Piligrimystė Maltoje | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Piligrimystė Maltoje

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Rasa Baškienė

    Šv. Pauliaus bažnyčia – svarbiausia Maltos šventovė (Rasos Baškienės nuotrauka)

    Malta yra nedidelė Europos Sąjungos valstybė Viduržemio jūroje, esanti piečiau Sicilijos, netoli Afrikos krantų. Į ją įeina Maltos, Gozo, Komino bei negyvenamos Kominoto ir Filfla salos. Pati didžiausia yra Maltos sala, garsėjanti vienos seniausių Žemėje civilizacijų palikimu. Malta žinoma ne tik dėl garsiųjų neolito laikotarpio akmeninių šventyklų – jos istorijoje ryškų pėdsaką yra palikę užkariautojai: finikiečiai, romėnai, arabai, normanai. 1530 m. Malta atiteko garsiajam Maltos ordinui, kurio riteriai valdė salą kone 270 metų. 1798 m. riterius iš Maltos išvijo Napoleono kariai, o pastaruosius 1800 m. nugalėjo britai. Iki 1964 m. Malta priklausė Didžiosios Britanijos karalystei. Pasitraukus anglams, maltiečiai 1974 m. savo šalį paskelbė respublika, o 2004 m. šalis prisijungė prie Europos Sąjungos. Maltoje ryškus britiškasis paveldas: automobiliuose vairuotojai sėdi  dešinėje pusėje, gyventojai laisvai kalba angliškai, gatvėse stovi raudonosios telefono būdelės –angliškos kultūros simboliai. Maltos kalbos abėcėlė suformuota lotyniškosios abėcėlės pagrindu, oficiali kalba – maltiečių, kilusi iš siciliečių ir italų kalbų.

    Tiek šykščių faktų iš interneto apie Maltą pasirankiojau, susirengusi vykti kartu su grupe piligrimų aplankyti salos, prie kurios krantų kažkada sudužo šv. Paulių  į Romą gabenęs laivas. Vykome į Šv. Juozapo rekolekcijų namus, esančius seniausiame Maltos mieste Rabate. Lėktuvu pakilę iš Kauno, po trijų valandų nusileidome Maltos sostinės Valetos oro uoste, kur mus pasitiko Inga Kuliavienė, Maltos piligrimų (www.piligrimystemaltoje.lt) globėja, it rūpestingoji mama, globojusi ir lydėjusi mus visą savaitę. Netrukus prisijungė ir Šiluvos klebonas Erastas Murauskas, atvykęs rūpintis mūsų dvasiniais reikalais.

    „Maltoje gera ir saugu būti krikščioniu… Krikščionybė čia persmelkusi viską, jos ženklai jus lydės kiekviename žingsnyje“, – sakė mus pasitikusi Inga, pažinties pradžiai pasiūliusi vaišintis nuostabiai sultingomis maltietiškomis vynuogėmis. Susėdę į autobusiuką, netrukus pasiekėme seniausio Maltos miesto Rabato Šv. Juozapo rekolekcijų namus, prižiūrimus Šv. Juozapo  kongregacijos seserų. Netrukus išsiskirstėme po kambarius, tikėdamiesi nakties atilsio po kelionės. Deja, netrukus pasipylusi liūtis, lydima žaibų ir griaustinių, mums priminė, kad atsidūrėme vėjų perpučiamoje Viduržemio jūros saloje, esančioje tarp dviejų didžiulių žemynų. Spalis – ne pats ramiausias metas pietiniuose kraštuose!

    Maltos bažnyčių atvertys  ir stebuklai

    Maltoje yra 360 bažnyčių. Kažkas paskaičiavo, kad viena bažnyčia tenka tūkstančiui maltiečių. Apie 60 procentų praktikuojančių Maltos katalikų bažnyčią lanko kasdien. Svarbiausia Maltos šventovė yra Šv. Pauliaus bažnyčia, pastatyta virš grotos, kurioje Gerosios Naujienos skleidėjas praleido žiemą, prie Maltos krantų sudužus jį į Romą gabenusiam laivui. Šv. Paulius atvertė į krikščionybę salos valdytoją, išgydęs pastarojo tėvą, todėl dėkingas valdytojas apaštalui leido laisvai vaikščioti po Maltą ir skleisti krikščionybę. Išvykstant šv. Pauliui, jau visa Malta buvo tapusi krikščioniška.

