Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis: kodėl lietuviai ignoruoja, o rusai aktyvėja | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pirmojo pasaulinio karo šimtmetis: kodėl lietuviai ignoruoja, o rusai aktyvėja

  • Temos: Politika
    Data: 2014-04-14
    Autorius: Linas Kojala

    Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metais. Sugriauta Kuršėnų gatvė. Atvirukas. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka)

    1914 metų birželio 28 dieną slavų nacionalistas Gavrilo Principas Sarajave nušovė Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtoją erchercogą Pranciškų Ferdinandą. Šis įvykis laikomas simboline Didžiojo karo, į kurį įsitraukė Europos galingieji, o vėliau ir kitų žemynų šalys, pradžia. Tuo metu nedaug kas tikėjosi, kad konfliktas, dėl vėliau įvykusio dar kruvinesnio karo gavęs Pirmojo pasaulinio pavadinimą, užsitęs. Vokietijos kaizeris savo kariams teigė, kad jie „<…>grįš namo dar prieš tai, kai lapai pradės kristi nuo medžių“, o Didžiojoje Britanijoje vyravo įsitikinimas konflikto baigtimi iki Kalėdų.

    Tačiau Antantės, kurią sudarė Prancūzija, Didžioji Britanija, Rusija, kelios mažesnės šalys ir kiek vėliau prisijungusios Italija ir JAV, bei Centrinių valstybių sąjungos, sudarytos iš Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Osmanų imperijos bei Bulgarijos, kova užtruko net ketverius metus bei nusinešė dešimčių milijonų žmonių gyvybes. Vokietija, kuri galiausiai pralaimėjo, buvo pripažinta agresore ir susilaukė griežtų sankcijų, Austrija-Vengrija apskritai suiro, o Rusija, ėmus dominuoti bolševikams, nusisuko nuo Vakarų ir paskelbė apie pasaulinę proletariato revoliuciją.

    2014-aisiais pasaulis rengiasi minėti karo pradžios šimtmetį. Tai nebus vien simbolinė Europos valstybių pareiga: vieno reikšmingiausių praėjusio amžiaus istorinių įvykių vertinimas padės nusibrėžti tam tikras atskirų šalių, tarp jų ir Lietuvos, saviidentifikacijos bei politikos kryptis ateičiai. Juo labiau, kad kai kurie istorikai dabartyje mato analogijų su prieškario situacija.

    Naujas raidos etapas

    Nors istorikams paprastai nėra lengva pasiekti konsensusą, nėra abejojama, kad Pirmasis pasaulinis karas, o kartu ir jo pasekmės, žymėjo naują pradžią įvairiose srityse.

    „Pirmasis pasaulinis karas buvo modernus karas visomis prasmėmis: tiek karinių technologijų, tiek masinio žudymo technologijų išplėtojimo, tiek socialinių judėjimų atžvilgiu. Pavyzdžiui, labai kito vyrų ir moterų santykiai: vyko sparti moterų emancipacija, išpopuliarėjo mada nešioti vyriško tipo rūbus, kelnes, – „Apžvalgai“ sakė istorikas dr. Algimantas Kasparavičius. – Tad situacija buvo paradoksali: liberalizacija vyko karo metu, bet tą nulėmė objektyvios aplinkybės, nes milijonai vyrų kariavo frontuose, o civiliame gyvenime tai paliko erdvės moterims.“

    Karas turėjo milžiniškų pasekmių ir politiniam mąstymui – būtent po šio karo ėmė dominuoti fašistinės bei komunistinės idėjos. „Visuotinės sumaišties aplinkybėmis tiek kultūroje, tiek ideologijoje, tiek socialiniame gyvenime atsirado naujų srovių ir judėjimų. Teoriškai komunizmo idėja susiformavo gerokai anksčiau, bet sąlygos išplisti bolševizmui atsirado tik karo metais, ypač atsiradus masinio žudymo technologijoms. Vakaruose konfliktas dvasiškai nualino Vakarų visuomenę, todėl pradėta ieškoti išeičių kraštutiniais sprendimais, suklestėjo fašistinė, etatistinė ideologija. Tai dėsninga, nes milijonai žmonių buvo nusivylę imperinėmis valdymo sistemomis, todėl ieškojo trečiojo kelio, kuris vedė arba į bolševizmą, arba fašizmą“, – sakė A. Kasparavičius.

