Regionai

  • POKERIS SU IRANU

  • Temos: Politika
    Regionai: Rytų, Pietų
    Data: 2016-02-27
    Autorius: Edita Mieldažė

    2016 m. sausio viduryje tarptautinėje arenoje nuskambėjo neįtikėtina naujiena: JAV ir Europos Sąjunga panaikina sankcijas Iranui. Taip atsitiko reaguojant į tai, jog Teheranas įvykdė daugiašaliu pagrindu duotus įsipareigojimus ir sustabdė savo branduolinės programos kūrimą.

    Tiesą sakant, daugelis politikos ekspertų nesitikėjo, jog Iranas taip greitai apsisuks. Kaip teigia apžvalgininkai Philipas Gordonas ir Richardas Nephew, ,,dauguma vylėsi, kad Irano įsipareigojimai bus įgyvendinti tik šių metų pavasarį, tačiau tai, kad Iranas juos įgyvendino žymiai greičiau nei tikėtasi, rodo, kaip stipriai Irano vadovybė siekė tarptautinių sankcijų, kurios ir buvo panaikintos, pabaigos“. JAV prezidentas Barakas Obama, kurio dėka ir buvo inicijuotos derybos su Iranu, sankcijų Teheranui panaikinimo dieną pabrėžė, jog ,,tai yra gera diena, nes dar kartą regime, kas įmanoma tarptautinėje diplomatijoje. Dešimtmečiais tarp mūsų buvo skirtumai ir mūsų vyriausybės beveik niekada nesikalbėjo, galų gale juk tai nepasitarnavo Amerikos interesams“. B. Obama pripažino, jog susitarimas su Iranu reiškia, kad daugiau ,,Iranas nedės savo rankų ant branduolinės bombos“, tačiau taip pat pripažino, jog skirtumai su Iranu išlieka, ir ,,JAV išliks tvirtos, priešindamos destabilizuojančiam Irano elgesiui bet kur kitur“. Kaip antai, du raketų bandymai Irane praeitų metų spalį ir lapkritį. Vašingtonas, nutraukęs ilgai lauktas sankcijas Teheranui ir sulaukęs apsikeitimo kaliniais, kitą dieną vėl įvedė sankcijas Iranui. Tiesa, tik keliolikai įmonių ir asmenų, susijusių su raketų bandymais. Bet juk raketų bandymai – tai ne fejerverkai firmos vakarėlyje. Tai Irano valdžios ir tik jos reikalas, kada ir kaip bandyti ir valdyti savo karinį potencialą. Tad naujų sankcijų įvedimas Iranui, panaikinus senas, primena pokerio žaidimą: vienas žaidėjas blefuoja, norėdamas padidinti statymo sumą, o kitas žaidėjas bando atspėti, kada tas pirmasis blefuoja, kad tinkamu laiku sustabdytų priešininką. Galiausiai laimi tas, kurio kortų kombinacija stipriausia. Tiesa, Irano prezidentas Hassan Rouhani linkęs susitarimą tarp JAV ir Irano traktuoti kaip ,,win-win“ padėtį, t. y. abipusiškai naudingą reikalą. Visgi abiejų valstybių konservatyviosios grupės įsitikinusios, kad susitarime tarp JAV ir Irano susiklostė ,,win-lose“ situacija: mes pralaimėjome, kita pusė laimėjo, ir atvirkščiai. Tad straipsnyje apie tai, kokia šio susitarimo įtaka pačiam Iranui, JAV ir Arabų valstybėms.

