Pragaro išbandymas britams | Apžvalga

Įžvalgos

  • Pragaro išbandymas britams

  • Data: 2011-09-20
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Britų premjeras Deividas Kameronas kalbasi su vieno Londono rajonų policijos viršininke Jo Oakley (centre) ir gaisrininkų brigados pareigūnu priešais sudegusį pastatą Kroidone, pietų Londone (2011 m. rugpjūčio 9 d.) D. Kameronas ankščiau laiko baigė atostogas, kad galėtų vadovauti vyriausybės veiksmams, atsakant į trijų dienų riaušes, taip pat paskelbė iš vasaros atostogų atšaukiantis parlamentą. (Reuters/POOL/X80003Scanpix nuotrauka)

    Rugpjūčio pradžia vienai stabiliausių ES valstybių, nors ir nepriklausančių euro zonai, didžiajai Britanijai buvo tikras pragaro išbandymas: naktį į 7-ąją sos­tinėje ir dar keturiuose didžiausiuose šalies miestuose kilo neregėtos riaušės. Po to kiekvieną vakarą Anglijos miestų gatvės prisipildydavo smurtautojų, ku­rie plėšė parduotuves, siaubė restora­nus, viešbučius, degino automobilius. Britų salos – išsvajotas rojus ne tik lietuvių emigrantams – labiau panašėjo į kažkada nuo religinės neapykantos kunkuliavusius Olsterį ar Belfastą.

    Per Londoną ir dar kelis Britani­jos miestus nusiritusią smurto bangą, kaip teigia vietos apžvalgininkai, sukėlė prieš kelias dienas įvykęs šaudymas, bet tuomet tai buvo įprasti, siautėjančias jaunimo grupeles raminantys policijos šūviai. Tikrasis smurtas įsižiebė, kai rugpjūčio 4 d. 29-erių Markas Dugganas Totename‘as Londono šiaurėje krito nuo policininko kulkos. Policininkai per operaciją prieš nusikalstamas gaujas juo­daodžių bendruomenėje sustabdė taksi automobilį, kuriame buvo M. Dugganas, ir mėgino jį suimti. Šis pasipriešino. Vėliau policijos paskelbtoje išvadoje apie M. Duggano mirtį nurodyta, kad jam į krūtinę pataikiusi vienintelė kulka buvo mirtina.

    Po kelių naktų į gatves Londone išėjo minios įtūžusio jaunimo, kuris netrukus užmiršo, kokia buvo dingstis protestuoti. Įsiplieskė nežaboto smurto epidemija, nė kiek nepanaši nei į žmo­gaus teisių gynimo akciją, nei į protestus prieš rasizmą ar imigraciją.

    Premjeras  D. Cameronas, nutraukęs atostogas Italijoje, kartu su Londono meru ir vidaus reikalų ministre sku­biai grįžo į Londoną ir pareiškė: „Mes padarysime viską, kas mūsų galioje, kad tvarka ir ramybė grįžtų į Jungti­nės Karalystės miestų gatves, kad jos vėl bus saugios, kad ten galiotų įstatymai.“ Prieš tai naujienų agentūrai „Reuters“ jis pranešė, kad jau sulaikyta 450 žmonių. Vėliau per BBC televiziją paskelbtais oficialiais duomenimis, per tris dienas vien Londone policija sulaikė 525 asmenis. Iš viso per keletą smurto dienų sulaikyta apie 3000 jaunuolių. Tai daugiausia juodaodžiai, kurie daužė parduotuvių vitrinas ir vogė brangesnes prekes. Pastebėta, kad dalis jaunuolių, grobį parsinešę namo, vėl grįžta plėši­kauti. Turtingi rajonai taip pat neišvengė riaušininkų smurto: antai plėšikautojai, įsiveržę į „Michelin“ žvaigždutėmis įver­tintą restoraną „The Ledbury“ Noting Hile, atiminėjo svečių mobiliuosius telefonus, vogė lėkštes nuo stalų ir mėgi­no išplėšti kasą.

    Londono kairiosios pakraipos dien­raštis „Te Guardian“ necharakteringai sau pagyrė premjero Davido Camerono pasirodymą Britanijos parlamento Že­mesniųjų rūmų posėdyje  Camerono kalba truko beveik tris valandas ir palietė atsakomybės klausimą. Premjeras išryškino savo poziciją, kad riaušės – tai ne valstybės nepajėgumo simptomas.“ Žinoma, ne riaušės yra valstybės nepajė­gumo simptomas, o neadekvati reakcija į tas riaušes, policijos pareigūnų nesuge­bėjimas apsaugoti piliečių turtą, sveikatą, gyvybę nuo chuliganų ir nusikaltėlių siautėjimo. Juk ramių piliečių gynimas nuo užpuolikų yra viena švenčiausių valstybės pareigų, tęsė „The Guardian“.

