Pokalbiai

  • Pokalbis su disidente Prima Petryliene: Kalėjimuose buvau „nerami dūšia“

  • Data: 2019-12-03

    Pagal pokalbį su disidente, politine kaline P. Petryliene tekstą parengė Goda Krukauskienė ir Paulius Saudargas.

    Prima Bučytė-Petrylienė. Vaidos Jucienės nuotrauka.

    Už ką jus ima persekioti sovietų saugumo struktūros?

    Okupantų valiai nesilenkėme, mes priešinomės. Įkūrėme pogrindžio organizaciją. Tuo metu, kai aš mokiausi gimnazijoje, partizaninis pasipriešinimas jau ėjo prie galo. Po 1949 m. partizanų deklaracijos buvo paskelbta, kad visa tauta įsijungia į bendrą kovą. Visą tautą priešintis kvietė partizanas Jonas Žemaitis-Vytautas. Ir mokiniai, ir studentai, ir gimnazistai, ir profesinių mokyklų mokiniai – visi jungėsi į pogrindžius.

    Anykščiuose įsikūrė pogrindžio organizacija, pasivadinusi būreliu „Vienybė“. Mes susijungėme su Anykščių Algimanto apygardos partizanų štabu, kadangi iš mūsų gimnazijos ten buvo išėjęs partizanauti Antanas, slapyvardžiu Dūmas. Mes ir priklausėme jo būriui, iš ten gaudavome užduotis. Pagrindinis mūsų darbas buvo rašyti. Viską, ką pastebėdavome, perduodavom žinias partizanų štabui. Ten jie atspausdindavo ir mums grąžindavo atgal. Turėdavome išplatinti šią medžiagą mokiniams, kadangi tai būdavo pastebėjimai, kas negerai elgiasi, kas eina prieš. Stengėmės visus įspėti ir įtikinti, kad kova turi būti bendra už laisvą Lietuvą, o ne kolaboravimas su sovietų valdžia, mūsų užgrobėjais. Nepriklausomos Lietuvos siekis mums buvo tarsi įskiepytas – natūralus. Mokytojai lyg kelrodžius duodavo patarimus – kad ir kur bebūtumėte, kokiomis sąlygomis beatsidurtumėte, nepamirškite, kad esate lietuviai!

    Taigi tą medžiagą išplatindavome moksleiviams ir po kaimus išnešiodavom, kadangi Anykščių gimnazijoje daugiausiai mokėmės iš kaimų suvažiavę vaikai, o šeštadieniais grįždavom į namus. Parvežtą medžiagą perduodavome vietiniams partizanams, o jie savo ruožtu mums savo perduodavo. Dirbdavom kaip paštas.

    Kaip saugumas jus susekė? Dėl kokių veiksmų papuolėte į jų akiratį?

    Prieš vasario 16 d. partizanai mums davė įsakymą, kad mūsų organizacija turi iškelti trispalves Anykščių mieste. Tam ilgai ruošėmės – ne vieną mėnesį. Kadangi trispalvių tais laikais nebuvo, tai mes pirkom medžiagas atskirai, dažėm, siuvom. Viską darėme savo lėšomis. Vasario 16-ai dienai jau buvome prigaminę vėliavėlių ir pasiskirstę grupėmis , kas kurioje vietoje iškels. Vėliavėles iškabinome ant medžių nuo mūsų gimnazijos ėjusiame kelyje (dabartinėje J. Biliūno gatvėje). Medžiai buvo be lapų ir tos vėliavėlės tada labai gražiai atrodė. Visi Anykščiai buvo papuošti: didžiulė vėliava kabojo geležinkelio stoty, prie bažnyčios visa gatvė buvo su vėliavėlėmis. Vasario 16-ąją mes ėjome į mokyklą ir džiaugėmės, kad taip gera, taip gražu. Aš prisimenu tą vaizdą: būriai žmonių išėjo, moterys verkė.

