Pirmoji sovietinė okupacija: ar išmokome pamokas? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pirmoji sovietinė okupacija: ar išmokome pamokas?

  • Data: 2015-09-17
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    1941 m. birželio 14–18 dienomis SSRS vidaus kariuomenės daliniai, nepateikę jokių kaltinimų, be teismo į SSRS šiaurę ir Sibirą ištrėmė 16 261 Lietuvos gyventoją. (Martynos Trinkūnienės nuotr.)

    Nieko nenustebinsiu rašydamas, kad 1939–1940 metai – Europos perdalijimas, nusikalstami paktai, atgriaudintis Antrasis pasaulinis karas, okupacijos – naujųjų amžių Lietuvai atnešė tragiškus posūkius jos istorijoje, lėmė tautos vystymąsi ir buvo pažangos stabdis. Dar ir dabar, praėjus 75-riems metams nuo tų baisių įvykių, žaizdos negyja…

    Kurie okupantai geresni?

    Istorikai, politikai, apžvalgininkai nesiliauja ginčijęsi: kas būtų geriau – nacistinė ar sovietinė okupacija, po kieno padu būtume geriau gyvenę, ar Lietuvai buvo lemta didžiųjų galiūnių interesų sandūroje išlikti neutraliai, kokia ji skelbėsi, ir nepriklausomai, kokia tikėjosi ir bandė išlikti, pagaliau – ar pasipriešinimas okupantams buvo efektyvus ir ne beprasmis…

    Viena aišku: Lietuva buvo nepaprastai susilpninta, suskaldyta, jos valdžia blaškėsi, nežinodama, prie ko pritapti, kieno grasinimų ir ultimatumų klausytis. Vilniaus krašto atplėšimas, konfliktas su Lenkija, vokiškų nuotaikų stiprėjimas Klaipėdos krašte, grubus sovietinės diplomatijos spaudimas – visa tai sudarė palankias sąlygas paversti mūsų šalį geopolitiniu žaisliuku. Dabar galima tik pasvarstyti, kad vokiečių kariuomenės žygis per Lietuvą į Rytus nebūtų buvęs toks nuožmus, jeigu jau metus nebūtume buvę inkorporuoti į SSRS sudėtį ir mūsų teritorija nebūtų tapusi sovietine karine baze.

    Bet tai tik teoriniai samprotavimai. Tačiau svarstyti ir prisiminti ano laikmečio pamokas būtina: kad išvengtume naujos tragedijos, kokia, lyg anuos karus menanti kanonada, dunda Ukrainoje; kad nebūtume plėšomi dalimis ir naikinami – lietuviai, žydai, romai, lenkai ir kiti; kad turėtume vidinės stiprybės priešintis agresijai ir neleistume želti gajai piktžolei Penktajai kolonai…

    Tarp kūjo ir priekalo

    Iki tos lemtingos datos, kai 1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir  pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką, buvo nutekėję dar daug drumzlino vandens. Lietuva negalėjo ir neturėjo politinės valios priešintis tai galingai srovei. Ne veltui anais laikais kažkoks radikalus patriotas Lietuvos vyriausybes (o jų per 22 prieškario metus buvo 21) pavadino „lepšėmis“, turėdamas galvoje to meto politinius sūkurius Lietuvoje, aplink Lietuvą ir apskritai pasaulyje.

    Ko gero, sunkiausias periodas atiteko 21-osios vyriausybės vadovui Antanui Merkiui, išbuvusiam šiame poste vos pusmetį iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Dar gerokai prieš jį ministras pirmininkas Vladas Mironas 1938 m. kovo 17 d. gavo Varšuvos ultimatumą besąlygiškai atkurti diplomatinius santykius. Lietuva jį priėmė.

    1938 m. kovo 25 d., kaip rašo istorikė Vanda Kašauskienė knygoje „Istorijos spąstuose. Justo Paleckio gyvenimo ir veiklos bruožai, 1899–1980“, Berlynas pareikalavo keisti Klaipėdos statuto prasmę, ir jau lapkričio 1 d. nuolaidžiaudama Lietuvos vyriausybė panaikino karo padėtį Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, vokiečių spaudos cenzūrą, leisdama spaudą įvežti iš Vokietijos, toleravo Seimelio rinkimus, kurie reiškė visišką vokiečių įsigalėjimą pajūryje. Ministras pirmininkas Vladas Mironas laikraštyje „Lietuvos aidas“ ramino, kad santykiai su Vokietija geri, o gandus apie Berlyno kėsinimąsi į Klaipėdą „skleidžia piktos valios žmonės“.

