Popiežiai Lietuvoje: Jono Pauliaus II ir Pranciškaus vizitai nepriklausomoje valstybėje | Apžvalga

Įžvalgos

  • Popiežiai Lietuvoje: Jono Pauliaus II ir Pranciškaus vizitai nepriklausomoje valstybėje

  • Data: 2018-10-09
    Autorius: Kotryna Kriaučiūnaitė

    Popiežius Jonas Paulius II, lankęsis Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 4–8 d./commons.wikimedia.org/Itto Ogami nuotrauka

    25-eri metai – tai laikotarpis, skiriantis dviejų popiežių – Jono Pauliaus II ir Pranciškaus – vizitus Lietuvoje. Nors ketvirtis amžiaus yra gana plati laiko juosta, žyminti valstybės ir visuomenės pokyčius, kiekvieno popiežiaus misija – tai atitinkamų visuomenės poreikių, būdingų skirtingiems laikmečiams, atstovavimas. Popiežius Jonas
    Paulius II, vienas aršiausių komunizmo kritikų, į Lietuvą atvyko 1993 metais, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo, siekdamas įkvėpti ir padrąsinti iš sovietinės sistemos gniaužtų išsivadavusią visuomenę. Popiežius Pranciškus – pirmasis popiežius jėzuitas iš Naujojo Pasaulio, išsiskiriantis savo kvietimu atrasti Evangelijos žmoniškumą ir atsiriboti nuo moralizavimo, – lankėsi Lietuvoje 2018 metų rugsėjo 22–23 dienomis. Kyla klausimas, kuo buvo išskirtiniai šie du vizitai ir ką jais siekė pasakyti popiežiai?

    LAIKAS

    Paradoksalu ir išskirtinai žavu, kad 1993 metų vasaros ir rudens sankirtoje Lietuva tapo ta vieta, kurioje prasilenkė vienas įstabiausių XX amžiaus kovotojų su komunistiniu režimu ir paskutiniai sovietų kariuomenės daliniai. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas rugsėjo 4-8 dienomis įvyko netrukus po to, kai rugpjūčio 31 dieną Lietuvos sieną kirto paskutinis Rusijos traukinys su desantininkų pulko kariais. Visgi šiame kontekste simboliškas ne tik skirtingų ideologijų susidūrimas, bet ir vizito datų pasirinkimas. Šventasis Tėvas, lankydamasis Lietuvoje rugsėjo pirmąją savaitę, šiuo pasirinkimu leido suprasti Jam svarbius aspektus – valstybingumą ir religiją – mūsų šalies istorijoje: 1991 metų rugsėjo 6 dieną Sovietų Sąjunga pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o rugsėjo 8 dieną Lietuvoje švenčiamos Šilinės, Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, prisimenant Šiluvoje įvykusį Marijos apsireiškimą XVII amžiuje. Tad laiko pasirinkimas suponuoja, kad popiežius Jonas Paulius II regėjo Lietuvą kaip jauną ir nepriklausomą valstybę, turinčią potencialą puoselėti savo valstybingumą religiniame kontekste. Būtent todėl, vos išlipęs iš lėktuvo, Jonas Paulius II pabrėžė savo misijos Lietuvoje tikslą – „trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą“. Jo siekis įkvėpti drąsos ir ryžto naujai atkurtai valstybei pabrėžė Jo Šventenybės tikėjimą Lietuva ir jos istoriniu bei dvasiniu potencialu.

