Pažaislio vienuolynui – 350 metų | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pažaislio vienuolynui – 350 metų

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: Rasa Baškienė

    (Mindaugo Paknio nuotrauka)

    Šių metų lapkričio 3 d. minime oficialią 350 metų Pažaislio vienuolyno įsteigimo sukaktį. 1664 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas suteikė fundaciją Pažaislio kamaldulių vienuolynui, tačiau vienuolyno statybos, prasidėjusios tik 1667 metais, užtruko net keletą dešimtmečių. Bažnyčia buvo dekoruojama stiuko lipdyba, sienine tapyba, juodu ir raudonu marmuru, o atskiros detalės, aprėminimai ir visas bažnyčios fasadas – smiltainiu. 1712 metais bažnyčia buvo konsekruota, o pats vienuolyno kompleksas, kuriame buvo įrengta 13 namelių vienuoliams kamalduliams, baigtas statyti tik ketvirtame XVIII a. dešimtmetyje.

    Pažaislio vienuolynas ne kartą ėjo iš rankų į rankas: 1831 m. carinė valdžia kamaldulių vienuolyną atidavė stačiatikiams, o šie, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, persikėlė į Rusiją, išsiveždami fundatoriaus K. Z. Paco dovanotas vertybes: dalį archyvo, Dievo motinos paveikslą, varpus, liturginius reikmenis. Vokiečių kariuomenė apgadino vienuolyno stogą, palikdama mirkti vertybes lietuje, tad vienuolynas kone merdėjo iki 1920 metų, kuomet į jį atvyko šv. Kazimiero kongregacijos seserys, kurios iš visų jėgų kibo į vienuolyno atstatymo darbus.

    Lapkričio 3 d. Bažnytinio paveldo muziejuje vyko mokslinė konferencija, skirta Pažaislio vienuolyno 350 metų įsteigimo paminėjimui. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai, skaitę pranešimus apie Pažaislio vienuolyno istorinius aprašymus, puošybą, architektūrą, buvo pristatyta Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija“. Šiame straipsnyje „ Apžvalgos“ skaitytojams papasakosime apie kelis pranešimus iš konferencijos, ryškiausiai atspindinčius sudėtingą Pažaislio vienuolyno istoriją.

    Kristupas Zigmuntas Pacas – Pažaislio vienuolyno fundatorius

    Kauno pakraštyje, prie marių stovi Pažaislio vienuolyno ansamblis – XVII–XVIII a. Lietuvos baroko šedevras. Ansamblio fundatorius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), garsios didikų Pacų giminės galva. Gavęs puikų išsilavinimą Krokuvos universitete Lenkijoje bei Paduvos ir Perudžos universitetuose Italijoje, nemažai keliavęs po tuometinę Europą ir gerai išmanęs meną, kancleris, sugrįžęs į tėvynę, ant šalia Nemuno esančios kalvos, kurią vėliau pavadino Mons Pacis, nutarė pastatyti kamaldulių vienuolyną. Šio ordino centras buvo netoli Perudžos esantis Montis Coronae vienuolynas, kurį K. Z. Pacas dažnai lankydavo. Pažaislio kamaldulių vienuolynas buvo pirmas šio ordino vienuolynas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir ketvirtas abiejų tautų Respublikoje (Žečpospolitoje). Gavus popiežiaus Aleksandro VII ir kamaldulių ordino generolo leidimą Pažaislyje steigti vienuolyną, 1664 m. buvo pasirašytas fundacijos aktas, 1667 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, 1674 m. – pati bažnyčia. 1712 m. bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis.

    Vienuolyną kūrė pakviesti iš Italijos menininkai: architektas Džovanis Batista Fredianis, vėliau – architektai broliai Pjeras ir Karlas Putiniai, florentietis tapytojas Mykolas Angelas Palonis, tapęs sienų ir altorių paveikslus, portretus, stiuko lipdinius kūrė skulptorius Džovanis Merlis. Mikalojus Volšeidas kūrė bažnyčios fasado ir didžiųjų vartų skulptūras, kupolo freską nutapė tapytojas Džiuzepė Rosis. Ansamblio branduolys – šešiakampė bažnyčia su aplink išdėstytomis keturiomis koplyčiomis, prieangiu ir presbiterija.