    Spalio mėnesį Maltos šventovės puošiamos raudonu audeklu Švč. Rožinio Mergelės Marijos garbei, gausu iškilmingų eisenų, iškilmingai nešamos didžiulės Švč. Mergelės Marijos statulos, tikintieji puošia savo langus religinių siužetų paveikslėliais ir figūrėlėmis. Kone prie kiekvieno namo durų Maltoje gali rasti nedidelį Mergelės Marijos atvaizdo bareljefą, kuriame kartais ji vaizduojama su kūdikėliu Jėzumi, kartais ir su šv. Juozapu, savo sužadėtiniu.

    Pirmąją piligrimystės dieną apsilankėme šv. Dominyko bažnyčioje, kur mus it geriausius bičiulius pasitiko dominikonų kunigas Angelo Mamo. Bažnyčios vietoje kadaise buvo grota. Pasakojama, kad apie 1450 metus vienam medžiokliui grotoje pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija, vėliau praminta Grotos Ponia. Netrukus grotoje buvo įkurta koplyčia, o Švč. Mergelės Marijos atvaizdas papuošė jos sieną. 1900 metais piešinys buvo pakeistas marmuro statula, vaizdavusia Mergelę, laikančią Sūnų ant rankų. 1957 m. statula buvo karūnuota ir didelių iškilmių metu su iškilminga procesija nešama miesto gatvėmis. Su šia statula susijęs didelis stebuklas, kuriam mokslas iki šiol neturi paaiškinimo. O buvo taip: įskilus statulos veidui, buvo nutarta ją restauruoti. Netrukus buvo pagaminta statulos kopija ir pastatyta koplyčioje. 1999 metų gegužės 6 dieną iš dešinės statulos kopijos akies ištekėjo kraujo ašara, o kitą dieną ašara ištekėjo iš kairės akies. Išsamūs tyrimai parodė, kad tai iš tiesų buvo žmogaus kraujas. Daugybė tikinčiųjų meldžiasi prie stebuklingosios statulos, prie kurios galėjome prisiartinti ir pamatyti ašaras savo akimis…

    Malta – didelio pamaldumo ir stebuklų šalis. Švč. Mergelė Marija čia garbinama daugybėje šventovių ir koplyčių. Jai meldžiamasi, prašant įvairių malonių: sveikatos, vaisingumo, apsaugos nuo nelaimių. Daugybės bažnyčių zakristijų sienos nukabinėtos padėkos laiškais, naujagimių drabužėliais, gali pamatyti ir gipsinių kojų atliejų, ramentų ir kitokių keisčiausių daiktų. Atidžiau pažiūrėjus, galima pastebėti, kad kai kurių jų amžius siekia 50–60 metų. Žmonės dėkoja už gautas malones, tai  – labai įprasta liaudiško pamaldumo praktika.

    Didžiulį įspūdį paliko Mostos katedra. 1942 m. rugsėjo 9 d. šv. Mišių metu vokiečių lėktuvai ant katedros numetė didžiulę bombą, kuri, pramušusi kupole skylę, trenkėsi į šventovės grindis. Bomba nesprogo, o visi šv. Mišių dalyviai liko sveiki. Tai buvo palaikyta tikru stebuklu! Ir dabar zakristijoje galima pamatyti kone žmogaus dydžio bombos kopiją. Sakoma, kad Antrojo pasaulinio karo metu bombas gamino vokiečių belaisviai, kurie gamybos metu jas nukenksmindavo. Gal taip žmogiškai būtų galima paaiškinti šį stebuklingą įvykį, kas žino…

    Meliehos bažnyčia garsėja Švč. Mergelės Marijos freska, kurią, pasak legendos, nutapė šv. Lukas, buvęs saloje kartu su apaštalu Pauliumi apie 60-uosius m. e. metus. Ant Maltos uolų pavaizduotas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu atvaizdas laikomas seniausiu krikščionybės istorijoje. Žmonės jį garbina tūkstančius metų, jo nepalietė net 871 m.e. metais salą užėmę ir kelis šimtus metų Maltą valdę arabai. 1960 m. popiežius Jonas XXIII paskelbė šią šventovę viena žymiausių pasaulyje, ji  garsėja atsivertimais ir išgijimais.

