Istorija

  • Paulius Saudargas: Aktualus šiandien Justinas Staugaitis

  • Data: 2016-12-22

    2016 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose vyko Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo Pirmininko, vyskupo Justino Staugaičio 150-osioms gimimo metinėms skirti renginiai. Seimo Vitražo galerijoje atidaryta paroda „Lietuvos Nepriklausomybė – nuolatinis budėjimas: Justinui Staugaičiui – 150“, istorinėje Kovo 11-osios salėje vyko mokslinė konferencija „Dvasininkas valstybės kūrimo darbe: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui, Seimo Pirmininkui, vyskupui Justinui – 150“. „Apžvalgos“ skaitytojams pateikiame Seimo posėdyje vykusio minėjimo metu sakytą Seimo nario dr. Pauliaus SAUDARGO kalbą.

    www.wikimedia.org, (Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Pirmininkas, vyskupas Justinas Staugaitis)

    „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ – šiais Tautiškos giesmės žodžiais pasitikime 150-metį švenčiantį, gaila, bet tik per jubiliejus plačiau teprisimenamą, vieną svarbiausių Lietuvos tarpukario asmenybių.

    Signataras, ryškus savo laikmečio Bažnyčios hierarchas ir tuo pat metu politinis lyderis, žurnalistas, diplomatas. Kuri Lietuvos tarpukario asmenybė sugebėjo savyje sutelkti tiek daug? Nuo principingumo vertybiniais, tikėjimo klausimais iki lankstumo diplomatijos vingrybėse, nuo plunksnos aštrumo ir greitos reakcijos iki krikščioniško nuolankumo ir sugebėjimo atsisakyti savo, vardan bendro sutarimo, vardan bendro tikslo. Justinas Staugaitis tampa raktu atveriant Lietuvos duris į pasaulio pripažinimą, tampa klijais kritinėse Valstybės kūrimo situacijose, tampa atrama tikintiesiems, benusiviliantiems neskaniomis politinėmis peripetijomis. Taigi, vedami himno žodžių, pasisemkime stiprybės iš šio valstybės vyro. Tiesa sakant, analizuojant prieš amžių vykusius politinius įvykius, galime rasti daug paralelių su nūdiena.

    Žurnalistas

    Atgimstančioje Lietuvoje atgimsta ir laisvas žodis, kurio su dideliu entuziazmu imasi ir Justinas Staugaitis. Jis daug laiko skyrė rašymui. Rašymui – ne tiek kaip saviraiškos priemonei, bet idėjų sklaidai, visuomenės telkimui vertybine kryptimi, reakcijai į įvykius ir politinių oponentų veiksmus ar žodžius.

    Justinas Staugaitis rašė: „Lietuvai iš miego pasibudus, pradėjo atsirasti ne tik mūsų krašto apskritai savieji reikalai, bet ir mūsų tikybinis gyvenimas nuolat gamina klausimus, kurie nėra ir negali būti gvildenami lenkų laikraštijoje. Iš čia išeina lietuviškojo dvasiškijai skiriamo organo reikalingumas“.

    Po spaudos atgavimo toliau ryškėjo dvi srovės: labiau tautiška (būsimų valstiečių liaudininkų) ir labiau katalikiška (būsimų Krikščionių demokratų). Pirmoji srovė dar buvo vadinama pirmeiviais, antiklerikalais, liberalais ar tiesiog kairiaisiais, antroji – katalikais, klerikalais, konservatoriais, dešiniaisiais.

    J. Staugaitis rašė atsiminimuose: „1905 metų revoliucija visiems lietuviams atrišo rankas. Nesnaudė ir Griniaus kompanija. Pirmeiviai, ilgai nelaukdami, įkūrė „Šviesos“ draugiją […]. Iš karto, aišku, buvo vengiama kelti ginčus dėl pasaulėžiūros. Bet kadangi draugiją įkūrė ir jai vadovavo pirmeiviai, tai netrukus yla išlindo iš maišo.“

    J. Staugaitis rašė ir slapyvardžiu Meškus: „Ar ne labiau reikia įtempti savo jėgas kovai su ypatingu demokratizmu, su kuriuo mums taip atkakliai peršasi pirmeiviai. Jų darbas siekia ne tautybės pamatų, bet skverbiasi į pačią žmogaus dvasią, skiepydamas jon tikybinės ir socialinės anarchijos nuodus, todėl nepalyginamai yra kenksmingesnis”. Savo rašymu J. Staugaitis buvo aštrus ir tiesus.

    Iš viso jis yra parašęs 17 knygų, paskelbęs daugiau kaip 350 straipsnių tuo laikotarpiu ėjusiuose leidiniuose „Vadovas“, „Bažnytinė apžvalga“, „Naujoji Romuva“, „Šaltinis“, „Spindulys“, „Šviesa“, „Švietimo darbas“, „Tiesos kelias“, „Ūkininkas“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“. Vienas įdomiausių jo darbų – slapyvardžiu pasirašyta apysaka „Tiesiu keliu“, kuri buvo ne kas kita, kaip reakcija į Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“, kurio silpnavaliui herojui Liudui Vasariui vyskupas pateikia antitezę – ryžtingą kunigą Saulių, kuriame galima įžvelgti ir daug paties Justino Staugaičio.

