Popiežius apie rūpesčius kalba viešai – pokalbis su vatikanologu T. Vilucku | Apžvalga

Pokalbiai

  • Popiežius apie rūpesčius kalba viešai – pokalbis su vatikanologu T. Vilucku

  • Data: 2018-10-09
    Autorius: Kalbino Albert Komar

    Tomas Viluckas/Nuotrauka iš asmeninio T. Vilucko archyvo

    Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus ir šis vizitas tapo bene svarbiausiu įvykiu Lietuvai minint valstybės atkūrimo šimtmetį. Popiežius ir popiežystė yra išskirtinis katalikiškos tapatybės bruožas. Ne sakramentai, ne apeigos ar išganymo teologija, o būtent popiežystė yra išskirtinis katalikybės ženklas, lyginant ją su kitomis krikščionybės atšakomis.  Šv. Jono Pauliaus II žodžiais, pontifikas yra „visuotinis ganytojas“ – per jį reiškiasi katalikiška, visuotinė Bažnyčia, peržengianti valstybių sienas ir kultūrinius skirtumus. Popiežius nėra vien lyderis, bet ir krikščioniško gyvenimo mokytojas, kurio asmuo informacinių technologijų dėka yra nuolat stebimas ir vertinamas globaliai. Tai ypač pastebima žvelgiant į Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus pontifikatus.

    Kalbamės su vatikanologu, apžvalgininku Tomu Vilucku – pirmosios ir kol kas vienintelės lietuviškos knygos apie popiežių Pranciškų (ir apskritai apie popiežių) autoriumi. Savo knygoje „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“ T. Viluckas apžvelgia Pranciškaus pontifikatą bei esmines popiežiaus veiklos kryptis. Autorius, visų pirma, įveda skaitytoją į tam tikrų pasauliui ir Bažnyčiai kylančių iššūkių kontekstą, aprašo popiežiaus išrinkimo užkulisius. Knygoje nevengiama apžvelgti ir daug diskusijų keliančių temų, tokių kaip šeimos samprata, moterų vaidmuo Bažnyčioje ar homoseksualių asmenų vertinimo problematika. Knygoje pateikta informacija kyla iš autentiškų šaltinių originalo (pavyzdžiui – italų) kalba. Knygoje pateikiamos įžvalgos ar vertinimai remiasi ne tik į viešojoje erdvėje pateikiamą informaciją, bet ir į paties autoriaus gilias teologines žinias. Apie gerą knygą visada norisi pasakyti, kad ją privalo perskaityti kiekvienas – bet tai yra neįmanoma. Nepaisant to, šią lietuvių autoriaus knygą gali ir privalo perskaityti kiekvienas, kuris bent minimaliai domisi viešuoju gyvenimu ir nori suprasti popiežiaus Pranciškaus pontifikatą bei tai, su kokia žinia pas mus atvyko šis šv. Petro įpėdinis.

    Toliau pateikiame pokalbį su knygos „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“ autoriumiTomu VILUCKU:

    Sunku būtų patikėti, kad vien valstybės atkūrimo šimtmetis paskatino popiežių Pranciškų atvykti į Lietuvą. Kokie dar galėjo būti motyvai? Pagal ką renkamasi valstybę, kurią popiežius aplanko?

    Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kad Pranciškus nėra didelis kelionių mėgėjas, todėl kriterijai tampa griežtesnis ir pasirinkimai būna labai pasverti. Jonas Paulius II keliavo daug, Pranciškus ir Benediktas XVI keliavo mažiau. Net tarp galimų Benedikto atsistatydinimo priežasčių buvo minima kelionių situacija. Popiežiaus kelionė yra daugialypis procesas – turi būti ir valstybės suinteresuotumas, valstybės vadovo kvietimas – kol nėra oficialaus kvietimo, popiežius į tą šalį vykti negali. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II norėjo apsilankyti Rusijoje, bet niekada negavo kvietimo iš Rusijos valdžios atvykti į šią šalį. Vien vietinės Bažnyčios noro nepakanka – tai turi būti suderintas pasaulietinės valdžios, jos vadovo ir Bažnyčios veiksmas. Svarbios yra ir valstybės galimybės priimti popiežių – logistiniai klausimai, saugumas ir t. t. Be abejonės, svarbus ir paties popiežiaus ir jo aplinkos apsisprendimas vykti į vieną ar į kitą šalį. Pranciškus nėra apsilankęs Vokietijoje, Ispanijoje ar net savo gimtojoje Argentinoje, tačiau jis aplankė tokias valstybes, kaip Albanija (kurioje katalikų yra palyginus mažai), Armėnijoje, Azerbaidžane, Gruzijoje – šalyse, kuriose katalikų bendruomenės yra mažos. Stebint Pranciškaus kelionių žemėlapį, galima daryti išvadą, kad popiežius lanko šalis, kur katalikybė nėra labai paplitusi. Pastebėtina, kad lankomos ir tokios šalys, kurios turi okupacinę patirtį, pvz., Kroatija, Baltijos šalys. Popiežių domina komunizmo nusikaltimų tema, vykęs ar tebevykstantis tikinčiųjų persekiojimas. Pranciškus renkasi „mažuosius“, kaip kad Lietuvą. Manau, visi šie aspektai turėjo įtakos tam, kad buvo pasirinkta mūsų šalis. Šimtmetis turėjo reikšmę, nes aplankomi visi Baltijos kraštai. Bet reikia suprasti, kad popiežius visų pirma apsilanko ne kaip valstybės vadovas – jis lanko savo tikinčiuosius.

    Kas vyksta oficialios vizito darbotvarkės užkulisiuose? Kadangi popiežius taip pat lanko ir savo „pavaldinius“ – kunigus ir vyskupus, ar vyksta kokie nors neskelbiami susitikimai su dvasininkais, pokalbiai, kuriuose teikiami kokie nors uždaviniai?

    Vyskupai periodiškai teikia ataskaitas Vatikanui apie tai, kas vyksta jų vyskupijose. Kadangi Lietuva yra maža valstybė, tai tą informaciją nesudėtinga apibendrinti ir padaryti apžvalgą. Taip pat veikia Nunciatūra, kuri yra tarsi „Vatikano akis“ ir kuri taip pat renka ir vėliau perduoda informaciją apie padėtį šalyje ar konkrečioje bažnytinėje provincijoje. Taip sužinoma apie Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį valstybėje ir būtent nuo šio vertinimo priklauso tai, į ką popiežius atkreipia dėmesį vizito metu. Kalbu apie akcentus, dėliojamus popiežiaus kalbose. Stebima, į ką reaguoja katalikų bendruomenė, ko galbūt nenori pabrėžti vyskupai, – visa ši informacija patenka į vizitą ruošiančios komandos rankas ir vėliau atsispindi vizito metu.

    Kitaip tariant, popiežius stengiasi atliepti problemas ir tam tikrus iššūkius savo viešuose pasisakymuose?

    Taip, yra pasakomos gairės. Geras pavyzdys yra Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje, kuris išreiškė labai stiprų padrąsinimą telktis bendruomeniniam gyvenimui. Buvo akcentuojami tuo metu labai neįprasti dalykai – maldos grupės, maldos judėjimai ir t. t. Atsimenu, kad buvau labai jaunas katalikas, ir mes pradėjome jungtis į maldos grupes, maldos sąjūdžius, kurie Bažnyčios hierarchijos nebuvo vertinami palankiai: tai buvo vertinama vos ne kaip protesto prieš tradicinę katalikybę forma. Jonas
    Paulius, II atvykęs į Lietuvą, savo homilijose ir kalbose akcentavo būtent šitą pusę. Devyniasdešimtaisiais taip pat buvo pastebima didelė politinė problema – Bažnyčia dalyvavo politikoje. Todėl savo kalbose Jonas Paulius II ragino ganytojus užsiimti dvasiniais reikalais. Jis kalbėjo, kad nėra nugalėtojų ar pralaimėtojų, o dvasininkai privalo būti ganytojais. Popiežius prašė, kad būtų pakilta virš partinio susiskaldymo. Šie du pavyzdžiai parodo, kaip viešai kalbama apie rūpesčius, su kuriais susiduriama, ir brėžiamos gairės, kur link reikia kreipti dėmesį.