    ***

    Meliehoje buvo karšta ir tvanku. Sanktuarijuje kalbėjome Rožinį, o vėliau rengėmės vykti į paplūdimį maudytis. Staiga saulę pakeitė didžiuliai juodi debesys, nesuvokiamu greičiu pradėję supti Maltą iš visų pusių. Vos spėjome įšokti į nedidukę kavinę, kai liūtis užgriuvo visa jėga. Jos šėlsmas buvo toks baisus, kad manėme, jog mus nuneš į jūrą su visu laikinu mūsų prieglobsčiu. Audrai kiek aprimus, teko pamiršti maudynes, grįžti į autobusiuką ir vykti namo…

    Švč. Mergelės Marijos bareljefas namo sienoje. Švč. Mergelė Marija Maltoje ypatingai garbinama. (Rasos Baškienės nuotrauka)

    „Mūsų pašvęstoji Ponia“

    Guza Misfud ( 1923–1996 ) buvo paprasta Maltos valstietė iš Girgenti kaimo, rašiusi laiškus didžiausių valstybių vadovams – Michailui Gorbačiovui, Džordžui Bušui ar Saddamui Huseinui. Maltoje Guza išgarsėjo savo vizijomis, kuriose Mergelė Marija prašė ją garbinti titulu „Mūsų pašvęstoji Ponia“. Mergelė Marija jai sakiusi: „Aš, dar būdama vaiku, buvau pašvęsta Dievui, bet niekas manęs šiuo titulu nevadina…“ Guza kiekvieno mėnesio pirmąjį ir trečiąjį sekmadienį pradėjo visus kviesti melsti Dievo meilės, taikos, vienybės, vėliau tai išaugo į judėjimą, pavadintą „Mūsų pašvęstoji Ponia“. Netrukus kaimo bendruomenė įrengė sakralią vietą laukuose, po atviru dangumi, kurią papuošė Švč. Mergelės Marijos, šv. Mykolo, šv. Pauliaus statulomis. Nėra nei dienos, nei valandos, kad kas nors neužsuktų čia pasimelsti ar paprasčiausiai pabūti. Girgenti išgarsėjo stebuklingais išgijimais, suteikiančiais viltį visiems atvykstantiems čia melsti Dievo malonių. Ši vieta man paliko gilesnį įspūdį nei didžiausios Romos bazilikos. Saulei kaitinant, sėdėjome ant suoliukų atvirame lauke ir meldėmės…

    Didžiausias stebuklas Maltoje yra žmonių pasitikėjimas Dievu. Garsioji Madonos Ta-Pinu šventovė Gozo saloje buvo pastatyta po to, kai paprasta moteriškė Karmela Grima eidama išgirdo kvietimą: „ Ejja, ejja..“ ( „Ateik, ateik…“). Iš pradžių ji nesuprato, kas ją kviečia, tačiau vėliau pasirodė, kad ją kvietė Mergelė Marija, norėjusi, jog toje vietoje atsirastų šventovė. Moteriškei iš pradžių tai pasirodė it haliucinacija, tačiau ji be galo nustebo, kai, aplankiusi segantį kaimyną, iš jo sužinojo, kad tokį kvietimą ir jis išgirdęs… Dabar Ta-Pinu šventovė garsėja gausiomis malonėmis jų meldžiantiems žmonėms.

    Maltos šventyklos

    Malta garsėja seniausiomis – 3660 m. pr. m. e. neolito laikotarpio šventyklomis, senesnėmis net už garsųjį Stounhedžą bei Egipto piramides. Didžiuliai kalkakmenio luitai, sustatyti įvairiais apskritimais, stūkso ant salos kranto Hagar Qim ir Mnajdros vietovėse. Tai yra be galo senos religijos, gal net seniausios Žemėje, garbinimo vietos. Yra išlikę keistų belyčių skulptūrų,  vaizduojančių dievybes, kurioms melsdamiesi žmonės prašė malonių. XVIII a. buvo pradėta manyti, kad šiuos statinius pastatė finikiečiai. 1885 m. salos gubernatorius seras Johnas Lintornas Simmonsas įsakė atlikti  Hagar Qim vietovėje kasinėjimus, kuriuos išstudijavęs vokiečių mokslininkas Albertas Mayras padarė išvadą, kad statiniai atsirado dar iki finikiečių laikotarpio, gal net Bronzos amžiuje. Vėliau, 1961–1963 metais kasinėjant Skorba apylinkių šventoves, buvo nustatyta, kad statinių amžius siekia 3660 metus pr. m. e. Maltos šventyklos yra laikomos senesnėmis už Gobekli Tepe statinius Turkijoje dėl tam tikros jų statybos specifikos. Manoma, kad maltiečiai bendravo su Sicilijos ir Italijos gyventojais: tą įrodo alebastro dirbiniai, randami Maltoje, taip pat ir ochra, naudota keramikoje, skulptūroje bei statyboje. Tiek alebastras, tiek ochra buvo importuojami, tikriausiai, iš Sicilijos.

