Įžvalgos

  • Popiežiui Pranciškui netrūksta ne tik gerbėjų, bet ir kritikų

  • Data: 2016-12-07
    Autorius: Jonas Kazimieras Švagžlys

    2013 m. kovą vykusios konklavos metu Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi. Jis – pirmasis popiežius, pasirinkęs Pranciškaus vardą, tačiau naujovių pontifikas įnešė ne tik dėl pasirinkto vardo. Nors dabartiniam popiežiui netrūksta gerbėjų ne tik tarp krikščionių, bet ir tarp kitų religijų išpažinėjų bei netikinčiųjų, nemažai konservatyvių katalikų kritikuoja pontifiką dėl, jų manymu, pernelyg didelio prielankumo sekuliariajai visuomenės daliai ir nenoro ginti tradicinį Bažnyčios mokymą.

    Pirmasis popiežius iš Naujojo pasaulio

    Jorge Mario Bergoglio gimė 1936 m. Argentinos sostinėje Buenos Airėse. Jis buvo vyriausias iš penkių vaikų imigrantų iš Italijos šeimoje. Būsimojo popiežiaus tėvai emigravo į Argentiną 1929 m., bėgdami nuo fašistinio Benito Musolinio režimo. Jaunystėje J. M. Bergoglio įgijo chemiko specialybę, dirbo laboratorijoje. Bet vėliau, atradęs naują savo pašaukimą, jis tapo jėzuitų vienuoliu, taip pat dėstė psichologiją ir teologiją katalikiškose Buenos Airių mokyklose. 1969 m. J. M. Bergoglio buvo įšventintas į kunigus, 1992 m. tapo vyskupu. 1998 m. jis buvo paskirtas Buenos Airių arkivyskupu, o 2001 m. – kardinolu.

    2013 m. pradžioje netikėtai atsistatydino popiežius Benediktas XVI. Jis tapo pirmuoju atsistatydinusiu popiežiumi nuo 1415 m. Nors pats Benediktas XVI teigė tokį sprendimą priėmęs dėl sveikatos problemų, netrūko ir spekuliacijų, kad konservatyvus pontifikas atsistatydino dėl nesutarimų su liberalių pažiūrų Bažnyčios atstovais, siekiančiais keisti Bažnyčios mokymą ir gerinti santykius su liberaliąja visuomenės dalimi. 2013 m. kovo 13 dieną vykusioje konklavoje J. M. Bergoglio buvo išrinktas naujuoju popiežiumi.

    Jis – pirmasis popiežius ne europietis nuo 731 m., kai popiežiumi buvo išrinktas dabartinės Sirijos teritorijoje gimęs Grigorijus III, ir pirmasis istorijoje popiežius, gimęs Naujajame pasaulyje (taip apibūdinami Amerikos ir Australijos žemynai). J. M. Bergoglio taip pat yra pirmasis popiežius jėzuitas ir pirmasis pontifikas, pasirinkęs Pranciškaus vardą.

    Prioritetas – kova su skurdu bei socialine atskirtimi

    Popiežius Pranciškus ypač daug dėmesio skiria skurdo ir socialinės atskirties problemoms. 2013 m. gegužę jis sukritikavo vadinamąją laisvosios rinkos ideologiją, teigdamas, kad pinigų kultas sukūrė naują ekonominę tironiją ir todėl būtina pasaulinė finansų reforma, kuri leistų pagerinti vargingai gyvenančių žmonių padėtį. Pontifiko teigimu, daugelis visuomenės problemų, tokių kaip abortai bei eutanazija, yra ekonominio mąstymo pasekmė, kai į žmogų žiūrima kaip į rinkos subjektą. Be to, Pranciškus skiria didelį dėmesį aplinkosaugos problemoms, taip pat pasisako už gyvūnų teises.

    Anot portalo „Bernardinai“ vyriausiojo redaktoriaus Donato Puslio, didelį Pranciškaus skiriamą dėmesį skurdui ir socialinei nelygybei lemia ir tai, kad jo gimtojoje Argentinoje šios problemos itin aktualios.