    Popiežius Pranciškus rugsėjo mėnesį savo vizitui taip pat pasirinko neatsitiktinai. Mūsų valstybės istorijoje rugsėjis pasižymi išskirtiniais momentais, o viena iš vizitui pasirinktų datų – rugsėjo 23 diena – Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Šis datos pasirinkimas, skirtingai nei Jono Pauliaus vizito metu, leidžia suprasti, kad Pranciškus Lietuvą šiandien regi kaip laisvą valstybę, kuriai nepriklausomybės dilemų akcentavimas nebėra toks aktualus kaip anksčiau. Šiandien popiežius susitelkia į kitas problemas, vyraujančias mūsų šalyje: atskirtį, susvetimėjimą, emigraciją. Skirtingai nei Jonas Paulius II, kuris savo vizitų metu išryškindavo valstybingumo liniją, Pranciškus daug dėmesio skiria marginalizuotoms visuomenės grupėms. Šventasis Tėvas, susitikęs su politikais, diplomatais ir visuomenės atstovais pabrėžė, kad „šiose žemėse visi rasdavo sau namus: lietuviai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai, katalikai, stačiatikiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai – visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir harmonizuoti skirtumus“. Įvairių visuomenės grupių išvardijimas priminė, kaip skirtinguose Lietuvos istorijos tarpsniuose pabrėžta įvairovė tapo tautos stiprybės šaltiniu. Ši popiežiaus mintis atsispindėjo ir palinkėjime jaunimui: „Neužmirškite savo Tautos šaknų, mąstykite apie savo istoriją.“ Popiežius leido suprasti, kad tik ta tauta, kuri žino savo istoriją, gali drąsiai ir viltingai pasitikti ateitį. Šventojo Tėvo kalbose tautinės ir religinės tolerancijos bei solidarumo linija buvo itin ryški, tad Jo pasirinkimas apsilankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje Lietuvos žydų genocido atminimo dieną atskleidė jo paties supratingumą bei solidarumą su visais. Visi – tiek nuo represijų nukentėję laisvės kovotojai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, tiek dėl totalitarinių ideologijų įsigalėjimo nukentėję žydai ir kitų mažumų atstovai – tapo svarbūs popiežiaus akyse. Tad popiežiaus siekis pagerbti tautinę valstybę, neužmirštant jos mažumų, parodė tolerancijos pavyzdį, puoselėtą nuo seniausių laikų.

    VIETA

    Šv. Mišias popiežius Pranciškus aukojo Kauno Santakos parke./LR Seimo kanceliarijos/O. Posaškovos nuotrauka

    Popiežiaus Jono Pauliaus II susidomėjimas Lietuva buvo sąlygotas ne vien jo siekio padėti komunistinio režimo priespaudą išgyvenusioms tautoms, bet ir dėl lietuviškų šaknų iš motinos pusės. Tad ne veltui net keturias dienas trukusios viešnagės Lietuvoje metu popiežius aplankė daugelį Lietuvos katalikams svarbių šventovių. Pirmąją savo apsilankymo dieną pradėjęs susitikimu su kunigais ir vienuoliais Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, o vėliau Seime susitikęs su valdančiaisiais, dienos pabaigoje popiežius rožinį kalbėjo iš Aušros vartų šventovės. Prioritetinis rožinio maldos pasirinkimas Aušros vartuose atskleidė Jono Pauliaus II meilę Švč. Mergelei Marijai ir beribį norą apsilankyti vienoje iš pagrindinių piligrimystės vietų Europoje. Antrąją dieną, lankydamasis Antakalnio kapinėse, popiežius pagerbė Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijų aukas, taip atskleisdamas liūdesį dėl sovietų skriaudų lietuvių tautai. Taip pat, siekdamas įkvėpti drąsos kurti valstybę, Jo Šventenybė susitiko su visuomenės dalimi, atsakinga už šios misijos tęstinumą ir įgyvendinimą: inteligentija Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje ir jaunimu Dariaus ir Girėno sporto centro stadione Kaune. Verta pabrėžti, kad Šventasis Tėvas lankėsi ne tik Vilniuje ir Kaune, bet ir Kryžių kalne, ir Šiluvoje. Jono Pauliaus II pamokslas Kryžių kalne leido prisiminti visus tautiečius, „kadaise nuteistus ir įmestus į kalėjimą, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, ištremtus į Sibirą ar į Kolymą, nuteistus myriop“. Visgi savo kalboje apie kryžiaus kaip simbolio svarbą, popiežius pabrėžė, kad kryžius įprasmina ne tik kančią, bet ir palaimą – tapęs mirties nuosprendžiu vienai kartai, kryžius suteikia dvasinių jėgų ateinančiai kartai. Tad Kryžių kalnas tapo ta vieta, kurioje Jonas Paulius II ištardamas „Kryžius yra šios Meilės ženklas“, leido suprasti mūsų Tautai, kad nepaisant visų išbandymų ir kančių, mes esame mylimi. Verta pabrėžti, kad visos vietos, kuriose lankėsi Šventasis Tėvas, buvo persipynusios su Tautos istorija bei valstybingumu. Popiežius, drauge su tikinčiaisiais prisimindamas kartėlio ir nuoskaudų kupinas dienas, taip pat džiaugėsi dėl iškovotos laisvės, leisdamas suprasti, kad šiuo metu tereikia tik drąsos, kad protėvių kančia atsipirktų.

