitiesti, reikia daug daugiau laiko. Ekonomikos analitikai Reinhartai susistemino 11 labiausiai nuo 2007–2008 m. krizės nukentėjusių valstybių duomenis. Paaiškėjo, kad bendrai šios valstybės prarado apie 11 proc. savo BVP ir joms atsistatyti prireikė 9 m. laikotarpio. Be to, Graikijos ir Italijos BVP krito atitinkamai 26 proc. ir 12 proc., ir, nors pastaruoju metu Graikija ir Italija vis dar bando pasiekti prieškrizinį ekonomikos lygį, nepanašu, kad šioms šalims pavyks tai padaryti artimiausiu metu. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo prognoze, Graikijos ir Italijos BVP pasieks prieškrizinį lygį tik 2023 m.

    EUROPA

    Pasak Europos Komisijos Ekonominių ir finansinių reikalų direktorato, rengiančio ekonomines ES prognozes, vadovo Marco Buti,  „per dešimtmetį 2017 m. Europos ekonomika pasiekė savo piką, ir nuo tada stebime jos lėtėjimą.“ Anot M. Buti, „ekonomikos ateitis kupina nežinomybės ir daugybės tarpusavyje susijusių rizikos veiksnių.“ Taigi bendrai Europos Komisija tikisi, kad per ateinančius dvejus metus euro zonos BVP augimas lėtės, nes bus reaguojama į tarptautinės prekybos svyravimus. Kaip probleminius taškus Europoje M. Buti išskiria neužtikrintumą dėl Italijos finansų valdymo (vien valstybės skola siekia daugiau nei 130 proc. nuo BVP) bei galimą riziką dėl „Brexit“ (prekybos pokyčiai), jei nepavyktų ES ir Didžiajai Britanijai susitarti. Visgi Europos Komisija įsitikinusi, jog, kad ir koks „Brexit“ scenarijus bus, didesnis poveikis bus Didžiajai Britanijai, ne ES.

    EURO ZONOS TENDENCIJOS

    2018 m. rudens ES ekonominėje prognozėje pabrėžiama, kad nors 2018 m. ES ekonomika sulėtėjo, tačiau ji vis dar demonstruoja pakankamai aukštus ekonomikos rodiklius ir palankią padėtį darbo rinkoje, kurioje fiksuotas į prieškrizinį laikotarpį panašus nedarbo lygis. Globalios ekonomikos sulėtėjimas ir mažesnis nuspėjamumas, pasak ES ekonomistų, lėmė tai, kad ekonominis aktyvumas Europoje ėmė priklausyti daugiausia nuo privataus vartojimo ir investavimo, t. y. nuo užimtumo augimo, palankių finansavimo sąlygų, augančio pelningumo ir pastovios vidaus paklausos išlaikymo.

    Apžvelgiant euro zonos BVP rodiklio kitimą per dešimtmetį nuo krizės, 2018–2019 m. periodas fiksuojamas kaip laikotarpis, kurio metu euro zonos BVP nuosaikiai smunka: 2007 m. euro zonos BVP augo 2,7 proc., tačiau 2018 m. BVP augimas krito iki 2,1 proc., o 2019 m. prognozuojamas 1,9 proc. BVP augimas. Didžiausias BVP prieaugis 2019 m. numatomas Maltoje (4,9 proc.), Airijoje (4,5 proc.) ir Slovakijoje (4,1 proc.). Mažiausias BVP augimas euro zonoje numatomas Italijoje (1,2 proc.), Belgijoje (1,5 proc.) ir Prancūzijoje (1,5 proc.). Stebėtina, tačiau ateinančiais metais smarkiai nuo krizės nukentėjusios Graikijos BVP augimas išliks stabilus ir sieks 2 proc., o tai netgi aukštesnis BVP augimo rodiklis nei stipriausioje euro zonos ekonomikoje Vokietijoje (1,8 proc.). Iš trijų Baltijos šalių, tikėtina, 2019 m. geriausiai turėtų sektis Latvijos ekonomikai (3,2 proc. BVP kilimas). Lietuva ir Estija galimai demonstruos kiek mažesnius rodiklius ir jų BVP augimas sieks po 2,8 proc. nuo BVP.

