Pieno supirkimo kainų krizė | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pieno supirkimo kainų krizė

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Gytis ŽAKEVIČIUS

    Lietuvos pieno ūkininkai atsidūrė ant bedugnės krašto – pieno supirkimo kainos pasiekė dar neregėtas žemumas. Jeigu kainos ir toliau bus tokios žemos, o valdančioji dauguma nesiims jokių ryžtingų veiksmų, Lietuva pieną turės įsivežti iš kaimyninių valstybių. Lietuvos pieno ūkininkai skundžiasi, kad jau dabar laikyti melžiamas karves yra nuostolinga, nes pajamos, gaunamos už pieno pardavimą, nepadengia patiriamų išlaidų.

    Kas atsakingas už Lietuvos pieno ūkių naikinimą?

    Europos ūkininkai vieningai sukilo, reikalaudami Europos Sąjungos įsikišimo į nekontroliuojamą pieno supirkimo kainų smukimą. Protestuojantys ES ūkininkai į Briuselį suvažiavo traktoriais, apsiginklavę nupjautu šienu ir iškalbingais plakatais, grasinančiais, jog, jeigu kainos nedidės, jiems teks visas laikomas karves išskersti, paruoštus pašarus sunaikinti, sukauptus pieno rezervus išpilti, o ūkius uždaryti. Tarp protestuojančių Europos ūkininkų buvo ir Lietuvos žemdirbių.

    Pieno šiuo metu pasigaminame daugiau, nei suvartojame ar galime perduoti, eksportuojant į kaimynines šalis

    Kodėl pienas taip atpigo?

    Pieno supirkimo kainoms ir toliau ritantis žemyn, neišvengiamai reikia ieškoti tokios susiklosčiusios situacijos  priežasčių. Visų pirma, mažos kainos smogia ūkininkams, kuriems pieno gamyba tampa nepelninga veikla. Neretais atvejais ūkininkų gaunamos pajamos iš pieno supirkėjų tik šiek tiek viršija patiriamas išlaidas ir kaštus. O kartais ir patiriamos išlaidos yra ženkliai didesnės negu pajamos, gaunamos už pieno pardavimus. Šios vasaros pabaigoje kainos dar kartą krito ir pasiekė dar neregėtas žemumas – nuo 17 -18 euro centų jos smuktelėjo dar apie 1,5 cento. Kai kurie pieno supirkinėtojai tvirtina, jog yra pasirengę mokėti ir po 20 euro centų už kokybišką ir aukščiausios klasės pieną. Palyginimui – dar pernai metais vidutinė pieno supirkimo kaina siekė apie 26 euro centus. Tad yra natūralu, jog ūkininkai nebesugeba iš pieno gamybos išsilaikyti ir jiems yra reikalinga skubi finansinė pagalba.

    Pagrindinė priežastis, kodėl krenta pieno kaina, sietina su ženkliu pieno paklausos sumažėjimu. Pieno rinkoje, kaip ir kiekvienoje ekonomikos srityje, galioja elementarus pasiūlos ir paklausos dėsnis, kuris iš esmės ir lemia pieno supirkimo kainas. Taigi, jeigu pienas yra paklausus, jo suvartojimo kiekiai yra dideli ar yra atveriamos naujos rinkos, natūralu, kad supirkimo kainos auga. Tačiau dėl Rusijos paskelbto embargo tiek lietuviškas pienas ir jo gaminiai, tiek ir pienas iš kitų Europos Sąjungos valstybių negali būti eksportuojamas į Rusiją. Tai yra didžiulės rinkos praradimas ir natūralu, kad atsiranda pieno ir jo gaminių rezervai. Kitaip tariant, pasiūla viršija paklausą. Tokiu būdu pieno supirkėjai gali rinktis ūkininkus, iš kurių supirks pieną, dėl ko atsiranda derybinis pranašumas. Reziumuojant galima teigti, kad pieno šiuo metu pasigaminame daugiau, nei suvartojame ar galime parduoti, eksportuojant į kaimynines šalis. Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į mitybos įpročių kaitą, kurioje ženkliai sumažėjo tiek pieno, tiek jo gaminių racionas ir suvartojamas kiekis.

    Mitybos įpročių kaita ypač pastebima didžiausioje pasaulio valstybėje Kinijoje. Tad jei Rusija, taikydama ekonomines  sankcijas Europai, neleidžia į šalį įsivežti pieno gaminių iš Europos, tai Kinijoje pieno produktų suvartojimas natūraliai sumažėjo.

