Paskutinis Lietuvos partizanas | Apžvalga

Įžvalgos

  • Paskutinis Lietuvos partizanas

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Vytautas Tautvaišas

    Ūkinis pastatas, kuriame slapstėsi partizanas Stasys Guiga-Tarzanas Nuotrauka iš Genocido aukų muziejaus rinkinių

    Aš, Pranas Guiga, gimiau 1931 m. balandžio 16 d. Miežionėlių kaime, Švenčionių rajone. Gyvenau su tėvais, trimis broliais ir viena seserimi. Tėvai buvo mažažemiai – turėjo 5 ha žemes. 1938 metais mirė mama. Visi dirbome žemę, mokėmės iki 1940 metų. Tais metais tėvas vedė antrą kartą ir namuose atsirado pamotė Eleonora.

    Vyriausias brolis Julius, gimęs 1918 m., mokėsi Miežionėlių pradžios mokykloje, vėliau Švenčionėlių vidurinėje. Vokiečių okupacijos laikotarpiu, 1943 m., buvo suimtas ir išvežtas į Vokietiją. Gyvendamas Lietuvoje su juo palaikiau ryšius – susirašinėjau laiškais. 1984 m. jis Vokietijoje mirė.

    Brolis Stasys, gimęs 1920 m., įstojo į karinę Šaulių organizaciją. Pirmos rusų okupacijos metu dirbo Švenčionėlių ketaus liejinių gamykloje šaltkalviu. Vokiečių okupacijos metu atnaujino savo dalyvavimą Šaulių sąjungoje ir tuo pat metu dirbo gamykloje. Antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, kurį laiką slapstėsi namuose, o vėliau, 1944 m., išėjo pas partizanus.

    Brolis Juozas, gimęs 1927 m., po Miežionėlių pradžios mokyklos baigė Švenčionių gimnaziją. 1947 m. buvo pašauktas į sovietų kariuomenę, bet sužinoję, kad brolis Stasys partizanauja, jį paleido. Kada 1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą vežė į Sibirą, Juozui pasisekė pabėgti. Nuo to laiko jis tapo partizanu. Kada mane, grįžusį iš Sibiro, tardė saugumiečiai, jie prasitarė, kad Juozas suimtas ir sunaikintas. Abu broliai Stasys ir Juozas Guigos partizanavo viename būryje.

    Sesuo Genė, gimusi 1923 m., mokėsi Švenčionėlių mokykloje. Kartu su šeima ją ištrėmė į Sibirą 1948 m. Ten ji ištekėjo už tremtinio ukrainiečio, išvažiavo kartu su juo į Ukrainą ir daugiau apie ją jokių žinių nėra.

    1946 metų pavasarį areštavo mano tėvą ir įkalino Lukiškių kalėjime. Jis buvo kaltinamas ryšiais su partizanais ir sūnumi partizanu Stasiu. Tais pačiais metais be teismo tėvą išvežė į Archangelską. Bylos nesudarė ir 1947 m. rudenį tėvas grižo namo.

    Po tėvo arešto turėjau nutraukti mokslą ir ėmiau dirbti žemės ūkyje, todėl visą laiką gyvenau tėvų namuose. Broliui Stasiui išėjus partizanauti, tapau partizanų ryšininku. Brolis Stasys priklausė Vytauto apygardos Tigro rinktinei, buvo gavęs Tarzano slapyvardį. Su juo palaikėme nuolatinį ryšį. Mano ryšiai su partizanais buvo nuolatiniai – maistas, rūkalai, apranga buvo pagrindinis mano rūpestis. Priimdavau iš jų atsišaukimus, spaudą, parsiveždavau namo ir paslėpdavau. Ilgai nelaukęs, platindavau Švenčionėliuose, gabendavau į Švenčionis, Ignaliną, kitas vietoves. Bendravau ir su brolio draugais partizanais. Iš šio būrelio prisimenu Paberžį, Uosį, Beržą ir Ąžuolą. Štai vienas epizodas – užduoties vykdymas. 1946 m. važiavau į Vilniaus turgų pirkti batų. Pirkau 6 poras. Saugumo sumetimais atgal važiavau ne traukinio vagone, o garvežyje pas mašinistą. Man paprašius, ties Paduobe jis prilaikė traukinį, iššokau iš garvežio, o miške partizanai manęs jau laukė.