    Savo knygoje daug rašėte, kad Pranciškus aktyviai bendrauja su žiniasklaida, daug komunikuoja naudodamasis socialiniais tinklais, leidžiamos kasdieninių pamokslų santraukos. Kodėl šiam popiežiui tai svarbu? Kokie yra jo motyvai tai daryti? Ar toks aktyvumas kartais nesukelia daugiau rūpesčių dėl interpretacijų?

    Labai sunku pasverti, ar toks kalbėjimas atneša daugiau naudos ar rūpesčių. Vienu metu netgi buvo kilęs konfliktas tarp vatikanologų (Vatikano gyvenimo apžvalgininkų) ir Vatikano spaudos tarnybos, kadangi popiežiaus pamokslai yra pateikiami tik kaip santraukos. Buvo reikalaujama arba pateikti viską, arba neteikti jokių santraukų. Tuometinis spaudos tarnybos direktorius paaiškino, kad popiežius nerašo pamokslų ir juos sako spontaniškai, nes jei jis juos užrašytų, tai užimtų per daug laiko, kurio neliktų kitiems reikalams. Kodėl popiežius tiek daug komunikuoja, nors tai jam tikrai brangiai kainuoja? Popiežius Pranciškus nori pamokslauti, kaip dvasininkas. Šiuo atveju, žinoma, problemų atsiranda, neigti to neįmanoma.

    Knyga „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“/Nuotrauka iš asmeninio T. Vilucko archyvo

    Kalbant apie informacines technologijas, Pranciškus jomis naudojasi gana rezervuotai. Nors Vatikanas stipriai skaitmenizavosi, išėjo į internetinę erdvę būtent jo pontifikato metu, tai yra natūralus procesas, kuris prasidėjo jau prie ankstesnių popiežių – Jonas Paulius II pirmasis išsiuntė el. laišką, atsirado elektroniniai dokumentai. Bažnyčia eina į komunikaciją ir komunikacijos vertinimą – pvz., Pranciškus neturi Facebook paskyros. Kai buvo klausiama, kodėl jis neturi Facebook paskyros, Vatikano komunikacijos tarnybos atsakė paprastai, kad Facebookyra komentarai, kuriuose vyktų diskusijos, į kurias nebūtų pajėgta reaguoti. Dėl to apsiribojamaTwitter ir Instagram.Taip pat vyksta diskusijų dėl paties Facebookateities, vartotojų sekimo, cenzūros ir galbūt dėl to Vatikanas vengia patekti į šių klausimų lauką. Komunikuojant stengiamasi palaikyti pusiausvyrą tarp naudojamų priemonių.

    Kalbant apie popiežiaus interviu, Pranciškų galima vertinti kaip atvirą šiuo požiūriu pontifiką, nes netgi jo kelionių metu žurnalistų klausimai nėra derinami su Vatikano spaudos tarnyba ir užduodami tiesiogiai lėktuve. Todėl atsiranda situacijų, kai reikia paaiškinimų, ką popiežius pasakė. Tačiau turime nepamiršti, kad popiežiaus pasisakymai nėra oficialus mokymas. Tai reikia labai aiškiai pabrėžti. Oficialus mokymas yra išdėstomas enciklikose. Toks mokymas būna labai aiškus ir per tam tikrą laiką tampa Bažnyčios mokymo, doktrinos dalimi.

    Ar Pranciškus keičia Bažnyčios mokymą, ar ne? Dėl to diskutuojantys prie bendrų išvadų neprieina jau ilgą laiką.

