Pažintis laiškuose: tėvelio laiškai | Apžvalga

Istorijos pėdomis

  • Pažintis laiškuose: tėvelio laiškai

  • Data: 2016-03-31
    Autorius: Austė Petrauskienė

    Savo asmeninę istoriją ir priešistorę dėliojame iš mažų gabalėlių, iš mažų smulkmenų, iš visai nereikšmingų įvykių. Norėdami suprasti savo vietą, suvokti, iš kur kilome ir kas esame, išbandome įvairius būdus. Stengiamės pažinti žmones, kurie mums svarbūs, kurių dėka užaugame ir subręstame, kurių dėka pasirenkame kelią ir kelionės tikslą.

    Neįtikėtina, kai laiškai, kuriuos šiandien vis rečiau rašome, rašome skubėdami, su klaidomis ir kuo trumpesniais žodžiais dėliodami tekstines žinutes, kažkam tampa gija, vedančia į supratimą ir suvokimą, kas yra tie žmonės, tokie brangūs ir svarbūs, kurių dėka mes esame čia…

    Angonita Rupšytė

    Angonita Rupšytė – žmogus, apie kurį galima rašyti storiausiais knygas, žmogus, kuris gali papasakoti tiek, kad viskas netilps ir į dešimt knygų. Angonita Rupšytė – Sąjūdžio metraštininkė, galinti atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakymų nerasite nei enciklopedijose, nei senuose laikraščiuose ar kokiose nors knygose. Ji yra iš tų žmonių, kuri gali atsakyti į atsakomus ir neatsakomus klausimus, kuri gali pasakoti apie įvykius, žmones ir vietas… Ji yra žmogus, kuriam uždavus klausimą pradeda žvilgėti akys, liudininkė įvykių, apie kuriuos vis dar sudėtinga kalbėti, įvykių, kuriuos vis dar sunku objektyviai vertinti, nes jie dar taip giliai gyvi mūsų kasdienybėje ir sąmonėje. Angonitai užduotas klausimas tampa naujos istorijos pradžia, siūlo galu, kurį pradėjus vynioti atsiveria naujas pasaulis… Savo siūlų kamuoliuko galą Angonita vyniojo laiškuose. Laiškuose, kuriuos jos švelniai, su didžiule pagarba ir meile vadinamas Tėvelis rašė iš tremties. Tėvelis, kurio Angonita neprisimena, paliko laiškus ir medį…

    Tėvelis – Juozas Rupšys – devynerius metus praleido lageriuose. Kodėl ir už ką – net ir šiandien sunku atsakyti… Jo istorija, devynerių metų ilgesys, stiprybė ir suvokimai išguldyti laiškuose, kuriuos atidžiai šiandien saugo Angonita.

    Su Angonita Rupšyte kalbėjomės ne tik apie laiškus, ne tik apie Tėvelį… Kalbėjomės apie prisiminimus, apie tai, kas lieka iš vaikystės, kas mus formuoja ir kas mus nukreipia vienu ar kitu keliu. Kalbėjomės ne apie istorinius faktus, įvykius ar žmones, bet apie tai, kas mus išmoko stebėti, pajausti ir įvertinti faktus, įvykius ir žmones.

    Vaikas

    Suformavo mane pats gyvenimas. Tam tikrais momentais, lemiamais, pats turėdavai apsispręsti. Tai pirmas dalykas… O aš buvau labai aktyvi – ką vaikas atsimena – aktyvi daržely. Kadangi turėjau atmintį, tai man pavesdavo deklamuoti visus eilėraščius. Noras būti ir dalyvauti, drąsa mane vedė, – ir iš tikrųjų atlikdavau ir darydavau, ir stengdavausi būti. Negalima sakyti, jokiu būdu nebuvau lyderė, bet nebūdavo baimės dalyvauti. Man, matyt, kažkur tas viduje kirbėdavo. Kitas dalykas – tai irgi daugiau prisiminimai, šmėkščiojantys, gal ir iš mamos papasakojimų, – kad aš turėjau daržely auklėtoją, kuri manęs nemėgo. Ir tiesiog jausdavau tam tikrą skriaudą, vienokią ar kitokią. Mama labai pergyveno, kad auklėtoja nevadino „Angonita“, o praminė „Aguona“. Tačiau turėjau kitą auklėtoją, kitoje grupėje, kuri kaip tik mane labai mylėjo.

