Povilas Butkevičius. Nepaprasto gydytojo istorija. | Apžvalga

Įžvalgos

  • Povilas Butkevičius. Nepaprasto gydytojo istorija.

  • Data: 2013-10-11
    Autorius: Kalbino Vaida Stundytė

    P. Butkevičiaus laiškai, dienoraščiai, jo artimųjų ir draugų atsiminimai sudėti į 1996 m. išleistą knygą „Gydytojas“ Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Tremtis pasiglemžė daug šviesių Lietuvos žmonių. Visgi nemažai jų savyje rado dvasinės stiprybės, likimo draugų padedami atsilaikė ir grįžę į Lietuvą daugiau ar mažiau matomais būdais toliau tęsė kovą prieš okupaciją, prieš neteisybę, atsidėjo dorovės ugdymo darbui. Vienas tokių žmonių buvo ir gydytojas Povilas Butkevičius. Knygoje „Gydytojas. Atsiminimai apie Povilą Butkevičių, laiškai, dienoraščiai“ jos sudarytoja Vanda Ibianska rašė: „kaip medikas jis gydė pasiligojusius, kaip Lietuvos sūnus tapo tautos savimonės Gydytoju. <…> tai buvo ryški supernova, apie kurią jį pažinojusieji netgi kalbėti nedrįso, jausdami, kad nepajėgs tiksliai nupiešti šio nepaprasto žmogaus paveikslo“. Visgi šios ypatingos asmenybės paveikslą mums padėjo išryškinti artimiausi P. Butkevičiaus žmonės – dukra Ramunė Butkevičiūtė-JURKUVIENĖ ir žmona Onutė BUTKEVIČIENĖ.

    Ramunė Jurkuvienė: Tėtis gimė 1923 m. Kaune, karininko ir gydytojos šeimoje. Tėvai buvo eiliniai, bet pilietiški žmonės, ėję kurti Lietuvą. Būdamas 9 metų tėtis baigė pradinę M. Montesori metodu veikusią mokyklą. Toliau mokėsi Jėzuitų gimnazijoje. Čia jis turėjo nuostabius mokytojus, kurie jam buvo ir pilietiškumo, ir valstybingumo ugdytojai. Būtent šioje gimnazijoje tėtis įgijo stiprius ideologinius pagrindus, tikėjimą. 1940 m. baigė gimnaziją ir iškart įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Tėtis buvo pilietiškai aktyvus, turėjo išugdytą valstybinį matymą. Prie tokio ugdymo aktyviai prisidėjo  jo mokytojas Jėzuitų gimnazijoje (kartu ir sutvirtinimo sakramento tėvas) Kaziemieras Bauba, paskutinis „Židinio“ redaktorius. Jaunimas rinkdavosi K. Baubos bute ir kalbėdavosi. Ten ateidavo ir tuometiniai ministrai, sprendę, kaip išlaikyti Lietuvą. 1941 m. birželio 22 d. įsijungė į Zanavykų g. mokykloje organizuoto sukilimo štabo veiklą. Vėliau, vokiečiams nušalinus Laikinąją Vyriausybę, tęsė pasipriešinimą K. Baubos grupėje. Patį K. Baubą Gestapas suėmė 1943 m., jis vienas pirmųjų mirė Štuthofe…

    Vokiečių okupacijos metais prasidėjo žydų šaudymas. Tėčio mama mokėsi kartu su žydais. Viena jų, žydė Froma Gurvič, gyveno gete. Jos sesers šeima buvo sušaudyta, liko jų 5 metų dukra Noemi, o ir ji pati augino dukteris. Taigi naktimis žydė gydytoja Gurvič išeidavo iš geto ir ieškodavo, kas galėtų išgelbėti tuos vaikus. Mūsų namas stovi nuošalioje gatvėje, čia ji užėjo pasislėpti. Tėtis su močiute nusprendė priimti be tėvų likusią mergaitę Noemi, o tos gydytojos F. Gurvič dukteris Belą ir Etą išgelbėjo Landsbergiai.