    Pasak eksperto, faktai kalba patys už save: „Po karo sekusi ekonominė stagnacija 1922–1923 metais atvedė į valdžią fašistus Italijoje, fašizmas su nacionalsocializmo pakraipa įsivyravo Vokietijoje. Iki 1939 metų turbūt 95 proc. Vidurio Europos valstybių pasuko nuo tradicinių valdymo formų prie tiems laikams modernių totalitarinių arba autoritarinių valdymo būdų, galiausiai privedusių prie dar žiauresnio Antrojo pasaulinio karo.“

    Lietuvoje į istoriją nesigilinama

    Nepaisant tokios karo reikšmės, Lietuvoje galima susidaryti įspūdį, kad Pirmasis pasaulinis karas yra atsidūręs Antrojo pasaulinio karo šešėlyje: Adolfo Hitlerio, Josifo Stalino asmenybės, karo eiga bei rezultatai populiariojoje žiniasklaidoje tarsi aptariami gerokai dažniau, nei mūšiai prie Marnos upės ar Kompjeno paliaubos.

    A. Kasparavičius: „Reikia suvokti, kad tik dėL Pirmojo pasaulinio karo atsirado aplinkybės, kurių dėka lietuvių tauta galėjo išreikšti politinę valią bei atkurti savo valstybę.“ (A. Kasparavičiaus asmeninio archyvo nuotrauka)

    Anot A.Kasparavičiaus, Lietuvoje ir kitose Rytų šalyse tai yra pastebima tendencija, bet Vakaruose yra atvirkščiai: „Situacija yra dvejopa. Vakarų Europoje, tai yra į Vakarus nuo Vokietijos ar netgi tam tikra prasme Lenkijos, problemos nėra, nes Pirmajam pasauliniam karui skiriama daug dėmesio. Galima netgi teigti, kad įvairiais socialiniais, ekonominiais, kariniais pjūviais jis išnagrinėtas labiau, nei Antrasis pasaulinis karas. Tačiau Rytų Europoje, ypatingai buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, situacija yra apverktina: tai, kas istoriografijoje vadinama Didžiuoju karu, čia yra visiškai užmiršta bei nefunkcionuoja visuomeninių istorinėje atmintyje. Tarkime, Lietuvoje nėra įsisąmoninta ir ištyrinėta nei Pirmojo pasaulinio karo išvakarių situacija, nei eiga, nei įtaka valstybingumo raidai.“

    Tokios aplinkybės yra paradoksalios: jas nulėmė ilga sovietinė okupacija, tačiau ir atkūrus nepriklausomybę nesuskubta skirti dėmesio aplinkybėms, kurios tiesiogiai sąlygojo modernios Lietuvos valstybės atkūrimą ir Vasario 16-osios aktą.

    Anot „Apžvalgai“ kalbėjusio A. Kasparavičiaus, tarpukario Lietuvoje, pirmosios Respublikos metais, buvo intensyvių bandymų tyrinėti Didįjį karą, tačiau to nepakako: „Per tuos keliolika metų reikėjo atlikti labai daug, o dėmesio istorijai stokota. Štai Lituanistikos institutas, kuris turėjo koordinuoti lituanistikos tyrimų veiklas, įskaitant istoriją, tebuvo įkurtas 1938–1939 metais, valstybės žlugimo išvakarėse. Buvo parašyti keli Lauryno Ivinskio ir kitų autorių tekstai, bet jie aprėpė tik siaurus aspektus.“

    Istoriko teigimu, vėliau tam apskritai nebebuvo sąlygų: „Po 1940 metais įvykusios Lietuvos okupacijos buvo paveldėtas sovietinis mentalitetas, pagal kurį Didysis karas tebuvo imperinis konfliktas, nevertas papildomų tyrimų. Todėl karas buvo trinamas iš sovietų okupuotų respublikų atminties. Tai suprantama, nes Pirmojo pasaulinio karo metais bolševikai, manipuliuodami pinigais iš užsienio, atėjo į valdžią, todėl gilinimasis į šiuos faktus nebuvo pageidaujamas. Nebuvo ne tik tyrimų, bet ir atminties ženklų, tokių kaip paminklai. Tuo metu Prancūzijoje ir kitur Vakarų Europoje sunku rasti miestą, kuriame nebūtų bent vieno memorialo.“

