Paulius Saudargas: rusai sutiko draugiškai, tačiau nuo papildomų paieškų „saugojo“ | Apžvalga

Įžvalgos

  • Paulius Saudargas: rusai sutiko draugiškai, tačiau nuo papildomų paieškų „saugojo“

  • Temos: Įvykiai
    Data: 2012-09-27
    Autorius: Kęstutis Danielius Rimkevičius

    Paulius Saudargas (Nuotrauka iš ekspedicijos "Kraslagas'12" archyvo)

    Apie nelengvos, bet prasmingos kelionės į lietuvių tremties vietas Sibire tikslus, įspūdžius ir rezultatus kalbamės su ekspedicijos „Kraslagas ’12 Prezidento A. Stulginskio tremčiai atminti“ dalyviu, Seimo nariu Pauliumi SAUDARGU.

    Kaip gimė idėja organizuoti ekspediciją Sibire? Kodėl jos ašimi pasirinkta būtent Aleksandro Stulginskio asmenybė?

    Idėja gimė organizacijai „Už pilietinę visuomenę“, kurioje veikia daugiausiai krikščionys demokratai. Aleksandras Stulginskis taip pat buvo krikščionis demokratas, labai iškilus ir įsimintinas Lietuvos valstybės veikėjas, pirmasis Seimo pirmininkas ir vienintelis prezidentas, kuris, ištremtas iš Lietuvos, kentėjo lageriuose. Jis Lietuvos nepaliko savo noru, buvo suimtas ir ištremtas, kalėjo Kankso kalėjime, vėliau Kraslago lagerių sistemoje, konkrečiau – Rešotuose. Mūsų misijos tikslas buvo prisiminti, įamžinti, pagarsinti, atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų Prezidentą A. Stulginskį, kuris, palyginti su kitais prieškario prezidentais, galbūt šiek tiek užmirštas, ne taip akcentuojamas visuomenėje, nors yra vienas iš mūsų nepriklausomos valstybės statytojų. Taigi mūsų žygio ašis buvo būtent Aleksandras Stulginskis. Popiežiaus Leono XIII literatūrinis fondas šia idėja susižavėjo ir mūsų kelionę iš dalies rėmė.

    Kaip sekėsi kelionėje? Kaip į lietuvių ekspediciją reagavo vietos gyventojai? Kokių netikėtumų patyrėte, atradimų padarėte?

    Didelių netikėtumų nebuvo. Mus sutiko Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis. Jis mums padėjo susiorientuoti pirmomis dienomis, parodė, kur yra Revučij kapinaitės, buvusios šalia lagerio, kuriame priverstinius darbus dirbo Prezidentas A. Stulginskis. Ten atnaujinome paminklą, nes pačių kapinių tvarkyti, ko gero, net nėra prasmės… Jos gerokai apdegusios, taiga ten degė kelis kartus, miškas praktiškai pasiglemžęs tuos antkapius, kurie dar šiek tiek yra išlikę, matomi. Daugumą lietuvių palaikų artimieji pargabeno į Lietuvą. Dabar ten daugiausia turi prasmę ir viltį išlikti 1989 m. pastatytas paminklas mūsų tremtiniams. Tai ant betoninio pagrindo pastatytas didelis metalinis kryžius. Jį mes perdažėme, kad nerūdytų. Mane nustebino tai, kad kitų tremtį menančių vietų praktiškai nėra išlikusių. Patys lageriai, nameliai, tvoros išnykę, nelikę nė lentos. Viskas seniai nuniokota gaisrų, išardyta, sugriauta ar tiesiog gamta yra pasiglemžusi istorinius paminklus. Taigi tose vietose nelabai ką ir yra lankyti. Revučij kapinaitės, kuriose atnaujinome paminklą ir kurias įamžinome fotografijose, filme, ko gero, ir yra ta vieta, kurią reikėtų puoselėti.

    Nižnij Ingašo miestelyje yra įrengtas kraštotyros muziejus, kuriame išsaugoti duomenys apie lagerius, tremtinius, apie visa tai, kas vyko miestelio pašonėje. Ten mes palikome archyvinės medžiagos apie Prezidentą A. Stulginskį, medalį, kuriame jis pavaizduotas, Rūpintojėlio skulptūrą, kurią įdavė tremtinių Lapteviečių draugija, ir kitus atminimo dalykus, papildysiančius muziejų ir padėsiančius toje vietoje išsaugoti prezidento A. Stulginskio atminimą.

