Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios | Apžvalga

Įžvalgos

  • Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios

  • Data: 2018-10-09
    Autorius: Algirdas Saudargas

    Popiežius Pranciškus kviečia mus gyvos tradicijos keliu semtis tvirtybės ir tapti tiltininkais./LR Seimo kanceliarijos/Dž. G. Barysaitės nuotrauka

    2013 metais, prieš konklavą, kurioje jis buvo išrinktas popiežiumi, Jorge Mario Bergoglio, savo penkių minučių pasisakymą sutrumpinęs beveik per pusę, pasakė, kad iš naujojo popiežiaus lauktų Bažnyčios išvedimo į periferijas, ribų peržengimo. Jis kalbėjo ne tik apie geografines, bet ir egzistencines ribas. Pasakojama, kad ši jo programa sudarė rimtą konkurenciją dar 2005 metais, kai buvo išrinktas tuometinis neginčijamas favoritas Josephas Ratzingeris, tapęs popiežiumi Benediktu XVI. Dabar popiežius Pranciškus veda Bažnyčią nubrėžtuoju keliu, vykdamas į tolimas Azijos, Amerikos ir Afrikos šalis. Jis pradeda nuo apsilankymo Korėjoje, Šri Lankoje ir Filipinuose Azijoje, Ekvadore, Bolivijoje ir Paragvajuje Pietų Amerikoje, Kenijoje, Ugandoje ir Centrinės Afrikos Respublikoje. Jis eina į lušnynus ir kalėjimus, lanko ligonius ir vargstančius.

    Į Europą popiežius Pranciškus įžengė per Albaniją. Grįždamas iš Albanijos, spaudos konferencijos pabaigoje Popiežius buvo paklaustas: ką norite pasakyti tiems, kurie mato tiktai galingųjų Europą? Pranciškus atsakė, kad „ši mano kelionė yra žinia, ji yra ženklas: tai yra ženklas, kurį noriu duoti“. Kam skirta žinia, kam duodamas ženklas?

    Yra nuolat vartojami ženklai, kurie tampa simboliais. Krikščionys turi daug tokių simbolių, kurie tūkstantmečiais palaikė gyvą tradiciją, gaivino atmintį. Pats krikščionių tikėjimo išpažinimas yra vadinamas tikėjimo simboliu.

    Yra ženklai, kurie sukuriami čia ir dabar. Kai žodžiai nebegelbsti, kalba pati tyla. 2016 metų liepą, vizito Lenkijoje metu, popiežius Pranciškus prie Aušvico vartų paprašo savo pagalbininkų: „Noriu įeiti vienas ir pabūti tyloje.“  Šventasis Tėvas kuria ženklus vietoje. 2014 metais Palestinoje, iš anksto įspėjęs tik artimiausius pagalbininkus, jis išlipa iš automobilio ir prieina prie gelžbetoninės sienos, skiriančios žydų naujakurius nuo palestiniečių. Prisiglaudžia prie jos ir tyliai meldžiasi.

    Vizito metu Popiežius pačią Albanijos valstybę padaro ženklu: viso pasaulio dėmesys į ją nukreiptas. Be karinio konflikto ar didelio skandalo maža valstybė tokio pasaulio dėmesio nesulaukia. Kodėl Albanija? Nes Pranciškus ją pasirinko.

    Jorge Mario Bergoglio pasirinkimo ženklas yra labai svarbu. Prieš šešiasdešimt penkerius metus savo apsisprendimą tapti kunigu būsimasis popiežius suvokė kaip parinkimą – kad jis buvo Viešpaties pasirinktas. Tai įvyko Šv. Mato dieną. Todėl Romoje jis dažnai nueina į Šv. Liudviko bažnyčią pasigerėti Carravaggio šedevru, kuriame pavaizduotas muitininko Mato pašaukimas tapti apaštalu. Jėzaus pirštas nedviprasmiškai rodo Jo pasirinkimą, o į būsimą apaštalą nukreipta šviesa primena šiuolaikinės žiniasklaidos dėmesio pluoštą.

    Albanija nėra Europos Sąjungos narė. Tai nedidelė periferinė valstybė. Bet ji yra kultūrų sankirtoje: čia kertasi linijos, skiriančios katalikus, pravoslavus ir musulmonus. Albanų tauta iškentė totalitarizmo dešimtmečius, regėjo religinės nesantaikos šimtmečius. Bet albanų tauta yra sena, jos šaknys gilios. Ši tauta kildino motiną Teresę.