    „Benedikto XVI gimtojoje Vokietijoje skursta nepalyginamai mažiau žmonių nei Argentinoje, todėl nieko keisto, kad dabartinio popiežiaus kalbose ši tema akcentuojama kur kas dažniau. Nors Bažnyčia yra visuotinė, tačiau natūralu, kad kiekvienas popiežius yra labiau susipažinęs su jo gimtinėje aktualiomis problemomis. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II iš arti matė Lenkijos socialistinio režimo tikrovę, tad ypač daug dėmesio skyrė kovai už tikinčiųjų teises nedemokratinėse šalyse“, – sako D. Puslys.

    Pernai kilus pabėgėlių krizei, popiežius kreipėsi į visos Europos katalikų bendruomenes, kviesdamas kiekvienoje parapijoje apgyvendinti po vieną pabėgėlių šeimą. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantas, sambūrio „Pro Patria“ pirmininkas Vytautas Sinica sutinka, kad padėti negandų ištiktiems žmonėms yra kiekvieno krikščionio pareiga, tačiau, anot jo, viešojoje erdvėje pontifiko kreipimasis suprantamas klaidingai.

    „Popiežius kreipėsi į tikinčiuosius kaip atskirus asmenis ir bendruomenes, o žiniasklaidoje jo žodžiai buvo pateikti kaip kvietimas valstybių vadovams priimti daugiau pabėgėlių. Tačiau tai yra skirtingi dalykai, – teigia V. Sinica. – Imdamasis globoti pabėgėlius, žmogus aukoja savo laiką bei lėšas, todėl tai yra tikro krikščioniško solidarumo pavyzdys. Tuo tarpu už pabėgėlių kvotas pasakę politikai patys neprisiima jokios atsakomybės, neaukoja asmeninių lėšų bei laiko, bet visą atsakomybę užkrauna ant eilinių šalies gyventojų pečių (nereikia pamiršti, kad pabėgėliams skirtos pašalpos didesnės nei daugelio darbuotojų atlyginimai, o su pabėgėliais siejamas ne vienas nusikaltimas bei teroro išpuolis), todėl jų sprendimas kviesti žmones iš Afrikos bei Artimųjų Rytų šalių atvykti į Europą negali būti laikomas krikščioniškos atjautos bei solidarumo pavyzdžiu.“

    Dialogas su nekrikščionišku pasauliu

    Vis dėlto popiežiaus laikysena pabėgėlių krizės akivaizdoje sulaukė ne tik teigiamų, bet ir neigiamų vertinimų. Šių metų pavasarį žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, kuriame krikščionys pabėgėliai iš Sirijos skundėsi, kad jiems nebuvo suteiktas prieglobstis Vatikane, bet vietoj jų buvo apgyvendintos musulmonų pabėgėlių šeimos. V. Sinica nesiryžta spėlioti, kokios priežastys lėmė tokį Vatikano atstovų sprendimą, bet tikina, kad šiandieninė Bažnyčia pernelyg mažai dėmesio skiria misionieriškai veiklai.

    „Suprantama, kad kai eina kalba apie tokias problemas kaip skurdas ar karai, kovodami su jomis išvien turi veikti visų religijų išpažinėjai. Tačiau, kaip teisingai yra pasakęs Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI, tarpreliginis dialogas negali užgožti misijos skleisti Jėzaus žinią. Kiekviena religija turi savo požiūrį į pasaulį, tiki į skirtingus dalykus, todėl teologiniu požiūriu negali vienu metu būti teisūs ir krikščionys, ir musulmonai, ir budistai, ir religiją apskritai neigiantys ateistai. Manau, kad popiežiaus, kaip Katalikų bažnyčios hierarcho, pagrindinis tikslas turėtų būti, kad kuo daugiau žmonių visame pasaulyje priimtų Jėzaus siųstą žinią ir taptų Katalikų bažnyčios dalimi“, – įsitikinęs VU Filosofijos fakulteto doktorantas.