    1948 m. gegužės 22 d. vyko masiniai trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą. Tremties  neišvengė ir mūsų šeima. Ištrėmė mane, tėvą, pamotę ir seserį su maža dukra. Tiek ir tebuvo likę mūsų šeimos narių (kaip minėjau, brolis Juozas vežant pabėgo). Nuvežė mus į Irkutsko srities Taišeto rajono Birusos kaimą. Dirbau taigoje – rėžėme pušis, rinkome smalą. Darbas buvo sunkus, alinantis.

    1948 m. spalio mėnesį mirė mano tėvas. Pakriko sveikata, neišlaikė nervai. Liko palaidotas Sibiro žemėje. 1951 m. kovo 7 d. mane areštavo Irkutsko MGB. Tą dieną areštavo ne mane vieną, bet ir tris mano draugus: Algį Musteikį (miręs), Vladą Kėkštą iš Ignalinos raj. (miręs), Kazį Gimžauską iš Utenos raj. Mus nuvežė į Irkutską ir uždarė į centrinį kalėjimą. Prasidėjo tardymai. Apkaltino visus keturis bendra grupine politine veikla prieš Sovietų Sąjungą. Buvome kaltinami už lietuviškų dainų dainavimą, už kalbas politinėmis temomis tarp savųjų ir t.t. Šiems tardymo protokolams patvirtinti surado ir liudininkus. Tai lietuviai, mūsų tautiečiai, kurie pasidavę pabūgo arba, tikėdamiesi geresnio gyvenimo, nuėjo išdavikų keliu. Po trijų mėnesių tardymų, akistatų su liudininkais buvo sudaryta byla ir 1951 m. birželio 4 d. Irkutsko srities išvažiuojamasis teismas mus teisė. Visiems keturiems priteisė po 10 metu laisvės atėmimo ir 5 metus be teisių.

    Po teismo mane išvežė į Kazachijos SSR. Uždarė į griežto režimo politinių kalinių lagerį. Dirbau Rytų Kondracko šachtoje Nr. 10 gręžėju. 1955 m. gruodžio 10 d. iš lagerio buvau paleistas. Remiantis RSFSR Aukščiausiojo Teismo 1955 m. vasario  11 d. įsaku byla buvo nutraukta, o terminas sumažintas iki 6 metų. Taigi, tų pačių metų gruodžio mėnesį, lydimas sargybinių, grįžau pas savo šeimą į Taišeto rajono Biriusos kaimą. Teistumas panaikintas, bet į ištremtųjų sąrašus vėl buvau įtrauktas ir reikėdavo komendantūroje registruotis. Iš pradžių dirbau miško apdirbimo pramonėje, vėliau – aviacijos gamykloje darbininku iki 1960 metų. 1957 m. vedžiau tokio pat likimo savo tautietę. Grįžęs pas šeimą galvojau, kaip reikės užmegzti ryšį su partizanu broliu Stasiu. Tai pasisekė padaryti padedant buvusiems patikimiems kaimynams Lietuvoje. Nuo 1957 m. rudens su broliu pradėjome susirašinėti laiškais.

    1958 m. pradžioje pas mus į namus atėjo du civiliais drabužiais apsirengę vyrai. Jie  gyvenamajame name ir ūkiniame pastate padarė kratą. Kiek prisimenu, viskas buvo nuodugniai apžiūrėta. Tada iš karto supratau, kad buvo ieškoma mano brolio Stasio laiškų.

    Remiantis 1960 m. sausio 7 dienos SSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku, taip pat Irkutsko srities vykdomosios valdžios 1960 m. vasario 23 d. išduota pažyma, nuo 1960 m. vasario 18 d. tremtis man ir visai šeimai buvo panaikinta. Ir taip 1960 metais (dabar jau dvi šeimos) grįžome į Lietuvą be teisės apsigyventi ten, iš kur buvome išvežti, ir be teisės atgauti tremiant konfiskuotą turtą.

