PREZIDENTĖS KADENCIJOS PUSIAUKELĖ | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • PREZIDENTĖS KADENCIJOS PUSIAUKELĖ

  • Institucijos: Prezidentūra
    Data: 2012-01-15
    Autorius: Kęstutis SALICKAS

    LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė. (D. G. Barysaitės (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.)

    2009 m. liepos 12 d. Dalia Grybauskaitė pradėjo eiti Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Prezidentės kadencijos pusiaukelė – gera proga apžvelgti ir įvertinti Prezidentės veiklą, jos iniciatyvas ir laimėjimus.

    Prezidentės teisės ir pareigos numatytos Konstitucijoje

    Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismai. Kiekvienos iš šių valdžios šakų funkcijos ir atsakomybės yra apibrėžtos Konstitucijoje. Respublikos Prezidentas didžiausius įgaliojimus turi užsienio politikos srityje – sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką, pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas ratifikuoti Seimui. Vyriausybės teikimu Prezidentas skiria ir atšaukia Lietuvos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų. Be to, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojimus ir atšaukiamuosius raštus, teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus.

    Svarbias funkcijas Lietuvos Prezidentas atlieka ir vidaus politikoje – Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką. Paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį, gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ar netgi tam tikrais atvejais gali paleisti Seimą. Prezidentas turi įstatymų leidybos Seime iniciatyvos teisę, taip pat teisę vetuoti Seimo priimtus įstatymus. Be to, Prezidentas yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, jis vadovauja Valstybės gynybos tarybai, suteikia aukščiausius karinius laipsnius, Seimui pritarus, skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą.

    Prezidentas turi svarbias galias teisminei valdžios šakai. Jis teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą, skiria apeliacinio, apygardų ir apylinkių teismo teisėjus ir pirmininkus. Teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras ir Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.

    Prezidentės veikla užsienio politikoje

    Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja NATO viršūnių susitikime Lisabonoje. (D. G. Barysaitės (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.)

    „Užsienio politika – tai vidaus politikos atspindys ir įrankis, ginantis Lietuvos interesus. <…> Taigi pereiname nuo formalios narystės tarptautinėse organizacijose, kaip NATO arba ES, prie realios narystės, realių rezultatų. <…> Vien tik pasidėti pliusiuką, kad esame NATO ar ES nariai, neužtenka. Mano politika užsienio srityje – nuo formalios prie realios narystės ir realios naudos“, – sakė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus po pirmųjų kadencijos metų. Iš šių Prezidentės žodžių galime suprasti, kad vidaus politika visgi yra svarbiau nei užsienio politika, kuri yra viso labo tik vidaus politikos atspindys, o ne du atskiri politiniai subjektai. Vis dėlto pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas didžiausius įgaliojimus turi būtent užsienio politikoje. Todėl apžvelgdami Prezidentės pirmosios kadencijos pusės veiklą pradėkime nuo užsienio politikos.

    Kadencijos pradžioje Prezidentė nemažai dėmesio skyrė šalies kaimynystės politikai – santykiams su Baltarusijos Respublika ir Rusijos Federacija atnaujinti ir plėtoti. Vienas pirmųjų Prezidentės žingsnių užsienio politikoje buvo oficialus pokalbis telefonu su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu. 2009 m. vasarą, netrukus po Prezidentės inauguracijos, Rusijos muitinė paskelbė „pieno“ karą Lietuvai dėl netinkamos kokybės į Rusijos Federaciją eksportuojamų pieno produktų ir neįsileido Lietuvos vežėjų į savo šalį. Lietuvos vežėjų eilėms prie Rusijos sienos ilgėjant, Prezidentė pralaužė aštuonerius metus trukusią ir Lietuvos–Rusijos diplomatinius santykius kausčiusią tylą, paskambino  Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui ir išreiškė pageidavimą, kad Lietuvos vežėjai neturėtų būti išskiriami iš kitų valstybių vežėjų dėl jiems taikomų griežtesnių reikalavimų ir patikros taisyklių. Pasak šalies vadovės, pokalbio metu prezidentas D. Medvedevas patikino, kad griežti reikalavimai išimtinai Lietuvai nebus taikomi. Abiejų šalių prezidentai pokalbio metu susitarė įpareigoti atitinkamas savo šalių žinybas aktyviau ir konstruktyviau spręsti atsiradusias problemas ir užtikrinti, kad panašių nesusipratimų ateityje būtų išvengta. Po šio skambučio ekonominio karo įtampa tarp Lietuvos vežėjų ir Rusijos muitinės pareigūnų pamažu blėso, o dar po kurio laiko Lietuvos vežėjai galėjo ir toliau eksportuoti pieno gaminius į Rusiją be jokių trukdžių. Kas žino, gal tai tebuvo Rusijos išbandymas naujajai Lietuvos Respublikos Prezidentei?