    Tėtis visada stengėsi išlaikyti žmoniškumą ir užimti aktyvią poziciją. Kada 1944 m. iškilo klausimas trauktis ar nesitraukti, jis priėmė sprendimą nesitraukti ir likti Lietuvoje. Toliau tęsė studijas universitete. Tėtį ypač paveikė Klepočių įvykiai (1944 m. gruodžio 23 d. per baudžiamąją operaciją, siekiant palaužti gyventojų pasipriešinimą okupaciniam režimui Alytaus apskrityje, Klepočių kaimas buvo iš dalies sunaikintas: baudėjai sudegino 24 kaimo sodybas iš 32 buvusių, 12 jo gyventojų nužudė, – aut. past.). Iš draugo Prano išgirdęs apie Klepočių tragediją, tėtis pašiurpo: „ką, mes ne tos pačios lietuvės motinos vaikai, kad leisime šalia deginti gyvus ištisus kaimus?“. Po šio įvykio tėtis įsijungė į LIT‘os (Lietuvos išlaisvinimo tarybos) veiklą. Ten pirmas jo, kaip mediko, darbas buvo gelbėti lietuvius vyrus, kuriuos ėmė į kariuomenę ir neapmokytus  stūmė į pirmas linijas fronte. Kaip medikas gebėjo prieiti prie dokumentų ir  užpildyti „baltus bilietus“, kurie liudijo apie netinkamumą karinei tarnybai dėl blogos sveikatos. Taigi, jie  gavo štampą ir štampavo tuos „dokumentus“… Be to, kai kurie žydai buvo pasitraukę  iš Lietuvos  ir iš dėkingumo, kad išgelbėjo mažą žydų mergaitę, tėčiui ir jo mamai paliko nemažai vaistų. Tuos vaistus tėtis  duodavo gydyti miško broliams. Kadangi tėtis mokėjo angliškai ir vokiškai, klausydavo radiją, darydavo analizę ir perduodavo pogrindyje dirbusiems žinias. Toks buvo jo pagrindinis darbas – daryti įvykių apžvalgą. LIT‘os veikla nutrūko 1945 m. – buvo išduoti jos nariai. Tėtis buvo suimtas liepos mėnesį. Jo namuose atlikta krata. Kurį laiką jis kalėjo Kaune, Mickevičiaus gatvėje, taip pat Vilniuje. Tais pačiais metais jį nuteisė 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu ir ištrėmė.

    Tremtiniai vis „keliaudavo“, kelionės iš vieno lagerio į kitą buvo vienas pavojingiausių dalykų. Politinius kalinius tokiam etapui uždaro į vagonus kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Kriminaliniai plėšia, o kiti kaliniai  neturi jokio išsigelbėjimo. Etapuose tarpinėse stotyse tik lavonus išmesdavo ir viskas… Vienas epizodas iš važiavimo traukiniu į tremties vietą. Tėtis vagone važiuoja kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.  Prieš apiplėšdami kitus kalinius tie vagys ir žmogžudžiai save įsijaudrindavo:  juk nei iš šio, nei iš to plėšti neišeina, reikia save paruošti, užsidegti neapykanta. Pirmiausia pradėjo kamantinėti šalia tėčio sėdėjusį ūkininką: „už ką sėdi?“. Ūkininkas jau buvo apsitrynęs, žinojo, ką sakyti: „už smulkią vagystę“. Tada ėmė kalbinti tėtį: „už ką tu, studente, sėdi?“. Tėtis sako: „už tai, kad motiną mylėjau“. Ir pradeda pasakoti legendą apie motinos vardą. Visi važiavusieji, taip pat ir tie kriminaliniai, pradeda klausytis, nes atsakymas visai netikėtas. Tėtis  pasakoja vaizdžiai, įtaigiai. Motinos vardą, motinos kilnumą susieja su Tėvyne. Vagone visi nuščiuvę klausosi. Tėtis kalba ilgai, ištisas valandas. Nutyla tik tada, kai įsitikina, jog vagone tvyro ne agresyvi, bet visai kita nuotaika. Įsivyrauja tyla, tik ritmiškai stuksi vagono ratai. Staiga iš kito vagono kampo atsiliepia vienas iš įdėmiai pasakojimo klausiusių vagių: „o aš saviškę kirviu nukirtau“… Toks ten buvo kontingentas. Bet tarp jų tėtis išliko, padaręs netikėtą ėjimą, verčiantį ir kitus susimąstyti, paaugti. Toks buvo jo stilius. Jis elgdavosi išieškotai, nestandartiškai.

    Onutė Butkevičienė: Povilas kalėjo 3 vietose. Pirmoji, atrodo, Inta. Antroji buvo Syktyvkaras. Abezė buvo paskutinė vieta, kurioje kalėjo nuo 1950 m. iki 1955 m. Abezėje buvo lageris, kur kalėjo visai nurašyti žmonės. Jų būklė buvo tokia, kad jie tiesiog nepajėgdavo dirbti.

    R. Jurkuvienė: Kadangi tėtis buvo studentas medikas (jį paėmė iš III kurso), jis tremtyje dirbo felčeriu. Jį atvežus į lagerį buvo pasakyta: „Jei per naktį išmoksi rusų kalbą, galėsi dirbti felčeriu“. Tėtis sirgo tuberkulioze, toks pasiūlymas jam buvo išgyvenimo klausimas. Ir per naktį išmoko tą kalbą.