    ES tiesia pagalbos ranką ūkininkams

    Pieno gamintojai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje susiduria su krintančiomis pieno supirkimo kainomis. Ūkininkai savo produkciją parduoda pigiau, mažiau gauna iš to pajamų. Dėl šios priežasties Europos Komisija yra nusiteikus gelbėti pieno sektorių. Šiuo metu yra numatyta per 500 milijonų eurų lėšų pieno gavybos sektoriui gelbėti. Dalį šių lėšų taip pat gaus Lietuvos ūkininkai. Europos komisaras, atsakingas už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, viešėdamas Lietuvoje, teigė, kad Europa turi kaip niekada daug problemų žemės ūkio srityje. Jis pabrėžė, kad su didžiuliais iššūkiais susiduria ne tik pieno gamintojai, bet ir kitų kultūrų gamintojai bei augintojai. Visgi jis padėtį Lietuvoje reziumavo paprastai – sunkiausia situacija pieno sektoriuje yra Baltijos valstybėse, o Lietuvoje pieno supirkimo kainos yra mažesnės už pagaminimo savikainą. Dėl šios priežasties Lietuvos ūkininkams gresia bankrotas, o visas pieno sektorius Lietuvoje atsidūrė ties žlugimo riba.

    Lietuvos pieno gamintojai gauna pačią mažiausią pieno supirkimo kainą, kuri yra net 25 proc. mažesnė už Europos Sąjungos šalių vidurkį. Ir nors šių metų pradžioje pieno gamintojams, patyrusiems nuostolius dėl Rusijos ekonominio embargo, jau buvo suteikta per 14 milijonų eurų parama iš Europos Sąjungos paramos fondų, o tiesioginės išmokos taip pat buvo paankstintos (jų skirta jau per 18,2 milijonų eurų), situacija pieno sektoriuje vis blogėja. Todėl Europos Komisija iš jau minėto 500 milijonų eurų fondo, kuris yra skirtas stabilizuoti situacijai pieno sektoriuje, net 28,7 milijonus eurų skiria Baltijos regionui. Lietuva iš šio fondo gaus didžiausią dalį, t.y. 12,6 milijonus Eur. Tačiau ar pavyks stabilizuoti pieno sektorių priklausys nuo to, ar teisingai įsisavinsime šias lėšas.

    Kodėl Lietuvoje niekas nenori būti pieno gamintoju?

    Kad Lietuvoje niekas nestoja į eilę tapti pieno gamintoju, geriausiai iliustruoja faktas, jog šiuo metu daugiau nei pusę pieno gamintojų sudaro 65 metų ir vyresni ūkininkai. Jaunimas, matydamas dabartinę situaciją pieno rinkoje, neturi ambicijų ir siekių tapti pieno gamintojais. O ir šiuo metu, prisiėmę įsipareigojimus, ūkiai sunkiai juos įgyvendina, o mąstančių apie naujojo laikotarpio paramą investicijoms reikėtų gerai paieškoti. Tačiau tokia situacija yra rezultatas, bet ne priežastis, kodėl pieno rinka yra tokia nesvetinga bei nepelninga ūkininkams.

    Pagrindinė priežastis, kodėl ūkininkauti ir gaminti pieną Lietuvoje yra nenaudinga, slypi pieno supirkimo kainos sandaroje. Jeigu galutinis pieno vartotojas parduotuvėje už vieną litrą pieno sumoka virš vieno euro, tai pieno gamintojas, priduodamas savo žaliavinį pieną, iš pieno perdirbėjo gauna vos 15 -18 euro centų. Kitaip tariant, liūto dalį pieno galutinėje kainoje nusisiurbia įvairiausi tarpininkai, kurie stovi tarp pieno gamintojo ir galutinio vartotojo. Tokie tarpininkai yra pieno perdirbėjai, pieno gaminių gamintojai ir įvairių prekybos tinklų savininkai. Šie tarpininkai, turėdami žymiai geresnes derybines pozicijas, pieno supirkimo kainas mažina kaip įmanydami, tačiau galutinė kaina vartotojui ne tik kad nemažėja, tačiau yra žinoma ir atvejų, kai galutinės kainos netgi didėjo.  Tokia situacija ekonomikoje yra vadinama oligopolija, kai keletas rinkos dalyvių, šiuo atveju pieno supirkėjai ir perdirbėjai, ūkininkams gali primesti savo sąlygas ir nepagrįstai mažinti supirkimo kainas. Yra akivaizdu, kad kuo mažesne kaina iš ūkininkų bus nupirkta produkcija, tuo didesni pelnai bus garantuoti iš galutinės produkcijos pardavimų.