    Dėl pokyčių mokyme galiu pateikti neseną konkretų pavyzdį, kur Pranciškus pakeitė (papildė) doktriną dėl mirties bausmės. Tai pavyzdys, kad tam tikrais klausimais mokymas iš tikrųjų yra keičiamas. Tačiau šie pokyčiai nėra revoliuciniai. Esminiams pokyčiams reikia Bažnyčios susirinkimo. Popiežius yra ribojamas tam tikrų Bažnyčios tradicijos rėmų ir negali vienašališkai keisti mokymo. Tam yra vyskupų susirinkimas, kuris galėtų daryti didelius pokyčius. Reikia galvoti apie visą dviejų tūkstančių metų tradiciją, ir daryti pokyčius joje, švelniai tariant, reikia turėti drąsos. Pontifikas gali lengvai keisti kanonų teisę, jis yra jos leidėjas, dėl to pakeitimus gali daryti vienašališkai. Popiežius, pavyzdžiui, galėtų atšaukti celibatą, nes tai yra kanoninis punktas. Tam susirinkimo nereikia. Tačiau joks popiežius vienas to nesiima, nes klausimas stipriai liečia visą Bažnyčios sandarą, jos bendruomenių struktūrą ir požiūrį. Mano manymu, tokiam klausimui spręsti vis vien būtų kviečiamas susirinkimas, nors klausimas nėra dogminis. Na, o mokymas apie mirties bausmę buvo labai ilgai plėtojamas teologų nuo viduramžių ir dar anksčiau. Natūraliai buvo einama į jos panaikinimą. Vienas iš argumentų buvo, kad šiandien valstybės yra pakankamai stiprios, kad įgyvendintų būtinosios ginties principą, paliekant nusikaltėlį gyvą ir išsaugant jo teisę į atgailą.

    Grįžkime prie Lietuvos aktualijų: kaip ir su kokia žinia Lietuva pasitinka šį popiežių? Klausiu ne vien apie statistiką, bet bendrą Bažnyčios, tikinčiųjų ir jų teisių padėtį mūsų valstybėje.

    Pats didžiausias iššūkis Bažnyčiai yra jos išėjimas į visuomenę, kadangi reikia pripažinti, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai sekuliari ir Bažnyčia atsiduria tam tikroje izoliacinėje būsenoje. Bažnyčiai prabilti nėra taip paprasta, nes, nepaisant tikybos dėstymo mokyklose, egzistuoja akivaizdus religinis neraštingumas ir patys elementariausi dalykai, apie ką kalba Bažnyčia, nėra žinomi ir suprantami Lietuvos žmogui. Yra didelė takoskyra tarp žmonių, kurie įsitraukia į bažnytinį gyvenimą, ir žmonių, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimus. Ši takoskyra per daug stipri ir kalbėti apie religines vertybes vis dar yra sudėtinga, ir darosi vis labiau sudėtinga. Sakyčiau, vyko labai natūralus persikūnijimas ateizmo į sekuliarizmą. Tačiau tas sekuliarumas, kuris būtų sveikas sekuliarumas, kurio pati katalikybė norėjo XIX a. pabaigoje, tapo laicizmu. Nors tarp politikų vis dar yra madinga pasivaidenti religiniame renginyje, bet apie katalikiškas ar krikščioniškas vertybes kalbėti, kai yra priimami įstatymai ar vyksta diskusijos, būna problemiška, nes iškart sakoma, kad Bažnyčia kišasi ir bando primesti savo poziciją visiems. Dialogas beveik nevyksta. Tai tiek apie santykius tarp Lietuvos visuomenės ir Bažnyčios.