    Vardas

    Mano vardas Tėvelio sugalvotas. Tėvelis buvo mokytojas, paskui dirbo universitete, iš jo ir buvo išvežtas. Jis labai daug skaitė ir kalbų mokėjo. Šis vardas yra žinomas tarpukariu. Kretingoje, kiek aš žinau, Šiaulių apylinkėse, toj Žemaitijos pusėj. Ir Tėveliui būtent šis vardas patiko. Man pasakojo, kad ten, Kretingoje, tarpukariu buvo mokytoja, vardu Angonita. Ir Tėvelis yra pasakęs dar prieš mano brolio gimimą – kuris yra vyresnis už mane – kad jeigu bus dukra, tai bus Angonita. Tai toks keistas vardas. Jis, kaip man sakė, yra graikiškas, reiškiantis „ugnies karalienė“. Nežinau, ar tiksliai taip yra, bet pasakoju, ką žinau. Ir įdomiausia tai, kad kai atėjo paklausti, koks vardas, mama sako, kad tėvelis sakė – Angonita, ir užrašė… Matyt, šis Tėvelio duotas vardas paženklino – būdama šešių mėnesių Jo netekau. Čia jau atskira istorija. Ir niekas nežino – jį užmušė ar kaip. Žmogus grįžo iš lagerio, atbuvęs devynerius metus devynis mėnesius, baigė penktą kursą, vedė, norėjo sugrįžti į savo tėviškę, į Šiaulius, atstatyti. Aišku, gimė sūnus, po to – dukra, buvo galvojama jau 1960-aisiais išvažiuoti į Vilnių, jį kvietė, galbūt ir Mokslų akademijoje dirbti, gal ir vėl dėstyti, tačiau kažkas buku daiktu… ir viskas…

    Liga

    Sulaukus dešimties pasikartoja ta pati problema, kurią buvo sutvarkę metukų. Vėl išniro klubas, daktarai nelabai ką galėjo pasakyti, ką reikia daryti, vėl atsinaujino šlubavimas ir labai smarkus. Niekas nepadeda, o skausmai – didžiuliai. Guli ligoninėj, paskui tave išleidžia. Vėliau vykstu į Rygos traumatologinį institutą, mane ten priima ir palieka. Be mamos, be jokio artimo žmogaus. Juk mama turėjo uždirbti pinigų, kad galėtų išlaikyti kartu su mumis gyvenančią savo mamą, kuri negavo jokios pensijos. Ir dar brolis. Ir tada, ko gero, buvo toks labai įdomus momentas, kada tu supranti – nors baisiai bijodavau visų adatų – bet tu supranti, kad tau niekas nepadės. Ir tas supratimas padeda toliau įveikti kliūtis. O kai pamatai mamos ašaras, kad vaikas kenčia, tai vėlgi vidinis užtaisas suveikia… Aš dabar jau niekada nepasakysiu, kodėl vaiko galvelėje taip nutiko: gydytojams pasakai, kad operacijos metu mamos nebus. Gydytojai nežinojo, kad jai nesakiau, o ir neklausė. O mamai aš visada stengdavausi meluoti, kad operacijos nebus, kad profesoriai išvažiavo ar dar kas, kad mama nematytų mano skausmo ir kad tiek daug nepergyventų.

    Buvau suaugusiųjų skyriuje. Natūralu, girdi suaugusiųjų kalbas, dediesi į savo galvelę. Kalbos – įvairios. Ir kaip tik tame institute buvo žmonių ne tik iš Latvijos, Rygos, bet ir iš Lietuvos, iš tuometinio Leningrado ir Maskvos. Tai buvo žmonės šviesūs – šviesi inteligentija, kuri patardavo, kokias skaityti knygas. Pasakodavo apie represijas, bolševikinį laikmetį, nes jų artimieji buvo vienaip ar kitaip paliesti. Aišku, viskas buvo tyliai, ramiai. Bet tie momentai davė savo.

    Kitas dalykas – kai tu guli, tu labai daug skaitai. Skaitai originalo kalba, rusų kalba, nes kitų nėra. Atnešdavo knygų, įvairių įvairiausių, kurias žmogus skaito jau suaugęs. Tad daug knygų aš perskaičiau būdama ten. Ir jos kažkuria prasme formuoja.

    Žmonės yra žiaurūs. Kartais būna ir dar žiauresni. Neįgalus žmogus tuo metu buvo mažai matomas visuomenėje, lyg ir nereikalingas. Ir kada tu guli ligoninėje, tu vienaip gyveni, visi esam normalūs, visi kalbamės. Ir staiga, kai tu išeini į platųjį pasaulį, tu lieki vienas. Net tokį ignoravimą pajunti iš daugelio žmonių – nuo bendraklasių, kurie gal ne taip akivaizdžiai pasako, bet iš užuominų junti, iki mokytojų, kurie sako, kam jai reikia mokytis, o tu bandai parodyti, kad nesi kitoks. Įvairios tos formavimo kliūtys buvo…

    Šeima

    Bet man didžiausias dalykas buvo šeima.