    Derybos

    Kaip rašo Philipas Gordonas ir Richardas Nephew straipsnyje ,,Obamos naujasis šokis su Iranu“, kai 2013 m. pradžioje JAV inicijavo slaptus susitikimus su Teheranu, Iranas buvo ant savo branduolinio ginklo galios slenksčio: puikiai veikiantis branduolinio kuro ciklas, 20 tūkst. sumontuotų centrifugų, 20 proc. išgryninto urano atsargų, tinkančių branduolinėms bomboms gaminti, išvystytos techninės ir tyrimų laboratorijos ir galiausiai beveik baigtas statyti sunkusis vandens reaktorius, galintis pagaminti vieną ar dvi bombas per metus. Taigi ekspertai įsitikinę, jog 2013 m. Iranas turėjo pakankamai pajėgumų, kad pagamintų branduolinį ginklą per mažiau nei du mėnesius. Tai, kad JAV ėmėsi iniciatyvos atnaujinti derybas Irano branduolinių pajėgumų piko metu, rodo, kad prezidento B. Obamos administracijai nebuvo priimtinas scenarijus kariniai intervencijai į Iraną. 2013 m. svarbus veiksnys derybų pradžiai buvo naujojo Irano prezidento H. Rouhani išrinkimas. Skirtingai nei prieš tai prezidentavęs ir gynęs Irano branduolinį potencialą bet kokia kaina Mahmoudas Ahmadinejadas, naujai išrinktasis prezidentas H. Rouhani pasirodė esąs nuosaikesnis. Jis pažadėjo savo piliečiams atkurti Irano padėtį tarptautinėje arenoje mainais į didesnį šalies branduolinį skaidrumą. Beje, 2003–2005 m. H. Rouhani buvo vyriausiasis Teherano derybininkas branduoliniu klausimu su Vakarais, tad įgyta diplomatinė patirtis ir siekis atgaivinti Irano ekonomiką lėmė tai, kad H. Rouhani sėkmingai atvėrė Iraną pasauliui. 2015 m. liepos 14 d. Vienoje (Austrijoje) Iranas, 5 nuolatinės JT Saugumo Tarybos narės, Vokietija ir Europos Sąjunga pasirašė galutinį taikos susitarimą dėl Irano branduolinės programos. Tai reiškė, kad Iranas: 1) sudaro sąlygas IAEA (Tarptautinės atominės energetikos agentūrai) vykdyti elektroninį sekimą, patikrinimus ir bet kokius kitus veiksmus, reikalingus išsiaiškinti dėl Irano branduolinio ginklo kūrimo; 2) išmontuoja ir sustabdo vandens reaktoriaus Arake branduolio veikimą ir patį reaktorių perprojektuoja gaminti gerokai mažiau plutonio kuro; 3) per 10 metų sumažina uranui išgryninti reikalingų centrifugų skaičių iki 5 060 ir pasižada mažiausiai 10 m. apriboti centrifugų tyrimus; 4) 15 metų apriboja urano išgryninimą iki 3,67 proc. ribos; 5) priima JT stebėtojus ir bendras komisijas (atstovaujančias JAV ir Europai), siekiančias spręsti ginčus dėl susitarimų įgyvendinimo. Taigi per pusę metų Irano valdžia atidavė į saugyklą daugiau nei 12 tūkst. centrifugų, atsikratė beveik visų savo išgryninto urano atsargų ir išmontavo vandens reaktoriaus branduolį. Dauguma Irano kietosios politinės linijos atstovų leido sau suabejoti, kad branduolinis susitarimas gali būti traktuojamas kaip Irano pergalė, ypač kai tiek daug buvo mainais duota.