    Vis dėlto jis pripažįsta, kad tarpreliginio dialogo keliamos problemos atsirado gerokai anksčiau, iškart po Antrojo Vatikano susirinkimo. Religinio gyvenimo apžvalgininkas Tomas Viluckas sutinka, kad dialogą tarp skirtingų religijų išpažinėjų vystė visi popiežiai po Antrojo Vatikano susitikimo, tačiau nėra linkęs to kritikuoti.

    „Po Antrojo Vatikano susirinkimo buvo priimti esminiai nutarimai, nulėmę tam tikrus Bažnyčios mokymo pokyčius, pavyzdžiui, dėl dialogo su kitų religijų išpažinėjais. Teisybė yra tai, kad dabartinis popiežius išties daug bendrauja su kitų religijų, įskaitant ir islamą, išpažinėjais, stengiasi ugdyti abipusį supratingumą. Tačiau tai stengėsi daryti visi popiežiai po Antrojo Vatikano susirinkimo. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II yra bučiavęs Koraną, ne sykį susitiko su musulmonų dvasininkais. Todėl kaltinimai, kad popiežius Pranciškus, teigiamai atsiliepdamas apie islamą, neva bando keisti ligšiolinį Bažnyčios mokymą, neatitinka tikrovės“, – teigia T. Viluckas.

    Panašų požiūrį išsako ir D. Puslys. „Pranciškus pirmiausia nori būti ganytoju, o ne teologijos profesoriumi. Būtent todėl jis itin stengiasi vengti ideologizacijos, kolektyvinės atsakomybės. Geriausias to pavyzdys – dabartinio popiežiaus teiginys, kad dėl terorizmo negalima kaltinti visų musulmonų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad Pranciškus nesuvokia moralinio reliatyvizmo, kaip iššūkio XXI a. visuomenei, pavojaus“, – teigia jis ir priduria, kad nuo ankstesnių popiežių Prancičkus galbūt skiriasi tuo, kad pasitelkia modernias komunikacijos priemones, naudojasi socialiniais tinklais, bet tai nereiškia, kad jo vertybinės pozicijos kitokios nei jo pirmtakų.

    Ar keičiasi Bažnyčios mokymas?

    V. Sinica teigia, kad didžiausia dabartinio popiežiaus problema yra nenoras atvirai kalbėti apie sekuliarėjančio šiandieninio pasaulio ydas bei vengimas konkrečiai įvardyti savo poziciją daugeliu aktualių klausimų.

    „Tokie Pranciškaus pasisakymai, kaip „Kas aš toks, kad teisčiau [gėjus]“, „Bažnyčia per daug kalba apie abortus“, yra itin naudingi nuo Bažnyčios mokymo nusigręžusiems žmonėms ir ypač „naują žmogų“ kuriantiems moralinės pažangos šaukliams. Antikrikščioniškas pasaulis jį pasitinka plojimais. Popiežiaus laikysena dėl masinės imigracijos ir prielankumas islamui tobulai atitinka globalizmo ir kapitalizmo, kuriuos pats popiežius smerkia, pozicijas ir poreikius. Nuoseklūs katalikai tuo tarpu stumiami į pasimetimą. Pasiekta tragikomiška situacija, kai katalikai it laimėjimu džiaugiasi nuosekliais popiežiaus pasisakymais, kurie tik patvirtina seniai žinomas ir akivaizdžias Bažnyčios tiesas. Pasimetimas ir nežinia yra šį pontifikatą apibūdinantys žodžiai, nors labai stengiamasi jį vaizduoti kaip atvirumo ir paprastumo triumfą“, – įsitikinęs judėjimo „Pro Patria“ vadovas.