    Švenčionėliuose manęs nepri­regis­travo nuolat gyventi. Saugumas pareikalavo išvykti iš Lietuvos. Neišlaikė nervai ir todėl ilgai nelaukęs, tais pačiais metais, palikęs jauną žmoną ir šeimą, išvažiavau atgal į Kazachstaną. Vėl pradėjau dirbti šachtose tą patį darbą. Neilgai trukus žmona Švenčionėliuose prisiregistravo – jai nebuvo daroma didelių kliūčių. Sužinojęs tai, apsidžiaugiau ir 1961 metais vėl grįžau į Lietuvą pas savus. Šį kartą ir man pasisekė. Padėjo geri žmonės, kurie turėjo ryšių su registracijos tarnyba, ir aš tapau visateisiu savo šeimos nariu, Švenčionėlių gyventoju. Bet ramybės turėjau mažai. Po kelių mėnesių mano namuose pasirodė saugumiečiai ir įsakė per 24 valandas išsikraustyti ne tik iš Švenčionėlių, bet ir iš Lietuvos. Man paaiškino, kad likti čia galėsiu, jei pasakysiu, kur yra mano brolis Stasys. Ką man liko daryti? Aš, pagalvojęs, „pažadėjau“, kad pasistengsiu, jei galėsiu su juo susitikti, bet dabar dar ir pats nežinau, kur jis yra. Tai buvo tik žodinis pasikalbėjimas. Manęs ramybėje nepaliko. Ne tik tardydavo, bet dažnai liepdavo važiuoti į mažus Baltarusijos miestelius, kad turguose, valgyklose, eilėse prie parduotuvių iš besišnekančių žmonių ką nors sužinočiau apie savo broli Stasį. Jie vis galvojo, kad jis slapstosi Baltarusijoje. Manęs tardyti atvažiuodavo ir aukštesnio rango kagėbistai iš Vilniaus. Kad baltarusiai atviriau šnekėtų, jiems pavaišinti net duodavo degtinės. Taip mane jie persekiojo beveik iki pat Atgimimo. Nesijaučiau laisvas, nors ir nebuvau uždarytas kalėjime.

    Fiktyvias žinias apie santykius su broliu teikiau saugumo darbuotojams, o iš tikrųjų, grįžęs į  Lietuvą antrą kartą, stengiausi sužinoti, kur yra brolis Stasys ir kas su juo atsitiko. Bet tai padaryti pasirodė ne taip jau paprasta. Visgi likimas šį sykį man buvo palankus. Berods 1963 m. Švenčionėlių bažnyčioje Džiaukštaitė iš Druskėnų kaimo perdavė man laiškelį. Jame buvo parašyta, kad tam tikrą dieną man reikia važiuoti autobusu iki Liubakavo kaimo ir eiti pėsčiomis į Druskėnų kaimą. Kelyje turėjau sutikti vyrą ir moterį. Jų turėčiau paklausti, ar turi parduoti obuolių. Jei atsakys, kad turi, tai su jais eiti drąsiai. Deja, pasirodė, kad aš tą vietą mažai pažinojau ir nuėjau ne tuo keliu. Susitikimas neįvyko.

    Antras atvejis. Vieną 1964 m. pavasario vakarą ėjau iš darbo ir sutikau Kazimierą Labogą. Jis man sako: „Pasiimk maišą, ateik pas mane vakare ir susitiksi su broliu Stasiu“. Taip ir padariau, kaip jis man nurodė. Nuėjau pas jį į Miežionėlių kaimą. Nusivedė mane į tvartą. Matau, kaip Stasys kopėčiomis nusileidžia nuo tvarto palėpės. Lipa pamažu, atsargiai. Nors ir žinojo, kad susitiks su broliu, bet ginklo iš rankų nepaleido. Tai buvo pirmas jaudinantis susitikimas su broliu po ilgų išsiskyrimo metų.

    Stasys pradėjo slapta lankytis mūsų namuose, tačiau tai buvo labai nesaugu. Kartą nutiko taip, kad bute mane saugumiečiai tardė, o Stasys tuo metu buvo pasislėpęs namo palėpėje. Nuo to karto daugiausiai apsistodavo pas mano svainį Vladą Eiduką, kuris gyveno netoliese. Pagrindinė ir nuolatinė mūsų susitikimo vieta – 3 km nuo Švenčionių miesto link Ignalinos esantis pirmas eglynas. Aš turėjau motociklą. Susitikimo laikas iš anksto būdavo aptartas ir numatytas. Važiuodamas jau žinodavau, kad Stasys manęs lauks. Į vietą atvažiuodavau pirmas, visada anksti rytą. Pastatau motociklą, dairausi, už kokių 5 ar 10 minučių iš eglyno pasirodo brolis ir visada su ginklu rankoje. Pastebėjau, kiek buvo mūsų susitikimų, jis visada pasirodydavo iš kitos pusės. Aš jo laukiu vienoje pusėje, o jis netikėtai atsiranda iš priešingos pusės. Žinojau, kad manęs jis laukdavo, o ne aš jo. Susitikimų metu aptardavome susidariusią padėtį, duodavo nurodymus, ką reikia nupirkti, atvežti. Stasys buvo labai pamaldus, gal dėl to jį Dievas globojo. Kartą per metus nuveždavau jį į Švenčionių bažnyčią išpažinties. Bet tai buvo gana pavojinga. Jo prašymu prieš tai turėdavau atlikti žvalgybą. Po išpažinties parveždavau jį atgal į miškelį ir atsisveikindavome. Susitikimo vietą visada turėdavau palikti pirmas. Kiek žinau, jis dar pasižvalgydavo gerą pusvalandį ir nueidavo savais keliais.

