Portugalija – šiurkšti, bet svetinga žemė | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Portugalija – šiurkšti, bet svetinga žemė

  • Data: 2015-11-08
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    „Obrigado“. Šį portugalų kalbos žodį kartojome nuolat, keliaudami po Iberijos pusiasalio šalį, nusitęsusią ilga juosta pagal Atlanto vandenyną nuo ispaniškųjų Pirėnų iki saulėtosios Algarvės. Trumputis „ačiū“ kiek panašus į kitą sąvoką „abrigado“, kuri reiškia šiltai apsirengusį, nuoširdų, jaukų… Gal kartais ir klydome tardami, tačiau portugalai tik šypsojosi: jie suprato, kad mes norime sakyti „nuoširdus ačiū“, „širdingas ačiū“, „šiltas ačiū“.

    Apskritai, iš beveik 11 mln. portugalų gyventojų, pagal „Eurobarometer“ apklausą, angliškai moka susikalbėti tik 26 proc. gyventojų, o prancūziškai – 24 proc. Todėl mus glumino, kad net paslaugų sferoje dirbantis jaunimas sunkiai kalbėdavo angliškai ir prašydavo geriau prašnekti prancūziškai, jau nekalbant apie vyresnius. Vieno viešbučio jauna administratorė sakė, kad mokykloje buvo mažai anglų kalbos pamokų. Ispanų kalbą moka vos 9 proc. portugalų, nes nuo seno šios dvi tautos yra konkurentės – tiek kolonijinėje politikoje, tiek tarpusavio santykiuose.

    Betgi mūsų „obrigado“ visi suprato. Ir tai svarbiausia. Apskritai, būnant bet kurioje šalyje, privalu išmokti bent keletą jos žodžių – tiek gerbiant tautą, tiek tikintis malonesnio užsieniečio aptarnavimo. Tad mes, keliaujantys nuomotu automobiliu nuo Porto iki Sagreso ir atgal per kalnuotas Portugalijos vietoves, neprašovėme. Stebuklingasis „ačiū“ atvėrė kelius net į 81-rių metų senolio, pasiūliusio mums butą ant smėlėto Viduržemio jūros kranto Salemos kurorte, širdį. Žmogus ne tik paįvairino nuobodžią pensininko kasdienybę (sakė gaunąs apie 400 eurų pensiją), bet ir surengė tik ką įlankoje sugautos žuvies (peixe) kepimo ceremoniją.

    Savo namo kieme, kuriame žmogus augina šiek tiek vynuogių, pomidorų, prieskoninių daržovių, alyvuogių, kriaušių, migdolų, įrengtas židinys su grotelėmis. Šviežias neišdarinėtas žuveles jis tiesė ant šių grotelių, kepė jas ant karštos ugnies, kurios dūmą paskanino sumestais trintais migdolų kevalais, vis papūsdamas specialia vėduokle. Ant terasos stalo jos buvo patiektos su jaunu, vos metų raudonuoju vynu (vinho tinto). Pirštus apsilaižysi…

    Žuvis Portugalijoje nėra brangi, tačiau jų nacionalinio patiekalo – sardinių ant grotelių – kaina irgi atitinka savo statusą. Tačiau štai Aljezuro miestelio restorane patiekta žuvis (tai buvo gigantiška menkė arba bacalhau) buvo tik ką atšildyta, persūdyta ir sausa kaip pintis. Pasirodo, portugalų žvejai nuo seno išmoko sūdyti menkę jūroje, kad ji atlaikytų ilgą kelionę namo ir išdžiovinti saulėje ant laivo stiebų. Taip paruošta menkė gali būti laikoma ištisus mėnesius, vėliau mirkoma vandenyje ir naudojama maistui. Bet pernelyg intensyvi žvejyba privertė portugalus pradėti importuoti menkę iš Norvegijos. Matyt, tokia žuvis ir pateko ant mūsų stalo… Užtat iš rytą nusipirktos tik ką naktį sugautos žuvies išvirta žuvienė buvo nuostabi. Pakvipo namais…

    Apskritai, automobiliu sukartus 2400 km per visą Portugaliją, užgriebiant vakarinius Ispanijos rajonus tarp Badajozo bei Cacereso, su keturių dienų lepinimusi Sagreso paplūdimiuose galima vadinti gerai subalansuotu poilsiu. Portugalija ypač tinka tokioms kelionėms. Įvairi gamta ir gana „aštrūs“ jos peizažai, vandenyno vėjai, neleidžiantys labai įkaisti orams, puikus paplūdimių smėlis, puikūs jūros gėrybių valgiai ir nuostabus vynas – ko daugiau gali norėti neišrankus keliautojas…

