Poezija baigsis paskiausiai? | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Poezija baigsis paskiausiai?

  • Data: 2012-06-21
    Autorius: Bernarda Šklėriūtė

    Aidas Marčėnas

    ARS POETIKA

    Pasaulis baigias, todėl
    reikia rašyti eilėraščius.

    Kas dieną tvirtai pasiryžus,
    lyg dirbtum kokį prasmingą,
    tik tau vienam suprantamą darbą:
    statytum namus, laivą
    nykstančiai savo šeimynai,
    arba restauruotum šventyklą
    numirusios andai religijos.

    Reikia rašyti eilėraščius
    net ir sekmadieniais, nes
    tai yra šventė, tai yra darbas,
    prilygstantis kunigo darbui.
    Nes pasaulis baigias diena po dienos,
    pasaulis baigias netgi sekmadieniais.

    Todėl reikia rašyti eilėraščius,
    reikia statyti namus, jei juose
    ir nebus kam gyventi,
    reikia kantriai pamatą ręsti,
    diena po dienos, nes galas,
    jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
    ir kalba anksčiau nei pasaulis.

    Marčėnas, Aidas. Dulkės: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1993.

    Poeto ir žurnalisto iš Vokietijos Michaelio Augustino požiūriu, poezija yra „fantastiškas būdas kaupti žmonijos patirtį ateičiai“. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Gegužę per Lietuvą tradiciškai praskriejo „Poezijos pavasario“ paukštė. Poezija… Atrodo, kad poezijos skaitymas, jau nekalbant apie rašymą, šiandieną yra tapęs prabanga. Su kasdienybės logika kertasi tai, kad poetai iš viso pasaulio noriai renkasi išklausyti vieni kitų interpretacijų eilėraščio, parašyto prieš ketvirtį amžiaus, tema… tačiau taip ir turėtų būti, nes „Poezijos pavasaris“ – didelė sielos šventė. Gegužės 24 d. Rašytojų namų Baltojoje salėje poetai ir literatūros kritikai rinkosi į tarptautinę konferenciją „Pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius“. Šis skambus pavadinimas jau ne pirmus metus „Poezijos pavasario“ festivalio proga rengiamai konferencijai buvo „pasiskolintas“ iš 1994 m. laureato Aido Marčėno eilėraščio „ars poetika“ pradžios. Konferencijos metu rašytojai dalijosi neįtikėtinai skirtingomis, asmeniškomis įžvalgomis, jausmais, nuotaikomis, interpretacijomis pasaulio pabaigos tema, vienaip ar kitaip savo pastebėjimus mėgindami sieti su A. Marčėno eilėraštyje slypinčia šių skambių žodžių prasme.

    Pasak renginio vedėjo poeto Donato Petrošiaus, nors idėja tokia tema rengti 48-ojo „Poezijos pavasario“ konferenciją kilo intuityviai, demokratiškai, tačiau dalis Lietuvos rašytojų bendruomenės narių, skeptikai, net įpyko, kad poetai, būdami elitinės kultūros atstovai, intelektualai, „užsikabino ant populiariosios kultūros kabliuko“, esą tokiomis temomis neverta kalbėti net ironiškai, nes konferencijoms būtina rimta potekstė. Visgi D. Petrošius sakė tikįs, kad išsikeltą uždavinį pavyks atremti poezijoje, nes festivalio svečiai – ne tik dalyviai, bet ir kūrėjai.