    Po dviejų mėnesių Šventasis Tėvas vyksta į Strasbūrą. Ten jis kreipsis į naujai išrinktą Europos Parlamentą ir Europos Tarybą. Šventasis Tėvas vyksta į Strasbūrą, į Prancūziją, bet tai nėra vizitas į Europos Sąjungos šalį narę. Tai vizitas į dvi įstaigas, institucijas – Europos Parlamentą ir Europos Tarybą. Popiežius Pranciškus tai dar kartą labai aiškiai pabrėžia grįždamas namo per tradicinę spaudos konferenciją lėktuve. Į klausimą, kodėl neaplankė tūkstantmetį švenčiančios Strasbūro katedros, jis atsako, kad tai jau būtų vizitas Prancūzijoje, o to jis neplanavo. Per ketverius metus nuo vizito į Europos Parlamentą popiežius Pranciškus ne kartą lankosi Europos Sąjungos valstybėse narėse. Jis kalbasi su valstybių vadovais – premjerais, prezidentais ir karaliais. Tačiau visos šios kelionės yra į katalikiškus ar ekumeninius renginius, kurie vyksta tose šalyse. Švedijoje švenčiama liuteronų sukaktis, Lenkijoje vyksta pasaulinės jaunimo dienos, Airijoje – pasaulinės šeimų dienos. Portugalijoje jis aplanko Fatimą, o į Graikijos Lesbo salą vyksta pas pabėgėlius.

    Pirmajam savo apsilankymui Europos Sąjungos valstybėje narėje Šventasis Tėvas pasirinko Lietuvą. Kaip ta šviesa Carravaggio paveiksle į mūsų šalį nukrypo pasaulio dėmesys. Tai ženklas ir žinia visų pirma mums patiems.

    Pirmajam savo apsilankymui Europos Sąjungos valstybėje narėje Šventasis Tėvas pasirinko Lietuvą. Tai ženklas ir žinia visų pirma mums patiems./LR Prezidento kanceliarijos/R. Dačkaus nuotrauka

    Tradicinė spaudos konferencija lėktuve grįžtant iš vizito Baltijos šalyse į Romą parodė, kad dar esame kasdienio feisbukinio šurmulio gožiami ir tik pradedame šią žinią suvokti.  Klausimus nuo Lietuvos pateikė du patyrę žurnalistai – Saulena Žiugždaitė ir Vykintas Pugačiauskas. Jie puikiai jaučia viešosios erdvės pulsą Lietuvoje ir todėl užsiminė apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų bei Popiežių pasitikusią tamsiaodę lietuvaitę. Šventojo Sosto spaudos tarnyba yra labai profesionali ir atidžiai seka viešąją erdvę. Akivaizdu, kad ji arba nematė reikalo į socialiniame tinkle Facebook kilusį šurmulį dėl tamsiaodės lietuvaitės atkreipti Popiežiaus dėmesį, arba pats Šventasis Tėvas kalbėdamas apie esmę nematė reikalo į šią užuominą reaguoti. Neverta prie to grįžti ir čia. Apie tiltus pakalbėti verta.

    Norėdami priimti Šventojo Tėvo žiną, privalome atsikratyti praeities šmėklų. Apie „tiltą tarp Rytų ir Vakarų“ kalbėjomės Lietuvoje prieš ketvirtį amžiaus. Norėčiau iš karto priminti, kad tuomet kategoriškai pasisakydavau prieš bet kokius tokio pobūdžio tiltus, nes šią metaforą vartojusieji stūmė Lietuvą į kažkokios buferinės valstybės padėtį. Prisiminkime, tuomet dar tik aptarinėjome savo santykius su Europos Bendrija (kuri dar nebuvo Europos Sąjunga), o apie NATO neleido svajoti ne tik Rytai, bet ir Vakarai. Dar 1998 metais amerikiečiai man tvirtino, kad mūsų šansai lygūs nuliui. Tokiomis aplinkybėmis „tiltas“ reiškė numintą vieškelį.