    Keista, kad nedidelė, ilgu ruožu palei vandenyną išsidėsčiusi valstybė (daugiau kaip 92 tūkst. kv. km ploto), XV-XVI a. iškilo į pasaulines galybes ir net tapo tolimiausių kraštų kolonizatore. Kažkada jos ekonominė, politinė ir kultūrinė įtaka prilygo Anglijai, Prancūzijai ir Ispanijai. XV – ojo amžiaus pradžioje portugalų armados išsilaipino Šiaurės Afrikoje, apiplaukė Pietų žemyną, paskui užėmė Azorus, o 1500-aisiais atplaukė prie Brazilijos krantų. Iki tol portugalai didžiojo keliautojo Vasco da Gamos pastangomis įsitvirtino Indijos vandenyne, net buvo užėmę Bahreiną.

    1580 m. Portugalija buvo suvienyta su Ispanija, todėl jos ekspansinis savarankiškumas sumenko. Tiesa, mokslininkų duomenimis, dar 1815 m. Portugalijos imperija tarp visų pasaulio galybių užėmė 10 vietą ir valdė 10,4 mln. kv. km kolonijų teritorijos. Portugalijos kolonijinė imperija savo kolonijas galutinai prarado tik prieš 16 metų, kai nepriklausomybę paskelbė Makao (Macau arba Aomenas) – seniausia europiečių kolonija Kinijoje.

    Įdomu, kad 2012 m., kai Portugaliją supurtė didžioji ekonominė krizė (nedarbo lygis tada pasiekė 14,9 proc.), anot žurnalo „Der Spiegel“, kvalifikuoti portugalų darbininkai iš Lisabonos patraukė į Angolą, buvusią koloniją, 1974 m. paskelbusią nepriklausomybę, kurios ekonomika pavydėtinai sparčiai augo. Po „gvazdikų“ revoliucijos į Portugaliją iš Angolos grįžo dauguma iš 350 tūkst. Angoloje gyvenusių portugalų. Dabar apie 150 tūkst. jų vaikų ir vaikaičių patraukė atgal. Kuriozas: kai daugelis arabų ir Afrikos šalių žmonių ieško laimės Europoje, europiečiai traukia atgal – į savo buvusias kolonijas…

    Dažnai sakoma, kad Portugalija žengia Graikijos keliu ir jos laukia gili ekonominė praraja. Mes nejutome, kad taip yra, o ir paprasti portugalai to netvirtina. Viešas JAV centrinės žvalgybos valdybos informacinis portalas „World Fact Book“ (https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/po.html) tvirtina, kad po įstojimo į ES 1986 m. pradėję ekonomikos reformas, portugalai 1999 m. sėkmingai priėmė eurą, bet įklimpo į skolas. Anot Seimo nario Armino Lydekos, analizavusio padėtį euro zonos šalyse,  Portugalijai stojant į ES, jos BVP vienam gyventojui nesiekė 50 proc. ES vidurkio, dabar jis išaugo  iki 70 proc. Iki devintojo dešimtmečio Portugalija buvo viena skurdžiausių Europos valstybių, kurią tuomet lenkė ir Lietuva. Tūkstančiai kaimo gyventojų dar ir dabar yra beraščiai, tačiau, išnaudodami ES privalumus, portugalai Lietuvą daugeliu rodiklių pralenkė. Per narystės ES metus, dirbančių Portugalijos žemės ūkyje sumažėjo (nuo 23 proc. triskart). Kaimo gyventojai niekur nedingo – pritraukus investicijų, jie gavo darbą pramonės įmonėse.

    Seimo narys apie Portugaliją „Vakarų eksprese“ rašė senokai, o padėtis ES smarkiai pasikeitė. Anot CŽV portalo, nedarbas Portugalijoje sumažėjo ir dabar siekia 13,9 proc. 2013 m. nedarbas Portugalijoje siekė 16,2 proc. Pagal BVP šalis užima 55 vietą pasaulyje, o vienam gyventojui jo tenka beveik tiek pat, kiek Lietuvoje.  Portugalijos skolos 2009 m. siekė 78 proc. BVP. Buvo prognozuojama, kad 2012 m. jos pasieks net 108 proc. BVP. Palyginimui: 2001 m. bankrutavusios Argentinos skolos tesiekė 62 proc. BVP.

    Tiesa, bankrotas Portugalijos neištiko. Bet ji kartu su Ispanija, Italija ir kitomis Pietų Europos šalimis dar neatsitraukė nuo šios prarajos. Dažniausiai tai suvokiama, lyginant kainas. Labai populiariame šalies prekybos tinkle „Intermarché“ vynuogės, kurias gausiai augina patys portugalai, pomidorai ir kitos daržovės bei vaisiai, ypač egzotiniai, brangesni negu Lietuvoje. Alus taip pat, žinoma, brangesnis negu vynas. Tačiau 100 gr taurė gero „Porto“ vyno (puikus, aromatingas, saldokas ir tirštas etaloninis 13,5 laipsnių portugalų gėrimas) kavinėje atsieis apie 7 eurus… Papietauti vidutiniame restorane Porto pagrindinėje aikštėje, kur įsikūrusi merija, 3 asmenims kainuos apie 60 eurų.