    Kitas svarbus ekonomikos kriterijus – infliacija euro zonoje. Prognozuojama, jog 2019 m. šis rodiklis kils taip pat, kaip ir 2018 m., t. y. po 1,8 proc. Palyginimui, didžiausio ES augimo metu infliacija euro zonoje siekė 2,2 proc. (2006 m. duomenys). 2019 m. euro zonoje labiausiai kainos turėtų augti Estijoje (3,3 proc.), Latvijoje (2,7 proc.) ir Slovakijoje (2,6 proc.), mažiausiai – Airijoje ir Graikijoje (po 1,2 proc.). Ateinančiais metais Lietuvoje kainos turėtų kilti lėčiau nei 2018 m., t. y. 2,2 proc. Europos Komisija teigia, kad 2018 m. kainos euro zonoje augo dėl naftos kainų brangimo (vien per 2018 m. vasarą kainos pakilo 9 proc.), euro kritimo JAV dolerio atžvilgiu ir maisto, tabako bei alkoholio kainų nežymaus spurto (fiksuotas 2,5 proc. augimas per III 2018 m. ketvirtį). 2019 m. Europos Komisija prognozuoja, kad pagrindiniai infliaciją veikiantys veiksniai bus naftos kainų augimas, o kai kuriose šalyse narėse – mokestiniai bei administraciniai kainų pokyčiai.

    Nedarbo lygis euro zonoje 2018 m. siekė 8,4 proc., o 2019 m., manoma, mažės iki 7,9 proc. Didžiausias nedarbo lygis, 2019 m., tikėtina, bus Graikijoje (18,2 proc.), Ispanijoje (14,4 proc.) ir Italijoje (10,4 proc.). Mažiausias nedarbas laukiamas Vokietijoje (3,2 proc.), Olandijoje (3,6 proc.) ir Maltoje (4 proc.). Iš trijų Baltijos valstybių 2019 m. Estijoje nedarbas  bus mažiausias ir sieks 6 proc. Latvijoje nedarbo lygis turėtų būti 6,7 proc., o Lietuvoje – 6,3 proc. Europos Komisija teigia, kad nuo 2013 m. nedarbas euro zonoje nepertraukiamai mažėjo, o pagrindinės nedarbo mažėjimo priežastys – ekonominė plėtra, pastovus atlyginimų augimas ir įvairios struktūrinės reformos.

    ES EKONOMINĖS RIZIKOS

    Europos Sąjunga, demonstruojanti gana neblogus ekonomikos atsigavimo po krizės rodiklius, gali ateinančiais metais susidurti su ekonominėmis rizikomis. Viena jų – fiskalinis Europos Centrinio banko (ECB) politikos netvarumas. Kaip žinia, per paskutinius porą metų ECB supirkinėjo euro zonos šalių privačias ir vyriausybines obligacijas ir tam buvo skirta 60 mlrd. eurų. Tokiu būdu buvo siekiama į rinką įmesti kuo daugiau pigių pinigų, sumažinti palūkanų normas ir taip įsukti vartojimą. Realiai ECB pinigai nusėdo finansiniuose aktyvuose turtingųjų rankose ir tik maža dalis šių pinigų pasiekė realią ekonomiką. Tačiau ECB kiekybinio skatinimo pasekmė buvo ta, kad ši priemonė iškreipė ekonominės rizikos suvokimą, nes buvo superkami tiek geros, tiek prastos kokybės finansiniai instrumentai. Pavyzdžiui, ECB supirkinėjo Italijos valstybines obligacijas, nors kiti investuotojai dėl per didelės rizikos  nedrįso to daryti. Todėl, kaip teigiama Europos Komisijos 2019 m. prognozėje, „per daug ekspansyvi fiskalinė politika, nepakankamai nukreipta į potencialaus augimo tikslus, gali sukelti abejonių dėl fiskalinio tvarumo labiausiai įsiskolinusiose šalyse“. Kitaip tariant, šalių narių su pertekline skola burbulas gali sukelti problemų bankinėje sistemoje, nes skola tvari tol, kol palūkanos žemos. Išaugus palūkanoms, gali kilti problemų dėl padidėjusio skolų aptarnavimo.

    Kaip pastebi Londono ekonominės mokyklos analitikė Brunello Rosa, Europos ekonomikos lėtėjimui įtakos gali turėti ir išaugęs populistų aktyvumas (pavyzdžiui, Italijoje ir Vokietijoje), o tai gali daryti poveikį netvariam skolos augimui euro zonoje. Dar viena ES rizikos galimybė – tai „Brexit“. Ateinančių dvejų metų prekybiniai santykiai tarp ES ir Didžiosios Britanijos yra grindžiami status quoprincipu. Tai reiškia, kad ES tikisi susitarimo su Didžiąja Britanija ir galimybės išlaikyti panašius prekybinius santykius, kaip buvo ligi šiol. Bet kuriuo atveju, ekonomiškai „Brexit“ yra praradimas abiems pusėms, tačiau, kad ir koks „Brexit“ scenarijus būtų, didesnis ekonominis poveikis lauks Didžiosios Britanijos. Visgi Tarptautinis valiutos fondas (TVF) yra paskaičiavęs, kad jeigu „Brexit“ įvyks be laisvos prekybos susitarimo, Europos Sąjunga praras maždaug 1,5 proc. savo metinio biudžeto.