    Pagrindinės savo slapstymosi vietos Činčikų kaime brolis man niekada nenurodė, nors tas kaimas buvo tik už poros kilometrų nuo mūsų susitikimų vietos. Net nuo manęs, brolio, laikė gilioje paslaptyje. Aprūpindavau jį viskuo, ko tik reikėdavo. Konspiracijos sumetimais batų, rūbų, laikrodžio pirkti Švenčionių rajono ribose negalėjau – buvo pavojinga. Todėl vykdavau į Baltarusiją. Vienais metais, kai jam nunešiau naujus batus,  jis man įdavė senus ir sako: „Imk, brolau, tu sulauksi laisvės, esi jaunesnis, o aš gal ne. Tai žinok, kad su šiais batais vienmarškinis per susišaudymą su saugumiečiais išbėgau iš bunkerio ir išvengiau mirties.“ Tad ir dabar tebeturiu tuos brolio partizano batus ir veltinius jo paties apsiūtus.

    Prieš pat gyvenimo pabaigą Stasys man sakė: ,,Negalvok, broliuk, kad taip visą laiką bus. Maž ir nepriseis mums susitikti, bet žinok – laisvė greitai bus.“ Taip pranašiškai partizanas Stasys Guiga-Tarzanas kalbėjo 1984 metais.

    Nuo 1962 iki 1985 m. nebeturėjau ramybės nei dieną, nei naktį. Nuolatos ateidavo ir iš Vilniaus atvažiuodavo saugumiečiai, tardydavo, kvosdavo ir reikalaudavo pasakyti arba parodyti, kur slepiasi brolis.

    Nuo 1985 m. likau jau netardomas, supratau, kad kažkas įvyko. Susitikimai su partizanu broliu Stasiu nutrūko. Vėliau sužinojau, kad 1986 metais jis mirė.

    *  *  *

    Ištikimas paskutinio Lietuvos partizano Stasio Guigos bendražygis, jo brolis Pranas Guiga, mirė 2002 metais. Palaidotas Švenčionėlių kapinėse 2002 m. vasario 22 d. ■

    V. Tautvaišas, užrašęs Prano Guigos atsiminimus, yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Švenčionių filialo pirmininkas

    „Apžvalga“ sveikina žurnalistą
    Gerimantą Statinį gegužės 7 dieną – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – tapusį Vinco Kudirkos premijos laureatu už solidžią studiją „Gedimino Akstino viršūnė“.

    Tai knyga apie garsų sportinio alpinizmo Lietuvoje iniciatorių ir entuziastą, aistringai pamilusį kalnus, Gediminą Akstiną, kuris žuvo 1959 metų vasarą, kopdamas į Dychtau viršūnę Kaukaze. Prieš tai kaprizinga lemtis vaikiną mėtė šen ir ten, buvo patyręs tremtinio ir šiurkštaus gyvenimo dalią. Gelbėjo viltis, tikėjimas ir dvasinė stiprybė.

    Savo knygai autorius pašventė keletą metų, kruopščiai kaupdamas ir sistemindamas faktus, pasišventusiai keliaudamas G. Akstino mokymosi, gyvenimo ir veiklos keliais, atkakliai ieškodamas Gediminą pažinojusių žmonių. Knygoje iškyla gana dorovinga asmenybė, motyvuotai atskleistas nuoširdus bendravimas su artimaisiais, bičiuliais, bendražygiais, gilaus žmogiškumo poelgiai nelaimės akivaizdoje, kilnūs siekiai, meilė gimtajam kraštui ir kalnams… Nors apie G.Akstiną šen ir ten buvo rašyta, G. Statinio knygoje randame daug naujo, viso to, kas buvo nežinoma arba sovietinės valdžios smerkiama, net uždrausta.

  • ATGAL
    Knygoje "Laisvė ir tikėjimas" - dešimt moterų pasipriešinimo istorijų
    PIRMYN
    tremties archyvas. "Kai buvau miręs"
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.