Popiežius Europos Parlamente: Europa, drąsiai apkabink savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėk į ateitį, su viltimi gyvenk dabartyje! | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Popiežius Europos Parlamente: Europa, drąsiai apkabink savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėk į ateitį, su viltimi gyvenk dabartyje!

  • Data: 2015-01-22
    Autorius: bernardinai.lt

    Popiežius Pranciškus Europos Parlamente (Europos Parlamento nuotrauka)

    Lapkričio 25 diena buvo neeilinė diena Europos Parlamentui – EP pirmininko Martino Schulzo kvietimu Strasbūre lankėsi ir į Europos Parlamento bei Europos Tarybos narius kreipėsi Popiežius Pranciškus. Popiežiaus žodžius Europos Parlamente ne kartą pertraukė plojimai, o kalbą baigusį Katalikų Bažnyčios vadovą europarlamentarai išlydėjo plojimais ir stovėdami.

    Paskutinį kartą Europos Parlamente pontifikas viešėjo 1988 m. spalio 11 d. – tai buvo popiežius Jonas Paulius II.

    Pateikiame Popiežiaus Pranciškaus kalbos santrauką.

    Europos žinia pasauliui – žmogaus orumas

    „Mano vizitas vyksta praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo Jono Pauliaus II apsilankymo ir jau nebeegzistuoja du blokai, anuomet skyrę Europą į dvi dalis“, – savo kalboje pabrėžė Popiežius Pranciškus. „Pamažu įsivyrauja įsitikinimas, jog Europa, turėdama laisvas institucijas, galės turėti sienas, kurias mums nustatė geografija ir istorija“, – sakė jis. Tačiau svečias nenutylėjo ir to, kad Europą lydi pasenusio ir nusilpusio kontinento įvaizdis, tad šiandien, kreipdamasis kaip ganytojas, trokšta visiems Europos piliečiams „perduoti vilties žinią, kuri remiasi pasitikėjimu, kad sunkumai gali suvienyti. Vilties, jog galima nugalėti visas Europos ir viso pasaulio baimes. Padrąsinimą sugrįžti prie tvirto ES kūrėjų ir tėvų įsitikinimo, kad galima dirbti drauge ir nugalėti visus skirtumus, pasitikint žmogumi“.

    Tai ambicingas projektas – pasitikėti žmogumi, ne tik piliečiu, bet asmeniu, turinčiu transcendentinį orumą. „Orumas yra raktinis žodis“, – pabrėžė Pranciškus. Jo teigimu, Europoje per ilgą istoriją buvo gerai suprasta žmogaus teisių svarba. Šis supratimas remiasi autentiška „europietiška mintimi“, kurią „plastiškai sulipdė“ įvairių ją sukūrusių tautų kultūros.

    Deja, vis dar yra labai daug situacijų, kai žmonės traktuojami kaip objektai, kurių pradėjimą galima programuoti, kurių naudą galimą konfigūruoti ir kuriuos galima išmesti, kai šie suserga ir tampa nebenaudingi. Koks orumas gali egzistuoti, jei negali išreikšti to, ką galvoji, kuo tiki? Orumas įmanomas tik tada, kai nėra valdžios tironijos. Kokį orumą gali turėti asmuo, neturintis maisto, minimalaus pragyvenimo arba dirba darbą, kuris naikina jo orumą? Skatinti žmogaus orumą reiškia pripažinti, kad tas asmuo turi neatskiriamas teises, kurios negali būti atskirtos kitų sprendimu, ekonominiais ar kitokiais interesais.

    Bendrasis gėris

    „Žmogaus asmens teisės niekada nėra atskiriamos nuo pareigų ar kitų žmonių teisių ir bendro visos visuomenės gėrio. Šiandien būtina įsigilinti į žmogaus teisių kultūrą, ją galima protingai sujungti su bendrojo gėrio dimensija. Kalbėti apie žmogaus orumą – reiškia apeliuoti į įgimtą mūsų sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, gebėjimą, kurį Dievas įspaudė širdyse. Tai reiškia žvelgti į žmogų, kaip gebantį kurti ryšius“.