    Politikas, diplomatas

    Justinas Staugaitis vis labiau įsitraukė į politinę veiklą. 1917 m. rugsėjį Vilniaus lietuvių konferencijoje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Kaip krikščionių demokratų bloko atstovas J. Staugaitis dirbo visuose demokratiškai rinktuose Lietuvos Seimuose, užimdamas pirmininko ar vicepirmininko postą. Jo vadovavimo laikotarpiu buvo įgyvendinti svarbūs valstybingumo įtvirtinimo darbai, tarptautinis Lietuvos pripažinimas, priimta Konstitucija, Žemės reformos įstatymas, įvestas litas.

    Mokėdamas septynias užsienio kalbas bei pasižymėjęs prigimtine išmintimi bei nuojauta, J. Staugaitis suvaidino svarbų vaidmenį tiek Lietuvos Nepriklausomybės pripažinime, tiek vystant tarptautinius santykius, ypač su Šventuoju Sostu. Savarankiški ryšiai su Vatikanu lietuviams tiesiogiai reiškė išsivadavimą iš Lenkijos pretenzijų į Lietuvos Bažnyčios, kartu ir valstybės, globą. Tad jau 1918 m. kovo 24 d. Lietuvos Tarybos delegacija prašo Popiežiaus pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir suteikti jai apaštalinį palaiminimą. J. Staugaitis dar du kartus šį prašymą pakartojo pačiame Vatikane ir taip pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui.

    Savo prisiminimuose J. Staugaitis rašė apie labai įtemptus ir subtilius pokalbius, dar tik auštant Nepriklausomybei, su tuometės Vokietijos vietininkais. Okupantams atleidinėjant varžtus, teko žingsnis po žingsnio, per daug neerzinant artėti prie galutinio tikslo – visiškos Nepriklausomybės. Žvelgiant iš nūdienos perspektyvos, esama daug paralelių su Sąjūdžio metais ir geopolitiniu Kovo 11-osios stebuklu. Juk ir XX amžiaus pabaigoje mūsų klausė tiek okupantai, tiek demokratiniai Vakarai: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?“ Norėjome dabar, norėjome ir tada. Tačiau kiek drąsos, kantrybės ir išminties reikėjo dabar ir tada. Justinas Staugaitis mena kompromisus, rastus Vilniaus lietuvių konferencijoje – labai svarbiu ir trapiu valstybei momentu. Nors savo publicistikoje J. Staugaitis aršiai kritikuoja kairiuosius, kaipo ateistus, tačiau jo pažiūros anaiptol nebuvo fundamentalistinės. Minėtoje konferencijoje formuojant Lietuvos Tarybą jis pritarė siūlymui atšaukti du demokratiškai išrinktus kunigus ir jų vietas užleisti mažumoje atsidūrusių kairiųjų atstovams.

    Kaip ir prieš kelias savaites, taip ir prieš 90 metų: pasibaigus Seimo rinkimams 1926-ųjų pavasarį susikuria koalicija, atvedusi lietuvišką parlamentinę demokratiją prie bedugnės krašto. Rinkimų rezultatai suponavo daugiausia vietų gavusių krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų koaliciją. Tačiau įtempta ir purvinoka rinkimų kampanija į Trečiąjį Seimą tik dar labiau padidino takoskyras tarp krikdemų ir valstiečių liaudininkų ir pastarieji partneriais pasirinko trečioje vietoje likusius socialdemokratus, o koalicijos pilnumui dar pasikvietė ir tautinių mažumų atstovų.

    Krikščionys demokratai „Tėvynės sarge“ rašė: „Žinoma, eidami į žmones jie mokės kalbėti plonu liežuvėliu, ypač mokės peikti Seimą, valdžią [...]. Galų gale kaltę suvers krikščionims demokratams. Bet kiekvienas iš mūsų, einant į rinkimus, turi prisiminti, kaip laputė gaidelį išviliojo iš medžio neva pasivaikštinėti. Atsiminkiet mūsų senelių pamokinimą: Neik su velniu riešutauti, neik su ponu bičiuliauti.“

    Silpna koalicija „iš reikalo“ nesugeba užtikrinti šalies stabilumo. 1926 metais, po įtemptų lapkričio įvykių, Lietuvoje prezidentas Kazys Grinius pripažino, kad koalicija braška per siūles: „Manau, kad ne vėliau kaip kovo mėnesį jau galėsime su socialdemokratais skirtis ir sueiti į koaliciją su praktiškesniu krikščioniškuoju bloku“, – vildamasis priimti biudžetą dar su sena koalicija, delsia Prezidentas.

    Tai citatos apie amžiaus senumo įvykius, tačiau, atsitiktinai nugirstos, gali pasirodyti lyg šiandienos aktualijų nuotrupos. Trapaus valstybingumo klausimas, vertybinės takoskyros šalies politikos viduje ir nuolatinės grėsmės iš Rytų buvo ir tebėra aktualios. Tokios asmenybės kaip Justinas Staugaitis rodo pavyzdį, kaip tvirtai, nuosekliai ir išmintingai eiti tiesiu keliu ir vesti kitus.

    Išvykęs Vyskupu į Telšius J. Staugaitis, paleidus Parlamentą, toliau reiškėsi spaudoje, kovojo už krikščionių demokratų veiklos ir žodžio laisvę. Vyskupo autoritetas ir tvirta laikysena tapo atrama ir katalikų politikams, ir daugeliui tikinčiųjų apskritai. Tokie Valstybės tėvai-kūrėjai yra mūsų atrama ir šiandien, vis dar statant demokratinį Valstybės rūmą. ■

    www.wikimedia.org, Užsienio reikalų ministerijos nuotrauka, (J. Staugaitis pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui Vatikane)

  • ATGAL
    Jono Basanavičiaus Lietuvos beieškant
    PIRMYN
    Dvi vasario 16-osios
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.