    Abezėje tėtis kalėjo kartu su Vladu Nasevičiumi. Šis buvo ateitininkas, 1940 m. aktyviai bendravo su majoru Vytautu Bulvičiumi. 1940 m. V. Bulvičius su V. Nasevičiumi pradėjo aktyviai ruoštis galimai okupacijai. 1941m. buvo ruošiama laikinoji Vyriausybė, V. Nasevičius buvo numatytas vidaus reikalų ministru. Tačiau likus savaitei iki karo jį suėmė. Jis visą mėnesį keliavo iki Maskvos, maisto negaudavo, tik kelis kartus per savaitę vandens. V. Nasevičių tardyti ėmėsi Lavrentijus Berija. Jo stilius buvo palaužti žmogų dvasiškai. Ir štai jis nusprendė palaužti išbadėjusį V. Nasevičių maistu. Tardymo kambaryje ant stalo – kumpis ir kakava. Galima įsivaizduoti, ką tai reiškia žmogui, nevalgiusiam mėnesį laiko. Bet V. Nasevičius pagalvojo: vieną kartą pavalgysiu, o toliau? Nustūmė vaišes ir pasakė: ne į svečius atvažiavau. Dvasiškai laimėjo jis, o ne jo tardytojas. Nasevičius buvo nuteistas sušaudyti, bet vėliau tai pakeista 15 metų katorga. Jis buvo išsiųstas į Komijos lagerius.

    Abezėje V. Nasevičius atsidūrė dar per karą, 1941 m. Karo metu ten buvo ypač sunku, nes lageriuose kalinius visiškai sekino. Taigi V. Nasevičius jau ruošėsi bado mirčiai. Kartu su juo vienoje kameroje kalėjo žydų tautybės asmuo, kuris buvo stipresnis už V. Nasevičių. Išbadėjęs V. Nasevičius pasiryžo savo duonos davinį atiduoti kartu su juo kalėjusiam. Visgi V.  Nasevičių išgelbėjo lagerio gydytojas. Pasirodo, jo žmona, kilusi iš Baltarusijos, peržiūrėjo kalinių sąrašus ir nusprendė padėti kraštiečiui V. Nasevičiui. Pamenu, jis pasakojo: „Guliu, meldžiuosi, ruošiuosi mirčiai. Staiga kažkas įeina. Neatsimerkiu, nereaguoju. Tas kažkas prieina prie manęs ir kiša man kažką į burną: tai kalėjimo gydytojas kiša man cukraus gabaliuką“. Tai buvo išsigelbėjimas. Gydytojas vis atnešdavo jam cukraus, šitaip V. Nasevičius liko gyvas ir, svarbu, geruose santykiuose su žydais. O šie, kaip senbuviai Abezėje, lageryje rado geras vietas. Taigi ir V. Nasevičių paėmė į savo draugiją. Šitaip V. Nasevičius įsitvirtino. Atvykus kiekvienam etapui, jis apsižiūrėdavo, kurie yra lietuviai, ir juos intensyviai globojo.

    O. Butkevičienė: Kai Povilą atvežė į Abezę, atrodė, kad jau tik mirti… V. Nasevičius, atėjęs į baraką, mato, kad guli labai išblyškęs, visai sulysęs žmogus. Iš pradžių galvojo, kad šitas vis vien mirs, nebeverta  jam ir padėti. Bet paskui jis mato, kad nemiršta, kad dar turi tam tikro atsparumo. Tuomet ėmėsi jam padėti, atnešė Povilui maisto, pradėjo su juo kalbėti. Paskui, kai gaudavo kokio maisto, visada atnešdavo Povilui, šis ėmė po truputį atsigauti ir dar pragyveno 5 metus Abezėje, o po to grįžo į Lietuvą.

    R. Jurkuvienė: Abezėje kalėjo ir gydytojas Vladas Šimkūnas. Kaip medikas jis dirbo ir lageryje. Buvo suimtas, nes jį išdavė kartu dirbęs Juozas Markulis-Erelis. Šis veikėjas buvo labai daug žmonių įdavęs. Iš pradžių įgijo partizanų pasitikėjimą, priėjo net iki partizanų vadovybės, o paskui įdavinėdavo KGB visus pogrindyje ar miške buvusius žmones. Per jį daug jaunų žmonių buvo pasodinta, o Abezėje buvo nemažai jo aukų.