    K. Z. Pacas, statydamas vienuolyną, negailėjo pinigų smiltainiui ir marmurui, gabenamiems iš Krokuvos marmuro laužyklų. Juodu ir raudonu marmuru dengtos sienos, puoštos arkos, durų įrėminimai, balkonai, marmurinės grindys išklotos visoje bažnyčioje ir koplyčiose. Pažaislio vienuolyno koridoriuje prie zakristijos esantis kamaldulio šv. Brunono Kverfurtiečio vienuolikos paveikslų ciklas, tapytas garsaus italų menininko M. A. Palonio,  pasakoja apie 1009 m. atliktą pirmąjį Lietuvos krikšto aktą ir su juo susijusį pirmą kartą Kvedlinburgo analuose tais metais paminėtą Lietuvos vardą. Kamaldulių istorija sąsajų su Lietuva turi dėl šv. Romualdo mokinio šv. Brunono Kverfurtiečio, kuris buvo nužudytas Lietuvos paribyje, mirties.

    K. Z. Pacas mirė 1684 m., taip ir nesulaukęs statybų pabaigos. Po metų mirė jo žmona Klara Izabelė de Maji Laskaris-Pacienė. Abu fundatoriai su anksti mirusiu sūneliu buvo palaidoti bažnyčios rūsio kriptoje, netoli didžiųjų įėjimo durų. Kamalduliams buvo užrašytas didžiulis palikimas, o vienuolyno statyba toliau rūpinosi K. Z. Paco įsūnytas brolėnas Kazimieras Mykolas Pacas. Kalbama, kad prieš mirtį fundatorius sudeginęs visas vienuolyno statybos sąskaitas, pareiškęs: „Ką atidaviau Dievui, Jam vienam tebūna žinoma“.

    Pažaislio vienuolyno aprašymai  XVIII–XIX a.: tarp legendų ir tikrovės

    Lapkričio 3 d. konferencijoje pranešimą „Pažaislio vienuolyno aprašymai XVIII–XIX a.: tarp legendų ir tikrovės“ skaitęs knygos „Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija“ autorius Mindaugas Paknys klausytojams pasakojo, kad Pažaislis XVIII–XIX a. keliautojus pasitikdavo kitoks nei dabar. 1838 m. žemėlapyje buvo dar daugiau kamaldulių vienuolyno ansamblio detalių prie užtvenkto Žaisčio upelio. Pasak M. Paknio, visi keliautojai atkreipdavo dėmesį į vienuolyno aukštą meninį lygį ir aplinkos teikiamą įspūdį. Apie Pažaislį labai daug rašė keliautojai Mykolas Balinskis ir Teodoras Triplinas. Jų aprašymai panašūs, nors juos skiria 10 metų.  M. Balinskis rašo:  „Ant stataus Nemuno kranto kyla ugninis bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Kalno šlaito apačioje augančių medžių viršūnės siekia bokšto pamatus, o jų šakoti kamienai pridengia prie bokšto esančią prarają. Slėnio gilumoje gražus Nemunas suka dailią juostą, o tolumoje pievos, laukai ir tamsūs miškai, tarp kurių matyti kaimiečių trobos, ir kurie šiam vaizdui suteikia saldžios melancholijos….“ T. Triplinas rašo panašiai: „Slėnio gilumoje skleidžiasi sidabrinis Nemunas, pievelės, laukai ir miškai, tarp kurių kaimiečių trobos ir keletas dvarelių. Visa tai pripildo sielą saldžios melancholijos…<…> Ach, tai tokia vieta, kokios antros Lenkijoje nėra…“ Pasak pranešėjo, M. Balinskio aprašymai buvo labai populiarūs, ir tais laikais niekas nematė jokios bėdos, jei savo raštuose pasiremdavo kito autoriaus citatomis be jokių išnašų.