    Literatūrologo, literatūros kritiko Kęstučio Nastopkos nuomone, teiginio autorystė turėtų būti priskirta Šachrazadai: „Kaip žinome, vienos salos karalius, keršydamas moterims dėl savo pirmosios žmonos neištikimybės, naujas žmonas nužudydavo po pirmosios nakties. Šachrazada suprato, kad išvengti pražūties gali tik kalbėdama. Kas naktį pasakodama karaliui vis naują pasaką, nutraukdama įdomiausioje vietoje, ji nugali mirtį ir bepasakodama per tūkstantį ir vieną naktį dar sugeba pagimdyti karaliui tris sūnus. Tai ne tik kalbėjimas, bet ir gyvenimas.“ K. Nastopka prisiminė lietuvių poezijoje gyvenimą su kalbėjimu tapatinusį poetą Albiną Žukauską, kurio 100-ąsias gimimo metines minime šiemet. Nors gyvenimo ir rašymo jis tiesiogiai netapatino, tačiau savo poetinėje biografijoje skyrė „gyvenimo“ ir „negyvenimo“ laikotarpius. Pavyzdžiui, poetiniam „negyvenimui“ jis priskyrė ankstyvąją poeziją, kuomet kalbėjo ne savo, o didžiųjų Lietuvos poetų (Maironio ir kt.) žodžiais. Pasak pranešėjo, pirmasis A. Žukausko „gyvenimo“ laikotarpis įkūnytas rinkinyje „Laikai ir žmonės“ – 1938 m. – katastrofinis laikas ir rinkinys, artimas Česlavo Milošo katastrofizmui.

    K. Nastopka akcentavo, kad „šio autoriaus poetikai būdingas „virpėjimas“, neatsiejamas nuo visumos išgyvenimo smulkmenose, nesitenkinant esamais žodžiais ir kuriant naujus, žodžiams patenkant į judesio santykį. Būtent šis „virpėjimas“ yra pasipriešinimas pasaulio pražūčiai, gynimasis nuo nebūties“. Literatūrologas pateikė dar vieną kalbėjimo, tapusio gyvenimu, pavyzdį, jaunesnės kartos lietuvių poetą Antaną Kalanavičių, kuris iš literatūrinio „negyvenimo“ pasitraukė į atokų Dzūkijos vienkiemį ir jame rašė poeziją, kuriai būdingas kosmoso jutimas, išradingas daiktavardžių vertimas veiksmažodžiais, tarsi pabrėžiant pačią gyvenimo idėją.

    „Kiekviena diena yra pasaulio pabaiga, – sako latvių poetė Inga Gaile. – Tikroji drąsa yra daryti tai, kam esi pašauktas, suvokiant, kad pasaulis, kuriame esi, baigsis, bet vis tiek stengtis daryti viską, kad išliktum sąmoningas, o ne bandyti ištrūkti.“ (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Poetė Elena Karnauskaitė skaitė pranešimą „Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia“. Ji teigė seniai esanti nebeįtikinama garsiai skelbiamų visuotinos tiesos frazių, drįsta abejoti savaime aiškiomis sąvokomis ir savimi, todėl prieš rašydama pranešimą nusprendė pasitikrinti intuityvųjį suvokimą apie pasaulio pabaigą – pakalbinti apie tai vieną kitą žmogų. Ji sutikusi su draugės mintimi, kad kiekvienas galime konstatuoti tik savojo pasaulio baigtį, suvokti, kad asmeninis laikas eina į pabaigą ir ne daugiau. Pažįstamas mokslininkas pritarė, kad pasaulis baigias, bet eilėraščių niekas neskaito, tad geriau rašyti romanus ar esė. Poetės sesuo, istorikė, mananti, kad tai kultūrinis nuosmukis – didžiosios civilizacijos susinaikino vietoj moralės ir kultūros pasirinkusios nežabotą malonumų vaikymąsi. Kolegė, mokytoja, patarė pamąstyti apie savo kasdienybę, lituanistės darbą, ne apie rašymą, o apie skaitymą ir jo prasmę. „Kadangi šiuolaikinis žmogus daugiaveidis ir linkęs prisiimti ne vieną, o bent keletą vaidmenų, prie šių kelių išsakytų pozicijų ir norėčiau stabtelėti, nes, mano supratimu, jos pačios būdingiausios, bene labiausiai atspindinčios modernaus žmogaus požiūrį į meną bei kultūrą ir santykį su poezija, kaip neatskiriama kultūros dalimi. Ar tikrai išgyvename priešmirtinį kultūrinio nuosmukio laiką? Ar mūsų civilizacija tokia beviltiška, kad belieka konstatuoti Dievo mirtį ir kalbos merdėjimą? Ar ne toks nuogąstavimas išsakomas ir A. Marčėno eilute „nes galas, / jei Dievas numirs anksčiau nei kalba, / ir kalba anksčiau nei pasaulis“?“ – klausė E. Karnauskaitė ir svarstė, kad jei žvelgsi į televizijos ekraną, kur bloga žinia – gera žinia, šie nuogąstavimai pasitvirtins, bet „jei pažvelgsi pro langą, pamatysi, kad ir šiemet vyšnios išskleidė žiedus, kad alyvos ir jazminai kvepia taip pat svaigiai, kaip pernai ir užpernai. Tad, gal geriau svaigintis kvepiančiais pavasario žiedais, o ne artėjančios katastrofos nuojautomis?“

