Paskutinis erelio skrydis? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Paskutinis erelio skrydis?

  • Temos: Politika
    Data: 2016-05-10
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    Artėjant Seimo rinkimams, vis dažniau spėliojama, kurioms partijoms šįsyk pavyks peržengti lemtingąjį 5 proc. slenkstį. Kad į Seimą pateks konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, neabejoja niekas. Kur kas įdomiau, kiek naujajame Seime matysime kiekvienos iš šių partijų atstovų ir kas bus naujojoje valdančiojoje koalicijoje. Įdomiausia, be abejo, kokį vaidmenį turės Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) su Ramūnu Karbauskiu priešakyje.

    Tarp partijos kandidatų – gausus būrys visuomenėje žinomų, tik labai jau skirtingų asmenybių. Kas iš pažiūros gali sieti ekonomistą Raimondą Kuodį ar buvusį vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį ir nepavykusio referendumo dėl žemės pardavimo iniciatorius? Arba kokios bendros vertybės vienija ilgametį krikdemą Egidijų Vareikį ir naujosios kairės idėjoms prijaučiančius Tomą Tomiliną ir Virginiją Vingrienę? Į šį klausimą, jei reikėtų rasti kitokį atsakymą, nei noras patekti į Seimą, atsakyti ne taip jau paprasta. Blaivybė? Galbūt, nors abejoju, kad vien ši partijos linija pritrauktų tokį margą būrį visuomenėje žinomų (ir kol kas dar nelabai žinomų) asmenybių.

    Neverta abejoti, jog šįkart LVŽS peržengs 5 proc. slenkstį. Pasimokę iš ankstesnių klaidų (2012 m. faktiškai visa partijos rinkimų kampanija buvo sukoncentruota į Visagino atominės elektrinės kritiką), pastaruoju metu „valstiečiai“ vis labiau ima kalbėti apie daugeliui gyventojų aktualius ekonominius klausimus, o partijos griežta laikysena kovos su alkoholizmu atžvilgiu (ypač asocialiose šeimose įvykusių kraupių nusikaltimų kontekste) bei partijos lyderio mecenatinė veikla (nesigilinant į R. Karbauskio verslo subtilybes) nesunkiai padės pritraukti neapsisprendusių rinkėjų balsus. Tarp savo kandidatų turėdama gausų būrį visuomenėje gerai žinomų asmenybių, ši partija galėtų visai neblogai pasirodyti vyksiančiuose televizijos debatuose. Be to, žinant nepavydėtiną „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ padėtį ir šias partijas lydinčius skandalus, neverta abejoti, kad nemenka dalis Darbo partijos (DP) ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ (PTT) elektorato taip pat pereis į LVŽS gretas.

    Tiesa, DP galimybių kol kas nereikia nurašyti. Žinoma, partijai bus sunku pakartoti 2012 m. sėkmę, kuomet ji daugiamandatėje rinkimų apygardoje užėmė pirmąją vietą. Tačiau naujojo „darbiečių“ lyderio Valentino Mazuronio populiarumas ir gebėjimas sėkmingai eskaluoti įvairius klausimus (prisiminkime tvirtą jo laikyseną ir aktyvumą pabėgėlių krizės kontekste), taip pat ir gerai išplėtota partijos struktūra (partijos skyriai regionuose ir ją remianti jaunimo organizacija „Darbas“) turėtų padėti šiai partijai peržengti bent jau 5 proc. slenkstį. Užtat „tvarkiečiams“ dabartinė kadencija Seime gali būti jau paskutinė.

    PTT strategija nesikeičia jau keliolika metų. Politizuota apkalta, klanų sąmokslas prieš „vilties prezidentą“, politinis susidorojimas su nepalankiu varžovu – šie skambūs (nors su tikrove vargu ar daug ką bendro turintys šūkiai) kone dešimtmetį didelei rinkėjų daliai atrodė labai patrauklūs, ir šie, nepaisant draudimo R. Paksui kandidatuoti, noriai atiduodavo balsus už jo globojamą partiją. Panašu, jog R. Paksas ir jo bendražygiai įtikėjo šios sėkmės formulės amžinumu, nes per keliolika partijos gyvavimo metų taip ir nebuvo sukurta nei nauja partijos strategija, nei išgryninta jos ideologija. Regis, pakako turėti visų skriaudžiamą, bet nepalūžtantį bei nepasiduodantį pirmininką, ir nuosekliai puoselėti tokį įvaizdį.

    Tik, regis, buvo pamiršta viena smulkmena. Juk visus aštuonerius metus – nuo R. Pakso apkaltos iki 2012 m. Seimo rinkimų – PTT buvo opozicijoje, todėl kalbėti apie klanų sąmokslus buvo lengva ir patogu. Tačiau įdomu, ką savo rinkėjams pasakys R. Paksas ir jo aplinka, kai per kokį susitikimą rinkėjai jų paklaus, ką per ketverius buvimo valdžioje metus jie nuveikė, kad pagaliau ištaisytų šią neteisybę ir „nubaustų“ apkaltos (arba, kaip pasakytų R. Paksas ir jo kariauna, „politinio susidorojimo“) kaltininkus? Juk daugelis tų, kurie apkaltos metu atliko „budelių“ vaidmenį arba buvo jos iniciatoriai, šiandien yra PTT partneriai valdančiojoje koalicijoje ir užima labai atsakingus postus. Štai vienas R. Pakso apkaltos dalyvių socialdemokratas Julius Sabatauskas šiandien yra Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, pagrindinis „susidorojimo“ organizatorius Artūras Paulauskas – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, R. Paksą kaltu pripažinusio Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris – Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas. Sunku patikėti, jog PTT nebūtų galėjusi užkirsti kelią šių asmenų skyrimui į aukštus postus, tik panašu, kad asmeniniai „tvarkiečių“ interesai nustelbė netgi norą atkeršyti už praeities skriaudas. Lygiai taip pat sunku patikėti, jog būdami valdančiojoje koalicijoje „tvarkiečiai“ nebūtų galėję išsireikalauti, jog R. Paksui galų gale būtų leista kandidatuoti į prezidentus ar bent jau į Seimą (juk galėjo grasinti trauktis iš koalicijos). Matyt, „tvarkiečiai“ buvo tiek įtikėję savimi, jog manė, kad būnant su valdančiaisiais vaizduoti auką taip pat paprasta, kaip ir būnant opozicijoje, o leidimas R. Paksui kandidatuoti nenaudingas jam pačiam (juk tada reikėtų ieškoti naujų būdų, kaip pritraukti rinkėją).

