Pietas, arba sugrįžimas į Dievo prigimtį | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pietas, arba sugrįžimas į Dievo prigimtį

  • Data: 2011-07-07
    Autorius: Diskusiją užrašė Neringa LAŠIENĖ

    M. Adomėnas (M. Žilionytės nuotr.)

    Liepos 6 dieną minint valstybės krikštynas, įsitraukimo į krikščioniškąją Europos bendriją šventę, dera kalbėti apie pagarbią meilę Tėvynei, arba pietas. Ta proga „Apžvalga“ prisimena įdomią diskusiją, kur filosofija ir teologija jungėsi ieškodamos nuolatinio sugrįžimo į Dievo prigimtį takų.

    Kas yra pietas? Šis lotynų kalbos kilmės žodis reiškė vieną iš svarbiausių romėnų vertybių. Jis nusako pamaldžią pagarbą Dievui, Tėvynei, tėvams, mūsų protėviams, pagarbą viskam, kas, pasak dr. Manto Adomėno, yra aukščiau ir anksčiau žmogaus. Lietuvos katalikų mokslų akademija ir Demokratinės politikos institutas jau kuris laikas organizuoja diskusijų ciklą „Senos ir naujos dorybės Lietuvos visuomenės gyvenime“. Pasikalbėti apie pagarbią meilę, pamaldžią pagarbą, pagarbų pamaldumą, kitaip tariant, apie pietas dorybę Katalikų akademijoje susitiko Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius ir Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto filosofas Vytautas Ališauskas. Pokalbį moderavo dr. Mantas Adomėnas.

    Apie pareigą ir sugrįžimą
     
     Benas Ulevičius priminė Gilberto Keito Čestertono frazę, kad tradicija yra pati didžiausia demokratija, nes tradicijos metodas yra leisti balsuoti protėviams. Pagal Tomą Akvinietį, pietas yra teisingumo dorybės dalis, ir toji dorybė skleidžiasi dviem formomis: pareiga, pareiginga pagarba tėvams, protėviams, Tėvynei, o aukštesnioji pietas forma yra religio – religinga pagarba Dievui, – sakė B. Ulevičius. Jis atkreipė dėmesį, kad Akvinietis labai pabrėžia pareigingumą, kuris nėra supriešintas su meile, nuoširdumu, nėra tik šalta pareiga. Pats žodis „pareiga“ yra įdomus, kalbėjo teologas. Lotyniškai tai officio, žodis, kilęs iš of facere – daryti kažkieno atžvilgiu dalykus, kuriuos privalai daryti, kuriuos dera daryti. Bet lietuvių kalboje pareigingumas, pareiga kyla iš žodžio eiga, eiti, pareiti, svarstė B. Ulevičius. Tai galbūt reikštų, kad atlikti pareigą gali žmogus, kuris gali pareiti, sugrįžti, jis „turi inkarą“. Žmogus pripažįsta, kad jis nėra pakibęs sau, savaime vertingas, savitikslis, bet jis turi gimtąją žemę. Atlikti pareigą – tai pripažinti parėjimą atgal į šaknis, parėjimą į Dievą, parėjimą į pradžią.
     
    Kur ieškoti Dievo

    B. Ulevičius (Zenekos nuotr.)

     

    Apšviesdamas žmogų apie jo pareigas, gali jį įpareigoti ir suteikti jam supratimą, kad jis gali grįžti į namus. Žmogus gali pats įsipareigoti, kad jis gimęs iš šaltinio ir šaltiniui yra pareigingas, skolingas. Tomas Akvinietis, kalbėdamas apie religiją, sako, kad religija yra pareiga Dievui. „Žmogus vadinamas religingu, nes jis apsvarsto vėl ir vėl. Tartum vėl dalykus skaito iš naujo“, – sako Tomas  Akvinietis. Jis žodį religio kildina iš re legere – vėl ir vėl skaityti, tai yra, garbinti Dievą. Kitaip sakant, religingas žmogus vėl ir vėl grįžta, pasisemdamas iš šaknų. Tai žmogaus tapatybės patvirtinimas. Akvinietis sako, kad gali būti, jog religija taip vadinama, nes privalome ieškoti Dievo, kurį esame praradę per savo paklaidumą.