    Poetė priminė, kad kiekviena epocha turėjo savus pranašus, konstatuojančius didesnį ar mažesnį sugedimo laipsnį: „Nuo pat Antikos laikų gyvename laukdami apokalipsės. Maža to, apie tai viešai dažniausiai kalba būtent filosofai, mokslininkai ir rašytojai.“ Poetė, remdamasi paprasčiausia gyvenimiška logika, netiki, kad poezijos nieks neskaito: „Prisipažinsiu, kad skaitau eilėraščius. Šiaip ar taip esu iš kūno ir kraujo, dar turėčiau turėti 21,3 g sveriančią sielą, taigi nesu visai niekas. Iš patirties žinau, jei atsiranda koks keistas vienos rūšies individas, tai dažnai atsiras toks antras ir trečias. Belieka tikėtis, kad kalbame ne apie kokią nykstančią rūšį.“ Savo kalbą E. Karnauskaitė baigė taip: „Galbūt poetai taip dažnai ir būna katastrofų ir apokalipsių pranašai vien todėl, kad kasdienybės tėkmėj kiek priblėsusi poezijos vertė tokią akimirką sušvyti kaip pati didžiausia vertybė.“

    Indų poetė ir vertėja Sujata Bhatt. (Martynos Žilionytės nuotrauka)

    Šveicarų rašytojas Pedro Lenzas, atsakydamas į klausimą, kokia prasmė rašyti eiles, baigiantis pasauliui, teigė, kad yra daugybė skirtingų būdų į tai žvelgti, tačiau būtų labai sudėtinga diskusija, nes vis tiek reikia kalbėti apie pabaigos ryšį su poezija. Geriausias būdas tai padaryti – kalbėti apie pačią poeziją: „Ar mes rašome eiles, siekdami tapti nemirtingi? Ar kad sukurtume naują pasaulį pasaulyje? Kad pakeistume politiką, visuomenę? Negaliu pasakyti net savo kolegų kūrybos motyvų. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti šia tema, kad aš rašau poeziją, nes ji man tiesiog atsitinka, tai mano darbas. <…> Tai galimybė stebėti ir klausytis visko, kas mane supa. Aš nežinau nieko apie ateitį, vienintelis dalykas, apie kurį kažką žinau, yra praeitis ir dabartis. Kai skaitau poeziją, lyginu ją su savo patirtimi, o ne ateities idėjomis. Galbūt poezijos skaitymas ar rašymas gali pakeisti mano patirtį, požiūrį į pasaulį, bet tai negali pakeisti pasaulio. Man poezija pirmiausia siejasi su lėtumu, lėtu ir tiksliu dalykų ir jausmų stebėjimu. Todėl man taip svarbu rašyti ir skaityti poeziją be jokių išankstinių ketinimų. Nenoriu pasakyti, kad poezija nedaro įtakos pasauliui, bet tik tai, kad ta įtaka nėra poezijos kontroliuojama. Mes rašysime eilėraščius ir paskutinę dieną tuo pačiu balsu, kurį turėjome iki jos, nes poeto balsas neprivalo keistis net laikų pabaigoje.“