    1939-ųjų kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas įteikė Lietuvai ultimatumą – Klaipėdos kraštą perleisti Trečiajam reichui. Po 4 dienų pats Adolfas Hitleris iš Klaipėdos teatro balkono pasakė kalbą ir priėmė paradą. Profesorius Mykolas Romeris, kuris kone blaiviausiai vertino visus Lietuvai nenaudingus prieškarinius iššūkius, savo dienoraštyje ultimatumą laikė Lietuvos vyriausybių kapituliacija. Netekome „lango į jūrą“.

    Okupacija – gryni formalumai…

    O J. Stalinas, išsukinėdamas Lietuvai rankas, demonstravo tariamą kilniaširdiškumą. Po Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, Vilniaus perdavimo ir 20 tūkst. Raudonosios armijos karių įgulos dislokavimo 1939 m. rudenį jis rengėsi visiškai okupacijai. Agresyvi kaimynė laukė palankios tarptautinės padėties, taip pat turėjo užbaigti nesėkmingą Žiemos karą su Suomija, paruošti savo karines pajėgas ir vakarinį placdarmą. Okupacijai palanki tarptautinė situacija susiklostė 1940 m. pavasarį. Balandį sovietai pasienyje su Lietuva pradėjo telkti armijos dalinius, o įžengimui pagrįsti gegužę griebėsi kaltinimų kampanijos. Birželio 10 d. prie Lietuvos sienos jau stovėjo visi puolimui paruošti Raudonosios armijos daliniai – 221 tūkst. kareivių ir karininkų.

    Birželio 11 d. galutinai patvirtinamas Lietuvos okupacijos planas. Birželio 13 d. Raudonosios armijos daliniuose paskelbiama karinė parengtis. Puolimą buvo numatyta pradėti birželio 15 d. 9 valandą. Karinis pasirengimas vyko kartu su diplomatiniu pasirengimu ir veiksmais agresijai pateisinti. Birželio 14 d., kai visas pasaulio visuomenės dėmesys buvo sutelktas į Vokietijos kariuomenės užimtą Paryžių, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas Lietuvai įteikė ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama atiduoti teismui K. Skučą ir A. Povilaitį, sudaryti naują, palankią SSRS, vyriausybę ir užtikrinti laisvą Raudonosios armijos dalinių įžengimą į Lietuvą. Įteikdamas ultimatumą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, V. Molotovas iškošė prieš dvejus metus iš J. Stalino lūpų jau girdėtą frazę: „Kad ir koks būtų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek įžengs į Lietuvą“.

    Lietuvos vyriausybės posėdyje, kuris vyko naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, prezidentas A. Smetona iš pradžių siūlė atmesti SSRS ultimatumą ir pasipriešinti agresijai, tačiau ginkluoto pasipriešinimo galimybė daugumai vyriausybės narių ir į posėdį iškviestiems kariuomenės vadams neatrodė priimtina. Priėmus sprendimą nesipriešinti, buvo laikoma, kad ultimatumas priimtas. Dėl ultimatumo priėmimo nebuvo balsuojama, SSRS agresija nebuvo įvardyta. Buvo sutarta Tarybų Sąjungai pareikšti protestą, tačiau į ultimatumo priėmimo tekstą protesto žodžiai nebuvo įrašyti.

    Birželio 15-osios ryte Lietuvos pasiuntinybei Maskvoje buvo išsiųsta telegrama, kad Lietuva priėmė SSRS reikalavimus, nors jie prieštarauja 1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutarčiai. A. Merkio kabinetas atsistatydino, o prezidentas A. Smetona išvyko iš šalies. Birželio 15 d. 15 val. Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną – prasidėjo Lietuvos okupacija. Dviem dienomis vėliau, birželio 17-ąją, SSRS okupavo Latviją ir Estiją.

    Trėmimai – okupacijos atributas

    Paskui visi formalumai – marionetinės J. Paleckio vyriausybės sudarymas, Liaudies seimo rinkimai, komunistų partijos įsigalėjimas – buvo atlikti per kokius pusantro mėnesio, taip sakant, pagreitintais tempais. Lietuvos aneksavimo pabaiga istorikai laiko 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai Maskvoje vykusi SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija nutarė patenkinti trijų Baltijos šalių „prašymus“ prijungti Lietuvą prie SSRS. Rugpjūtį buvo įsteigtos pagrindinės LSSR administravimo institucijos, o didžiausią galią savo rankose sutelkė LKP, kuri buvo prijungta prie Visasąjunginės komunistų partijos.