    V. Šimkūnas buvo išskirtinė asmenybė, išlaikytas, stiprus, tvirtas. Taigi ir Abezėje, lageryje sugebėjo dirbti gydytoju. Kuomet lageryje buvo sumanyta ten kalėjusį Alfonsą Svarinską įšventinti į kunigus, V. Šimkūnas ir V. Nasevičius tame taip pat dalyvavo. Buvo suvaidinta, kad A. Svarinską galinčiam  įšventinti vyskupui prasidėjo apendicito priepuolis. Jis į operacinę buvo  atvežtas operuoti, o iš tiesų ten buvo kunigu A.Svarinskas įšventintas. Prižiūrėtojai turėjo įtarimų, bet Šimkūnas sugebėjo taip įtikinti, kad vyksta operacija. Dar ir truputį tabokos pasiūlė. Taigi, tam tikra prasme šie žmonės valdė lagerį savo galimybių ribose. Tai buvo žmonės, kurie gaudavo išteklius, turėjo didelius ryšius. Kitas momentas, jie turėjo daug laiko intelektualiniams bendravimams. Prieš tai, nepriklausomybės laikais, jie dalinosi, buvo kairieji, dešinieji. Abezėje jie visi analizavo nepriklausomos Lietuvos situaciją, okupaciją, vyko intensyvūs ideologiniai ir politologiniai vakarai.

    Abezėje buvo ir Levas Karsavinas. Tėtis nemažai su juo bendravo, buvo sužavėtas jo intelektualinio potencialo. Kaip pasakojo tėtis, L. Karsavinas kasdien perskaitydavo po knygą, nes kitaip blogai jausdavosi. Sykį atėjo pas tėtį paprašyti ką nors paskaityti. Tėtis turėjo du didžiausius tomus Pavlovo „Fiziologijos“. L. Karsavinas per vieną vakarą vieną tomą perskaitė, per kitą – antrą. Ir paskui davė analizę. L. Karsavinas kalinius maitino dvasine prasme.

    O. Butkevičienė: Povilui buvo skirta 10 metų lagerio ir 5 metai tremties. Atbuvęs lageryje turėjo 5 metus dar būti ištremtas. Bet V. Šimkūnas jo sveikatos būklę aprašė taip, kad žmogus tik numirti gali, tad reikia išleisti pas artimuosius. 1955 m. rugpjūčio 20 d. Povilas grįžo į Lietuvą.

    R. Jurkuvienė: Grįžęs tėtis draugo buvo įdarbintas felčeriu Prienų rajone, Pakuonyje. Tėtis buvo labai stipriai pasiruošęs profesine prasme, kadangi jam mama į lagerį siųsdavo knygas, kurias jis intensyviai studijavo. Lageryje tėtis turėjo nepaprastai gerus mokytojus, nes labai daug puikių medikų profesorių buvo suimti ir kalėjo kartu. Be to, turėjo ypatingus atvejus, kurių laisvėje nebūna, nes gydymas yra pradedamas anksčiau. Pakuonyje  prieš tėtę dirbęs felčeris pacientus net per vatinkas klausydavo, net nusirengti paciento neprašydavo… Nors tėtis dar neturėjo diplomo, žmonės pamatė didžiulį skirtumą.

    O. Butkevičienė: Susituokėme 1956 m. pradžioje Pakuonyje, kur baigusi institutą dirbau mokytoja. Grįžęs Povilas norėjo iš karto studijuoti, bet jam neleido. Tik įvertinę jo darbą, medicinos instituto vizituotojai rekomendavo Povilui tęsti studijas Medicinos institute. Bet kada įstojo studijuoti, jį iš karto ėmė verbuoti saugumas. Povilas atsisakė bendradarbiauti. Tada prasidėjo persekiojimas, represijos. Pirmiausia, išbraukė antspaudą, leidžiantį gyventi mieste. Taigi Povilas prisiregistravo Kazlų Rūdos rajone ir iš ten, iš Mauručių, važinėjo į paskaitas. Verbavimas buvo labai intensyvus. Vis dėlto šiaip ne taip Povilas baigė III kursą. O IV kurse jį vėl verbuoja, vėl meta. Tik dėl nepaprasto atkaklumo jis studijavo. Ir taip V, VI kurse. VI kurso II pusmetį buvo telikusi praktika Šakiuose, kai laikraštyje „Vilniaus tiesa“ pasirodė bjaurus straipsnis „Šešėliai saulės neužstos“ apie Povilą ir V. Nasevičių. Jį perspausdino ir „Kauno diena“.