    PASAULINĖS EKONOMIKOS TENDENCIJOS

    Pasaulinės ekonomikos lygiu reiktų atkreipti dėmesį į tokius rizikos faktorius ekonomikai augti, kaip tebesitęsiantis pasaulio prekybos konfliktas tarp JAV ir Kinijos, Federalinio rezervų banko (FED) griežtinama pinigų politika, perkaitusios, persiskolinusios ir nuo pagrindinių pasaulio ekonomikų priklausančios valstybės. Pradedant nuo JAV, reikia priminti, kad 2018 m. spalio mėnesį įvyko JAV vidurio kadencijos rinkimai, kurių metu demokratai atgavo valdžią Atstovų rūmuose, o respublikonai išlaikė daugumą Senate. Tai reiškia, kad Kongresas susiskaldęs, todėl JAV prezidentui Donaldui Trumpui ateityje bus sunkiau tęsti mokesčių mažinimo politiką. Tačiau vidurio kadencijos rinkimai įtakos Federalinio rezervo banko (FED) planams kelti bazinę palūkanų normą neturėtų turėti. Ką gi reiškia šios palūkanų normos kėlimas? Šis ekonominis instrumentas naudojamas, siekiant „nuleisti garą“ akcijų bei nekilnojamo turto rinkoms, kad jos pernelyg greitai neperkaistų. Didinant bazinę palūkanų normą, brangsta skolinimasis. Tačiau per 10 m. nuo krizės tiek JAV, tiek Europoje egzistavo ir tebeegzistuoja labai žemos palūkanos, todėl rinkose atsirado verslų, kurie gyvuoja tik dėl pigių ir lengvai pasiskolinamų pinigų. Tad realioje ekonomikoje palūkanų normos didinimas yra savotiškas rinkos dalyvių prafiltravimas. Pasauliniu lygiu JAV dolerio palūkanų augimas turi didelės reikšmės, nes daugiau nei pusė globalios prekybos vyksta JAV doleriais. Išaugusios dolerio palūkanos reiškia padidėjusius kaštus, ypač skolintiems pinigams.

    Taipogi JAV palūkanų augimas stiprina dolerį, tuo pačiu auga kainos naftai bei importuojamiems produktams, už kuriuos atsiskaitoma JAV doleriais. Taigi griežtėjanti monetarinė JAV politika gali turėti įtakos kainų augimui, tačiau tuo pačiu ir ekonomikos sulėtėjimui. Besivystančiose rinkose (Kinijoje, Brazilijoje, Rusijoje, Indijoje, Turkijoje) dėl brangstančio JAV dolerio iškilo problemų aptarnaujant paskolas JAV doleriais (jos pabrango). Kaip antai, Turkijoje ir Argentinoje. Šios valstybės turi didžiulę užsienio skolą, kuri penkis kartu viršija šalių rezervus, bei didžiulį prekybos deficitą. Taigi besivystančios rinkos dėl sustiprėjusio dolerio tampa vis mažiau patrauklios ir vis labiau pažeidžiamos. Investuotojai nori investuoti ten, kur saugu.

    Kita svarbi pasaulio ekonomikos problema – tai prekybos karas tarp JAV ir Kinijos. Iki prezidento D. Trumpo išrinkimo, ilgą laiką pasaulio prekyba vyko laikantis liberalizacijos principų, kitaip sakant, atpiginti, supaprastinti ir turėti naudos. Atėjus į valdžią D. Trumpui, nusistovėjusi liberalizacijos tvarka perėjo į protekcionizmą. Tikslas buvo aiškus – apsaugoti savo rinką nuo pigių prekių ir paslaugų bei tokiu būdu įsukti ekonomiką (JAV valstybės užsienio skola siekia 41 proc. šalies BVP). Taigi per 2018 m. JAV prezidento administracija jau tris kartus įvedė kinams muitus. Liepą buvo įvesti muitai 34 mrld. JAV dolerių vertės kiniškoms prekėms, rugpjūtį – 25 proc. muitai 16 mlrd. JAV dolerių kiniškoms prekėms ir rugsėjo pabaigoje – kiniškoms prekėms, kurių vertė 200 mlrd. JAV dolerių. Savo ruožtu, Kinija įvedė tarifus amerikietiškoms prekėms, kurių vertė 60 mrld. JAV dolerių. Kaip pabrėžiama „Nordic Oulook“ apžvalgoje, prekybiniai karai visada turi tiesioginį ir netiesioginį poveikius pasaulio ekonomikai: 1) tiesioginis tokio konflikto poveikis tas, kad smunka prekyba ir išauga kainos importuojamoms prekėms (infliacija); 2) netiesiogiai prekybos karai tarp šalių reiškia mažesnį norą investuoti ir vartoti. Artimiausioje perspektyvoje prekybinis susitarimas tarp JAV ir Kinijos mažai tikėtinas, nors Baltieji rūmai ir nesiekia atvirai aštrinti santykių su Kinija.

  • ATGAL
    Apie nerimą prieš žiemą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.