    Pati Lietuvos Bažnyčia verda savo sultyse ir visuomenės evangelizacija yra apsunkinta. Kita problema yra Bažnyčios viduje – tai yra labai menkas pasauliečių įsijungimas sprendžiant Bažnyčios reikalus. Šis popiežius ypač dažnai kalba apie Bažnyčios sinodiškumą – t. y. kai įvairūs Bažnyčios sluoksniai kartu sutarę sprendžia jos klausimus. Šiuo metu visa daugiausiai gula ant dvasininkų pečių. Mūsų bažnyčia yra pernelyg klierikalizuota – sprendimai galutiniame taške tenka dvasininkams. Popiežius dažnai kalba, kad Bažnyčia yra ne piramidė, o apversta piramidė, einanti į apačią, – tarnavimo piramidė. Kunigai tampa administratoriais-funkcionieriais ir pritrūksta dvasinės lyderystės – tėvystės. Dėl to atsiranda ir gana prasto tikinčiųjų ir kunigų teologinio paruošimo problema – nesuprantama, kas yra tradicija, raštai… Teologiniai objektai nėra pakankamai žinomi, dėl to yra gana menkas sąmoningumas.

    Statistika irgi yra svarbi. Turime vieną iš prasčiausių Europoje mišių lankomumo rodiklį. Šiuo požiūriu artėjame prie kaimyninės Estijos arba netolimos Čekijos, kuriose pastebima beveik didžiausia sekuliarizacija Europoje. Tai liudija apie menką sąmoningumą ir nenorą įsijungti į Bažnyčią kaip į bendruomenę. Daug žmonių sako, kad tiki Dievu, bet jie neina į mišias – apskritai į Bažnyčią užsuka, kai reikia pakrikštyti vaikus ir numirti. Tai yra itin blogos tendencijos. Dar viena problema yra tai, kad į Bažnyčią menkai įsijungia šeimos. Šeima taip netenka stuburo ir krypties – kaip gyventi ir auklėti vaikus, kokiais principais ir vertybėmis vadovautis. Tai yra svarbūs klausimai mūsų Bažnyčiai – ką daryti, kad žmonės ateitų į pamaldas ir dalyvautų Bažnyčios gyvenime.

    Baigiant pokalbį, paklausiu apie tai, ko savo knygoje neparašėte. Knygos pradžioje užsimenate, kad islamizaciją buvę popiežiai įvardindavo kaip vieną iš Europos problemų. Tačiau Pranciškus į šias diskusijas, atrodo, neįsitraukia…

    Taip, jis neįsitraukia. Prisiminkime Benedikto XVI kalbą Regensburge, kuri sulaukė labai didelio neigiamo atgarsio. Popiežiaus įsitraukimas ir vėl gali sukelti neramumų. Islamizacijos problema yra reali ir ji yra pirmiausia matoma Vakarų Europoje, Rytų Europoje mes jos dar neturime. Dialogo galimybė tarp islamo ir krikščionybės yra problemiška. Turime klausti, ar įmanoma susikalbėti tarp islamo ir krikščionybės neįplieskus civilizacinio konflikto. Šio atsakymo aš neturiu. Kalbant apie demografines tendencijas Europoje, jos yra krikščionybės nenaudai. Būtent demografinės, nes teroristiniai išpuoliai yra tik simptomatika. Musulmonų skaičiaus progresija Europoje tik auga. Islamo plėtra visuomenėje yra pasiekusi tam tikras ribas ir tai be abejo suponuoja konfliktą. Ypač matomos problemos, susijusios su teisiniais klausimais, – islamo bendruomenė ateina su šarijos teise, kuri esmingai skiriasi nuo kontinentinės ir anglosaksiškų teisės tradicijų, jų požiūrio į visuomenę bei žmogų. Tarp šių dviejų teisės sampratų yra konfliktas. Daug klausimų kyla dėl islamo ir europietiškų vertybių skirtumų – čia galima kalbėti ir apie sekuliarias, ir apie krikščioniškas vertybes. Islamas nepriima jų kaip duotybės ir tai veda į konfliktą. Kaip mes žadame tai spręsti, toliau lieka klausimo lygmenyje…

    Ačiū už pokalbį.

  • ATGAL
    V. Landsbergis: Buvo aišku, kad tokios jėgos negalima sustabdyti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.