    Sintra –  už sostinės Lisabonos įsikūręs pasakiško grožio buvusių Portugalijos karalių atokvėpio ir rezidencijų kampelis. Apie jį atskira kalba. Už 6 eurus galite jį apvažiuoti atviru autobusu, išlipdami ir įlipdami bet kurioje stotelėje, galite ilgėliau grožėtis karališkais Palacio da Pena rūmais arba tiesiog stebėtis įspūdingomis uolomis, didžiulių baltų akmenų kalnais tarp žalių pušynų, aikčioti nuo įmantrių vairuotojo viražų siaurais keliukais (gatvėmis), maurų tvirtovės liekanomis, panirti į vandenyno vėsą didžiuliame Kaskajaus (Cascais) paplūdimyje… Nuo aukščiausio Sintros kalno (530 m.) atsiveria stulbinama panorama.  Tiesiog gaila, kad tenka išvažiuoti, nes sukinėti automobilio vairą turistų užkimštomis gatvelėmis gana sunku. Gerai, kad stovėjimo aikštelės Portugalijoje paprastai neapmokestintos. Sintroje viešbučio radimo galimybės gana menkos, tad sukame į Lisabonos priemiestį, kur už 80 eurų lengvai trys žmonės randa nakvynvietę skambiu pavadinimu „International“.

    Leisdamiesi vandenyno pakrante žemyn (visiškai priartėti prie jo galime tik pietuose), aplankome vieną iš labiausiai į Vakarus nutolusių iškyšulių Sinesą (Cabo de Sines), prieš tai, žinoma, užsukę į Fatimą. Tai nedidelis, vos už 30 km nuo Leiros  į pietryčius nutolęs miestelis, kurio šerdyje – tikėjimo šiuo, prieš 98 metus įvykusiu, stebuklu simbolis. Dabar čia įkurtas tikras memorialas su 1928 m. pastatyta bažnyčia, didžiule aikšte, kuri dukart didesnė negu šv. Petro aikštė Romoje, kolonada. Aikštėje yra kriptos, kuriose galima pasimelsti, didžiulė erdvė dvasinėms konferencijoms ir susitikimams su dvasininkais, galima sudeginti pašventintą vaško žvakę, o Pasirodymo koplyčioje Mergelės Marijos skulptūros karūnoje pamatyti kulką, kuria 1981 m. pasikėsinta į Joną Paulių II. Beje, dar už 30 km į rytus yra senas miestas Tomaras, kuriame galima pasigrožėti tamplierių ordino pilimi, sinagoga, Emanuelio I, XV a. pabaigoje išvijusio žydus, skulptūra.

    Leisdamiesi gana nykiais, vynuogynais ir alyvmedžiais apsodintais keliais link Sagreso, galite užsukti į bet kurį žvejų kaimelį ir nusipirkti šviežios žuvies. Greta būtinai surasite paplūdimį, kurį netikėtai aptikome Karapateiroje (Carrapateira) – vos už 44 km nuo pietvakarinio Europos iškyšulio. Na, žinoma – ir Sagreso uolos, atviras vandenynas, besijungiąs su Viduržemio jūra, įspūdingas Sent Vinsento kyšulys su NATO priklausančiu fortu ir švyturiu.

    Į rytus, kur beužsuktum prie jūros, – ramūs, saulėti užutekiai, kuriuose puikūs pliažai, kvapą gniaužiantys reginiai ir jūrų gėrybių pilni kavinių valgiaraščiai. O ir kava Portugalijoje nuostabi – espreso ar amerikietiška. Po poilsio Salemoje (šis kurortinis miestelis paprastai turistiniuose maršrutuose nežymimas) aplankome Burgau, kitus pajūrio kaimelius, bet labiausiai stebino Lagosas – pirmasis vergų turgus Europoje. Tiesa, ne jis ar bažnyčios mus traukė, o pakrantės uolos bei urvai, po kuriuos už 12 eurų žmogui pusvalandį jus pairstys kateris. Brangu, bet nesigailėsite: juk čia buvo kuriami „bojevikai“, o kraują stingdo neįprasti reginiai.

