Pigu ir/ar kokybiška | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pigu ir/ar kokybiška

  • Data: 2010-11-01
    Autorius: Neringa LAURIŠONYTĖ

    M. Žilionytės nuotr.

    2006 metais tuometė Europos Sąjungos žemės ūkio ir kaimo plėtros komisarė Mariann Fischer Boel paminėjo, kad po 2013 m. ES žemės ūkio laukia dideli pokyčiai. Tais metais ES turės priimti naują Bendrosios žemės ūkio politikos programą, o tam, kad iš anksto užkirstų kelią galimoms silpnosioms programos vietoms, Europos Komisija jau kurį laiką nuolat rengia viešas diskusijas, ko iš būsimos politikos tikisi paprasti ES piliečiai. Kol kas pagrindinė jų perduodama žinia yra vienareikšmė – ES piliečiai nori aukštos kokybės produktų už priimtiną kainą, tačiau ar šis reikalavimas iš principo įmanomas?

    Pasaulyje mažėjant dirbamos žemės plotams, tarptautinės organizacijos nuolat ieško būdų, kaip padidinti žemės ūkio produktyvumą. Tai visuotinai pripažįstama kaip viena pagrindinių galimybių mažinti maisto kainas, tačiau ekologija grįstos alternatyvos, besiremiančios vertingomis vietos žemės ūkio žiniomis ir principais, kartais sulaukia pernelyg mažai dėmesio ir dar mažiau finansinės paramos, palyginti su investicijomis į genetiškai modifikuotų organizmų ir biotechnologijų tyrimus. Ar tai reiškia, kad rasti natūralų, kokybišką ir sveiką maistą darysis vis sunkiau?

    Ką apskritai reiškia kokybė? Buityje naudojamų daiktų kokybę dažniausiai siejame su jų patvarumu, tačiau maisto atveju kriterijai yra kur kas kompleksiškesni. Rinkdamasis prekę vartotojas ją vienaip ar kitaip vertina, deja, dažniausiai tam pasitelkiamas rinkos signalų stebėjimas iš tikrųjų gali būti klaidinantis.

    Iš esmės yra trys pagrindiniai tokių signalų pavyzdžiai – reklama, prekės ženklo populiarumas ir kaina. Būtent paskutiniu kriterijumi remiamasi dažniausiai: vartotojai dažnai yra įsitikinę, kad aukšta kaina yra geresnės kokybės rodiklis. Be abejo, vargu, ar kas pasiryžtų dabartinį maisto kainų augimą susieti su kokybės gerėjimu, vis dėlto dera pripažinti, kad pigesnė prekė savaime kelia abejonių tiek dėl savo sudėties, tiek dėl maistinės vertės. Skonis – dažniausias maisto prekės vertinimo kriterijus – taip pat vis dažniau tampa prastu pagalbininku, siekiant įvertinti produkto kokybę. Druska, riebalai, cukrus, sintetiniai priedai – tai pigūs ingredientai, kurie padaro maistą skanesnį, tačiau ši savybė ir yra vienintelė jų teikiama „nauda“.

    Kita vertus, didesnė kaina irgi nėra pakankamas kokybės kriterijus. Jau minėti rinkos signalai gali ne tik pateikti klaidingą informaciją, bet ir patys tapti tais veiksniais, dėl kurių pakyla galutinė gaminio kaina. Kitaip tariant, kainą gali lemti ne prekės kokybė, o, pavyzdžiui, siekis kompensuoti reklamos išlaidas ar noras papildomai užsidirbti iš prekės ženklo. Bėda ta, kad pirkėjai iš tiesų dažnai yra linkę priimti rinkodaros suformuotą įvaizdį kaip pakankamą įrodymą, kad produktas yra natūralus ir vertingas. Tai rodo, kad kartais vartotojai per mažai domisi būtinybe skirti tikrą, natūralią prekę nuo tariamos ir yra pernelyg lengvai paveikiami rinkodaros technologijų. Tiesa, ši išvada galioja anaiptol ne visiems – net ir ekonominio sunkmečio kamuojamoje Lietuvoje kokybiškų, ekologiškų produktų pardavimas, nors ir labai lėtai, bet auga, ir būtent plati pigaus, tačiau menkos maistinės vertės produktų pasiūla gali būti viena priežasčių, kodėl vartotojai vis labiau domisi galimybe įsigyti alternatyvų, kokybiškai pagamintą maistą.

    Išsiskiriančios vartotojų grupės rodo, kad bent dalis pirkėjų iš tiesų tampa vis reiklesni: produkto maistinė vertė, poveikis sveikatai, kilmė ir gamybos sąlygos yra kriterijai, kuriais jie domisi vis labiau. Iš dalies dėl to pastaraisiais metais Europos Komisijos iniciatyva vis dažniau imamasi tirti tradicinių, vietos gamintojų tiekiamų produktų maistingumą, kadangi būtent vietos gaminiai žmonėms yra prieinami lengviausiai ir geriausiai atitinka vietos valgymo įpročius. Tai daroma tam, kad būtų galima nustatyti mitybos rekomendacijas, kurios, būdamos kultūriškai reikšmingos, galėtų būti lengvai pritaikomos vietos sąlygomis. Ši platesnė ES piliečių mitybos vertinimo sistema yra puikus įrodymas, kad būsima bendroji ES žemės ūkio politika ir jos programos gali ne tik reikšmingai prisidėti prie siekio kiekvienam vartotojui užtikrinti pasirinkimo teisę, bet ir papildomai paskatinti rūpintis tuo, kad vartojamas maistas pačiam žmogui būtų kuo naudingesnis.

    Galiausiai be to, kad ES turi vienus griežčiausių kokybės standartų pasaulyje, ji kartu yra ir didžiausia maisto importuotoja, todėl kokybės užtikrinimo principas yra bene vienintelė efektyvios konkurencijos priemonė tiek Bendrijos viduje, tiek ir už jos ribų. Ekonomistai nuolat akcentuoja, kad tik tarpusavio konkurencija gali priversti įmones tiekti kuo geresnes prekes patraukliausiomis kainomis ir tai svarbu ne tik paskutiniame – galutinio produkto pardavimo – etape. Iškart po 2007–2008 m. maisto kainų krizės Europos Komisija ir šalys narės prakalbo apie tai, kad būtina siekti kainų skaidrumo ir nuspėjamumo visuose maisto tiekimo grandinės etapuose. Pasak Europos Komisijos, ši grandinė gerai veikia tik tuomet, kai konkurencija yra užtikrinama visose jos dalyse, todėl turi būti naikinami bet kokie ribojimai, kliudantys į ją įsilieti naujoms įmonėms.

    Kadangi garantuoti kokybę yra pagrindinis ES žemės ūkio politikos principas, o maisto saugos strategija remiasi vartotojo teisės gauti visą informaciją apie produkto sudėtį ir kilmę pripažinimu, tik tikslios ir patikimos žinios apie prekės kokybę gali užtikrinti vartotojų lojalumą ir leisti tikėtis, kad jų neatbaidys didesnės kokybiško maisto kainos. Supratimas, jog savo pinigus vis dažniau atiduodame ne maistą gaminantiems, o jį pakuojantiems, reklamuojantiems ir parduodantiems, skatina ieškoti tokių prekių, kurių kokybė būtų verta visų už jas mokamų pinigų. Tam tereikia garantijos, kad jas pasirinkę, tikrai gausime tai, ko norime. 

  • ATGAL
    Kaip valdysime valstybės turtą?
    PIRMYN
    Sveikinimas iš XIX amžiaus „Apžvalgos“
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.