    Popiežius Pranciškus sveikinasi su Vilniaus Katedros aikštėje susirinkusiu jaunimu./K. Kriaučiūnaitės nuotrauka

    Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje tetruko tik dvi dienas, tačiau buvo ne mažiau intensyvus nei jo pirmtako. Pirmąją vizito dieną Jo Šventenybė pagerbė prezidentę, atvykdamas mandagumo vizito į Prezidentūrą, bei susitiko su valdžios ir pilietinės visuomenės atstovais Simono Daukanto aikštėje. Vienoje svarbiausių Vilniaus miesto vietų popiežius net kelis sykius pacitavo Lietuvos Respublikos himną, taip nustebindamas susirinkusiuosius bei pabrėždamas himno eilučių prasmę: „Semtis stiprybės iš praeities reiškia atrasti šaknis, atgaivinti tai, kuo esate išskirtinai saviti, tai, kas jums padėjo augti ir nepalūžti kaip tautai: toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.“ Kadangi pagrindinis vizito šūkis „Kristus Jėzus – mūsų viltis“, galima įžvelgti tam tikrų paralelių tarp tolerancijos ir vilties, kadangi šios dvi vertybės yra neatsiejamos viena nuo kitos. Tik būdami tolerantiški mes suteikiame galimybę kitam būti išgirstam ir lygiai taip viltis mus skatina atsigręžti į kitą ir jame atrasti dalį savęs. Panašiomis mintimis popiežius vėliau dalijosi Katedros aikštėje su jaunimu. Išskirtinis Pranciškaus dėmesys jaunimui atiteko dėl jo didelio pasitikėjimo ir vilčių, teikiamų jauniems žmonėms. Susitikimas su jaunuoliais iš visos Lietuvos tapo esmine pirmosios dienos ašimi ir tikslu. Verta pabrėžti, kad vykdamas pas jaunimą, popiežius netikėtai sureagavo į Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospiso iniciatyvą ir sustojo palaiminti sunkiai sergančiuosius ir net mirštančius ligonius. Nors popiežius Pranciškus pasižymi išskirtinai jam būdingu spontaniškumu ir charizma, šis neplanuotas sustojimas palietė daugumos susirinkusiųjų širdis, kadangi popiežius suteikė viltį tiems, kurie dažniausiai yra „nurašomi į paraštes“. Tiems, kurie atrodo esą beviltiški. Popiežius savo pasirinkimu sureaguoti į šiuos ligonius patvirtino būtinybę visuomet pasitikėti Kristumi ir viltis Gerosios Naujienos. Antroji diena prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Santakos parke, kuriame popiežiaus Pranciškaus pamokslas atliepė į Jono Pauliaus II žodžius, prieš 25-erius metus išsakytus Kryžių kalne. Kalbėdamas, kad „krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių“, Pranciškus priminė mums protėvių kančias ir sunkiai iškovotą laisvę, tačiau taip pat neužmiršo pabrėžti šių dienų iššūkių, ragindamas „dovanoti save, netrokštant būti herojais“. Savo vizitą antrąją dieną popiežius užbaigė prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, kurio aplankymu parodė dėmesį XX amžiaus totalitarinių režimų aukoms. Jo Šventenybė meldė, kad lietuvių tauta neužmirštų savo protėvių atminimo bei atrastų „drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai“. Drąsos kvietimu ir pagarba nuo represijų nukentėjusiesiems popiežius Pranciškus priminė savo pirmtaką Joną Paulių II.