    Nižnij Ingašo kraštotyros muziejuje. Čia ekspedicijos dalyviai paliko medžiagos apie A. Stulginskį, atminimo medalį, Rūpintojėlio skulptūrą

    Muziejaus darbuotojai ir vietinio laikraščio žurnalistė, kuri kartu su mumis važiavo, tikrai labai draugiškai, šiltai, pagarbiai mus sutiko. Jiems buvo įdomu, nes jie tuo patys užsiima. Jie tikrai labai smalsiai ir draugiškai su mumis bendravo. Kanifolnij gyvenvietės vietos valdžios atstovė (atitikmuo Lietuvoje tikriausiai būtų seniūnė) taip pat mus šiltai priėmė kabinete, kuriame, žinoma, kabo didžiulis Putino paveikslas… Visgi iš kitų vietinių žmonių didelio susidomėjimo nebuvo.

    Kita vertus, dėmesį atkreipdavome, nes dėvėjome vienodas „uniformas“. Bet, kur nuvažiuodavome, vietos gyventojams krisdavo į akis, kad esame ne vietiniai, ir per visą kaimelį pasklisdavo gandas, kad atvyko kažkokie lietuviai, kažkokia ekspedicija. Viešųjų ryšių prasme mes laimėdavome ir šiek tiek skleidėme gandą, kas esame. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, vietiniai nei labai apsidžiaugdavo, nei labai nuliūsdavo. Skirtumas didelis, pavyzdžiui, palyginti su Gruzija, kur žmonės, išgirdę, jog esi iš Lietuvos, labai apsidžiaugia. Rusijoje tiesiog galva palinksi… Arba jie apie Lietuvą nelabai žino, arba informacija apie Baltijos valstybes yra neutrali, arba veikiau neigiama. Pykčių, konfliktų, kad atvykome aplankyti lietuvių tremtinių vietų, nebuvo.

    Kokios emocijos, įspūdžiai lydėjo lankant A. Stulginskio tremties vietą, tvarkant Kraslago tremtinių kapines?

    Jono Čerskio viršukalnėje

    Bijau sumeluoti ir padaryti neteisingas interpretacijas, bet man labiausiai įstrigo tai, kad vietinė Rusijos valdžia, atrodo, nenori, jog tremties vietose būtų likę istorinių paminklų, jog būtų ką prisiminti. Mus veža ir lydi į vietas, kurios jau yra užfiksuotos, kuriose stovi paminklai ir kurių jau neištrinsi iš atminties. Atrodo, kad nuo bet kokių papildomų paieškų stengiasi mus apsaugoti. Matėme kažkokių pastatų, griuvėsių, tačiau pro juos mus tik pravežė ir patikino, kad nieko nėra išlikę. Taigi susidarė tokia nuomonė, kad yra tam tikras oficialus šaltumas: mus nuvežti į vietas, kurias mes tiksliai žinome, bet nesuteikti galimybės atrasti ir išsaugoti daugiau istorinio paveldo. Manau, kad tokia yra oficiali jų politika. Iš tiesų keista, kad visiškai nieko nėra išlikę iš lagerių. Galbūt kas nors yra rasta, atkapstyta, tačiau mūsų grupelei, nors domėjomės, nieko papildomai nebuvo parodyta.

    Beje, prieš vykdamas į šią kelionę perskaičiau keletą knygų apie Prezidento A. Stulginskio gyvenimą. Man įspūdį padarė pati jo asmenybė, kurią atradau iš naujo. Tai buvo paprastas, tačiau užsispyręs, tvirtas žmogus, kuris iki galo atidavė save tėvynei Lietuvai. Todėl Lietuvoje turėtume labiau skleisti žinią apie jį.

    Ar ši ekspedicija į Sibirą – vienkartinė? Galbūt ji įkvėpė ir toliau domėtis Lietuvos tremtinių likimu, jų atminimo išsaugojimu Sibire ir ruoštis naujoms ekspedicijoms?

    Ši ekspedicija buvo daugiau žvalgomoji, iš jos galima padaryti daug išvadų – ko trūksta, kaip, „užsikabinant“ už to, kas yra Sibire, išsaugoti tai, kas ten išlikę, tikslingai važiuojant į vietą, dar šiek tiek pasikapsčius archyvuose, ką dar galima užfiksuoti, ko dar nepasiglemžė gamta, gaisrai ar kas dar nenumarinta vietinės valdžios. Reikia maksimaliai fiksuoti lietuvių, kalėjusių Rusijoje, istoriją.

  • ATGAL
    Tautinės mažumos: nuo konfliktų - iki integracijos
    PIRMYN
    Gyvenimas, išbūtas miške
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.