    O prie NKVD pastato, ant medžių, prie pat jų langų, mes išklijavome ne tik vėliavėles, bet ir atsišaukimus. Kai rytą atsikėlę pamatė, pirmiausia pylos davė tiems, kurie turėjo saugot, o tada ėmėsi darbo. Ir pasirodo, vienas iš mūsų buvo užverbuotas, kuris mus ir išdavė. Jau vasario 18 dieną mus visus, visą organizaciją suėmė.

    Kokios buvo jūsų suėmimo aplinkybės?

    Mane suėmė kartu su broliu – jis buvo žemesnėje klasėje, o aš tuo metu jau buvau paskutinėj – suėmė šimtadienio išvakarėse. Man tada buvo 19 metų. Gyvenome išnuomotame bute Šaltinio gatvėje, netoli bažnyčios. Nakties metu pasibeldė ir pradėjo daužyti duris. Šeimininkas duris atidarė ir įgriuvo šautuvais ginkluoti, uniformuoti pareigūnai. Iš karto šaukia: „Stokit, kelkitės.“ Aš uniformą rengiuosi, sako: „Tau nereikės uniformos.“ Nustebau: „Kaip tai? Aš eisiu į gimnaziją.“ Vis vien apsivilkau uniformą. Broliui antrankius iš karto uždėjo, kad nepabėgtų… Dar tamsu buvo, nusivarė mus į NKVD pastatą, kur vyksta tardymai, mus su broliu išskyrė, o kada kitus atvedė, tai ir nežinau.

    Mus areštavo leitenantas Kėlinas, gerai jį prisimenu, labai žiaurus buvo. Į tardymo kabinetą kai nuvarė, aš galvojau, kad mane sudraskys – šitoks žiaurumas… Tuo momentu jam įneša didelę trispalvę vėliavą. „Matai?“ – šaukia. „Matau“,– sakau. Tą vėliavą perplėšė taip greit, su tokiu pykčiu (ne taip lengva perplėšti) ir kotą sulaužęs metė į kampą. Ir mane kartu su ta vėliava. Sako: „Būsi tokia, kaip ta vėliava.“ Labai žiaurus buvo tas tardytojas. Paskui perėmė kitas tardytojas – Ščiukinas, kuris buvo šiek tiek ramesnis, ne toks žiaurus. Ir taip kiekvieną naktį pusę metų tardė. Kodėl kiekvieną naktį? Todėl, kad partizanų lavonus atveždavo ir prie pat to pastato juos niekindavo, numesdavo. Nuvesdavo mane ir sakydavo: „Pasakyk pavardę, vardą.“ Sakiau, kad jų nepažįstu, nors buvo tokių, kuriuos pažindavau. Būdavo ir tokių, kurių ir pažinti nebebuvo galima, taip jie žiauriai suniokoti buvo…

    Kokios sąlygos tuo metu buvo kalėjime? Kaip buvo bandoma jus palaužti, sužlugdyti? Kokie buvo jų metodai?

    Pirmiausia – smurtas. Naktimis mušdavo tokiais vadinamais „šampalais“ (metalinis virbas šautuvui valyti – red. past.). Pareidavom naktį po tardymo sudaužyti. Paskui pradėjo kalbinti kitaip. Bandė verbuoti. Prisimenu, Ščiukinas siūlė susitarti gražiuoju, neva, kas man iš to, kad nepripažinsiu… „Ne“, – sakau, – „Aš draugų neišduosiu.“ Paklausiau jo: „Ar jūs norėtumėte savo draugus išduoti?“ Žiūri jis į mane, nieko nesako… Sakiau, kad tikrai ne, šituo keliu neisiu, kaip bus – taip. Nepavyko manęs užverbuoti, nors bandė. Jie visus bandė verbuoti.