    Pirmasis Pažaislį aprašė garsus prancūzų keliautojas A.  de la Motray, apsilankęs jame 1726 m., tepraėjus 14 metų po vienuolyno konsekracijos. Aubry de la Motray buvo profesionalus keliautojas, aplankęs Pažaislį po 30 metų kelionių po Europą, Aziją, Šiaurės Afriką, publikavęs savo įspūdžius dviejuose tomuose. Pažaislis pateko į 3-ąjį tomą, išleistą 1732 metais kartu su kelionių į  Skandinaviją, Rusiją ir Lenkiją aprašymais. Pažaisliui jis skyrė daugiau vietos, nei visam likusiam Lietuvos aprašymui. Jis gyrė Pažaislio bažnyčią, lygindamas ją su Romos bažnyčiomis. Jo aprašymai labai tikslūs, jis buvo gerai susipažinęs su vienuolynu. Pavyzdžiui, jo parašytos pastabos nurodo, kad marmuras bažnyčiai buvo vežamas iš Krokuvos, o ne iš Italijos, kaip kad susitarę tvirtindavo XIX a. keliautojai.

    Pasak M. Paknio, Pažaislio chronologija atsispindi XVIII–XIX a. aprašymuose, tarp jų – Tiškevičiaus trijų straipsnių leidinyje apie LDK vienuolynus. Šis leidinys neturi analogų visoje Lenkijoje, jame daug dėmesio skirta Pažaislio vienuolynui. XIX a. gausėja keliautojų, kurie aprašo kraštą ir žymiausias vietas. Aprašinėjama skirtingais tikslais bei pavidalais: laiškų pavidalu rašė Augustas de Sale, Napoleono armijos kareivis, minintis, jog jam tekę matyti Pažaislio vienuolyną. Kiti rinko etnografines, istorines žinias. Atsirasdavo aprašymų, reportažų, kurie būdavo spausdinami Varšuvos, Poznanės laikraščiuose.

    Vienuolyno istorija aplipusi mitais ir legendomis, atsiradusiomis kartu su romantikų, etnografų aprašymais. Manoma, kad legendos užrašytos XIX a. pirmoje pusėje. Jos skirstomos į natūralias  (tikras) ir nenatūralias. Prie pastarųjų galima skirti istoriją apie švedų karalių Karolį XII, kuris, kaip pasakojama, tapytą židinį palaikęs degančiu ir sviedęs į jį batą. Ta legenda gana gyva, patvirtinanti, kad Pažaislio meninis lygis apgauna ne vieną.

    Legenda apie velnių sunaikinimą yra viena įdomiausių, joje teigiama, kad vieta, kurioje dabar stovi vienuolynas, kadaise buvusi velnių susirinkimo vieta. Velniai rinkdavęsi numesto rato stebulėje (vidinėje rato dalyje, į kurią įeina rato ašis). Pasak pranešėjo, taip sugalvoti reikėjo didelio  literatūrinio talento. Sakoma, kad pats Pacas užkalęs stebulę pagaliuku ir įmetęs į ugnį. Dar viena legenda – apie auginamus maistui vėžlius. „Na, kad juos galima būtų auginti ir valgyti, sunkiai tikėtina, nes vėžliai auga lėtai. Geriau auginti žuvis. O ir iš pusantro kilogramo vėžlio – mėsos nedaug…“, – šypsojosi pranešėjas.