    Viena labiausiai paplitusių ligų yra vienatvė – „žmonės nebeturi ryšių“. Ją matome daugybėje vargšų mūsų miestuose, imigrantų, paliktų likimo valiai, jaunimo, neturinčio vilties.

    Greta ES plėtros auga piliečių nepasitikėjimas institucijomis, kurios laikomos nutolusiomis, skirtomis kurti taisykles, daugelio manymu, tolimas nuo žmonių interesų. Didieji idealai, kurie įkvėpė Europą, atrodo, prarado savo patrauklumo jėgą, jo vietą užėmė biurokratija ir technokratija. Prie to prisiderina egoistinis gyvenimo stilius, pasižymintis pertekliumi, kurio negalima išmokėti, abejingas aplinkiniam pasauliui, vargšams. Liūdna, tačiau techniniai klausimai tapo politinių debatų centru, užmirštama autentiška antropologinė orientacija, kyla grėsmė, kad žmogus laikomas mechanizmo sraigteliu, vartojimo mechanizmo įrankiu, o kai jo nebereikia – jis išmetamas. Tai nutinka mirtinai sergantiesiems, apleistiems seniems žmonėms, vaikams, kurie nužudomi dar negimę. Taip nutinka, kai pradeda vyrauti technikos suabsoliutinimas, kai supainiojame priemones su tikslu. Tada turime „atmetimo, karštligišką vartotojiškumo kultūrą“.

    Priešingai, teigti žmogaus orumą, reiškia pripažinti, jog žmogaus gyvenimas yra vertybė, mums neatlygintai įteikta dovana, todėl negali būti nei mainų, nei prekybos objektu. „Jūs, parlamentarai, esate pašaukti didelei misijai, – rūpintis tautų ir asmenų trapumu. Vadinasi, saugoti jų atminį ir viltį, rūpintis jų situacija.“

    „Kaip sugrąžinti pasitikėjimą ateitimi, didžiuoju suvienytos ir taikios Europos idealu?“ – klausia Popiežius. Atsakydamas į šį klausimą pateikia žymios Mikelandželo freskos pavyzdį. Jos centre pavaizduotas Platonas ir Aristotelis. Pirmasis rodo į dangų – į idėjų pasaulį, antrasis, ištiesęs ranką prieš save, rodo į žemę konkrečią realybę. „Man atrodo, – sakė Popiežius, – kad tai puikus Europos pavyzdys: jos istorija yra dangaus ir žemės susitikimas.“ Anot Pranciškaus, dangus nurodo atsivėrimą transcendencijai, ir tai visada buvo europiečių savybė, o žemė – tai gebėjimas spręsti konkrečias problemas. „Europos ateitis priklauso nuo naujo atradimo šio gyvybinio ir neatsiejamo ryšio tarp šių dviejų elementų. Europa, kuri nesugeba atsiverti transcendencijai, pamažu paranda savo sielą ir tą humanistinę dvasią, kurią myli ir gina, kuri gali prisidėti prie jos sužydėjimo.“

    Toks atsivėrimas, anot Popiežiaus, neprieštarauja jos idealams, o kaip tik juos praturtina. O Europos idealai yra taika, subsidiarumas, abipusis solidarumas, žmogiškumas, pagrįstas asmens orumu.

    „Tad trokštu dar kartą patvirtinti Šventojo Sosto ir visos Bažnyčios pasiruošimą palaikyti skaidrų dialogą su ES institucijomis. Esu tikras, kad Europa yra pajėgi atrasti savo religinių šaknų lobį ir suprasti jos turtingumą“, – pabrėžė jis.

    „Negalime neprisiminti daugybės neteisingumo ir persekiojimo atvejų, kurie kasdien paliečia mažumas, ypač krikščionis įvairiose šalyse. Žmonės tampa barbariško smurto objektais, parduodami į vergovę, nukryžiuojami, gyvi sudeginami, kitiems gėdingai ir suokalbiškai tylint.“

    ES šūkis – vienybė skirtumuose, tačiau vienybė nereiškia vienodumo – kultūrinio, politinio ar minties, atkreipė dėmesį Popiežius. Kiekviena autentiška vienybė gyvena iš skirtingų ją sudarančių komponentų turto. Geriausias to pavyzdys – šeima. „Manau, kad Europa yra tautų šeima, tautų, kurios gali vėl pradėti jaustis artimos ES institucijoms, jei jos supras, kaip galima protingai sujungti vienybės idealą su skirtumų įvairove, gerbiant kiekvienos tautos tradicijas. Prisimenant ir gerbiant kiekvienos iš jų šaknis ir istoriją, išsivaduojant iš manipuliacijų ir fobijų“, – pabrėžė Pranciškus.