    Labai svarbu jaunam žmogui formuoti vertybes – nes tu gali arba į vieną pusę, arba į kitą, tačiau vis tiek, jei žmogus suvokia, protas veikia, jis analizuoja, jis gali neiti kažkur, bet tada labai greitai atsigauna. Apskritai, fizikai buvo tokie, kaip mūsų dėstytojai sakydavo, – ir prie komunizmo, ir prie kapitalizmo fizikos dėsniai tie patys. Iš kitos pusės, labai daug lavino. Tuo metu buvo susibūrę žmonės, atėję iš įvairiausių mokyklų, kurie galbūt klausėsi ir Amerikos balso, ir Vatikano balso. Tas jau buvo ir namuose, be kita ko.

    Fizika

    Kodėl? Aš labai mėgau istoriją, bet studijuojant istoriją būtų ne tikra istorija, o TSKP, CK… Tai vienas momentas. Tada labai daug stojo į istoriją, buvo karjeros laiptelis, man nesinorėjo… Bet jutau, kad kažkas ne taip. Fizika nebuvo kažkas, kad aš ypatingai mėgčiau ar norėčiau. Bet man gerai sekėsi fizika, ypač spręsti uždavinius, ir tai buvo toks, nežinau, galbūt savęs išbandymas. Gal tai buvo kitas momentas. Galbūt, aš galvoju. O ką kitą? Kalbos man nelabai sekėsi – aš ne į tėvelį esu, į mamytę. Jai tikslieji mokslai labiau sekėsi. Buvo toks pasirinkimas. Gal todėl, kad „Fotone“ dalyvavau. Nežinau. Gal fizikos mokytojas patarė. Bet jau dešimtoje klasėje buvo apsisprendimas. Bet vėl – iš savęs maksimumo reikalavimas. Aš keletą kartų stojau, netgi dėstytojo esu paprašiusi parašyti neigiamą pažymį, nes nepakankamai moku – man taip atrodė – ir dėl to neturiu teisės studijuoti ir atsakinėti.

    Istorija

    Mama pasakodavo ne tik Tėvelio istoriją – tėvas Sibire buvo, lageriuos. Vienas dalykas man yra labai įstrigęs – kai anksti ryte, gal į darželį ar į mokyklą ėjau, į duris pasibeldė ir ieškojo Juozo Rupšio. Ir ieškojo būtent lagerio kolega. Mama tuomet atėjo ir pasakė, kad žuvęs. Kitas momentas, įstrigęs Druskininkų „Saulutės“ sanatorijoje. Tada man buvo 11 metų. Tikrai negaliu atsakyti, kuris gydytojas, gal reabilitologas, mamos klausė dėl mano dėdės Leono Rupšio (tarpukario Lietuvos karininko). Visi žinojom tą patį – sakydavo, kad žuvo kare. Jos paklausė, ar ne mamos giminė. Buvau šalia, tai labai gerai prisimenu. Po kurio laiko tas iš pasąmonės atsigamino. Mama pasakė, kad tai jos vyro brolis… Mes nežinome, nei kur jis, nei kas jam nutiko. Vėliau buvo kalbėta, kad jis mirė iš bado.

    Pasakodavo apie miškinius (tuomet kažkodėl juos tarpusavyje vadindavo miškiniais). Mano močiutė ir močiutės brolio vaikai žuvo partizanaudami – kaip ir daugelis kitų, net baisu pasakyti kiek… Apie savo dėdę girdėjau, kad paliko kiaušinienę ir išėjo traukdamasis. Jis irgi buvo karininkas. Mamytė sakydavo, kad ir labai aršus – Lietuva jam buvo viskas. Gal tas ir mano genuose yra, nes dėl Lietuvos aš viską buvau pagatava padaryti.

    Kai prasidėjo Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkimas, esu mamos klaususi: – Mama, kodėl tu man nesakei apie paktus, susitarimus? – Vaikeli, mes patys nežinojome. Kitas dalykas – ji pasakodavo ir apie tuos laikus, kai ji dirbo, ir čia Vilniuje, kai ji būdavo susidėjusi ir susiruošusi maišiukus, kai ateidavo kažkas, ieškodavo, baladodavosi į duris, kaip kartais tekdavo slėpti savo kolegas… Vėliau aš klausdavau, kodėl nepasakojote apie naktinius reidus ir panašius dalykus. Tai atsakymas buvo labai paprastas: natūralu, tu turi tylėti, suvokdamas, kad negali kalbėti apie kitus žmones, norėdamas apsaugoti ir kitus, – nes vaikas irgi gali kažką pasakyti, kas gali pakenkti.