    Baigdamas pranešimą, M. Paknys suintrigavo klausytojus, pateikdamas įdomų faktą apie tikrąją vienuolyno fundacijos datą: „Fundacijos aktas nėra išlikęs, tačiau yra išlikusi Džiovanio Batistos, vieno pirmųjų Pažaislio vizitatoriaus 1685 m. surašyta Pažaislio fundacijos istorija (1664– 1685 metai). Ji laikoma itin patikimu šaltiniu, kuriame teigiama: ,‚Lapkričio 5 d. grupė didikų atvykę į Pažaislio vienuolyno fundacijos proga… Iki tol buvęs prastas oras pasitaisęs, nušvitusi saulė…“ Patikrinęs kalendoriuje, pamačiau, kad lapkričio 6 d. buvo sekmadienis, tad tikėtina, kad Pažaislio fundacija suteikta ne lapkričio 3 dieną, bet lapkričio 6 dieną…“

    Mindaugo Paknio nuotrauka

    „Seserų kazimieriečių nekasdieniška kasdienybė Pažaislyje“

    1920 m. lapkričio 2 d. Katalikų bažnyčia surašė oficialų aktą dėl Pažaislio vienuolyno perdavimo seserims kazimierietėms. Sesuo Lidija Edita Šicaitė, šv. Kazimiero kongregacijos atstovė,  konferencijos dalyviams skaičiusi pranešimą „Seserų kazimieriečių nekasdieniška kasdienybė Pažaislyje“, taip pradėjo: „Lapkričio 19 d. kompleksui suteiktas šv. Kazimiero seserų kongregacijos vardas. Viešpats, puikiai išstudijavęs kamaldulių ordino regulą ir joje įvardytas nuostatas dėl moterų lankymosi vienuolyne, nusišypso geraširde šypsena: kontempliatyviam vienuolynui skirtose patalpose įkurdina apaštalinę moterų vienuoliją. <…> Susikūrus Nepriklausomai Lietuvai, Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į Čikagos kardinolą atsiųsti seserų vienuolių, kad jos čia įsikurtų ir steigtų mokyklas. Tuo metu kazimierietės buvo vienintelė lietuviška moterų kongregacija Lietuvoje, turinti didesnę vienuolinio gyvenimo ir socialinio darbo patirtį. Iš jų laukta švietėjiškos ir kultūrinės misijos. Marijonas Pranciškus Bučys apie seseris rašė: ‚Kazimierietės pakels Lietuvos moteris, o moterys apkuops apkerpėjusius vyrus‘. 1922 m. spalio 2 d., Angelų sargų dieną, pirmosios penkios kazimierietės atvyko į Lietuvą…“ Kazimierietės žinojo, koks sunkus uždavinys jų laukia: apleistas vienuolynas su bažnyčia ir 80 ha žemės. Pasak pranešėjos, šv. Kazimiero kongregacijos steigėja motina Marija Kazimiera Kaupaitė tuomet tarusi : „Dievui nėra neįmanomų dalykų“ ir su viltimi kibusi į darbus. Nuolat teigdama, kad „jei darysime viską, ką pajėgiame, Dievas būtinai ateis mums padėti“, ėmėsi nelengvos misijos – rūpintis vienuolyno kompleksu, kad šis taptų įrankiu vykdyti seserų pagrindinę misiją.

    O realybė buvo tokia: į Rusiją išvežtas stebuklingas Dievo motinos paveikslas, bibliotekos knygos išmėtytos ir išnešiotos, išvogti bronziniai daiktai, sugadintas bažnyčios bokštas, varpai nuimti, laikrodžiai sugadinti, bokštų stogai, dengti toliumi, kiaurai permirkę… Nebuvo likę jokių bažnytinių indų nei rūbų. Rūsyje po bažnyčia buvę karstai ir kaulai išvartyti, zakristijos lubos sulūžusios, prie mažųjų altorių buvę grindys išardytos. Nebuvo nė vienų šoninių durų, o bokštuose – langų. Vienuolynui trūko 200 durų ir 200 langų rėmų, langai be stiklų…