    Sugrąžinti į dėmesio centrą žmogaus asmenį – reiškia leisti jam atskleisti savo veidą ir kūrybiškumą, – tiek atskiro asmens, tiek ir tautos. Šioje vienybės ir įvairovės dinamikoje būtina rūpintis ir išsaugoti gyvą Europos tautų demokratiją. „Ne paslaptis, – įspėjo Popiežius, – kad suvienodinanti globalizacijos tendencija nužudo vaisingą ir konstruktyvų kontrastą, kuris būdingas politinėms organizacijoms ir partijoms.“ Be to, kyla grėsmė gyventi tik idėjų, įsivaizdavimų ir sofizmo karalystėje ir supainioti tikrą demokratiją su jos nominalizmu. Pasitenkinti intelektualumu, neturinčiu išminties, sakė Popiežius.

    Kaip skleidžiasi asmuo

    Grąžinti Europai viltį reiškia ir puoselėti asmens sugebėjimus, tad reikia investuoti į aplinkas, kur puoselėjamas žmogus, teigė kalbėtojas. Pirmasis švietimas, anot jo, prasideda šeimoje. „Vieninga, vaisinga, nedaloma šeima atneša tuos esminius elementus, kurie sugrąžina ateities viltį.“ Šeimos svarba suteikia ne vien perspektyvą ir viltį naujoms kartoms, bet ir daugybei senų žmonių, kurie paliekami vienatvėje.

    „Švietimas negali apsiriboti tik techninių žinių perteikimu, turime skatinti kompleksinį žmogaus asmens ugdymą“, – pabrėžė Popiežius. Šiandien jaunimui reikia galimybės įgyti „pritaikytą ugdymą“.    Popiežius skatino mąstyti apie dar iki galo neištirtas sferas, pavyzdžiui, alternatyvius energijos šaltinius, kurie padėtų saugoti gamtą. „Europa pirmiausia už ekologiją“, – džiaugėsi Popiežius, kartu primindamas, jog nors gamta yra mūsų dispozicijoje ir galime ja naudotis, tačiau nesame visiški jos šeimininkai. „Turime ją mylėti ir gerbti, tačiau kartais mus veda puikybė, noras turėti, išnaudoti, nesaugome jos, negerbiame – nelaikome veltui gauta dovana, kuria turėtume rūpintis.“

    Rūpintis aplinka nereiškia vien riboti taršą, bet ir panaudoti ją gėriui. Popiežius kalbėjo apie tai, kad žemės ūkio sektorius, skirtas pirmiausia pamaitinti žmones, nėra tinkamai naudojamas. „Tūkstančiai žmonių miršta iš bado, tuo tarpu tūkstančiai tonų maisto išmetama lauk.“ Žmogus yra aplinkos dalis, tad reikalinga pirmiausia žmogaus ekologija – pagarba asmeniui, sakė jis.

    Antroji aplinka, kur vystosi žmogaus talentai, yra darbas. „Laikas skatinti užimtumo politiką, bet pirmiausia sugrąžinti darbui orumą, garantuojant tinkamas darbo sąlygas.“ Reikia naujų būdų, kaip rinkos lankstumą susieti su darbuotojo garantijų užtikrinimu. Reikia skatinti atitinkamą socialinį kontekstą, kuris nebūtų nukreiptas į žmonių išnaudojimą, bet garantuotų galimybę per darbą auginti ir puoselėti savo šeimą, sakė Popiežius.

    Kalbėdamas apie opią migrantų problemą, jis sakė, jog „negalime leisti, kad Viduržemio jūra taptų milžiniškomis kapinėmis. Kasdien prie Europos krantų prisišvartuoja įvairūs laiveliai, kuriais atvyksta žmonės, vyrai ir moterys. Pagalbos Europoje nebuvimas gali virsti sprendimais, kurie neatspindi tų žmonių orumo“. Europa, Popiežiaus nuomone, galės tinkamai spręsti šią problemą, jei sugebės aiškiai suvokti savo pačios tapatybę. Sugebės išleisti įstatymus, kuriais saugos savo piliečių teises ir išmoks priimti imigrantus.