    R. Jurkuvienė: Tuomet Medicinos institutas sukvietė susirinkimą, tikėjosi, kad tėtis gailėsis. Bet jis pasakė, kad gailėtis visai neturi dėl ko. Tada jį ir vėl išmetė, nors buvo likę išlaikyti tik valstybinius egzaminus… Taigi tėtis įsitikino, kad diplomo negaus. Tuomet tėtis pradėjo ieškoti, kur dirbti. Ministerijoje pasiprašė, kad nusiųstų ten, kur labai graži gamta ir labai daug darbo. Ir davė jam darbo Valkininkų ligoninėje ir ambulatorijoje. Ten vyr. gydytoja dirbo karo metais buvusi sanitarė, neturinti jokio išsilavinimo, tik suklastotą diplomą. Tuo tarpu tėtis, turėdamas tokį dvigubą išsilavinimą, buvo geriausiu atveju felčeris ir turėdavo vykdyti jos nurodymus. Ji tėtį vadindavo „profesor“, bet visokiais būdais norėjo atsikratyti, nes tėtis jai sudarė konkurenciją.

    Tuo metu Valkininkų komunistų partijos sekretoriumi tada buvo žmogus, pasiryžęs  būti savotišku Konradu Valenrodu. Kuomet atvykę KGB veikėjai jo ėmė klausinėti, kas gi tas Butkevičius, jis iškart perprato, ko KGB bijo labiausiai. Jie jautė grėsmę, kad Butkevičius norės kažką daryti, bendraus su visuomene, ypač su jaunimu. Tuo Butkevičius  ir buvo  pavojingas. Taigi davė tokią tėčio charakteristiką: „Butkevičius? Kad jis iš tos savo ambulatorijos niekad neišlenda, užsivertęs medicinine literatūra, nei kam „labas“ pasakys, nei su jaunimu pabendraus“. O iš kitos pusės, tas žmogus tėtį perspėjo, kad vyksta rimti KGB domėjimaisi juo. Ten vyko kova tarp tų, kurie turėjo  didelę galią, bet neturėjo kompetencijos, ir tų, kurie norėtų dirbti ir kurti, bet jiems buvo  neleidžiama, visaip trukdoma. Buvo didelė tikimybė, kad tėčiui gali sudaryti baudžiamąją bylą, kad jis skriaudžia komunistus. Tuomet  jis išvažiavo ieškoti darbo. Jis įsidarbino  Kartenoje. Dirbo felčeriu. Kartenoje, Kretingos raj., jis intensyviai ir efektyviai dirbo, taikė naujausius metodus, subūrė gerą kolektyvą, mobilizavo jėgas, atnaujino ligoninę. Vietiniai džiaugėsi. Kretingos rajono kompartijos sekretorė parašė gerą charakteristiką ir tėčiui buvo leista išsilaikyti valstybinius egzaminus.  Pagaliau jis įgijo gydytojo diplomą.

    Tėtis suprato, kad gali būti priklausomas nuo KGB, kai jam KGB tarsi leido gauti diplomą. Savotiškai  per gerąją pusę. Tad išvažiavo dirbti į Kazlų Rūdą. Visą laiką stengėsi išlaikyti rimtą požiūrį į darbą, ligonį, kolektyvą. Tai daug kam nepatiko. Vėliau, 1972 m. persikėlė į Kauną. Ten per senus draugus susipažinome su Eucharistijos bičiuliais. A. Svarinskas, grįžęs iš antro sėdėjimo, atvažiavo pas mus. Tiek jis, tiek V. Nasevičius labai globojo žmones, stengėsi atnaujinti ryšius ir juos palaikyti, o vienas pagrindinių KGB tikslų buvo sutraukyti žmonių ryšius. A. Svarinskas sumanė, jog reikia pradėti skleisti mintį, kad jau prasideda atgimimas, kad žmonės kiltų ir išliptų iš depresijos, prislėgtumo, bejėgiškumo. Ir jis subūrė būrelius pažįstamų, per tuos bičiulius prasidėjo mokymai. Į bičiulių judėjimą įsitraukė ir tėtis. Čia, namie, taip pat turėjome židinį, kur, būdavo, renkasi jaunimas ir ne tik. Periodiškai sueidavome kokia nors proga (pavyzdžiui, tariamai švenčiame gimtadienį). Rašto nėra, žiniasklaidos nėra, taigi reikia kažkokiu būdu žmones palaikyti, kad jie išliktų žmonėmis ir orientuotųsi situacijoje. Jaunimui svarbu buvo  sudėti gaires ir mūsų pačių iniciatyvumą išlaikyti.

    KGB buvo išleidęs metodinę priemonę, kurioje nurodyta, kaip reikia kovoti su tokiais, kaip mūsų šeima. Tėtis ir visa mūsų šeima  konkrečiai buvo minima toje knygelėje. Tėtis buvo pramintas Užsispyrėliu, nes nepasidavė užverbuojamas. Ir KGB archyvuose mačiau, kad jo pavardė niekur neminima, vien tik Užsispyrėlis.