    Be abejo, daugeliui rinkėjų, ypač tų, kurie braukia ašaras žiūrėdami meksikietiškas telenoveles ar tipiškas holivudines (bolivudines) kino juostas, toks ilgus metus kurtas R. Pakso įvaizdis galėjo kelti empatiją ir kaskart paskatinti juos atiduoti savo balsą „visų skriaudžiamai“ partijai. Tik, skirtingai nei PTT atveju, tokiose holivudinėse (bolivudinėse) juostose nuskriaustasis galų gale įvykdo teisingumą, nubaudžia kaltuosius, ir visi gyvena ilgai ir laimingai. Netgi tokiam rinkėjui gali kilti klausimas, kaip partija galės apginti juos, kai ji net pati nesugeba apsiginti, t. y. bent jau pasiekti, kad jų lyderiui vėl būtų leista kandidatuoti?

    Be abejo, R. Pakso apkalta buvo pagrindinis, bet ne vienintelis PTT „arkliukas“. Prieš 2012 m. rinkimus PTT žadėjo pakelti minimalią algą iki 1 800 Lt, sumažinti referendumui surengti reikalingų parašų skaičių iki 100 000 ir t. t. Tačiau ir šie pažadai liko užmarštyje. DP pažadas pakelti minimalų atlyginimą iki 1 509 Lt, be abejo, liko neįgyvendintas, bet „darbiečiai“ bent jau galės aiškinti, jog tai pasiekti jiems trukdė koalicijos partneriai, nes iš šios partijos atstovų lūpų bent jau buvo siūlymų didinti minimalią algą. O „tvarkiečiai“ eilinį kartą „nepraleido progos patylėti“.

    Kurį laiką partija mėgino naudoti tautinę, euroskeptikų retoriką. Tačiau ir tai liko tik trumpalaikėmis kalbomis, nes iš esmės ši partija nedėjo pastangų nei užkirsti kelią euro įvedimui, nei apriboti galimybes užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje (o tai, regis, būtų padėję šiai partijai puoselėti nacionalistinį įvaizdį, o kartu ir atkreipti dėmesį į savo rinkiminį siūlymą liberalizuoti referendumų tvarką). Netgi šiandieninės pabėgėlių krizės PTT nesugebėjo išnaudoti, nes, išskyrus kelis mažai dėmesio sulaukusius straipsnius, nebuvo garsesnių jos atstovų pasisakymų šia tema.

    Kalbant apie euroskepticizmą ir nacionalistines idėjas, vargu ar tai artimiausiu metu galėtų tapti svarbia rinkimų korta Lietuvoje ar juolab padėti PTT tipo partijoms. Pirmiausia, kol kas Lietuva nesusiduria su imigrantų antplūdžiu, o iš ES gauna daugiau paramos, negu moka įmokų. Todėl, skirtingai nei Vakarų Europoje, vien nacionalizmas vargu ar gali būti tas veiksnys, pagal kurį rinkėjai sprendžia, už ką atiduoti savo balsus. Be abejo, žiūrint su perspektyva į ateitį, šie klausimai įgauna daug didesnę svarbą. Tačiau apie ateities perspektyvas mąsto ir multikultūralizmo problemomis Vakarų Europoje domisi ne tokia jau didelė rinkėjų dalis. O tie, kurie domisi, vargu ar balsuos už tokią partiją kaip PTT, nes politika besidomintys rinkėjai kur kas lengviau geba atskirti, kurios partijos turi tvirtas vertybines nuostatas, o kurios tiesiog užsiima pigiu populizmu. Be to, didelę dalį patriotinio elektorato Lietuvoje sudaro buvę tremtiniai ir jų palikuonys, kuriuos vargu ar lengvai sužavės partija, kurios lyderio rinkimų kampaniją kadaise finansavo prieštaringos reputacijos Rusijos verslininkas. Lietuva – tai ne Prancūzija ar Jungtinė Karalystė, kuriose nacionalistinių partijų lyderiai nesibaimindami rinkėjų rūstybės gali lankytis „Russia Today“ laidose ar netgi imti paskolas iš Rusijos bankų.

    Taigi panašu, jog PTT artėja pabaigos link. Nors apklausos rodo, kad ši partija vis dar peržengia reikiamą 5 proc. balsų slenkstį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad partijos veikėjai figūruoja ne viename korupcijos skandale, o partijos komanda visais požiūriais gerokai silpnesnė nei visų konkurenčių (todėl vyksiantys debatai tikrai neturėtų pakelti PTT populiarumo, skirtingai nei, tarkime, LVŽS), šios partijos naujajame Seime galime ir nebeišvysti. Ir tai tikrai nebūtų joks praradimas Lietuvai.

  • ATGAL
    Apie at(si)nau(jau)j(n)inimą politikoje: retorika, realybė ir žmonių lūkesčiai
    PIRMYN
    Partijos – seimo rinkimų finišo tiesiojoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.