    Po apsilankymo čia 2008 m. viename portale rašiau (http://www.delfi.lt/gyvenimas/laisvalaikis/pietu-portugalija-tokia-neiprasta-ir-miela.d?id=17425645): „Laivelis, blaškomas aukštų bangų, lankstosi tarp jūros uolų, tamsiausių užutekių, uolų nišų, kurių viršuje tai švysteli saulė, tai išnyra it statulos visokio pavidalo žvėrys, o čia pat ant jų kabarojasi vikrūs krabai… Vėjas, saulė ir tamsa: štai tas nepakartojamas įspūdis, kuris nustelbia nemažą pasiplaukiojimo baimę, kad net pirštai nubąla, tvirtai įsikibus į katerio rankenas…“ Išlipi, užkopi aukštais laipteliais ant skardžio ir net nusipurtai: taip viskas buvo baisu ir sykiu nepakartojama.

    Po jūros malonumų norėjome palyginti šalį su Ispanija. Žinoma, vakarų Ispanija turtingesnė, ten laukai tvarkingesni, ne taip išdeginti saulės. Apsukom palyginus nedidelį ratą – pro Badajozą, Meridą, Caceresą. Kadangi toliau į viršų prasidėjo tankus ežerų ir upių tinklas, trukdęs važiuoti geresniais keliais, vertęs nutolti net link Madrido, nutarėme grįžti į Portugaliją. Nors kalnai šioje šalyje nesiekia 1500 m,  netrukus patekome į aukštumų rajonus, kuriais judėjimas sulėtėjo: serpantinai, dažni kaimeliai, grėsmingos uolos…

    Vertas dėmesio nedidelis, vos 20 km nuo sienos nutolęs Castelo Branko miestas su sena tamplierių pilimi, į kalną kopiančiu senamiesčiu, siauromis jo gatvelėmis ir vadinamaisiais Vyskupo sodais (Jardim Episcopal), kuriuos suprojektavo XVIII a. vyskupas Joanas de Mendonsa. Sode išdėstyti šventieji ir apaštalai su liūtais, kaip rašoma prospektuose apie Portugaliją, sergėja beveik perpus mažesnius Ispanijos okupacijos laikų karalius.

    Čia verta priminti, kad nuo viduramžių į portugalų kraują įsigėręs nepalankumas ispanams, kurių karalius Pilypas II 1580 m. pasiglemžė karaliaus Emanuelio I sostą kaip jo anūkas. Tiesa, ispanai buvo išvaryti 1640 m., bet po to dar 28 metus užtrukęs karas šimtmečiams uždėjo neapykantos ženklą tarp Iberijos pusiasalio kaimynų. Dabar jis pasireiškia nebent sporte, gal ir portugalų nenoru mokytis ispanų kalbos (vos 9 proc. portugalų ją moka).

    Daugybė dalykų sudomino Portugalijoje. Ne tik portveinas, gaminamas šalia Porto esančiuose Doro slėniuose, ne tik gražuolis miestas prie Doro upės žiočių, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, ne tik pati triukšmingiausia jo dalis – paupio panorama su dviejų aukštų metaliniu tiltu, suprojektuotu Gustavo Eifelio asistento, ne tik įvairiaspalvių krantinės pastatų fasadai, dažniausiai iškloti tradicine portugališka glazūruotų plytelių mozaika, vadinama azulechu… Verta pravažiuoti Portugaliją nerija – siauru žemės ruožu šalia Aveiro. Ruožo gale į šį miestą jūsų automobilį perkels keltas. Čia jus žavės spalvingi nameliai ties Sao Jacintu, ramūs paplūdimiai, jachtų siluetai Ovaro „mariose“.

    Dar klausėmės fado – ilgesingų portugališkų dainų, baladžių apie nelaimingą meilę, mirtį, neviltį, pritariant gitarai. „Fado“ reiškia „likimas“. Jo emocingo atlikimo galima pasiklausyti ir viename Porto krantinėje įsikūrusiame naktiniame bare. Iš anksto staliuką rezervavome ir mes, tačiau koncertas su vynu prasidėjo vėlai, o mes turėjome skubėti į metro… Teliko parsivežti fado įrašus kompaktiniame diske.

    Kelionė po Portugaliją pirmyn ir atgal nėra egzotika, tačiau „aštri“ gamta, jos sukurti stebuklai ilgam įsirėžia į prie nuosaikių peizažų pripratusio lietuvio širdį. Svarbiausia – žmonės. Jie paprasti, nesipuikuoja prieš svetimšalius, paslaugūs, mielai puola padėti, net sustreikavus automobilio navigatoriui, tad stebuklingąjį „obrigado“ mes jiems tarėme ypač dažnai. ■

  • ATGAL
    MILDA ARČIKAUSKAITĖ: dainuoju – esu gyva!
    PIRMYN
    IŠ EKSPEDICIJOS „BELIZAS 15“ SUGRĮŽUS (SEKANT K. PAKŠTO „DAUSUVOS“ PĖDOMIS)
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.