    Kai kameroj buvom, tai pragręžėm kameros plytas ir pasidarėm tokią skylę, kad galėtumėm su kita kamera pasikalbėti, laiškelius perduoti. Mes Morze (red. past. – Morzės abėcėle) kalbėdavom, ten per visas kameras mušė Morzė… Morzės abėcėlės mus mokė gimnazijoje, bet tada niekas negalvojo, kad prisireiks, tai nelabai ir ėmėmės mokytis. Bet kai atsidūrėm tokiose sąlygose, tai labai greit išmokom, nes čia ir mokinių, studentų buvo. Gaudavom iš visų kamerų žinias, o per tą skylę dar ir laiškučius. Laiškus rašydavom ant kokio popierėlio, kurį gaudavom, tušinuko gabaliuką kur nors rasdavom, kai į tualetą eidavom. Ir pasirodo, viena kalinė mūsų kameroj buvo užverbuota ir pranešė. Staiga į kamerą įgriuvo įsiutęs Ščiukinas. Patraukė pagalvėlę – „A čto eta?“ (liet. „O kas tai?“) Gavom karcerio – teko kelias dienas būti be maisto, be patalynės. Vėliau įtarę, kuri moteris mus išduoda, ėmėme tarpusavyje kalbėtis angliškai, mat ta moteris buvo iš kaimo ir angliškai nemokėjo.

    Sunkiausias buvo tardymo laikotarpis. Tie ilgi sunkūs pusė metų. Paskui, kai išvežė į Panevėžio kalėjimą, tai ten irgi du kartus karceryje buvau už Morzę (red. past. – Morzės abėcėlės naudojimą). Mušdavom Morzę, nes norėdavosi pasikalbėti su kitomis kameromis, surasti pažįstamus, nesgi jų daug buvo, visas jaunimas buvo suimtas.

    Kokios sąlygos buvo karceryje, kas ten būnant buvo sunkiausia?

    Karceryje penkias dienas visai neduoda valgyti, kelias dienas neduoda gerti nei vandens. Ir išrengia visai – šalta. Iš pradžių net atsigulti neįmanoma ant betono. Pirmąkart po 5 dienų man temperatūra labai pakilo, tai tada grąžino į kamerą. Antrą kartą, tai turbūt  jau adaptavausi, įpratau – žinojau, kaip viskas bus. Buvau šiek tiek „nerami dūšia“ – labai norėdavosi bendravimo, norėdavosi sužinoti, kaip viskas kitiems klostosi, labai norėjosi žinių. Už tai ir bausdavo.

    Kalėjime bebūnant iš Maskvos atėjo nutarimas (byla buvo išsiųsta). Teismo nebuvo – teismas toks, kad nuosprendį perskaitė atėjęs vyresnysis su penkiomis žvaigždutėmis. Sako: „Pasirašyk.“ Sakau, kad tikrai nepasirašysiu, už ką aš turiu pasirašyti ant to nuosprendžio. „Už tėvynės išdavystę“, – sako. „–Oi, ne, – sakau, – aš Tėvynės neišdaviau.“ Aš žiūriu į jį ir sakau: „Mano Tėvynė yra Lietuva, aš už ją kovojau, aš jos neišdaviau ir tikrai nepasirašysiu.“ „Pasirašysi, niekur tu nedingsi!“ – sako. „–Nepasirašysiu.“ „–Pridėsim bausmės.“ „–Dėkit, – sakau, – bet aš Tėvynės neišdaviau, kodėl aš turiu pasirašyti.“ Tai dar įmetė į „boksą“ kelioms valandoms, dar pakankino. Sako: „Pasirašysi?“ „–Nepasirašysiu.“ Aš pasakiau taip jam: „Jeigu aš būčiau Tėvynę išdavusi, aš dabar sėdėčiau jūsų vietoje.“ Jis visas raudonas pasidarė. Suprato, matė, kad nieko nebus. Tai mano parašo ant nuosprendžio nebuvo.

    Kaip atrodė tuomečiai Anykščių saugumo rūsiai? Kokios buvo Panevėžio kalėjimo sąlygos?