    Vokietis Michaelis Augustinas prieš skaitydamas savo eiles „Keletas klausimų, susijusių su eilėraščiais“, prisiminė vokiečių filosofo Theodoro Adorno žodžius: „Rašyti poeziją po Aušvico yra barbariška.“ „Tačiau poezija gyvuoja, ir poezija įrodė esanti ko gero pats tinkamiausias būdas talpinti žmogišką atmintį“, – mintį baigė rašytojas. Jis teigė sutinkantis su žmonėmis, kurie sieja poeziją su praeitimi ir dabartimi, ne ateitimi, nes tai yra „fantastiškas būdas kaupti žmonijos patirtį ateičiai“. Neseniai grįžęs iš tarptautinio poetų turo Indonezijoje,  M. Augustinas sakė ten pastebėjęs įdomų dalyką: vietiniai vienos nedidelės salos gyventojai, sugebėję išlikti per garsųjį 2004-ųjų cunamį, išgyveno tik todėl, kad mokėjo folklorinį eilėraštį vietine kalba apie cunamį, kuriame pateiktos instrukcijos, ką daryti, jei ore ir vandenyje atsiranda ženklų, pokyčių, kad negalima likti ir stebėti, o reikia veikti, ieškoti aukštesnių vietovių. Taigi, nors ir atrodo per drąsu teigti, kad eilėraštis gali išgelbėti pasaulį, tačiau jis tikrai gali išgelbėti gyvybę.

    Kinijai ir JAV atstovaujanti poetė Mindy Zhang užsiminė apie Kinijos naujosios poezijos bangą – devyniasdešimtaisiais, kai sugrįžo metaforų kupina poezija, atsirado daug skirtingų poezijos krypčių. Prieš tris tūkstančius metų gimusi šios tautos poezija jau ne kartą transformavosi, sugrįžo į gyvenimą naujomis formomis. Viešnia mano, kad „žodis nesibaigia ar nemiršta. Jis tik keičia formą.“ Šį teiginį poetė sieja su tikėjimu reinkarnacija, jai tai atrodo natūralu: „Kinijoje manoma, kad mirštant pereinama į naują gyvenimą, naują formą.“

    Konferencijos viešnia, poetė Sujata Bhatt, Indijos, JAV ir Vokietijos atstovė, prisiminė sutapimą: „Kuomet buvau paprašyta pasisakyti šia tema, prisiminiau, kad prieš daug metų, 1991-aisiais, pati sukūriau eilėraštį „Ką žmogus rašo, kai pasaulis ima nykti“, kur svarstau apie šiandienį pasaulį, atsiremdama į indų mitologiją, kurioje laikas – ciklinis, amžinybė susideda iš gyvenimo ir mirties, o dievybė Šiva yra ir kūrėjas ir naikintojas.“ Eilėraštyje tarsi paveiksle poetė pasakoja, kas būtų, jei Žemė virstų moterimi ir stotų prieš Šivą iškloti visko, ką ji mano apie dabartinę savo situaciją. Žemei pasiskundus ir konstatavus, kad jau pats laikas ką nors daryti, indų dievybė akimirksniu nutildytų visa, kas trukdo įsivyrauti ramybei, neabejotinai taikiai paimtų visas pasaulio armijas.“ Poetė klausia: „Ką žmogus daro, kai pasaulis ima nykti? Kur eina? Ką pasiima su savimi? Kas skaitys mūsų knygas rytoj? Klausysis mūsų muzikos? Derins sitaras ir smuikus? Kokios biologinės rūšys, norėčiau paklausti? Ir aš taip pat sapnuoju pasikartojantį ryto po visko sapną: matau Žemę, nusėtą dujokaukėmis ir plastiku, lavonmaišiais su vėjyje tarškančiais kaulais. Gal keletas driežų ir sugebėjo išgyventi…“ S. Bhatt net kilo noras rašyti dar vieną eilėraštį šia tema, todėl ji dėkojo, kad „Poezijos pavasaris“ priminė visus tuos klausimus ir įkvėpė kūrybai.