    ŽINIA

    Pagrindinė popiežiaus Jono Pauliaus II žinia nepriklausomybę atkūrusios valstybės piliečius skatino būti drąsius. Popiežius savo pamoksle Vingio parke pabrėžė, kad Lietuvai „dabar labiausiai reikia „didžiadvasiškumo“. Ši jo mintis atskleidė valstybės ir religijos santykį, kuris Lietuvai, ką tik atgavusiai nepriklausomybę, turėjo tapti kelrode žvaigžde. Tauta, turinti dvasinį stuburą, gali drąsiai įveikti visus iššūkius ir pavojus. Jaunai valstybei, ieškančiai tinkamiausio kelio, šis padrąsinimas, iliustruotas gausiais ir didingais istorijos faktais, buvo kertinis ir suteikė vilties visiems, įtikėjusiems šviesia valstybės ateitimi. Jono Pauliaus II kalbose taip pat buvo juntama tilto tarp Rytų ir Vakarų nuoroda, popiežiui Lietuvą įvardijus kaip įsikūrusia „beveik Europos centre tarp senojo žemyno Rytų ir Vakarų“. Visgi šis tikslas galimas tik tuomet, kai sėkmingai pasiekiama ir įgyvendinama Lietuvos valstybinė ir krikščioniška didybė.

    Popiežius Pranciškus Vilniaus Katedros aikštėje susitikimo su jaunimu metu./LR Prezidento kanceliarijos/R. Dačkaus nuotrauka

    Po ketvirčio amžiaus lankydamas Lietuvą popiežius Pranciškus susitiko su nauja karta, neregėjusia laisvės suvaržymų ir neišgyvenusia represijų. Būtent dėl to tiksline popiežiaus auditorija tapo jaunimas, kuriam buvo siekiama perteikti keletą žinių, siejamų vienos gijos. Popiežius Pranciškus skatino jaunimą visuomet prisiminti, kad „tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu Tautai“. Būtent todėl jaunimas stiprybės privalo ieškoti savo šalies istorijoje ir neužmiršti visų nuopuolių ir sunkumų, nes tai, kokie mes kaip Tauta esame dabar, yra dėl to, kokie buvome vakar. Su Tautos dvasia taip pat susijęs popiežiaus kvietimas pasipriešinti individualizmui. Siekis eiti per pasaulį atskirai ir egocentrizmas – vienos opiausių šių laikų problemų, kankinančių jaunimą. Popiežius skatina į Tautą žvelgti kaip į atramą, kuri gali pasiūlyti išeitį, kaip nepasiduoti šioms pagundoms.

    Savo vizitą popiežius Pranciškus užbaigė prie Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, kurio aplankymu parodė dėmesį XX amžiaus totalitarinių režimų aukoms./LR Seimo kanceliarijos/Dž. G. Barysaitės nuotrauka

    Skirtingai nei Jonas Paulius II, pabrėžęs valstybingumo liniją savo vizito metu, Pranciškus, laikydamas nuoseklaus „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ naratyvo, stengėsi prisiliesti prie tų, kuriems tos Vilties labiausiai trūksta. Jo susitikimas su jaunimu atskleidė, kad nepaisant to, jog šiandieniniai jaunuoliai nežino, kas yra kančia dėl Tėvynės, būtent Tautos istorija gali jiems atverti vilties kupinus klodus ir suteikti gyvenimo pamokas. Jo apsilankymas hospise atskleidė, kad net tie, nuo kurių dauguma atsiriboja, turi viltį išgirsti Gerąją Naujieną. Jo atiduota pagarba laisvės kovotojams ir holokausto aukoms leido suprasti, kodėl Tauta privalo neužmiršti praeities, žengdama į ateitį. Lietuvos misija, Pranciškaus išsakyta per prašymą „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu“, atskleidžia, kad Nepriklausomybės pamokos šiandien yra išmoktos, tačiau kyla naujų užduočių, kurias vykdant kartais pristinga vilties ir pasitikėjimo.

    Tad Jono Pauliaus II drąsos naratyvas nuosekliai išsivystė į vilties perspektyvą Pranciškaus vizijoje.

  • ATGAL
    Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios
    PIRMYN
    Dėl politinių organizacijų autentiškumo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.