    Kameroj visi gulėjo tiesiog ant sukaltų lentų – nei čiužinių, nei kokio pasiklojimo nebuvo. Jei iš namų kam atnešė kokį užklotą  ar pagalvėlę, ar rūbelį kokį, tas turėjo. O kas neturėjo – tai mes visi draugiškai dalindavomės. Rūsys buvo labai šaltas, nekūrenamas. Žiemos metu vanduo tiesiog tekėjo per sienas ir puldavo žiurkės. Jeigu mes ką valgom, tai jos iš viršaus puola, iš rankų maistą tiesiog atimdavo… Baisu buvo. Jos irgi norėjo valgyti, ne tik mes. Ryte atnešdavo kavos – taip tik sakydavo, o iš tikrųjų – kokia ten kava, pietums – sriubos. Visai numirti neleido, jiems gi buvo darbo jėga reikalinga. Rūsy sąlygos buvo baisios. Net mažas langelis buvo uždengtas tokia lyg skrybėle – namorniku, kad visai nematytume dienos šviesos. Prisimenu, kai išvarė iš to rūsio, akys labai bijojo šviesos.

    Kai iš kalėjimo išvedė, buvo jau rugpjūčio pradžia (ar liepos pabaiga), nes liepos dar žydėjo. Kaip gera buvo ankstų rytą. Mane ir mano klasės draugę (dviese buvom toj pačioj kameroj) ginkluota sargyba su šunimis varė pėsčias į stotį. Labai miela buvo eiti, nes žiūrėjom į tas gražias, skarotas liepas, ir į Šventąją taip miela buvo žiūrėti. Kai nuvedė į stotį, dar traukinio nebuvo, tai pasodino netoli perono. Pagalvojau, pasisemsiu saujelę žemės. Nužiūrėjau, kai sargybinis nusisuko, pasisėmiau ir įsirišau į skudurėlį, pasislėpiau. Ta žemė mane išgelbėjo. Aš ją išsaugojau per visas kratas ir parsivežiau į Lietuvą. Grįžusi į Vilnių pažėriau Gedimino kalno papėdėj.

    Kai buvote suimta Anykščiuose, buvote tardoma. Ko jie klausdavo, ką norėjo sužinoti?

    Kiekvieną naktį atveždavo partizanų lavonus, tai jiems reikėdavo daugiau informacijos – tikėjosi, kad atpažinsim ir kažką daugiau papasakosim. Klausinėjo apie mokytojus, mokinius, pažįstamus, kunigus – apie visus. Net apklausė visus gyventojus to kaimo ,iš kur aš buvau kilusi. Jie norėjo kuo daugiau išpešti, norėjo kuo daugiau žmonių įkalinti. Kiekvieną naktį ką nors naujo išpešdavo. Kitą dieną, jei nieko nežinai, nieko nesakai, tai gauni mušti. Kiekvieną naktį kankindavo. Tiesa, mus dar ne taip žiauriai tardydavo, bet kur gyvus paimdavo partizanus… Kiekvieną naktį girdėdavosi šauksmas ir bėgantis vanduo – juos atgaivindavo užpildami vandens.