    Šiandien, išgirdę minint „tiltą tarp Rytų ir Vakarų“, neturėtumėm gaivinti šios  visiškai pasenusios interpretacijos. Saulena Žiugždaitė tiksliai perteikia gerai žinomas nuotaikas, kad „geriau būtų ryžtingai stengtis tapti Vakarų pasaulio dalimi“, negu kalbėti apie kažkokius tiltus. Savo atsakymu popiežius Pranciškus viską sustato į vietas. Niekas neabejoja, kad Lietuva geopolitiškai priklauso Vakarams. Kaip dar galima labiau būti Vakarų pasaulio dalimi? Organizacijos, kurios teisingai laikomos Vakarų civilizacijos kūriniais – Europos Sąjunga ir NATO, suteikia mūsų šaliai ekonominės ir karinės tvirtybės. Dar daugiau tvirtumo galime gauti jau nebe iš Vakarų, bet iš savo tapatybės puoselėjimo. Iš tiesų, „tiltas tarp Rytų ir Vakarų Europos“, kurį  Šventasis Tėvas minėjo savo kalboje, yra atvira interpretacijai metafora. Kas yra Rytai, o kas Vakarai, kur baigiasi Europa? Todėl, atsakydamas į klausimą, popiežius kviečia mus tiltą statyti. Jis tiki, kad esame pajėgūs būti tiltų statytojais – tiltininkais, tokiais kaip Romos popiežius – Pontifex Maximus. Juk savo kalboje jis žavėjosi mūsų istorine patirtimi – šim­t­mečiais sugyvenimo su kitos tautybės ir kitos religijos žmonėmis. Pripažįstant ir gerbiant skirtumus, kurti bendrą sugyvenimo erd­vę. Tai Pranciškus įžvelgė mūsų istorijoje ir patikėjo mūsų gebėjimu šią praeities tradiciją perkelti į šiuolaikinį neramų pasaulį. Jis patikėjo mūsų tvirtybe ir todėl mus pasirinko. Vakaruose mes jau esame, o savo tvirtybės turime nuolat „iš praeities semtis“. Šventajam Tėvui įstrigo atmintin šios mūsų himno eilutės. Jei sąmoningai himną giedame, privalome žinoti, kur mū­sų tvirtybės šaltinis. Popiežius Pran­ciškus ne tik formaliai vadinasi pontifiku, t. y.tiltininku, bet nori tiesti tiltus realiame gyvenime. Jis juos mato visur, kur yra skirtumai. Yra skirtumai tarp tautų ir religijų, kurių nereikia ar neįmanoma pašalinti, yra socialinė atskirtis, kurią siekiame pašalinti, bet kol kas esame nepajėgūs to padaryti. Pranciškus eina į pakraštį, prie ribos – dogminės, paprotinės, socialinės ar egzistencinės, ir, pripažindamas bei gerbdamas skirtumus, peržengia ribą. Jis keliauja į išorinių ir vidinių konfliktų iškankintas šalis, pasirašo bendrus dokumentus su liuteronais ir Rytų bažnyčių hierarchais, eina į lušnynus ir kalėjimus, ragina jaunimą ir guodžia mirštančius. Šie veiksmai jau yra tiltai – per tarpusavio nuoskaudų, prietarų, sustabarėjusių institucijų sukurtą prarają. Popiežius Pranciškus pasirinko Lietuvą kaip vartus įžengti į Europos Sąjungą, kaip valstybių narių sąjungą. Jis ieško draugų ir talkininkų savo tiltų statybos programai. Vytautas Landsbergis teisingai pastebėjo, kad ir Lietuva įgijo naują draugą.

    Popiežiaus Pranciškaus ženklai ir žinios aiškiai rodo, kad nėra jokios išskirtinės Europos ar Vakarų tapatybės, bet tiktai Europos tautų tapatybės ir krikščioniškos Europos ar krikščioniškų Vakarų tapatybė. Todėl stiprinti savo tapatybę galime tiktai kreipdamiesi į savo tautos šaknis, o krikščioniškos tautos šaknys pa­siekiamos tiktai per krikščioniškos kultūros paveldą. Iš tokių pozicijų aiškiai matosi abu mūsų šiandienos kraštutiniai paklydimai. Siekis būti labiau Vakaruose, negu jau esame, dažniausiai pakeičiamas kokia nors Vakaruose klestinčia ideologija – paprastai liberalų utopijomis. Paneigus krikščioniškas Europos šaknis, tai neišvengiama intelektualinio bastymosi po Vakarus pasekmė. Kiti, kritikuodami liberalias ideologijas ir suversdami kaltes Europos institucijoms, kreipiasi į tautinės tapatybės šaknis. Užmiršdami, kad jau šeši šimtmečiai, kaip tauta savo gyvąją kultūrinę tradiciją suliejo su krikščionių apreiškimo dimensija, jie atkūrinėja abstrakčias formas bei ritualus. Tai tik tuščiai „skambantis varis“ ir formos be esmės turinio. Tautos tradicijos gelmė pasiekiama tik krikščioniškos kultūros keliu. Popiežius Pranciškus kviečia mus gyvos tradicijos keliu semtis tvirtybės ir tapti tiltininkais.

  • ATGAL
    Palaiminta Lietuva
    PIRMYN
    Popiežiai Lietuvoje: Jono Pauliaus II ir Pranciškaus vizitai nepriklausomoje valstybėje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.