    Sankcijos

    Valstybės ir tarptautinės organizacijos įveda ekonomines sankcijas valstybės ir ne valstybės veikėjams, siekdamos pakeisti šių veikėjų strateginius sprendimus, kurie kelia grėsmę valstybių interesams ir (arba) pažeidžia tarptautines normas. Sankcijų kritikai teigia, kad sankcijos retai kada sėkmingai pakeičia veikėjų elgesį, tuo tarpu sankcijų šalininkai pabrėžia, kad pastaraisiais metais sankcijos tapo efektyvesnės ir išlieka pagrindinis užsienio politikos įrankis (pavyzdžiui, Vakarų valstybių sankcijos prieš Rusiją dėl intervencijos į Ukrainą). Iranas daugiau nei dešimtmetį buvo įkalintas JAV, ES, JT ir kitų valstybių sankcijomis, ir tai ryškiai ribojo Irano ekonomikos vystymąsi. Pavyzdžiui, žvelgiant į ES ir Irano prekybos balansą, labai ryškus Irano prekių eksporto į ES nuosmukis 2012 m., mat tų metų viduryje ES dėl sankcijų sustabdė naftos importą iš Irano. Dėl to Iranas persiorientavo į Azijos rinką ir ten iki lėšų įšaldymo pardavinėjo savo naftą. JAV ir Irano dvišaliai santykiai labai sudėtingi. Iki sankcijų panaikinimo JAV ir Iranas nepalaikė formalių diplomatinių santykių (JAV neturi diplomatinės atstovybės Teherane, o Iranas – Vašingtone). Pagrindinė to priežastis buvo Irano vadovybės, atėjusios į valdžią po 1979 m. revoliucijos, antiamerikietiškas politikos kursas. Ranka rankon veikęs Irano šacho Mohammedo Pahlavi ir JAV prezidento Dž. Karterio tandemas po revoliucijos kaip dūmas išgaravo. Irano naujieji politikos lyderiai darė viską, kad kuo greičiau nukirptų JAV įtakos, pinigų ir ryšių virkštelę. Kulminacija JAV ir Irano santykiuose įvyko 1979 m. lapkritį, kai Irano revoliucinė grupė ,,Musulmonai studentai Imamo linijos sekėjai“ įpyko, kad bėgantis nuo valdžios perversmo šachas M. Pahlavi, įleistas į JAV, sulaužė Vienos konvenciją „Dėl diplomatinių santykių“ ir užgrobė JAV ambasadą, kurioje įkaitais 444 dienas laikė 52 JAV diplomatus. Po šio įvykio JAV nutraukė bet kokius diplomatinius santykius su Iranu. 1995 m. prezidento B. Klintono administracija, reaguodama į prieš JAV ir Izraelį nukreiptą Teherano kursą bei Irano sąsajas su terorizmu, uždraudė JAV kompanijoms ir piliečiams eksportuoti ir investuoti į Iraną. 2000 m. Vašingtonas kai kurioms Irano prekėms (pistacijoms, kilimams ir tarpvalstybinėms kelionėms) nuėmė sankcijas, ir tai dėka tuomečio Irano prezidento Mohammedo Khatamio inicijuoto ,,civilizacijų dialogo“ su JAV. 2002 m. G. W. Busho administracija į ,,blogio ašies“ valstybių grupę šalia Irako ir Šiaurės Korėjos įrašė ir Iraną. Dėl to, kad Teheranas plėtojo ilgo nuotolio raketas, jas dalijo teroristinėms grupėms ir taip kėlė grėsmę JAV (tiksliau, Izraeliui, kurio interesus JAV gina). Į valdžią atėjus B. Obamai, beveik per visą pirmąją jo kadenciją vyko padėties Irane stebėsena, ir tik pasikeitus Irano prezidentui, buvo inicijuotos derybos dėl Teherano branduolinės programos sustabdymo. Jungtinės Tautos, savo ruožtu, Iranui buvo ne kartą įvedusios sankcijas, draudžiančias pirkti gynybos ir branduolines technologijas.