    Moldovos poetas Leo Butnaru sakėsi esąs nustebintas, kad pasaulio pabaigos 2012 m. hipotezės išpopuliarėjimas paskatino pasaulinę šiuolaikinės poezijos bangą, kurią galima vadinti baimės poezija. Pasaulio pabaigos legenda randama daugelio pasaulio kultūrų pasakojimuose, „tačiau rezultatas vienas – pasaulio pabaiga. Globaliniai žemės drebėjimai, supervulkanų išsiveržimai <…>… daugybė kitų teorijų, hipotezių, mitų… bet mes į visa tai tegalime žiūrėti tarsi sudaužytame veidrodyje; nebesugebame atskirti, kur realybė, negalime lengvai priimti visko, kas pasakyta, nes regime pasaulį tarsi vaikiškame kaleidoskope. <…> Man pačiam pasaulio pabaiga suvokiama kaip metafora <…> Dėl ko mums skaityti ir rašyti eiles, kalbėti apie poezijos mirtį, jei jau prieš tūkstančius metų prasidėjo pasaulio pabaiga? Be abejonės, pasaulio pabaiga – tikrai ne poezijos pabaiga, nes poezijos pabaiga tiesiog neegzistuoja, <…> kadangi poezija yra didysis žemiškos kūrybos stebuklas, didysis gyvenimo stebuklas.“ Konferencijos vedėjas D. Petrošius, atkreipęs dėmesį, kad svečias į pokalbį įvedė trečią kalbą (šalia lietuvių ir anglų), svarstė, ar poezijos nesumažėtų, jei visi kalbėtume viena kalba, neeikvodami energijos vertimams, gal kaip tik šis susiskaidymas mums ir padeda? Jis prisiminė pasaulio pabaigos hipotezės kritikų argumentą, kad galbūt kuo ilgiau išlaikysime savitas kalbas, kol kalba nesusitrauks iki vienos pasaulinės, tol toji pabaiga bus mums tolesnė.

    (Agnės Pėčaitės-Stankevičienės piešinys)

    Vengrų poetas Peteris Kantoras kalbą konferencijos tema pradėjęs nuo to, kad ši tema yra sena kaip žmonija, greitai perėjo prie konkretesnių savo įžvalgų dėstymo: „Kiekvieną kartą grįžęs į gimtąjį Budapeštą, dieną ar naktį, pamatęs benamę moterį sėdinčią ant šaligatvio, aš suvokiu, kad ji išgyvena pabaigą. Taip pat nuolat matau savo bendraamžį draugą, kuris jau 7 metus gyvena gatvėje, ir aš negaliu jo padaryti laimingo, tik duoti šiek tiek pinigų… Mąstau, kad mūsų karta gyvena jau po pabaigos. Tai jau atsitiko! Tie karai, žiaurūs nusikaltimai… ir mes vis dar esame čia. Mes esame išlikusieji! Kas atsitiko poezijai, ką jai veikti po pabaigos? Mano atsakymas, kad poetui nelieka nieko kito, tik rašyti apie tai – apie gyvenimą po pasaulio pabaigos, mūsų patirtis, mūsų jausmus, žinias ir kaip mes visa tai viduje priimame.“

    Poetė Inga Gaile iš Latvijos pasakojo, kad pirmasis susidūrimas su pasaulio pabaiga įvyko jai būnant šešerių, kai mirus senelei suprato, kad ir pati mirs, kad jos pasaulis baigsis. „Vėliau suvokiau, kad tai bus ne pabaiga, o pokytis. Tad nemanau, kad pasaulio pabaiga turi datą, tačiau man rūpi, ar būsiu pasirengusi jį [pasaulį – red. p.] priimti ir pažvelgti į savo praeitį. <…> Ar sugebėsiu daryti, kas teisinga? Štai kas rūpi. Ar sugebėsiu valdyti emocijas ir pasinaudoti laisva valia? Tai priežastis, kodėl rašau eiles. Noriu lavinti sąmoningumą, noriu užauginti smegenų „raumenis“ savo baikščiai sielai, noriu būti pasirengusi kiekvieną dieną. Žinoma, nesu, bet stengiuosi: stovėti, tylėti, klausinėti sielos: Ar tu dabar sąžininga? Ką dabar veiki? Kodėl gyveni?” Pasak I. Gailes, poezija yra būdas lavinti sielą, būti drąsiam ir sąžiningam, nuogam, sušalti ir kentėti, bet stovėti tvirtai. „Kiekviena diena yra pasaulio pabaiga, – sako poetė. – Tikroji drąsa yra daryti tai, kam esi pašauktas, suvokiant, kad pasaulis, kuriame esi, baigsis, bet vis tiek stengtis daryti viską, kad išliktum sąmoningas, o ne bandyti ištrūkti.“