    Pasakodama apie tolimesnę seserų kazimieriečių veiklą s. Lidija Edita teigė, jog seserys nepabūgo nekasdieniškų rūpesčių kasdienybėje ir drąsiai ėmėsi triūso. Po dviejų metų motina Marija Kazimiera Kaupaitė išvyko į Čikagą, Pažaislyje palikusi 4 seseris ir 20 naujokių – būsimų vienuolių.  Kai 1927 m. vasarą ji vėl apsilankė Lietuvoje, Pažaislyje gyveno beveik 100 seserų kazimieriečių. Bažnyčioje kiekvienų metų liepos 2 d. buvo pradėti minėti šv. Marijos apsilankymo pas šv. Elžbietą, spalio mėnesį – Marijos Rožančinės atlaidai. Seserų kazimieriečių iniciatyva buvo įvesti šv. Kazimiero atlaidai, intensyviau pradėta švęsti Marijos, šv. Juozapo bei šv. Elžbietos šventes. Seserų kaip vienuolių gimtadienio diena vadinta rugpjūčio 15 d. – šv. Marijos į dangų ėmimo šventė. 1923–1948 m. 166 merginos sudėjo Dievui neturto, skaistumo ir kuklumo įžadus. Užaugintos 24 vienuolijos kartos, pasklidusios po visą Lietuvą į misijų vietas.

    1927 m. vienuolės sužinojo, kad kamaldulių Dievo motinos paveikslas yra Maskvoje, Donskojaus vienuolyne. Seserų kazimieriečių ir bažnytinės vyriausybės pastangomis pradėta rūpintis, kaip grąžinti paveikslą į Lietuvą. Rusija paveikslo grąžinti nenorėjo, reikalavo mokesčio – 2000 litų. Vėliau pakakę ir 300 litų. Pasak s. Lidijos Editos, seserys buvo pasirengusios mokėti tiek, kiek reikės. 1928 m. sausio mėnesį s. Gerarda ir s. Natalija išvyko parsigabenti paveikslo. Sudarytas komitetas, kuris rūpinosi paveikslo atnešimu iš Kauno Arkikatedros į Pažaislį, jo pirmininku buvo paskirtas kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas. Imtasi parengiamųjų darbų: pats Vaižgantas parinkęs šv. Romualdo koplyčią, kurioje turėjo įsikurti Dievo motina, buvo padarytas ąžuolinis altorius, caro herbą pakeitė Gedimino stulpai. Dalį darbų finansavo Lietuvos bankas.  Elektros stoties viršininko pavedimu minėtam altoriui buvo įvesta elektra ir be mokesčio leidžiama naudotis ja visam laikui. Užsakytos dvi klausyklos, 14 ąžuolinių suolų, nubalintas šventovės fasadas, nupirkta fisharmonija.

    1928 m. gegužės 17 d. į bažnyčią buvo sugrąžintas stebuklingas Dievo motinos paveikslas, įtaisytas laikiname prie bažnyčios įrengtame altoriuje. Pirmosioms pontifikalinėms šventosioms mišioms vadovavo vyskupas Juozapas Skvireckas. Pasak pranešėjos, pirmąsias dvi valandas vyskupas negalėjęs pradėti šventųjų mišių, nes žmonės plūste plūdę į šventorių. Jame tvyrojusi tyla ir ramybė. Policijos duomenimis, tą dieną dalyvavo 40 000 žmonių, ir neįvykęs nė vienas incidentas. Iškilmių nuotraukose užfiksuotas prezidentas Antanas Smetona, kunigas Adomas Dambrauskas – Jakštas, kanauninkas Juozas Tumas -  Vaižgantas.

    Pirmuoju seserų kapelionu 1920 m. spalio 31 d. tapo kunigas Vincentas Dargis. Pasak s. Lidijos Editos, jis buvo nepailstantis raštų vyriausybei rašytojas, trūkstamų lėšų rinkėjas ir puikus ūkininkas bei sodininkas, 1939 m. suskaičiavęs vienuolyne esant 498 obelis, 176 kriaušes, 185 slyvas, o agrastų – net 405 krūmus! Laikinaisiais kapelionais yra buvę kunigai Jonas Jakaitis, Jonas Katilius, Petras Baranauskas. Mirus kapelionui Vincentui Dargiui, kapelionu tapo karo kapelionas Jonas Kryžanauskas. S. Edita su šypsena pasakojo apie linksmus atsitikimus, susijusius su buvusiu karo kapelionu, kuris seseris vadinęs prieteliais ir prašęs rikiuotis… Su juo susiję ir keli juokingi nesusipratimai, prisimenama, kaip jis kartą pasakęs „Žiūrėkite, altorius silkėmis nukabintas!“ (norėta pasakyti – šilku).