    J. Stalino valdoma Sovietų Sąjunga buvo totalitarinis režimas, todėl nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjusi Lietuvos sovietizacija palaipsniui diegė visus šiuos totalitarinio režimo bruožus.

    Baisiausias iš jų – trėmimai ir žudymai. Trėmimų operacija prasidėjo, dar neišaušus birželio 14 d. rytui, 3 val. nakties. Jos metu suimti ir į Sibirą bei šiaurės rajonus traukinių gyvuliniuose vagonuose buvo išgabenti buvę Lietuvos policininkai, karininkai, valstybės tarnautojai, dvarininkai, fabrikantai, prekybininkai, ūkininkai, mokytojai, repatriantai iš Vokietijos, Lenkijos pabėgėliai ir žydų tautybės asmenys. Kartu su jais buvo tremiamos ir jų šeimos.

    1941 m. birželio 14–18 dienomis SSRS vidaus kariuomenės daliniai, nepateikę jokių kaltinimų, be teismo į SSRS šiaurę ir Sibirą ištrėmė 16 261 Lietuvos gyventoją. Kitais skaičiavimais, prievarta buvo išvežta ne mažiau kaip 18,5 tūkst. žmonių. Daugiausia jų atsidūrė Altajaus krašte, mažiau – Novosibirsko srityje, Kazachstane ir Komijos ASSR. Beveik trečdalį ištremtųjų sudarė ūkininkai. Iš viso per 1939–1941 m. į lagerius ir tremtį išsiųsta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp jų – ne tik lietuviai, bet ir pustrečio tūkstančio lenkų ir maždaug tiek pat žydų.

    Koks palyginimas peršasi?

    Atrodo, nesulyginami okupacijų palydovai – trėmimai, žudymai ir holokaustas. Tačiau istorikas Sigitas Jegelevičius savo prieš 11 metų atliktame tyrime „Okupacija ir kolaboravimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“ tvirtina, jog sovietų okupacinis režimas nuo vėliau jį pakeitusios nacių okupacijos skyrėsi nebent tuo, kad sovietinio režimo tikslai buvo dangstomi gražiais šūkiais ir pažadais, o visa tai slėpė masinį žmonių naikinimą. Naciai savo tikslų nedangstė, bet apie juos nedaug ir tekalbėjo. Viskas buvo pagrįsta arijų rasės teorija. Kita vertus, sovietai pakeitė administracijos aparatą – pirmiausia ten dirbančius žmones, paskui ir visą administracijos struktūrą. Naciai iš esmės paliko veikti lietuviškąją administraciją. Tiesa, pastarieji neleido atgaivinti šalies nepriklausomybės, bet sovietai elgėsi kur kas baisiau ir jos šalininkus represavo be jokių skrupulų. „Okupacija iš esmės niekuo nesiskiria, skiriasi tik okupacijos režimai“, – daro išvadą S. Jegelevičius.

    Dar vienas esminis skirtumas. Berlynas seniai pripažino nacių okupacinio režimo baisumus, ypač žydų atžvilgiu. Rusija iki šiol nesutinka, kad sovietai buvo okupavę Lietuvą, net nekalbėdami apie galimą okupacijos žalos atlyginimą. Dar daugiau: pernai lapkritį pats V. Putinas pareiškė, kad Molotovo–Ribbentropo paktas „turėjo prasmę, užtikrinant Sovietų Sąjungos saugumą“, ir netgi apkaltino tarpukario Lenkiją, kad ši esą tapo savo pačios politikos auka. Belieka vietoj šios šalies pavadinimo įdėti Lietuvos…

    Dabartinio Rusijos lyderio žodžiai šiandien skamba kraupiai. Agresijos Ukrainoje fone jie nusikalstamai pateisina ir tą okupaciją, kuri buvo įvykdyta 1940-aisiais. Štai kodėl prieš 75-erius metus išmoktos pamokos turi būti nuolat kartojamos – ir šios, ir ateinančių kartų.

  • ATGAL
    Pamokos iš septyniasdešimčia metų vyresnio bičiulio
    PIRMYN
    Lietuvos okupaciją lėmė geopolitinė padėtis
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.