    Poetė apgailestavo, kad latvių kalbos kasdienybė panaši į kovą su rimta liga. Teiginį iliustravo faktu: šių metų garbingiausias Latvijos literatūros apdovanojimas skirtas jaunam poetui, latviui, kuris kuria anglų kalba. Paklaustas, kodėl, šis atsako „turįs praktikuotis“. Pasak poetės, visa tai vyksta tuo metu, „kai jau skelbiama latvių kalbos pabaiga“. I. Gaile priduria: „Juk neįmanoma pasiekti sėkmės, jei kalbą, kuria rašai, supranta tik milijonas žmonių. Negali uždirbti daug pinigų ir susilaukti šlovės. <…> Sava kalba šnekantiems nepatinki, o kalbantys populiariomis pasaulio kalbomis tavęs nepažįsta, bet vis tiek rašai, nes stebuklai vyksta.<…> Esi ir taip laimingas, gimęs tik tam, kad būtum poetu, latvių poetu. Mirštančios kalbos poetu, kuris padarytų viską, kad kiekviena gyvenimo diena, praleista su sava kalba, prilygtų tūkstančiui metų rojuje. Ir privalai rašyti piktus, nemėgstamus ar nelengvai skaitomus eilėraščius, jei tai tavo likimas. Pasakyti tūkstančiui žmonių, kokie jie šmikiai. <…> Nepaisant situacijos, esu labai laiminga, kad mano pašaukimas – būti latvių poete, nes tai arti stebuklo. O kas dar, jei ne stebuklas, sugebėtų suveikti pasaulio pabaigoje?“

    Lietuvių poetės, kritikės Erikos Drungytės nuomone, teminio eilėraščio fragmente apokaliptinis momentas nėra tiesmukas, tiesioginis, o svarbiausi elementai jame yra kalba, poezija, Dievas ir žmogus. Jai labiausiai rūpi pamatyti visa „iš gelminės“ perspektyvos, kur prasideda kosmogonijos (pasaulio kūrimo) mitas. Poetė citavo žodžius iš Biblijos: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1: 1–6). Rašytoja kalbėjo apie tai, kad net mokslinis pasaulio aiškinimas dabar įgauna naują kryptį – bandoma įrodyti, kad ši Biblijos tiesa užkoduota pasaulio daiktuose, taigi mėginama ne neigti mitologiją, o artėti prie mitų apie kosmogoninę tiesą patvirtinimo, prie šventųjų raštų.

    Į baigiamąjį „Poezijos pavasario“ renginį Vilniaus universiteto kiemelyje susirinkusių poezijos mylėtojų nenugąsdino nei apsiniaukęs dangus, nei lietaus lašai. (Faustos Radzevičiūtės nuotrauka)

    E. Drungytės požiūriu, „nėra abejonių, kad harmoningąją pasaulio dalį kuria iš chaoso tamsos gebantys ištraukti švytinčią vienovę instrumentai, kurie išsiskiria iš bendro lauko sakralumu ir atsveria profaniškumą. Tautų pasaulėžiūrų vienijančioji dalis yra šventieji ritualai ir tekstai, skirti žmogaus ir Dievo santykių suartinimui, tos švytinčios vienovės pajutimui, ypatingo ryšio užmezgimui, kad Dievas imtų veikti per žmogų. Ritualiniai tekstai, užkalbėjimai, maldos – tai kategorija tekstų, nenaudojamų kasdienėje buityje. Jų poetika, metrika, fonetika, figūros yra pasaulio modelio struktūros, kurias pažinti buvo lemta tam, kas gebėjo kaip antena sugaudyti viena ar kita kryptimi sklindančias vertikalias vibracijas, tarpininkams tarp dangaus ir žemės arba požemio ir žemės. Iš šios tradicijos radosi giesmės, dainuojamoji tautosaka, galiausiai poezija, kuri visada bus atskirta nuo prozos kaip ypatinga forma, dievų kalba, kurioje slypi tam tikri kodai, galintys išskleisti esmių esmę. Poezijos kūrimas prilygsta pasaulio kūrimui, tačiau ne buities pasaulio, ne to, kuris plyti horizontalėje ir laikui bėgant ima dilti, irti, eižėti, trauktis, jauktis, išdidėti, užgožti, išsigimti. Šis pasaulis gali baigtis ir vėl grįžti į pradinį chaosą, iš kurio radosi. Ir tai praeis – nuostabi Rytų išminties lobyno frazė, apibrėžianti visų subjektų ir objektų santykius laike. Laiko dimensija nepaliečia tik Dievo, Jis turi instrumentą – Žodį, kuris yra gyvybė ir šviesa.“ Klausdama savęs, kas yra poetas, rašytoja svarsto, kad „atsakymas toks pat paradoksalus, kaip ir konferencijos temos eilutė, kaip Šv. Rašto atsklanda. Kaip Žodis, esantis pas Dievą, tampa instrumentu pasauliui kurti, taip ir poetas yra instrumentas, per kurį teka žodžiai, mus sujungiantys su tuo Žodžiu. Šitas tekėjimas, „virkštelė“, kuria plūsta tai, kas žmogui neleidžia pamiršti Dievo ir savojo dieviškumo, yra palaikoma poezijos. Regis, poezija – tai, kas praeis visų paskiausiai. Bet instrumentas negali liautis grojęs. Dievas niekada nesiliauja „grojęs“. Poezija yra tai, kas atkartoja amžinąjį kosmogonijos mitą.“