    Apie aiškios tapatybės svarbą Pranciškus kalbėjo ir mąstant apie ES plėtrą, ypač turint omenyje Balkanų šalis, kurios dar ieško, kaip išspręsti karo problemą savo šalyse. Tapatybė svarbi ir santykiuose su valstybėmis, kurios kenčia nuo fundamentalizmo. „Jūsų užduotis, – sakė Popiežius, – saugoti ir skleisti Europos tapatybę, kad piliečiai pasitikėtų Sąjungos institucijomis ir tuo taikos bei draugystės projektu, kuris yra jos pagrindas.“

    „Raginu jus dirbti, kad Europa vėl atrastų savo „gerąją sielą“. Anonimas rašė, krikščionys pasaulyje yra tai, kas siela kūne. Sielos užduotis palaikyti kūną, būti jo sąžine ir atmintimi.“ Pasak Popiežiaus, 2000 metų jungia mūsų istoriją ir krikščionybę, ta istorija neišvengė klaidų, tačiau buvo kupina ir troškimo kurti gėrį. Ją matome mūsų miestų grožyje, o dar labiau daugybėje mūsų artimo meilės darbų, bendrame gyvenime. „Ši istorija dar turi būti parašyta“, ji yra mūsų dabartis ir ateitis, ji – mūsų tapatybė.

    Europa turi atrasti savo veidą, kad augtų pagal savo kūrėjų mintį, taikoje ir santarvėje. Ji turi telktis ne prie ekonomikos, o prie žmogaus asmens ir sakralių jo vertybių. Europa turi apkabinti praeitį ir žvelgti į ateitį, kad su viltimi gyventų  dabartį. „Reikia atsisakyti išsigandusios Europos idėjos ir skatinti Europą, kuri vadovautų, būtų meno ir žmogaus vertybių puoselėjimo pirmosiose eilėse. Skatinti Europą, kuri kontempliuoja dangų ir siekia savo idealų, stovėdama ant tvirto pamato, būdama pavyzdys visai žmonijai. Ačiū. “

    (Martynos Trinkūnienės nuotrauka)

    EUROPOS PARLAMENTO NARYS ALGIRDAS SAUDARGAS

    Jonas Paulius II kalbėjo Europos Parlamente 1988 metais. Dar po metų griuvo Berlyno siena. Popiežius Pranciškus kreipėsi jau į kitokią Europą. Kokią žinią jis atnešė? Šventasis Tėvas kreipėsi į Europos parlamentarus ir į jų rinkėjus – Europos piliečius, perteikdamas jiems vilties ir padrąsinimo žinią. Europa yra laisva ir suvienyta, bet jaučiasi vis labiau pavargusi ir prislėgta. Tai dvasios liga, kurios vardas – vienatvė. Vienatvė, kurią sutiksi ne tik pas apleistą senelį, jauną savižudį ar alkaną benamį, bet ir pas visko pertekusį verslininką, nuo estrados ką tik nulipusią žvaigždę ar popieriuose paskendusį biurokratą. Žmogaus teisės yra gerbtinas ir puoselėtinas dalykas, bet kai susitelkia tik į individą ir užmiršta kitą, esantį šalia, jos nuveda klystkeliais tolyn nuo bendrojo gėrio. Kad ir kokias teises žmogui suteiksime, be gyvos bendruomenės jis taps tik vienišu sraigteliu ekonomikos, biurokratijos ar pramogų mašinoje. Popiežius ragino grąžinti į dėmesio centrą transcendentinį žmogaus orumą. Europai reikia vilties ir padrąsinimo iš naujo atrasti savo veidą, savo tautų šeimos tapatybę. Popiežiaus Pranciškaus paraginti, eikime šiuo keliu.


  • ATGAL
    Trečias kartas nemelavo: respublikonų pergalė Kongrese
    PIRMYN
    Jonas Žemaitis-Vytautas – okupacijai nepasidavusios Lietuvos prezidentas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.