    1977 m. mūsų namuose vykdė kratą. Tikėjosi daug rasti, tačiau rado tik 95 numerį Rusijos einamųjų įvykių kronikos ir kai kuriuos tėčio tekstus. Paskui mus vis periodiškai kviesdavosi KGB. Netgi norėjo užverbuoti brolius prieš tėvą duoti duomenis. Mūsų šeima buvo labai stebima. Mūsų gatvės (Molėtų g.) 17 name net buvo įrengta stebėjimo aparatūra, skirta mums sekti.

    Tėtis žuvo 1985 m. balandžio 4 d., Didįjį ketvirtadienį. Daug kas manė, kad jis avarijoje žuvo neatsitiktinai. Kalniečių ir Molėtų gatvių kampe, netoli namų. Kažkodėl jį užkalbino kaimynė, kuri niekada nekalbėdavo, ir kažkodėl ji vis niekaip negalėjo baigti pokalbio… Susidūrė dvi mašinos ir tėtis žuvo automobilio prispaustas prie medžio. Esu įsitikinusi, kad tai įvyko netyčia, bet aplinkybės ir šiandien ne visai aiškios. Tais laikais šarvodavome namie, o netoli namo stovėjo KGB su antenom ir klausėsi. Kapinėse net krūmus iškirto, kad KGB galėtų stovėti ir filmuoti kiekvieną einantį. Laidotuvės buvo kaip manifestacija, buvo labai gausios.

    Tikėjimas tėčio gyvenimo istorijoje atliko, ko gero, esminį vaidmenį. Jo tikėjimas nebuvo davatkiškas, buvo labai sąmoningas. Jis buvo ir logiškas, ir platus, ir nuolankus. Mano ligoniams, kurie taip pat tėtį pažinojo, didžiausią įspūdį darydavo matyti jį bažnyčioje. Tai buvo ypatingas susitelkimas, ypatingai tikra. Tėtis buvo toks: pirmiau ėjo mintis, paskui veiksmas. Tikėjimas jam buvo nuolatinis variklis, nuolatinė atsvara, nuolatinis branduolys, ant kurio jis išlaikė optimizmą, visą gyvenimą tai buvo jam kaip atskaitos taškas, nuo kurio stengdavosi nenuklysti. Jis ne vienam padėjo išsilaikyti sunkiausiais momentais. Tėtis visą laiką džiaugėsi, koks puikus yra gyvenimas. Kiekviename žmoguje, kiekviename dalyke stengėsi matyti kažką gero, kažką šviesaus, kas toliau leistų judėti. Nepakentė orumo žeminimo. Tėtis neleisdavo, kad jo akyse būtų žeminamas žmogus. Visiškai nekreipė dėmesio į tai, koks jėgų santykis, bet įgydavo tuomet  jėgos žmogaus pažeminimui  sustabdyti.

    Tėtis labai išraiškingai kalbėdavo, pasakodavo ir skaitydavo. Turėjo tokią dovaną. Vienas iš įdomiausių užsiėmimų mūsų šeimoje būdavo klausymasis, kai tėtis skaitydavo ir komentuodavo. Nepaisant to, kad būdavo užsiėmęs, dienomis, naktimis dirbdavo, mums rasdavo laiko. Jei pas tėtį apsilankydavo ligonis, tėčio buvo nevalia trukdyti. Bet kada grįždavo iš darbo, visą dėmesį skirdavo vaikams. Jo buvimas su mumis būdavo trumpas, bet labai kokybiškas. Naujausia vaikų auklėjimo koncepcija yra duoti vaikui pasirinkimą – ne primesti, bet leisti atrasti tiesą pačiam. Taip ir tėtis mus mokino: nespaudė, bet skatino, drąsino ir leido patiems rinktis optimalų gyvenimo kelią, niekada nekontroliavo, bet labai mumis pasitikėjo. Tai išugdė  tvirtas mūsų, jo vaikų,  nuostatas.

    Jis buvo mėgstamas mano draugų, jaunimo. Buvo tarsi tiltas tarp tarpukario Lietuvos, kada jis joje formavosi, ir tarp tų, kurie po to pradėjo kilti, – priešsąjūdinės Lietuvos. ■

    A. Patackas: P. Butkevičius buvo VIENA IŠ RETŲ IŠIMČIŲ

    Algirdas Patackas Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Mūsų nedidelės tautos gyvenime nedažnai švysteli tokios iškilios asmenybės kaip kad Povilas Butkevičius. Laimingi tie, kurie gauna galimybę tokius žmones pažinti, iš jų mokytis. Politikas, rezistentas Algirdas PATACKAS buvo vienas tų žmonių, kurie išėjo P. Butkevičiaus mokyklą, kartu su juo dalyvavo Kauno pogrindyje, rezistenciniame judėjime, kuris vėliau išvirto į Sąjūdį. Šiais savo prisiminimais A. Patackas pasidalijo ir su „Apžvalgos“ skaitytojais.