    Jis teigiamai vertina popiežiaus pastangas kovoti su skurdu, socialine atskirtimi ir ekonominiu mąstymu, tačiau teigia, kad šiuos klausimus pabrėždavo ir kiti popiežiai, bet dėl konservatyvios laikysenos moralės klausimais jie nebuvo tokie mėgstami žiniasklaidos ir todėl apie tokias jų pastangas dažnai būdavo nutylima. Be to, V. Sinicos teigimu, popiežiaus pozicija neatspindi tikrojo Bažnyčios mokymo ir todėl katalikai neturėtų bijoti išsakyti jam kritikos.

    „Bažnyčioje visais laikais pasitaikė nuodėmingų popiežių, kurie nesugebėjo gyventi pagal tai, ko mokė, bet Pranciškus pirmasis tokiu mastu skelbia ankstesnių popiežių mokymui prieštaraujančius dalykus, skleisdamas sumaištį ir neaiškumą, kas yra objektyviai gera ir bloga. Tačiau dažna tikinčiųjų klaida – tapatinti popiežių ir pagarbą jam su Bažnyčia. Popiežius neturi galios keisti Kristaus per mokinius paliktą mokymą. Jo misija – kuo geriau jį saugoti ir skleisti. Bet kokie Bažnyčios mokymui prieštaraujantys pareiškimai, net ir iš popiežiaus, neturi poveikio tiesai ir jų neformali įtaka baigsis kartu su Pranciškaus pontifikatu“, – tikina jis.

    V. Sinicos požiūriui oponuoja T. Viluckas. Jo teigimu, popiežius nesiekia ir netgi neturi galimybės keisti Bažnyčios mokymo.

    „Klaidinga teigti, kad Pranciškus ar bet kuris kitas popiežius turi įgaliojimus keisti krikščioniškąjį mokymą apibrėžiančią Bažnyčios doktriną. Tai galima padaryti tik visuotiniu Bažnyčios susirinkimu. Kita vertus, reikia pripažinti, kad Pranciškus išties stengiasi daug dėmesio skirti pastoracijai, t. y. kunigų darbui su tikinčiaisiais, siekdamas padaryti Bažnyčią atviresnę ir patrauklesnę tikintiesiems. Galbūt kai kuriems labiau į tradicinius požiūrius linkusiems tikintiesiems atrodo, kad Pranciškaus pontifikavimo metu prasidėjusios diskusijos dėl išsiskyrusių ir antroje santuokoje gyvenančių porų neva išduoda Kristaus mokymą ir Bažnyčios tradiciją. Bet iš tiesų yra priešingai – Bažnyčios tikslas turi būti ir yra padėti paklydusiems, gyvenimo iššūkių palaužtiems žmonėms, o ne bausti juos ar smerkti. Būtent noru suprasti ir padėti nuodėmingiems žmonėms (o tokie esame visi) Pranciškus ne išduoda, o skleidžia autentišką Jėzaus mokymą šiuolaikiniame pasaulyje“, – sako religinio gyvenimo apžvalgininkas.

    Jis nesutinka, kad Pranciškaus pozicija tokiais klausimais kaip abortai ar homoseksualų santuokos yra nutolusi nuo Bažnyčios mokymo.

    „Galbūt kai kuriems atrodo, kad, tarkime, savo švelnesne retorika homoseksualių žmonių atžvilgiu popiežius bando prisitaikyti prie šiuolaikinės sekuliarios visuomenės ir jai įtikti. Bet iš tikrųjų taip nėra. Dar būdamas Buenos Airių arkivyskupu jis kritikavo Argentinos valdžios sprendimą įteisinti vienalytes santuokas, dėl to netgi buvo susipykęs su įtakingais savo šalies politikais. Būtent siekis išlaikyti Bažnyčios nuostatas svarbiais klausimais, bet daryti tai visuomenei priimtinu, neatgrasiu būdu, yra tai, kuo užsiima popiežius Pranciškus. Tokiu būdu jis ne silpnina, o tik stiprina Katalikų bažnyčią“, – mano T. Viluckas. ■

  • ATGAL
    Energetika darnioje Lietuvoje
    PIRMYN
    P. Saudargas: norėčiau pagaliau matyti efektyvų ir atsakingą aplinkos ministerijos darbą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.