    1940 m. liepos  4 d. vienuolynas patyrė pirmąsias sovietinės okupacijos pasekmes: į vienuolyną perkeliamas centrinis valstybinis archyvas, kuris simboliškai įkurdinamas noviciate. 1940–1941 m. vienuolinę aprangą liepta keisti pasaulietine apranga. Vėliau to reikalavusi ir vokiečių okupacinė valdžia.

    „Antroji sovietinė okupacija seserų nekasdienišką kasdienybę nudažo ryškia raudona spalva: persekiojimai, atleidimai iš darbo. 1948 m. liepos 2 d. Pažaislyje milicija vaiko maldininkus, komisijos vaikščioja po sodus, skaičiuodamos, kiek čia gyvena nepageidaujamų gyventojų. Rugpjūčio 15-oji dar liūdnesnė: įžadai daromi tamsoje, be vargonų muzikos. 1948 m. rugpjūčio 16 d. vienuolynas gauna okupacinės valdžios įsakymą išsikraustyti per 3 dienas. Apie 40 žmonių lieka be pastogės. Svarbiausius dokumentus, daiktus, nuotraukas seserys dvikinkiu vežimu veža patikimiems žmonėms į kaimą, pačios glaudžiasi jų namuose, ieško darbo. Novicės įsidarbina Vieškūnų medelyne. Tais pačiais metais vienuolyno koplytėlė likviduojama, paverčiama sale, pakabinamas Stalino portretas. 1950 m. ilgam nutyla bažnyčios vargonai, išnešamas kamaldulių Dievo motinos paveikslas, uždaroma bažnyčia. Lieka tik sesuo Marijona Apolonija Pečiulytė ir be atlyginimo prižiūri bažnyčią. Prasideda pogrindžio laikas: įžadai daromi slapta, miške. Naujų narių vienuolija nepriima 9 metus, ieškoma naujų tarnystės formų, būdų prisiliesti prie žmogaus…“ Taip apie liūdnąjį vienuolyno etapą pasakojo s. Lidija Edita. Pasak jos, ilgainiui seserys įsigudrino, kaip būti ir augti kartu: imta organizuoti rekolekcijas Kaune, Palangoje, imta švęsti vardines, įžadų jubiliejus. Atgimimo aušroje seserys, drąsinamos kardinolo V. Sladkevičiaus, ėmė svajoti apie sugrįžimą į Pažaislį. Jas palaikė ir menotyrininkė Laima Šinkūnaitė, Birutė Ruzgienė. Tuometinis kancleris E. Bartulis (dabartinis Šiaulių vyskupas) tapo pirmuoju seserų kapelionu, šioms sugrįžus į Pažaislį.

    1992 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausybė grąžino Pažaislį seserims kazimierietėms. Spalio 3 d. vyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino seserų koplyčią ir celes, prasidėjo naujas kūrimosi etapas. 1995 m. rugpjūčio 15 d., minint  vienuolyno 75-metį, kardinolas V. Sladkevičius atšventino Pažaislio švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią.