    Povilo Butkevičiaus kartai teko didelis krūvis – du karai, du okupantai, lageris (tais laikais tai buvo mirties zona, tai jau nebe 8 dešimtmetis. Kai man ten teko trumpai pabūti, ten buvo daug kas pasikeitę,). P. Butkevičius buvo mūsų – tas žodis skambus, bet tiksliausiai nusakantis – guru. Daug buvo politinių kalinių, grįžusių į Lietuvą, bet didžioji dauguma jų „sėdo ant dugno“, jiems buvo visko per daug ir visko pakako. Viena iš retų išimčių buvo P. Butkevičius, kuris grįžo iš lagerio ir vėl pradėjo daryti tą patį, kaip ir jaunystėje, dar prieš pakliūdamas į lagerį. Tuo metu Kaune buvo du centrai, dvi mokyklos. Pirmoji mokykla – Juozo Brazausko (neturi nieko bendra su visiems žinomais Brazauskais). J. Brazauskas mokėsi Prancūzijoje, ten susipažino su būsima žmona, vedė. Jie buvo katalikų veikėjai. J. Brazauskas buvo pakliuvęs į labai žiaurų lagerį, grįžo be sveikatos, apsigyveno Aukštuosiuose Šančiuose, ir kai čia viskas šiek tiek atšilo, kai buvo aišku, kad ginkluoto pasipriešinimo jau nebus, reikia kažko naujo, jų namuose ėmė rinktis jaunimo grupės. Brazauskų tikslas buvo ugdyti: šviesti, skaityti knygas, jas patiems kaip nors daugintis ir t.t., t.y. buvo svarbu ugdyti save kaip asmenybę ir laukti momento, kada bus galima tai pritaikyti. Bet kokia nors veikla buvo griežtai draudžiama užsiimti, nes, anot Brazauskų, jei tik pradėsite veikti, iškart būsite suimti ir viskas nueis perniek. Jie buvo savotiškai teisūs. Bet mes buvome jauni ir manęs tai netenkino, vis tiek norėjosi kažką veikti.

    P. Butkevičiaus istorija taip pat panaši. Jaunas vaikinas pradėjo studijuoti mediciną, dalyvavo 1941 m. sukilime, su greitosios pagalbos mašina išvežiodavo ginklus. Karo metu Povilo šeima slėpė žydus, konkrečiai jis, kaip studentas, buvo mažiausiai įtartinas. Jie augino mergaitę. Ta mergaitė augo baltinių dėžėje. Tai buvo didelė pinta dėžė ir, jei kas nors tokio, ją iškart slėpdavo toje dėžėje. Davė jai lietuvišką vardą, ji buvo išmokyta kalbėti tik lietuviškai. Tokiu būdu ją išsaugojo, dabar ji gyvena Izraelyje. Butkevičiaus šeimai ji buvo labai dėkinga. Beje, P. Butkevičius yra Jafos miesto garbės pilietis. Kai buvo suimtas, KGB jį tardė žydas. Ir tardė žiauriai. Tačiau vieną dieną jo elgesys pasikeitė, sako: „Aš nežinojau, kad Jūs žmogus“. Keista, jei žydą saugai – žmogus, jei ne – su tavimi galima išdarinėti, ką nori. Lageryje P. Butkevičius kalėjo 8 metus. Ten Samuilas Maršakas, vienas populiariausių oficiozinių vaikų rašytojų, atsiuntė P. Butkevičiui taukų kibirą. Tas taukų kibiras ne vienam išgelbėjo gyvybę. Abezėje kalėjo kartu su L. Karsavinu – rusų profesoriumi, pabėgusiu iš Peterburgo nuo bolševikų. Jis atsirado Lietuvoje ir iki tokio lygio išmoko lietuviškai, kad parašė „Europos kultūros istoriją“. Paradoksas tas, kad L. Karsavinas, nepaisant to, kad žinojo, kas yra sovietai, vis tiek jiems buvo intelektualiai palankus, tačiau viskas baigėsi tuo, jog jis antrą kartą jiems pakliuvo, jo nebepaleido, jis lageryje ir mirė. P. Butkevičius bendravo ir su generolu Jonu Juodišiumi, tačiau jo tarp politinių kalinių nesigirdėjo. Su tokiais žmonėmis kalėjo P. Butkevičius. Tai buvo savotiškas universitetas.