    Literatūros kritikas Valentinas Sventickas atkreipė dėmesį į žodį „kodėl“. „Kodėl reikia rašyti eilėraščius? Kol rašai eilėraščius, tuo metu darai kažką gero. O kas pasaulį pribaiginėja? Dažniausiai mes patys, žmonės. Kol žmogus sėdi ir rašo eilėraštį, jis nedalyvauja pasaulio griovimo akcijoje. Galbūt jis net paskatina kitus atsisakyti griaunamojo darbo. A. Marčėno tetukė Dzūkijoje populiariai pasakydavo žodžius „svieto pabaiga“, bet jie neturi nieko bendra su apokalipse. Kitas poetas, Eugenijus Ališanka [šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas – B. Š.], pabandė persakyti šitą frazę kitaip: „Pasaulis baigias, todėl reikia skaityti“. Žodžiu, tai būtų kreipimasis į žmones, skaitytojus, tuos, kurie gali imti į rankas poezijos knygą, eilėraštį, kad susiliestų su kalba, kalbėjimu, kuris kalbina mus nedalyvauti pasaulio griovime.“

    Paskutinį žodį buvo pakviestas tarti pats aktualiosios frazės autorius Aidas Marčėnas. Jis teigė: „Eilėraštis buvo parašytas prieš ketvirtį amžiaus. Kaip matote, per tą laiką pasaulis nesibaigė, bet tai nereiškia, kad jis nesibaigė visą laiką, nes kiekvienas žmogus yra pasaulis, tie pasauliai sąveikauja, taip atsiranda nauji pasauliai, jų yra labai daug. Pasaulis nesibaigė, bet su kiekvieno didelio poeto mirtimi pasaulis labai pasikeičia. Pavyzdžiui, man poetinis mūsų pasaulis po Sigito Gedos arba Jono Strielkūno jau yra visai kitoks, negu jiems esant gyviems ir kuriant naujas prasmes, naujus poetinius kontekstus. <…> Kaip frazės autorius norėčiau pasakyti, kad mano eilėraštis tikrai buvo ironiškas pritarimas Č. Milošo „Ars poetika“ katastrofizmui. Č. Milošo kūrinys ir tuo metu neseniai pasirodęs Andrejaus Tarkovskio filmas „Aukojimas“ yra šio eilėraščio fonas. Labai graži scena iš šio filmo, kai pasaulio pabaigoje berniukas laisto medį, kuris niekada nepražys. Ir jei jis pražystų pabaigoje, tai būtų absoliuti banalybė, kuri sunaikintų ir tą Tarkovskio filmą ir apskritai gyvenimo prasmę. Gyvenimo prasmė yra, kaip tam berniukui, lieti tą niekada nepražysiantį medį ir rašyti eilėraščius.“

  • ATGAL
    Kūrybai skirtas laikas – ypač brangus
    PIRMYN
    Tarp užrašytų ir kybančių ore prisiminimų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.