Paskutiniam kareiviui išėjus | Apžvalga

Įžvalgos

  • Paskutiniam kareiviui išėjus

  • Data: 2014-02-17

    Algirdas Saudargas Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Apie okupacinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos dar 1993 m. rugpjūčio 31 d. rašė Algirdas SAUDARGAS. Šis jo straipsnis, anuomet publikuotas „Lietuvos aide“,  bus išspausdintas ir netrukus pasirodysiančioje A. Saudargo kalbų, straipsnių ir prisiminimų knygoje.

    Šią dieną, 1993-iųjų rugsėjo pirmąją, ilgai minės Lietuva. Šventasis Tėvas pasveikins naują Lietuvą, kokios dar nėra buvę istorijoje – laisvą su Vilniumi ir Klaipėda. Prireikė viso šimtmečio puoselėtam tikslui įgyvendinti – visiškai nepriklausoma Lietuva su etnografinėmis sienomis, sostine Vilniumi ir jūros uostu.

    Išėjo paskutinis kareivis. Kareiviai – gyvi žmonės, todėl norisi juos palydėti geru žodžiu. Tad paklausiu ne apie juos, bet apie tą techniką, tas tonų tonas metalo, kurias jie išsivežė. Ar kurią nors pasaulio šalį karinė technika yra pati palikusi? Ne, niekuomet. Ji būna išstumta. Ar kas suskaičiavo, kiek ji visa svėrė ir kiek kilogramų teko vienam Lietuvos piliečiui? Kai visi vienu metu kimba, pasirodo, įmanoma pajudinti.

    Ši metalo masė, tiek metų buvusi Lietuvoje, neramiai sujudo, kai pajuto netoli savęs laisvus žmones. Puolė į ataką, bet sustojo pusiaukelėje. Žmonės rankomis ją pradėjo stumti lauk. Tie sausio 13-osios nakties kadrai užfiksuoti istorijai. Pusmetį neryžtingai palingavusi vietoje, pajudėjo lauk. Iš pradžių labai lėtai, kilogramais. Pastaraisiais metais vis greičiau ir greičiau – tonomis. Įsivaizduokite – staiga sustabdyti tokią judančią masę belikus savaitei! Iš tiesų kai kuriems politikuojantiems pravartu būtų pasikartoti fiziką…

    Kad šis sausio 13-osios impulsas neužgestų ir taptų negrįžtamas, reikėjo nuolatinių valios pastangų. Reikėjo referendumo, reikėjo vėl priminti tarptautinėse organizacijose, o ypač kruopštaus ir kasdienio darbo tiesioginėse dvišalėse derybose. Kartais atrodydavo, kad nėra jokios properšos. Vis dėlto pamažu reikalai pradėjo judėti ir 1992 m. rugsėjo 8-ąją Rusija pasirašė. Data tapo žinoma pasauliui, o susitarimas užregistruotas Jungtinėse Tautose. Daug žmonių vienaip ar kitaip prisidėjo. Nepajėgčiau jų visų suminėti. Šiandien negalima nepaminėti dviejų – Vytauto Landsbergio ir Česlovo Stankevičiaus. Kiek valios ir kruopštaus darbo jie įdėjo į šį šventą reikalą, kiek sveikatos paliko. Kas įvertins? Bet jie turi vieną neįkainojamą atlyginimą – susėsti prie puodelio kavos ar arbatos su bet kuriuo iš tų, kurie iki galo išlaikė garbingą derybininko titulą, ir prisiminti tuos nepakartojamus laikus.

    Kad ir kaip nesinori tokią dieną mąstyti apie politiką, dera pažvelgti, kur atsidūrė Lietuva išėjus paskutiniam Rusijos kareiviui. Situacija labai primena istorinius žemėlapius iš XVI a., kai replėmis spaudė kryžiuočiai. Dabar vėl tos pačios žnyplės tarp Karaliaučiaus ir Rygos, tik valdomos iš rytų pusės. Tą šimtmetį Lietuva atsilaikė, tačiau suėjo į lemtingą uniją su Lenkija. Anų dienų politikams tai, matyt, atrodė tik taktinis žingsnis. Istorija parodė, kad jo pasekmių nepavyko visiškai atsikratyti net po šimto metų okupacijos.