    Sankcijų panaikinimas

    2016 m. sausio viduryje, kai Iranas įvykdė branduolinio susitarimo sąlygas, JT nuėmė sankcijas Irano gynybos ir laivų pramonei, branduolinius tyrimus vykdantiems mokslininkams ir kompanijoms, Revoliucinės gvardijos korpuso kariams. Konvencinių ginklų importui į Iraną JT paliko galioti embargą, tai reiškia, kad Iranas, norėdamas nusipirkti ginklų, turės gauti specialų JT Saugumo Tarybos leidimą. Visi ginklų draudimai Iranui nustos galioti per 5–8 metus. ES panaikino sankcijas prekybos, laivų pramonės ir draudimo sritims, kurios ribojo Irano tarptautinę prekybą, ypač naftos ir dujų srityje. Dėl to tarptautinės naftos kompanijos dabar galės laisvai įsilieti į Irano energijos rinką, o Europa vėl pirks Irano naftą ir dujas. JAV, savo ruožtu, sustabdė, bet nepanaikino su branduoliniais reikalais susijusių sankcijų, tačiau akivaizdu, kad ir taip Iranas galės prisijungti prie globalios bankinės sistemos. Sankcijų laikotarpiu JAV intensyviai spaudė JAV kompanijas ir bankus dėl Irano pervedimų užsienyje, dėl to Irano tarptautinė prekyba buvo smarkiai apribota, o pajamos (apie 30 mlrd. JAV dolerių) iš naftos ir dujų prekybos su Kinija, Pietų Korėja, Japonija bei kitomis Azijos šalimis įšaldytos. Dabar šie ir JAV įšaldyti 100 mlrd. JAV dolerių grįžta teisėtiems gavėjams. Iš kitos pusės, JAV palieka galioti draudimą savo šalies piliečiams ir kompanijoms tiesiogiai plėtoti verslą su Iranu. Sankcijos negalioja tik JAV kompanijoms, eksportuosiančioms į Iraną komercinius lėktuvus ir atliekamus laivyno objektus, kurių Teheranas nenaudos kariniams tikslams. Taipogi JAV suteikia leidimą savo šalies kompanijoms, veikiančioms užsienyje, prekiauti su Iranu ir leidžia Irano gamintojams į JAV eksportuoti kilimus ir maistą. Ekonominių sankcijų panaikinimas Iranui simbolizuoja ne tik prezidento M. Rouhani triumfą prieš kietosios politikos šalininkus ir siekį vasarį laimėti parlamento rinkimus. Iš tiesų, kaip teigia Thomas Erdbrinkas iš ,,New York Times“, Teherano vyriausybė arti bankroto ribos: valstybės santaupos išsekusios, o šalies ekonomika pasiekusi dugną. Sankcijos, sumažėjęs naftos pardavimas, o dabar ir itin žemos naftos kainos – visa tai lėmė, kad infliacija per pastaruosius metus Irane išaugtų iki 42 proc. Ir tik dabar, kai sankcijos Iranui panaikintos, šalyje infliacija nukrito iki 12 proc. Teherano gatvėse kalbinti žmonės tik gūžčiojo pečiais, klausdami, ,,kas atpigo?“. Pasak vienos iranietės, šalyje pabrango degalai, produktai ir nuoma, o atpigo tik būsto pirkimas. Kitas kalbintas iranietis Ali Baseri retoriškai klausė, ,,kaip sankcijų panaikinimas išspręs mano ekonomines problemas? Man ir aplink mane esantiems tai nerūpi“. Tad galima susidaryti įspūdį, jog žmonės Irane smarkiai nusivylę prasta ekonomine šalies padėtimi ir tais, kurie už tai atsakingi. Todėl nebus lengva M. Rouhani įtikinti rinkėjus balsuoti už jo inicijuotą nuosaikesnį šalies politikos kursą. Iš kitos pusės, Iranas, nepaisant atpigusios naftos, užsimojęs iki 2017 m. padidinti naftos išgavimą nuo 2,8 iki 3,5 mln. barelių per dieną. Teheranas tikisi, kad smarkiai atsigaus laivybos, mašinų ir lėktuvų pramonė, kursis daug naujų darbo vietų aptarnavimo srityje. Tačiau atsigavimas nebus staigus, tarsi pamojus burtų lazdele. Irano žmonėms teks apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol Irano ekonomika įsivažiuos.

    Arabų šalys ir nafta

    Kai Iranas pagaliau išsivadavo po dešimtmetį trukusių sankcijų, Persijos įlankos šalims (Bahreinui, Katarui, Kuveitui, Jungtiniams Arabų Emyratams, Saudo Arabijai ir Omanui) dėl to nė kiek nepalengvėjo. Mat Persijos įlankos valstybes vienijantis naftos verslas pakibo ant plauko: pasaulyje smarkiai nukritusios naftos kainos stipriai smogė naftą išgaunančių šalių ekonomikai ir gerovės sistemai. Kaip rašo ,,Bloomberg“, kol Iranas buvo apraizgytas sankcijų, Persijos įlankos šalys darė viską, kad tik padidintų savo lėšas, gautas iš naftos pardavimo. Todėl ,,juodojo aukso“ turinčios valstybės didino savo rezervus, investuodamos savo aktyvus nuo ,,Barclays Plc“ iki ,,General Electric Co“. Pinigai iš naftos Arabų šalyse buvo skiriami plėsti viešąjį sektorių, kuriame dirbtų tos šalies piliečiai, privatų sektorių paliekant užsieniečiams. Tačiau pasaulyje naftos kainos krito ir Persijos įlankos valstybių rezervai pradėjo pastebimai tirpti. Štai per 2015 m. Saudo Arabijos užsienio aktyvai nukrito 96 mlrd. JAV dolerių iki 628 mlrd. JAV dolerių, ir vyriausybė buvo priversta pirmą kartą po 2007 m. parduoti savo obligacijas, kad padengtų biudžeto deficitą. Todėl dėl susidariusios prastos ekonominės padėties Persijos įlankos valstybės mažina savo piliečiams įvairias subsidijas (nuo kuro iki kreditų) ir planuoja įvesti mokesčius, kurių anksčiau nebuvo. Tad šešios Arabų valstybės, išgaunančios naftą, švelniai tariant, yra nepatenkintos tuo, kad Iranas vėl laisvai įsiliejo į naftos rinką. Nes nuėmus sankcijas Iranui, iškart sureagavo pasaulio biržos ir sausio 18 dieną naftos kaina už barelį nukrito iki 28 JAV dolerių. Paskutinį kartą Brento žaliavinė nafta buvo pasiekusi tokį lygį tik 2003 m. Kaip teigė ,,Philip Futures“ analitikas Danielis Angas, ,,Vakarų sankcijų panaikinimas Iranui lėmė naftos kainų kritimą. Tai reiškia, kad rinkoje atsiras dar daugiau perteklinės naftos su Irano naftos eksportu priešakyje“. Irano naftos ministras Bijanas Zangenehas patvirtino Teherano tikslą grįžti prie 4 mln. barelių per dieną naftos išgavimo. Anot ANZ bankų grupės, panašu, jog Iranas susigundžiusiems pirkėjams gali dar labiau numušti kainą už naftą ir taip daryti dar didesnę neigiamą įtaką Persijos įlankos šalių ekonominiam stabilumui. Kaip pastebėjo analitikas iš Teherano Farshadas Ghorbanpouras, ,,Iranas apsisprendė, kad galės ateityje padidinti naftos ir dujų eksportą, net jeigu naftos kaina kris iki 5 JAV dolerių už barelį“. Turint omenyje, kad jau 40 metų Persijos įlankos valstybių ekonominė padėtis priklauso nuo naftos ir dujų eksporto ir kad, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje sudaro net 70 proc. biudžeto (Irane – 25 proc.), tai Irano įsiliejimas į naftos rinką nieko gero Arabų šalims nežada.