    Pirmojo pasaulinio karo aplinkybių nesuvokimas Lietuvai kelia praktinių problemų. „Mūsų šalyje padėtis paradoksali. Kasmet minime Vasario 16-ąją, iš Signatarų namų balkono kalbama apie tos dienos reikšmę, bet apie lietuvių politines realijas, ėjimą link Vasario 16-osios iš esmės nediskutuojame. Bet reikia suvokti, kad tik dėka Pirmojo pasaulinio karo atsirado aplinkybės, kurių dėka lietuvių tauta galėjo išreikšti politinę valią bei atkurti savo valstybę. Kitomis aplinkybėmis, žinant XX a. situaciją, nei lietuviai, nei latviai, nei estai, nei tie patys lenkai to veikiausiai nebūtų padarę. To neįsisavinimas yra viena priežasčių, kodėl iki šiol turime pilietinio ir politinio identiteto problemų, nerandame užsienio politikos formulių. Mūsų istoriografijoje Pirmasis pasaulinis karas yra tarsi juoda dėmė“, – kalbėjo A.Kasparavičius.

    Kodėl Pirmasis pasaulinis karas leido atsikurti Lietuvos valstybei

    Tad kokios aplinkybės Pirmojo pasaulinio karo metais lėmė Lietuvos valstybingumo atstatymą? Istorija rodo, kad konflikto eigoje valstybingumo realizavimo supratimas lietuvių inteligentų tarpe kito: iš pradžių nesitikėta, jog pavyks pasiekti daugiau, negu autonomišką statusą Rusijos imperijoje.

    Apie tai „Apžvalgai“ pasakojo istorikas A. Kasparavičius: „Apibendrinčiau išskirdamas dvi aplinkybes. Pirma, 1914 metų vasaros pabaigoje prasidėjęs karas leido politiškai konsoliduotis lietuvių politinei visuomenei. Jau konflikto pradžioje buvo pareikšta, kad Rusijos pergalės atveju Lietuva sieks politinės autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje. Tad pirmą kartą tiek Lietuvos žmonėms, tiek Rusijos imperinei valdžiai buvo paskelbta, kad tikimasi Rusijos pergalės prieš Vokietiją, nes tai turėtų reikšti Rytprūsių prijungimą prie Lietuvos bei autonomijos paskelbimą. Tiek 1914 metais įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, tiek kitos organizacijos skatino lietuvių imperinį patriotizmą su viltimi, kad bus gauta politinė autonomija. Visuomenė į tai reagavo: į Rusijos imperinę kariuomenę įstojo bent keli tūkstančiai savanorių karių – beveik tiek pat, kiek vėliau prisijungė prie nepriklausomos Lietuvos kariuomenės. Tad svarbu suvokti, kad jau pačioje karo pradžioje susidarė sąlygos formuotis lietuvių politinėms ambicijoms.

    Antra, karo sėkmei pasisukus kiek kita linkme, nei buvo tikėtasi, ypač po kaizerinės Vokietijos okupacijos 1915 metais, Lietuva buvo de facto atskirta nuo Rusijos imperijos jurisdikcijos. Lietuvoje pradėjo veikti karinė Vokietijos administracija, teisė ir pan. Todėl atsirado galimybė atsisakyti ankstesnių politinių iliuzijų siekti autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje, tai pakeičiant svarstymais apie visišką politinę nepriklausomybę. Jau 1916 metų pavasarį Vilniuje susitelkę aktyvistai subūrė politinį komitetą su Antanu Smetona priešakyje ir pradėjo kelti visiškos nepriklausomybės klausimą. Žinoma, aplinkybės kito labai sparčiai, vokiečiai labai suvaržė lietuvius, bet, Pirmajam pasauliniam karui einant į pabaigą, Vokietija silpo, spaudimas okupuotose teritorijose mažėjo, todėl Berlynas pradėjo politines derybas su okupuotų kraštų inteligentija. Tai pagimdė Lietuvių konferenciją, Lietuvos Tarybą, o galiausiai – 1918 m. Vasario 16-osios aktą. Žinoma, ideologiškai šiame procese buvo reikšmingi ir britai, ir prancūzai, tačiau esminį vaidmenį turėjo Rusijos ir Vokietijos kariniai, juridiniai ir ekonominiai faktoriai.“