    Iš lagerio P. Butkevičius grįžo po 8 metų, po to gyveno provincijoje, nes jam nedavė diplomo. Jį gavo tik po 25 metų. Kuomet jis atsikėlė į Kauną, mano uošvija buvo netoli, kaimynystėje. Susipažinome, galima sakyti, ir atsitiktinai, ir ne, nes aš vis vien būčiau su juo kada nors susipažinęs, kad ir nebūdamas jo kaimynas. Taigi P. Butkevičiaus mokykla buvo antrasis centras Kaune. Joje vienas kitą pažinojome, bendravome šeimomis, kai kurie tuo pagrindu ir šeimas sukurdavo. P. Butkevičius, skirtingai negu J. Brazauskas, ne tik mokė ugdytis, bet, jei pats sugalvojai ką nors veikti, pvz., leisti kokį nors leidinį, ir jauti, kad atlaikysi, nes pasekmės labai aiškios, esi pasiruošęs, nedrausdavo, bet ir neskatindavo. Kiekvienas už save turėdavo atsakyti. O jei įtrauki kitus žmones (paprastai tokie dalykai po vieną nedaromi), esi atsakingas ir už juos. Katalikų disidentų bylose išdavikų nebūdavo. Turėdavome tokią formulę: kalbu apie save, bet apie kitus – ne, t.y. dėl moralinių ir etinių nuostatų aš parodymų neduosiu. O kitose bylose dažnai būdavo, kad visi su visais susipyksta. KGB turi sistemą, kaip žmogų palaužti. Arba tuoj pat, kai pasodina, žmogui būna šokas, jis per daug kalba, kai kam net fiziškai skrandis sustoja, suserga klaustrofobija. Kameroje visko prisižiūrėjau… O jeigu grupė disidentų (o paprastai ir būdavo grupės), už keturių mėnesių jie suranda vadinamą „garvežį“. Tai tas, kuris pasiduoda, pradeda pasakoti, o tada kitiems po nosimi kaišiojami jo pasakojimai: „o tu ką, kvailas? Jis jau pasakoja, o tu liksi daugiausiai gavęs?“ Pas mus „garvežių“ nebūdavo. Atvirkščiai, buvo problema, kaip išsukti žmones, ant savęs daugiau paimti, nes vis tiek sėdėsi. Ir dėl A. Saudargo sienomis lipau, kad įrodyčiau, jog tie 40 lapų teksto yra rašyti mano, o ne jo. Man vienu straipsniu daugiau ar mažiau – jokio skirtumo. Svarbu buvo ne metų skaičius, bet, kai viskas baigiasi, kad būtum švarus.

    Prisimenant P. Butkevičiaus mokyklą, jis pirmiausia supažindindavo su dar gyvais svarbiais žmonėmis, pvz., tuo metu Kaune buvo visas Smetonos ministrų kabinetas. Visi jie buvo praėję lagerius, kurie liko gyvi, apie 6 dešimtmečio galą grįžo į Lietuvą. Mačiau ir signatarą Petrą Klimą, ir užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. P. Butkevičius buvo jaunesnis už juos, bet turėjo daug energijos.

    P. Butkevičius, nors visiškai nežinomas, buvo labai svarbus asmuo. Kažkada Seime bandėme skaičiuoti, kiek yra jo auklėtinių, su juo praėjusių tam tikrą mokyklą (signatarų, seimūnų). Priskaičiavome šešis ar daugiau. Dalyvavę J. Brazausko mokykloje taip giliai užsikonspiravo, kad beveik nei vienos pavardės nežinau, nemačiau jų ir Sąjūdyje. O iš P. Butkevičiaus mokyklos išaugo labai aršūs veikėjai.

    P. Butkevičius keistomis aplinkybėmis žuvo sulaukęs 62 metų. Įtariame, kad tai neįvyko atsitiktinai. Kadangi gydytojo praktika jau negalėjo užsiimti, dirbo kiemsargiu. Aš irgi tuo metu kiemsargiu dirbau. Atsimenu, kartu šiupeliuodavome ir šnekėdavomės apie kokias nors aukštas materijas. Tuo metu jis šlavė gatvę, o sankryžoje susidūrė du automobiliai, P. Butkevičių prispaudė prie medžio ir jis vietoje mirė. Norint, galima buvo tai padaryti, bet jokių įrodymų nėra. Daug tokių neaiškių mirčių būta, bet, deja, nei viena nėra ištirta. ■

  • ATGAL
    Alfonsas Svarinskas: Lageriuose lietuviai buvo disciplinuoti ir daugelis taip išsigelbėjo
    PIRMYN
    Riba
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.