    JAV pozicija

    JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, tiesiogiai vadovavęs deryboms su Iranu, įsitikinęs, kad Iranas žengė svarbų žingsnį, dėl kurio daugelis abejojo. Pasak JAV valstybės sekretoriaus, branduolinis susitarimas sugriovė priešiškumo ciklą, leisdamas apsikeisti įkaitais ir pasirašyti susitarimą. ,,Kiekvienas kelias, kuriuo Iranas ėjo link savo branduolinio ginklo, yra patikrintai uždaryti“, – teigė J. Kerry respublikonų kritikams ir kandidatams į prezidentus, abejojantiems Irano sąžiningais ketinimais. JAV valstybės sekretorius pripažino, jog praeities veiksmai negarantuoja ateities rezultatų, tačiau, neabejotina, kad regione yra saugiau, kai Iranas neturi galimybės gaminti branduolinių ginklų. Kaip pastebėjo politikos analitikai Ph. Gordonas ir R. Nephew, JAV turėtų labiau pasauliui demonstruoti, jog ,,branduolinis susitarimas nereiškia, kad JAV užmerkia akis prieš Irano paramą terorizmui ar prieš jo kišimąsi į kaimyninių šalių vidaus reikalus“. Iš kitos pusės, tai, kad net po susitarimo JAV nesiruošia atnaujinti diplomatinių santykių su Teheranu ir leisti firmoms investuoti Irane, rodo, jog JAV požiūris į Iraną yra perdėm atsargus. Pasak buvusio G. W. Busho patarėjo ir sankcijų Iranui iniciatoriaus, o dabar kandidatės į prezidentus Hillary Clinton patarėjo R. Nicholaso Burnso, ,,kritikai toliau puls susitarimą dėl to, kad per daug Teheranui duota, tačiau faktas, kad Irano branduolinės ambicijos efektyviai įšaldytos nuo 10 iki 15 metų, yra tikras privalumas mums“. Iš kitos pusės, R. N. Burnsas sutinka, kad paskutiniai Irano bandymai su raketomis ir parama Sirijos vadovui Bašarui al Assadui ,,rodo, kokie komplikuoti santykiai su Iranu mūsų dar laukia“. Savo ruožtu JAV verslas, kurio bazės užsienyje ir kuris gali po sankcijų panaikinimo investuoti Irane, neskuba džiaugtis nauja rinka ir šiemet laukia naujų JAV prezidento rinkimų. Nes tikimybė, kad laimėjęs respublikonų kandidatas vėl įves sankcijas Iranui, pakankamai didelė. Jeigu rinkimus laimės demokratų atstovė H. Clinton, santykiai su Iranu neturėtų keistis.

  • ATGAL
    Pietryčių Lietuvai reikalingas didesnis valstybės dėmesys
    PIRMYN
    NEPRIKLAUSOMYBĖS SIEKIAI SKIRTINGUOSE PASAULIO KAMPELIUOSE
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.