    Apie pasimatymą ateityje

    Kita vertus,  religija gali būti kildinama ir iš re ligare – surišti, susieti. Tegu religija suriša, sujungia mus su Visagaliu Dievu. Vėlgi matome tą ryšio, grįžumo momentą, sakė B. Ulevičius. Jis pacitavo G. K. Čestertoną, kuris yra pasakęs, kad žmogus, santuokoje duodamas priesaiką likti greta, tarsi paskiria sau pasimatymą ateityje ir, laikui prabėgus, jis save arba randa toje vietoje, arba savęs neranda… Vytautas Ališauskas prisiminė Aristotelį, kuris yra kalbėjęs apie tai, kad dauguma dorybių yra vidurkis tarp ydos, kuri paženklinta trūkumo, ir ydos, kuri paženklinta pertekliaus. Pavyzdžiui, dosnumas. Iš vienos pusės yra šykštumas, o kitos – švaistūniškumas. Dvi priešingos ydos, o jų centre – dorybė. Galvojant apie pietas, pasak V. Ališausko, yra tam tikra sąsajos dorybė. Sąsajos su viskuo, ką mes turime ne iš savęs. Pirmiausia susiduriame su tradicija. Pietas pirmiausia yra tradicija perduoti tai, kas mums duota ir ką mes priimame. Santykis su tradicija tikriausia yra vienas iš sunkiausių šių laikų žmogaus klausimų.

     
     
     
     
     
     
     
     
     
     
     
     
     

    V. Ališauskas (Zenekos nuotr.)

    Kas yra kalbos šaltinis?

    Kaip pavyzdį V. Ališauskas paminėjo diskusijas dėl lietuvių kalbos. Iš vienos pusės, yra valstybinės institucijos, kurios mano, kad gali viską kontroliuoti, o iš kitos pusės – entuziastingi jauni publicistai, kurie mano, kad nėra jokios kontrolės, jokių normų. Ir vieni, ir kiti turi visiškai klaidingą požiūrį į kalbą. Jie mano, kad kalba yra jų nuosavybė, kad jie yra kalbos šaltinis. Jei viena kraštine yda vadintume tradicionalistą, tradicijos sudievintoją, kuriam pati tradicija galiausia telieka tai, ką jis, kaip tradicijos atstovas, mano, o kita kraštine yda – radikalą, kuris atmeta tradiciją apskritai, tai kuo jie tą tradiciją paverčia?.. Pagarba kaip pietas sąvoka, yra kitas santykis – tai baiminga pagarba. Tradicijos atžvilgiu esi be galo pagarbus, nesijauti tradicijai galįs įsakinėti, bet drauge nemanai, kad ji dieviška. Tai yra tavo brangiausias turtas, su kuriuo turi gyventi, kurį turi saugoti ir puoselėti. Pasak filosofo, kalbos tradicija, pagarba, netgi pagarbus nuščiuvimas tos tradicijos akivaizdoje ir netgi nežinojimas, ką tradicija sako, sutrikimas ir yra tas pietas. Save suvokiame toje dorybingoje pozicijoje, kuri yra tarp šių dviejų trūkumų, ir viduryje atsidūrę patys tampame tradicijos subjektais ir perdavėjais.

    Perduoti tradiciją

    Pasak V. Ališausko,  tradicija suformuoja gyvą teisingumo pojūtį.

    Konservatorius žino, kad įstatymas yra ne šiam kartui sugalvotas. Jį kuriant turi būti vadovaujamasi iš vienos pusės perimta išmintimi, tuo, ką gavai iš tradicijos, o iš kitos pusės – tais dalykais, kurie yra aukščiau už tave, o ne už tavęs. Teisingumu. Ir dar tuo, kas yra prieš tave, nes tu priimi įstatymą ne sau, o gyvenimui, kuris tęsis. Kitas dalykas yra baiminga pagarba, Dievo baimė, kai iš tikrųjų žinai, kad turi vėl sustoti ir palaukti, paklausyti, įsiklausyti.

    Pareiga mylėti Tėvynę?

    Tiek Aristotelis, tiek ir krikščionių filosofai dorybę supranta kaip giliausia prasme spontanišką veiksmą, tokį, kuriam nereikia gilesnių pastangų. Kalbama apie dorybės įgijimą. Dorybė tampa mūsų savastimi, to, kas yra spontaniška giliausia to žodžio prasme, sakė V. Ališauskas. Žmogus, kuris labai stengiasi daryti gera, nėra geras. B. Ulevičius pritarė, kad geras tas, kuris nesistengia daryti gera, bet padaro. „Ar yra pareiga mylėti Tėvynę?“ – klausė Mantas Adomėnas. Jo nuomone, tai skaldantis klausimas. Vieni sakytų, kad nė klausimo negali kilti, tiesiog reikia ir tiek, o kiti lygiai taip pat sakytų, kad jei yra pareiga, apie meilę nėra ką ir kalbėti. Krikštijamas vaikas paprastai negali rinktis, bet paskui jis sąmoningu pasirinkimu privalo pasirinkti tai, ko negalėjo rinktis krikšto metu. Galbūt pareigos ir jausmo išskyrimas yra liūdnas romantizmo ir kalvinizmo palikimas. Galbūt galima su džiaugsmu priimti pareigą, ir , kita vertus,  ne visuomet jausmo primatas būtinai reiškia kažką geresnio. Meilė reikalauja priimti kitą su jo ydomis, svarstė V. Ališauskas ir klausė, kokią tėvynę žmogus priima? Kokia ji yra? Kai kas skundžiasi, kad nemylės Lietuvos, nes ji stipendijos nemoka… Ar čia meilės klausimas? „Jei man moka, galiu mylėti bet ką?“ – ironizavo filosofas.