    Valetos gatvėse. Malta iki šiol garsėja kaip labai saugus kraštas, kuriame beveik nėra nusikalstamumo. (Rasos Baškienės nuotrauka)

    Maltos ordinas

    1048 metais Šventąją Žemę lankantys krikščionys įgijo leidimą Jeruzalėje statyti bažnyčią, konventą ir ligoninę, kurie rūpintųsi atvykstančiais piligrimais. Tuo metu ir susikūrė vienuoliška šv. Jono bendruomenė, vėliau pavirtusi viena didžiausių pagalbos organizacijų  pasaulyje. Bendruomenės nariai, davę vienuolinius Neturto, Skaistybės ir Klusnumo įžadus, popiežiaus leidimu turėjo teisę rinkti savo vyresniuosius be pasaulietinio ar bažnytinio įsikišimo. XI–XIII amžiuose vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo šv. Jono ordiną nuo musulmonų ginti ne vien atvykstančius piligrimus, tačiau ir karalystės žemes. Tarnystė vargšams buvo papildyta „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Riteriai tapo ir kariais, ir vienuoliais.

    Pirmuoju ordino Didžiuoju Magistru tapo Raymondas du Puy. Jam vadovaujant, buvo patvirtintas ordino statutas ir emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, iki šiol žinomas Maltiečių kryžiaus vardu. Ordinas buvo nepriklausomas nuo kitų valstybių ir nuo Bažnyčios, sudarytas iš įvairių tautų atstovų.

    Musulmonams palaipsniui išstumiant krikščionis iš Rytų, Ordinas, garsėjęs stipriu laivynu, įsikūrė Kipre, o vėliau – Rodo saloje, tapusia stipriu bastionu kovose su musulmonais. 1523 metais, po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties, riteriai buvo priversti palikti Rodo salą. Imperatoriaus Karolio V-ojo leidimu 1530 metais ordinui buvo leista įsikurti Maltoje, kurią jis valdė 268 metus. 1798 metais Maltą užėmė Napoleono Bonaparto kariuomenė. Ordinas laikėsi principo nekovoti su krikščioniškomis tautomis, tad riteriams teko palikti Maltą. 1802 metais Amjeno sutartimi Ordinui buvo garantuotos jo buvusios valdos Maltoje, tačiau ten sugrįžti Ordinui niekada taip ir nepavyko. Šiuo metu Maltos ordinas reziduoja Romoje, jo veikla – rūpinimasis vargstančiais ir ligoniais – plečiasi visame pasaulyje.

    Maltos ordino įtaka salos gyvenimui neišmatuojama: riteriai skurdžią agrarinę salą pavertė svarbiu krikščionišku atramos punktu, ginančiu Europos šalis nuo islamo ekspansijos. Maltoje buvo statomi miestai, tvirtovės, bažnyčios. Malta iki šiol garsėja kaip labai saugus kraštas, kuriame beveik nėra nusikalstamumo.

    ***

    Malta mus žavėjo savo uolėtomis pakrantėmis, oranžiniais paplūdimiais, nuostabaus mėlynumo jūra, kurioje maudėmės ir plaukiojome motorine valtele iki valiai. Pusryčiams ir vakarienėms rinkdavomės rekolekcijų namų valgomajame, dieną pradėdavome ir baigdavome malda ir giesmėmis. Savaitė netruko praeiti, susidraugavome su mieląja Inga, jos pagalbininke Laura ir mažuoju Ingos sūneliu Kipriuku. „Niekada nežinai, kada Maltoje pajusi Viešpaties bučinį. Jis gali prie tavęs pasilenkti paskutinę minutę prieš išvykstant…“,  – sakė Inga.

    Manau, kad Viešpats dar ilgai mus bučiuos, prisimenant nuostabią kelionę į Maltą…

  • ATGAL
    Simonas Bernotas: Kūryba – nuolatinių kitimų ir galimybių beribiškumas
    PIRMYN
    Petras Pušinskas: Tarp rajono gyventojų ir jų išrinktų atstovų bendravimo turi būti daugiau
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.