Data: 2011-04-01
Autorius: Kęstutis D. RIMKEVIČIUS
Per lauką, per pievą ir upę
In memoriam Justinui Marcinkevičiui

Saulėtas rytas. (M. Žilionytės nuotr.)
Dar volungė nešaukė šįmet,
Dar žemė sukaustyta speigo.
Išaušta diena amžinybės
Kažkur už sustojusio laiko.
Ir ošia šilai ir liepynai,
Medus nudegina lūpas.
Brendi vis brendi per žolynus
Į tėviškės rytmečio rūką.
Nemokėjai, kad medis tylėtų,
Kad ko nors neištartų laukai…
Gula sniegas šiandien iš lėto
Ant akių ir ir nusvyra vokai.
Kužda snaigės… ir kuždasi pievoj
Žolė milijonais balsų.
Išeini į tėviškę vienas,
Nemokėjai, kad būtų tamsu…
Ir mirties nemokėjai, sakeisi,
Nes gražiai, taip gražiai žodžiai supo…
Netikėjom ir mes, kad išeisi
Per lauką, per pievą ir upę.
Iš meilės, gerumo užaugę
Eilėraščiai kelią rodo.
Ar girdit – volungė šaukia:
Lietuva! Pirmąjį žodį.