    Apie emigranto būtį

    Mantas Adomėnas kalbėjo apie tai, kad ne tik pietas yra viena iš pareigų, bet pareiga savotiška forma turi pieteto pavidalą. Tai paklusimas tam, ko nesirenki. Nes jei pareiga yra, jos negali pasirinkti. Antai ši pareiga man labiau patinka už aną pareigą. Pareiga tuo ir pasižymi, kad ji šiuo požiūriu yra absoliuti. Ji nereikalauja absoliutaus veiksmo, bet jei ji nėra privaloma, ji nėra pareiga. Tai reiškia kažką kita. Šiuo atveju meilė Tėvynei, tėvams, Dievui yra kaip pareiga, ir klausimas, kuris mums dabar turėtų būti svarbus, yra ne tai, kad žmogus buvo viena ir pasirinko kita, bet kad šiais laikais gyvename kultūroje, kurioje apskritai įpareigojimo buvimą neigia. Tada tautybė, buvimas lietuviu tampa tik vienu iš gyvenimo būdų. Pasak M. Adomėno, kai kurių lietuvių Lietuvos atmetimas irgi turi konkretų savo moralinį pavidalą. Tai yra emigranto būtis, kuri pranaši tuo, kad gali kritikuoti pasilikusius tėvynėje lietuvius ir sakyti: aš nesitapatinu, aš pabėgau, nes ten yra blogai. Bet lygiai taip pat nepriimi ir naujosios tėvynės ir būties, ir lygiai taip pat kritikuoji tą naują gyvenamąją vietą. Anot M. Adomėno, jam yra pasakoję, kad dauguma lietuvių vadina savo gyvenamąjį Rytų Londoną „Babaistanu“. Anglai – pasipūtę, ne anglai – šiaip blogi… Tai jausmas, kuris neleidžia išsiugdyti prisirišimo, pagarbios meilės ar tiesiog šiaip pagarbos jokiam kraštui. Tai nėra kosmopolitizmas, tai nėra idealas, kurio siekė stoikai ar aristokratai, kurie jautėsi pasaulio piliečiais. Šie nėra pasaulio piliečiai, jie visiškai sukaustyti. Kita vertus, jie bando išvengti pietas tokiu pavidalu.

    Puoselėk savo vynuogyną

    „Pietas implikuoja solidarumą“, – M. Adomėnui pritarė V. Ališauskas. Pasak jo, esi bendruomenės dalis, bažnyčios dalis, tėvynės dalis, savo šeimos, net jei ji būtų nevykusi, dalis. Galų gale žmonijos dalis. Jei esi dalis, esi solidarus. Visą laiką esi su kažkuo – su savo giminės mirusiaisiais, su savo artimaisiais, savo šventaisiais. Pasak filosofo, rinktis gali, kai turi tradiciją. Galima ją keisti, ją atmesti. Kaip tradiciją gavome viską – gavome kalbą, kurios nesukūrėme. Jos nesukūrė nei Lietuvių kalbos komisija, nei žurnalistai. Mes gavome mąstymo įgūdžius, kurie skiriasi nuo italų ar gudų. Santykis su tradicija gražiai atsispindi Maironio eilėraštyje, kur jis sako, mane kaip radote, taip paliksite. Tai yra santykis su tradicija, perdavimo santykis, kurį reikia nuolat atnaujinti, kalbėjo ir Mantas Adomėnas. Kita vertus, kalbant apie žodžio pietas gravitacinį lauką, iškyla dar vienas žodis – kultas. Kultas būtent platesne prasme. Kultas pats savaime yra sąvoka, kuri etimologiškai aprėpia labai platų lauką, kalbėjo M. Adomėnas. Pirmiausia kultūrą. Tada agrikultūrą – žemės dirbimą. Tas dirbimas ir yra pirminis santykis su tradicija. Tai kaip savotiškas vynuogynas ar sodas, kurį ne pats pasodinai, nes tavo pasodinto vynuogyno vynuogės dar prastos, jo šaknys giliai dar nesiekia. Paprastai vynuogynas yra paveldimas dalykas, bet jį reikia nuolat dirbti, kad jis nesunyktų.

    Pasak M. Adomėno, pietas išpažinėjai pareigą apibrėžia kaip nostalgišką veiksmą, kaip grįžimą. Tai nostalgijos išsipildymas, savotiška odisėja į tikrąją esamą Dievo prigimtį.

  • ATGAL
    Lyderis kiekviename iš mūsų
    PIRMYN
    Kas padeda ir trukdo bendrauti ir bendradarbiauti (I dalis)
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.