    Gavau 10 metų sunkaus režimo priverstinio darbo lagerio. Gruodžio pradžioje iš Panevėžio kalėjimo pervežė į Vilniaus persiuntimo punktą. O Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio paskutinę dieną, suformavo ešeloną. Juo važiavome ir visi mokiniai, kuriuos kartu suėmė, ir mano brolis. Kai važiavom per Lietuvos sieną, visas ešelonas uždainavo: „Aš nekenčiu vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės raudonos,/ Aš myliu tik lietuvišką trispalvę vėliavą tautos.“ Ir vyrai dainavo, ir mes dainavom… Tada čekistai kaip supuolė: „Kas organizavo, kas pradėjo?“ Mane sugriebė už rankų ir išvedė – „Atsakysi.“ Aš sakau, kad nieko nežinau – visi pradėjo. Antrankius uždėjo, uždarė į tokį baisų „boksą“. Antrankius taip užspaudė, kad galvojau – lūš kaulai. „Bokse“ galėjau tik stovėti sukryžiuotom rankom – nė krust. Nežinau, kiek aš ten laiko buvau, o traukinys važiuoja… Pradėjau kojom daužyti į tas geležines duris. Atėjo prižiūrėtojas, antrankius atleido ir aš nuvirtau. Rankos buvo mėlynos mėlynos visos. Po to viena moteris dar ėmė man už rankos, bet sakiau, kad neliestų, nes man turbūt sulaužyti kaulai buvo. Taigi, teko atsakyti už tą dainą važiuojant. Tačiau Maskvos persiuntimo punkte visus išskirstė į skirtingas puses. Aš labai sušalau ir persišaldžiau, susirgau, net sąmonę buvau praradusi. Tada mane paguldė į Gorkio ligoninę. Teko ir Gorkio kalėjime pabūti. Į ligoninę mane paguldė be sąmonės – kiek aš ten buvau, nežinau, o tuo tarpu mano ešelonas nuvažiavo. Neturi čekistai kur mane dėti. Tada nuvedė į Gorkio kalėjimą pas kriminalinius kalinius. Kai pradarė duris – baisu pasidarė, kur aš čia pakliuvau – girdisi baisūs keiksmai, moterys siaubingos… Gultai tokie dviaukščiai ir girdžiu iš apačios man sako: „Dievočka, idi kam mnie.“ („Mergaite, eikš pas mane“). Pasižiūriu, tokia gruzinė ilgom juodom kasom. „Budem dvajom tolka, ti na nich ne smotri.“ („Būsim tik mudvi – tu į jas nežiūrėk“). Man bebūnant ten, varydavo į prasivaikščiojimą – labai šalta būdavo ir mane staiga suparalyžiavo. Negalėjau net atsistoti. Ta gruzinė man pasakė: „Ja tebe budu lečyt“ („Aš tave gydysiu“). Kai atnešdavo arbatą su arbatinuku, ji neleisdavo kitoms moterims imti ir man tą arbatinuką ant strėnų dėdavo – laikydavo, šildydavo ir aš pagaliau atsistojau. Ji mane pagydė, esu labai jai dėkinga. Gaila, kad žinau tik jos vardą – Nadia. Daug su ja išsikalbėjome, net žinojo mūsų rašytoją Antaną Vienuolį (apie Kaukazą buvo rašęs, dėl to žinojo).

    Po to mane paėmė į ešeloną ir atsidūriau Sverdlovsko persiuntimo punkte. Ten pasivijau saviškius. Buvau nukreipta į tą vietą, iš kur turi vežti į lagerius, į Taišetą.

    Kokios sąlygos buvo Taišeto lageriuose?

    Taišete buvo labai blogos sąlygos. Kai nuvežė, jau buvo kovo pradžia, bet dar labai šalta – apie 40 laipsnių šalčio. Ten stovėjo didžiulis barakas, kuriame gyveno kokie 200 žmonių. Ten kūrendavom tokią krosnį, „buržuiką“. Bet praktiškai kūreno lauką, nes vienoj pusėj barakas buvo nebaigtas, visiškai atviras – laukas matėsi.

    Apsigyvenom „antram aukšte“ ant narų kartu su mano drauge. Aprengė tokiais prastais drabužiais, iš kareivinių „aktiruotais“. Sako – rytoj eisit į darbą miškan. Kaip eiti į mišką nevalgius? Atsiguliau vakare, valgyti norisi, o nieko nėra. Paskui atnešė po mažą gabalėlį duonos. Nors labai norėjau suvalgyti, bet pasilikau rytojui. Paėmėm, pakvėpinom ir padėjom po pagalve. Sakau: „Rytoj pasimaitinsim, stipresnės būsim.“ Paskui kažkokių „lepioškų“ atvežė. Labai prastas maistas. Pietums sriuba būdavo. Kopūstai zonoj būdavo sumesti, greičiau atliekos visokios – sušalę į krūvą. Atkerta gabalą sušalusių kopūstų – į vandenį  įmeta, žuvies dar kažkokios pasmirdusios įdeda, ir viskas. Nuo tokio maisto žmonės ėmė labai sirgti ir mirti. Reikėjo labai stiprios sveikatos, kad atlaikytum.