    Kitas Londono dienraštis, konserva­tyvusis „The Telegraph“, buvo nepaten­kintas nei d. Cameronu, nei opozicijos lyderiu E. Milibandu, kurie, esą, ieško pernelyg paprastų atsakymų daugias­luoksnei problemai. Girdi, „nusikalsta­mumas yra sudėtingas reiškinys. Tačiau, ar yra sunkioms problemoms paprastų sprendimų? Ar padėtų prarajos tarp vargšų ir turčių sumažinimas? Ar padėtų mokesčių sumažinimas ir imigracijos ribojimas? Ar būtų geriau dar suma­žinti viešąsias išlaidas ar, priešingai, jas padidinti? Pavojus tas, kad visi mato tik juoda arba balta. Arba kairiųjų politika kalta, arba dešiniųjų. Vadinasi, mums reikia arba daugiau kairės, arba daugiau dešinės. riaušininkų elgesys kiekvie­nu atveju smerktinas. Tačiau tam, kad suprastume žmones, turime matyti visą diapazoną, ne tik teikti iš anksto paruoštus atsakymus.“

    Lengva pasakyti, kad riaušes šioje turtingoje šalyje – kažkada buvusioje pasaulinės reikšmės imperijoje – su­rengė saujelė imigrantų. Sukiršinti juos nėra sunku, pakanka paskleistų gandų apie kažkokio jų aktyvisto nužudymą. Policijos nemėgsta visur, bet, kaip rašo vokiečių „Frankfurter rundschau“, kuo didesnė valdžios ir žemutinių visuome­nės sluoksnių atskirtis, tuo policijos dar­bas labiau bevaisis, nors ant jos „kariami visi šunys“.

    Gaisrininkai darbuojasi Londono Klephemo rajone (2011 m. rugpjūčio 9 d.) tvarkydami riaušių padarinius. Anglai paskubomis susitvarkė, tačiau baiminasi naujų smurto protrūkių. Reikalaujama policijos labiau ginti miestiečius po to, kai tris dienas trukusios riaušės paliko pėdsakų visame Londone ir keliuose kituose miestuose: apiplėštos parduotuvės, apgadintos mašinos ir sudeginti pastatai. (AP/Elizabeth Dalziel/SCANPIX SWEDEN nuotrauka)

    Kai 1981 m. balandžio 11-ąją Brikstone įvyko vadinamasis „kruvina­sis šeštadienis“ (tuomet maždaug 5000 žmonių sukeltos riaušės tęsėsi tris dienas ir jos taip pat kilo dėl paauglio Michaelo Bailey nužudymo), protestuotojų skai­čius dukart viršijo policininkų būrius. Per 30 metų Londonas nepadarė nieko, kad socialinė atskirtis sumažėtų, pažymi „The Guardian“. Maža to: nedarbo lygis tarp jaunimo nuo 16 metų išaugo iki 20 proc. Tarp juodaodžių ir išeivių iš Azijos šalių jis dar didesnis. Britanijos vyriausybė neigia, kad būtent dėl to kilo neramumai. Jos manymu, kaip vaizdžiai rašė dienraštis „The Times“, „smurtas tapo į realybę perkeltas kompiuterinis žaidimas, kurio dalyviai nusprendė taip įdomiau praleisti nuobodžius didmiesčio vakarus“.

    Supaprastinti, žinoma, galima viską. Įaudrinti britai dabar patys ketina pa­dėti policijai įvesti tvarką, premjeras D. Cameronas, pasisakantis už vadinamąjį „nulinį pakantumą“ (kitaip sakant, jokio pakantumo smurtautojams) pritaria gyventojų reikalavimams įvesti kariuo­menę, kaip ilgus dešimtmečius buvo Olsteryje. Bet ar tai pažabos prievartą? Labiau tikėtina, kad ateina amžius, kai smurtas ir plėšikavimas tampa liga ir priklausomybe, turinčia gilias socialines šaknis. Tuo įsitikino Prancūzija, šiaip taip priimtais švietimo ir socialiniais įstatymais numalšinusi imigrantų pasi­piktinimus.

    Dabar ateina naujienos, kad smurto banga kyla kitoje „visuotinės gerovės šalyje“ – Švedijoje. Po rasistinio Anderso Behringo Breiviko išpuolio atsiranda vis daugiau įtampos Norvegijos visuomenėje.

    Lietuva kol kas rami. Po įvykių Londone Policijos departamentas išpla­tino raminantį pareiškimą, kad „šiandien tikrai nėra jokių objektyvių priežasčių ar prielaidų, jog Lietuvoje gali kilti panašaus pobūdžio neramumai“, tačiau jis susilaikė nuo išsamaus vertinimo, dėl ko kilo masinės riaušės įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose. Bet mes prisimename 2009 m. sausio 16-ąją, kai Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, vykęs profesinių sąjungų organizuotas mitingas prieš Vyriausybės padidintus mokesčius baigėsi didelėmis riaušė­mis. Per jas nukentėjo apie 30 žmonių, išdaužta dalis Seimo langų, apgadinti kai kurie aplinkiniai pastatai, bandyta įsiveržti į Seimą. Ar galime šiuos smurto proveržius vadinti stichiškais? Vargu. Jeigu jų organizavime ir nepastebėsime „penktosios kolonos“, radikalių grupių ar užsienio valstybių rankos, tai dar nereiškia, kad ta ranka nežarsto žarijų po valstybės pamatais.

  • ATGAL
    S. Kropas: rinkose matau labai daug spekuliacijų
    PIRMYN
    Kiek kainuoja rožinio gyvenimo iliuzija
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.