    Dabartinė Rusija taikosi perimti imperines ambicijas

    Europoje planuojama gausybė bendrų karo šimtmečio minėjimo renginių. Vienas didžiausių renginių liepos mėnesį vyks Paryžiuje, dalyvaujant Prancūzijos ir Vokietijos vadovams. Valstybės vis dar žvelgia į karą iš savos perspektyvos. Todėl nenuostabu, kad vokiečiai susilaukia kritikos, nes ketina minėjimams skirti vos 4 milijonus eurų, kai prancūzai, britai ir net Naujoji Zelandija tam ketina išleisti dešimtimis kartų didesnes sumas.

    „Tai, kad Vokietija minės santūriai, yra suprantama. Per šimtą metų Vokietija turbūt yra vienintelė valstybė, pralaimėjusi net du didžiuosius karus. Tai buvo ne tik fiziniai, bet psichologiniai pralaimėjimai. Jau po Didžiojo karo britų bei prancūzų istoriografija, ideologai pasiekė, kad 1922–1923 metais visa kaltė už konfliktą būtų suversta vokiečiams“,– teigė A. Kasparavičius.

    Istoriką daug labiau neramina augančios Rusijos ambicijos: „Pats dalyvauju tam tikruose projektuose, kurie susiję su Pirmojo pasaulinio karo minėjimu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šie šimtmečio minėjimai bus išskirtiniai tuo, kad juose pirmą kartą labai aktyviai dalyvaus Rusija, kuri iki šiol buvo visiškai nusišalinusi nuo Pirmojo pasaulinio karo. Mus šis faktas turėtų neraminti, nes liudija, kad šiuolaikinė Rusijos Federacija patyliukais, bent iš dalies pradeda identifikuotis su buvusia Rusijos imperija, jos vidaus ir užsienio politika, tarptautine reikšme. Savaime suprantama, tokia imperinė saviidentifikacija Rytų ir Centrinei Europai didelio optimizmo neturėtų kelti.“

    Tiesa, istorikas neskuba teigti, kad dabartinė situacija primena 1914-ųjų išvakares. Apie tai prabilę apžvalgininkai baiminasi panašumų: esą ir tuomet, ir dabar (bent iki Ukrainos situacijos) rami tarptautinė aplinka, ignoruojant kai kurias objektyvias susipriešinimo užuominas, staiga išvirto į karą.

    „Tam tikrų panašumų yra, bet įžvelgčiau esminių skirtumų. Pirmojo pasaulinio karo metais, iki pat bolševikų revoliucijos, Rusijos imperija buvo Vakarų politinio pasaulio ir sistemos dalis. Tuo metu XXI a. situacija nėra tokia aiški – turbūt nesiryžtume Rusijos įvardinti kaip strateginio Vakarų Europos ar Jungtinių Amerikos Valstijų partnerio. Situacija yra greičiau priešinga, nei prieš šimtą metų, todėl globalios analogijos yra sudėtingos. Smulkesnėse situacijose panašumų, žinoma, yra. Tą teigiantys istorikai veikiausiai remiasi tuo, kad tiek Pirmasis pasaulinis karas, tiek šiandiena pasižymi gana ryškiu didžiųjų valstybių susipriešinimu:  Rusija-Europa, Rusija-JAV, Kinija-JAV. Toks bendras paūmėjimas yra akivaizdus, bet per šimtą metų daug kas pasikeitė.“

  • ATGAL
    Europos Sąjunga negraso nacionaliniams interesams
    PIRMYN
    SGD. Naujos galimybės
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.