    Būdavo, kad ir vandens nėra – užšalęs. Tai sniege prausdavomės, nors būdavo 40 laipsnių šalčio. Išsirengdavom iki pusės ir prausdavomės – o ką darysi. Varant į mišką, būdavę labai daug sniego, vietomis reikdavo rankas išskleisti, beveik plaukdavom – kitaip nepraeisi. Kirtome medžius ir paskui rąstus gabalais pjaustydavom… Kai varydavo po darbo atgal, tai po penkis išrikiuodavo ir neleisdavo kalbėtis. Sakydavo mums: „Šag na pravo, šag na levo – konvoy prinemajet oruzhie bez preduprezhdenie“ (Žinomas perspėjimas: „Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – konvojus šauna be perspėjimo“ – red. past.). Kadangi barakas nebaigtas ir ten joks transportas į mišką nevažiuodavo, tai rąstus barako statyboms patys ir parnešdavome. Kolona penketukais – rąstai ant pečių. O jei sukalba kas nors ir sargyba išgirsta, iškart komanda – „Lažys!“ („Gult!“), visus suguldo, ir gulim su tais rąstais. Kankindavo visokiais būdais.

    Po pusantrų metų iš Taišeto rinko pirmą kategoriją – tuos, kurių stipresnė sveikata, vežė prie statybų. Tada ir mane atvežė į Kazachstaną, prie Karagandos. Papuoliau į Karabasą – persiuntimo punktą. Ten, pamenu, labai trūkdavo vandens. Kazachstane išbuvom daugiau nei metus, gal pusantrų. Mus kilnojo, kadangi nenorėjo jaunimo ilgai vienoj vietoj laikyti – jie bijojo streikų, sukilimo. Kadangi jauna buvau, tai veždavo iš vienos vietos į kitą. Karabase buvo akmens skaldykla ir eidavom į akmenų karjerą. Sunkiausia buvo akmenų skaldykloj. Teko gręžti prisirišus virvėmis. Ten žmonės tankiai nukrisdavo, žūdavo, invalidais likdavo. Bet turbūt Dievas saugojo mane – nieko neatsitiko. Sunkus darbas, tik būdavo gerai, kad kai pakraudavom į vagonus akmenis, mes ten ir laiškus sudėdavom – taip iškeliaudavo visos žinios. Mes ir dainas, ir eilėraščius, ir spaudą surašydavom ir į apačią po akmenimis sudėdavom. Tuos akmenis veždavo į statybas, kur dirbo mūsų tremtiniai. Tai visa ta informacija galiausiai pasiekdavo Lietuvą. Kazachstane darbas irgi labai sunkus buvo, tik gelbėjo tai, kad buvo truputį laisviau – galėjom kartu visos sueiti, bendrauti, barakai buvo dideli. Lietuvės sueidavom į vieną vietą, dainuodavom, melsdavomės. Būdavo, rožančių kalbam, giedam giesmes lietuviškas – ir niekas nedrausdavo.

    Kaip jums pavyko ištverti visas kančias, iš kur sėmėtės stiprybės?

    Gyvenome su viltimi. Turėjome viltį, kad tiesa vieną dieną nugalės. Ta viltis ir palaikė. Sunku buvo, darbai sunkūs, sąlygos sunkios, bet vis tiek tikėjom, kad bus geriau. Tikėjom!

    Prima Bučytė-Petrylienė su P. Saudargu ir G. Krukauskiene. Vaidos Jucienės nuotrauka.

  • ATGAL
    Nijolė Sadūnaitė: Arčiausiai Dievo – KGB rūsiuose
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.