    1994 m. liepos 29 d. siejama su Pažaislio festivalio pradžia: tą dieną skamba Hendelio  „Mesijas“. 2000 m. liepos 15 d. švč. Mergelės Marijos paveikslas grįžo į namus, o 2001 m. lapkričio 3 d. buvo perlaidoti menami vienuolyno fundatoriaus Zigmanto Kristupo Paco ir jo šeimos palaikai, dalyvaujant arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui. Pasakodama apie dabartinę seserų kazimieriečių veiklą, s. Lidija Edita minėjo, jog Pažaislio vienuolynas yra labai populiarus tarp piligrimų, kurių maldos intencijomis meldžiamasi kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį. „Apsilanko įvairių Europos šalių delegacijos. Per 14 metų gauta virš 80 padėkos ženklų – votų. Dėkojama už Marijos globą…“ Nuo 2007 m. Kauno miesto Filharmonijos vadovų iniciatyva ir arkivyskupo S. Tamkevičiaus dėka Žolines imta švęsti 15 valandą bažnyčios šventoriuje, giedant Kauno miesto Valstybiniam chorui. 2008 m. pirmą kartą Šv. Kalėdų naktį pradėtos švęsti šventos mišios su kauniečiais ir jų svečiais, nuo 2009 m. pradėta švęsti Velyknakčio liturgija su vietinės bendruomenės nariais. Seserys kazimierietės organizuoja stovyklas, rengia vaikus pirmajai komunijai ir sutvirtinimo sakramentui. Per pastaruosius šešerius metus vienuolynui tvarkyti buvo skirta apie 13 milijonų litų Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos, Norvegijos Karalystės paramos lėšų, taip pat aukojo privatūs asmenys. Atlikti paveldo tvarkybos darbai, atidaryti svečių namai, pritaikyta lankymui pietinė oficina, įrengta edukacinė klasė ir muziejinė ekspozicija. „Padaryk tai, kas būtina, po to tai, kas įmanoma, ir netikėtai pavyks tai, kas neįmanoma“, – tokiais viltingais žodžiais savo pranešimą baigė s. Lidija Edita Šicaitė.

    POST SCRIPTUM

    Viešbučių tinklalapyje „Booking.com“ surinkę pavadinimą „Monte Pacis“, gausite informaciją apie viešbutį, įsikūrusį „gražiame veikiančiame vienuolyne, Kauno marių apsuptame pusiasalyje“. Keista, kad kone trečdalį vienuolyno, valstybės saugomo baroko perlo ir restauruoto Europos Sąjungos lėšomis, patalpų užima viešbutis ir restoranas, kuriuose organizuojamos įvairios šventės, vestuvės, apie kurias galite paskaityti interneto skelbimuose, kaip antai: „2014.05.03 vyko Pauliaus ir Vytautės raudonos, karštos vestuvės, kuriose kiekvienas privalėjo turėti raudoną akcentą, spalvą, kuri simbolizuoja aistrą ir meilę, o pačios vestuvės vyko išskirtinėje šventoje vietoje, Pažaislio vienuolyne, senovinėse vienuolių menėse skambėjo šių laikų muzika ir svečių juokas, nes vestuvės buvo smagios ir išskirtinės, programos metu lauke jaunimas mėgavosi kaljanais, cigarais, šokolado fondiu, vyno degustacija, kurią pravedė somelje Linas Prankevičius, o ką jau kalbėti apie vakaro programą, bet kas ten buvo, istorija nutyli…“

    Pakalbinus VDU profesorę Laimą Šinkūnaitę, vieną geriausių Pažaislio vienuolyno ansamblio tyrinėtojų, šiais metais išleidusią knygą „Kelionė į ramybės kalną“, paaiškėjo, kad tokia komercinė veikla jai kelia nuostabą. „Tai yra labai blogai… – sakė profesorė. – Čia turėtų būti patalpos piligrimams, o dabar jos nuomojamos komerciniais tikslais. Norėjau čia surengti savo knygos pristatymą, tačiau restorano savininkai atsisakė suteikti patalpas…“

    Keista ir tai, kad konferencija, skirta Pažaislio 350 metų paminėjimui, į kurią atvyko svečiai ir iš užsienio, buvo surengta Bažnytinio paveldo muziejuje, Vilniuje, o ne pačiame Pažaislio vienuolyne…

  • ATGAL
    Atgimę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai
    PIRMYN
    Krikščionių persekiojimai musulmoniškose šalyse
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.