    LR Žemės ūkio ministerijos bandymas suvaldyti situaciją pieno rinkoje

    Žemės ūkio ministerija, reaguodama į vis blogėjančią Lietuvos žemdirbių situaciją, nutarė pakeisti Pieno supirkimo taisykles. Naujosios supirkimo taisyklės reikalauja, kad, parduodant pieną, būtų sudaroma privaloma pirkimo sutartis, kurioje būtų aiškiai įvardinama bazinių rodiklių pieno kaina. Gamintojams gali būti mokami priedai ir priemokos, tačiau tai turi būti įvardinta sutartyje. Apie siūlomus pieno kainos supirkimo pasikeitimus supirkėjas turi informuoti ne trumpiau nei prieš 30 kalendorinių dienų.

    Taip pat Žemės ūkio ministerijos pateiktame įstatymo projekte buvo siūloma riboti supirkėjo pelnus. Dokumente numatoma, jog už tos pačios rūšies pieną turi būti mokama vienoda kaina, kainos pasikeitimas turi būti pagrįstas bei praneštas iš anksto. Šiuo įstatymu buvo siekiama sureguliuoti verslo objektą, perkančius – parduodančius žaliavinį pieną ir prekiaujančius pieno gaminiais, idant kainos būtų skaidrios ir atitinkančios rinką.

    Žemdirbiai tvirtina, kad šis įstatymas nieko nepakeitė ir jis yra realybėje neveikiantis, nes pieno supirkėjai ir toliau naudojasi savo geresnėmis sąlygomis bei laiko itin žemas pieno supirkimo kainas. Rugpjūtis jau buvo pirmasis mėnuo, kai įsigaliojo priimti pakeitimai. Tačiau per šį mėnesį kainos ne tik kad nepadidėjo, jos netgi nukrito vienu euro centu. Žemės ūkio rūmų atstovai stipriai abejoja šių pakeitimų realia nauda. Jų teigimu, šis įstatymas tik bendrai viską reglamentuoja, tačiau nėra lydinčių teisės aktų. Taip pat yra pastebima, kad iš šio įstatymo iškrito prekybininkai, kurie stipriai iškelia galutinio vartojimo pieno kainas ir reikalauja, kad ūkininkai dirbtinai mažintų žaliavinio pieno pardavimo  kainas. Jie šitoje grandinėje daro bene didžiausią įtaką. Taip pat abejojame ar ministerijai užteks pajėgumų užtikrinti šio įstatymo laikymąsi ir supirkėjų kontrolę. Šiuo metu įstatymo kontrolė yra pavesta Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai.

    Yra akivaizdu, kad Žemės ūkio ministerijos paruoštas įstatymas yra paviršutiniškas ir nesprendžiantis problemos iš esmės. Kad šie pakeitimai yra pasmerkti, geriausiai parodė ir toliau smunkančios pieno supirkimo iš ūkininkų kainos. Prekybos tinklai ir pieno supirkėjai ir toliau dalinsis didžiuliais pelnais, o visą šį procesą Žemės ūkio ministerija tik abejingai stebės.

    Ko reikia Lietuvos pieno ūkiams?

    Lietuvos pieno ūkiams vienareikšmiškai reikia skaidrių ir rinkos sąlygas atitinkančių sąlygų. Žaliavinio pieno supirkimo iš ūkininkų kainos turi būti sąnaudas dengiančios su tam tikra pelno marža, antraip artimiausiu metu nebeliks lietuviškų pieno ūkių, o mums pieną teks įsivežti iš kaimyninių valstybių. Visą šį procesą turi užtikrinti ir kontroliuoti LR Žemės ūkio ministerija, kuri šiuo metu nesiima jokių realių veiksmų situacijai suvaldyti.

    Vienas iš pagrindinių ministerijos uždavinių turėtų būti pieno tiekimo grandinės sureguliavimas. Sureguliavimas yra būtinas, nes šioje grandinėje yra didžiulis derybinių galių disbalansas, dėl ko ūkininkai turi pačias silpniausias pozicijas ir yra išnaudojami. Nesąžiningas prekybos praktikų naudojimas nuolat silpnina ūkininkų pozicijas ir kelia pavojų visam pieno sektoriui.

    Ūkininkams savo ruožtu galima patarti jungtis į taip vadinamus kooperatyvus. Jungimasis į kooperatyvus stiprina pačius ūkininkus derybose su pieno supirkėjais. Praktika rodo, jog pieno supirkėjai visais būdais bando silpninti ūkininkų pozicijas, diferencijuodami supirkimo kainas ir stengdamiesi išvilioti ūkininkus iš šių kooperatyvų, pasiūlydami individualiai ženkliai didesnes supirkimo kainas, negu bendram kooperatyvui. Tad tarp ūkininkų turėtų būti stiprus susitarimas, nesileisti manipuliuojamiems pieno supirkėjų. ■

  • ATGAL
    Socialinis modelis, dalinantis Lietuvą į dvi dalis
    PIRMYN
    Ar sprogs Gailestingumo piligrimystės bomba Vilniuje?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.