    Kad dėdė Leonas Rupšys mirė iš bado, kada ir kur, sužinojome visai atsitiktinai, 1989 metais. Kalbu ir net matau. Tuo metu Maskvoje kaip tik vyko TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Atėjo „Lietuvos rytas“, buvo gegužė ar birželio pati pradžia. Pamenu, daug žmonių ėjome gatve į atstovybę, skaitėme laikraštį, kalbėjome apie ekspediciją – kad atrasti Norilsko stovyklos kaliniai. Perskaitė mano dėdės pavardę. Tada ir sužinojome, kad 1942-aisiais jis mirė iš bado. O kai mano močiutė ėjo klausinėdama – kai 16-oji divizija sugrįžo į Lietuvą – gal sūnelis grįžo, tai divizijos vadas pasakė, kad nežino. O kiti, kurie, matyt, jautė, buvę Lietuvos kariuomenėje, pasakė, kad ne čia jūs ieškote. Tai buvo 1944 metais, o jis jau 1942-aisias jau buvo miręs.

    Tėvelis

    Apie Tėvelį aš tik žinojau, kad kažkas įvyko, bet už ką jį išvežė, tiksliai nežinojau. Tik vėliau, Sąjūdžio laikais, reabilituojant, jau Genocido centre išsiaiškinau, kad buvo toks 581 straipsnis – už ryšius su partizanais…

    Tėvelio artimųjų nieko nebuvo. Mama mirė po insulto. Kai ji buvo paralyžiuota, jis ir buvo suimtas. Iš tikrųjų galiu tik tiek pasakyti, kad Tėvelio brolis mirė koncentracijos stovykloje, mamos neliko, jo tėvelis mirė daug seniau, tai nieko nebuvo – tik dėdienė ir pusseserės.

    Ačiū Dievui, kad atsirado tolimų giminaičių. Jie ėmė nuomą, bet siuntė Tėveliui į lagerį siuntinius. Apie siuntinius, kaip tik ta teta, tolima giminaitė, ir pasakodavo. Man ir yra įdomiausi tie pasakojimai. Kaip, pavyzdžiui, siųsdavo vieną kilogramą duonos… džiovintos, įtrintos aliejumi, česnaku, svogūnu. Siųsti buvo galima tik vieną kartą. Pinigų siųsdavo – tai į bulkutę, į muilą įspausdavo… Laiškuose kai kur rašoma, kad tu tos bulkutės daugiau nesiųsk. Tai reiškia, kad suradę pinigus paimdavo. Buvo siunčiama ir vaistų. Tėvelis, galima sakyti, vos išgyveno, nes jo buvo labai silpni plaučiai…

    Laiškai

    Tėvelio tremtyje rašytus laiškus aš perskaičiau labai nuodugniai jau būdama studentė. Tie laiškai buvo rašyti mano tolimai tolimai giminaitei, kuri gyveno senelių name. Ir kai ji kraustėsi iš mano senelių statyto namo, ji man tuos laiškus perdavė.

    Tėvelis yra tiek brangus, ypač kai vaikas nepažįsta ir nežino, koks jis yra. Vaikas įsivaizduoja įvairiai. Ir tas Tėvelio vaizdas susikuria natūraliai. Aš kažkaip paprašiau, – atiduokit man Tėvelio laiškus. Ir laiškus man perdavė. Būdama studentė, užuot ruošusis egzaminui, skaičiau… Skaičiau jau suvokdama ir suprasdama, iš kur ir kaip jie buvo siunčiami. Skaičiau – laišką po laiško, laišką po laiško… Jie turėjo man didelį įspūdį, ir dabar man jie turi didelį įspūdį… Net ir taip sulankstyti…

    Kas yra likę? Likę atvirukai, laiškai, pasakojimai, nuotrupos. Bet man vis tiek tie laiškai yra unikalūs. Dar labai įdomu juose – frazės rašomos rusiškai, bet verčiamos lietuviškai – „ačiū, gyvas, siuntinį gavau“. Vieną kartą per mėnesį tą kortelę gaudavo. Šitos kortelės atskleidžia momentą, kai rašoma tik rusiškai, kai iš pradžių jis buvo Astrachanėj, o paskui Lamoj. Rašyta pieštuku. Galima įsivaizduoti, kad gal kažkas atvažiavo ir buvo perduota. Artimiesiems buvo nuvežta. Kartais pradedama rašyti lietuviškai, paskui rusiškai. Buvo laikotarpis – rašoma rusiškai, lietuviškai, vėl rusiškai.

  • PIRMYN
    Smurtu ištrinta Mažosios Lietuvos praeitis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.