    Per artimiausią šimtmetį, o gal ir greičiau, daug kas turi išsispręsti. Rytų–Vakarų įtampa susilpnėjo. Konsoliduojasi du centrai – Europos Sąjunga ir Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, kurie gali ilgam nulemti Eurazijos šiaurinės dalies geopolitiką. Tarp jų tuščios erdvės nebus. Kur eis riba tarp rytinės ir vakarinės sąjungų? Kontūrai jau dabar įžvelgiami. Štai Lenkija nedviprasmiškai pasisako už narystę NATO, o Rusija ją „supranta“ ir mano, kad tai nepažeis Rusijos interesų. Slovakija tuo tarpu pasirašo su Rusija karinio bendradarbiavimo sutartį. Iš Lietuvos kariuomenė išvedama, o Estijoje ir Latvijoje rusų mažumos vis dar „nepatogiai jaučiasi“. Vakarai tai vis pakartoja ir, atrodo, baigia priprasti. Kroatija ir Slovėnija nubrėžė aiškų kursą Vakarų link. Bosnijoje, Vakarams nuolankiai lūkuriuojant, serbams atrėžiama pusė teritorijos. Negali juk tautos be galo skersti viena kitą. Panašiai baigiami išsekinti ir Rusijos „artimojo užsienio“ karštieji taškai Kaukaze, Moldovoje, Vidurinėje Azijoje. Štai ir artėja taika, išsekimo taika. Po to didžiosios valstybės susės prie stalo ir paskelbs sienas „šventomis“ iki kito globalaus konflikto.

    Sąjunga rytuose nedaug pasikeitusi. Rusijos dominavimas iš užslėpto (juk Rusijos Federacija Sovietų Sąjungoje net atskiros sostinės neturėjo!) tapo atviras, o kitos respublikos siekia aiškiau apibrėžti savo suverenių teisių ribas. Be abejo, pakis ekonominė sistema, kitokia bus ir karinė sąjunga. Tačiau pakis tiktai forma.

    Vakaruose viskas nepalyginti aiškiau. Tiesa, stiprėjančios Vokietijos daug kas prisibijo. Nepaisant to, kad Vokietija gali tapti ir jau tampa dominuojančia ekonomine jėga, Europos Sąjungos struktūros yra gana tvirtos, o kitos valstybės kartu turi gana didelę jėgą, kad atsvertų Vokietiją. Lietuvai pasirinkimo nėra. Tarp Rytų ir Vakarų vakuumo nebus. Per 5–10 metų į visus klausimus bus atsakyta.

    Paskutiniam kareiviui išėjus, Lietuvai nebegana pasakyti to „ne“ Rytų Sąjungai. Būtinas aiškus „taip“ Europos Sąjungai. Ir ne tik jai. Nėra Lietuvai kito saugumo garanto kaip NATO. Didžiosios struktūros, tokios kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija ar NATO konsultacinė taryba, yra skirtos Rytų–Vakarų
    įtampai mažinti. Lietuvai, atskirai paėmus, jos saugumo negarantuoja. Pasakys oponentai, kad NATO narių nepriima. Kol kas. Kai vartus atvers, vėlu bus belsti.

    Yra apie ką susimąstyti esant naujai geopolitinei situacijai. Nors svetimos kariuomenės Lietuvoje ir nebėra, saugumo niekas negarantuoja. Pats laikas apie tai pradėti kalbėti tiesiai ir be metaforų. Labai noriu pasiklausyti Respublikos Prezidento ir nebūti įtarus. Tačiau iš kur man žinoti, kokia yra nacionalinė Lietuvos politika, jeigu paskelbiama, kad pasiektas kompromisas santykiuose su Rusija ir nepasakoma, koks? Vėl teks klausti. ■

  • ATGAL
    Neatrastas mokslo potencialas
    PIRMYN
    Č.Stankevičius: anuomet faktiškai įgyvendinti visišką Lietuvos Nepriklausomybę buvo beveik neįmanoma
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.