    Tai nebuvo vienintelis Prezidentės bandymas plėtoti dialogą su Rusijos Federacija pirmaisiais kadencijos metais. Antrasis bandymas – oficialus Lietuvos Respublikos Prezidentės kvietimas į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio jubiliejaus iškilmes. „Aš noriu žinoti, ar Lietuva svarbi mūsų kaimynams, aš noriu žinoti, ar Lietuvos nepriklausomybės 20-metis mūsų kaimynams yra svarbus“, – sakė D. Grybauskaitė, komentuodama savo sprendimą. Tačiau D. Medvedevas į Vilnių taip ir neatvyko, o atsiųstame sveikinime pakvietė Dalią Grybauskaitę su dvišaliu vizitu jai patogiu metu apsilankyti Rusijos Federacijoje. Atsisakymas kartu buvo ir atsakymas į Prezidentės užduotą klausimą, ar Lietuvos Nepriklausomybės 20-metis yra svarbus mūsų didžiajai kaimynei. Nepaisant šio atsakymo, Prezidentė visgi priėmė kvietimą atvykti į Rusiją ir pradėjo derinti būsimojo vizito, kuris, optimistiškai vertinant, galėjo įvykti dar 2010 m. rudenį, detales. Tas dvišalis vizitas į Maskvą kol kas taip ir neįvyko, o pirmųjų prezidentavimo metinių proga surengtoje spaudos konferencijoje, kalbėdama apie bendravimą su Rusijos prezidentu, D. Grybauskaitė  pareiškė: „Dabartinėm komunikacijos priemonėm, kai galima bendrauti tiesiogiai įvairiomis formomis ir pasikalbėti kitaip, manau, kad vizitai truputį yra archajiški, jie nebūtini tam, kad palaikytum santykius arba juos tobulintum“. Prezidentės iniciatyva „perkrauti“ santykius su Rusijos Federacija ir plėtoti bendradarbiavimą su didžiąja Lietuvos kaimyne patyrė nesėkmę.

    Kita Prezidentės iniciatyva užsienio politikoje – pokyčiai santykiuose su kita Lietuvos kaimyne Baltarusijos Respublika. Paskutinį kartą Aliaksandras Lukašenka buvo atvykęs į Lietuvą susitikti su tuomečiu Prezidentu Valdu Adamkumi 1998 m. Dešimtmetį autoritarinis Baltarusijos prezidentas buvo nepageidaujamas Europos Sąjungos teritorijoje, o ši sankcija buvo atšaukta tik 2009 m. Tuo A. Lukašenka suskubo pasinaudoti ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos pramoninkų konfederacijos kvietimu atvyko į Vilniuje vykstančią parodą „Belarus Expo“. Tai nebuvo tik reprezentacinis vizitas dėl parodos – A. Lukašenką prezidentūroje priėmė Dalia Grybauskaitė. Susitikimo metu aptartos Lietuvos ir Baltarusijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo galimybės, žmogaus teisių padėtis ir demokratijos plėtra Baltarusijoje, apsikeista nuomonėmis dėl glaudesnio šalių teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo. Tuomet Prezidentė teigė: „Šis susitikimas gali būti geros kaimynystės su Baltarusija pradžia, galinčia peraugti į glaudesnius ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo santykius.“ Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimas tęsėsi – Dalia Grybauskaitė pakvietė Aliaksandrą Lukašenką į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio jubiliejų, tačiau šį kartą jis atsisakė dalyvauti.

    Tai nebuvo paskutinis Lietuvos ir Baltarusijos prezidentų bandymas plėtoti dvišalius kaimyninius santykius. 2010 m. spalio 20 d. Lietuvos Prezidentė nuvyko oficialaus vizito į Minską aptarti regioninį šalių bendradarbiavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje, energetikos ir transporto srityse. Vizito metu buvo pasirašytas dvišalis susitarimas dėl palengvinto sienos kirtimo režimo, kuris pagerina keliavimo sąlygas 50 km zonoje abipus sienos gyvenantiems Lietuvos ir Baltarusijos gyventojams. Vienas svarbiausių aptartų dalykų buvo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo klausimas, ypač per prezidento rinkimus, kurie turėjo vykti gruodžio mėnesį Baltarusijoje. „Lietuva yra pasirengusi padėti Baltarusijai ginti jos interesus Europoje tiek, kiek pati Baltarusija to norės. Norime padėti Baltarusijai būti atviresnei Europai“, – tada pabrėžė Lietuvos Respublikos Prezidentė. Susitikimo metu Prezidentė gavo A. Lukašenkos patikinimą, kad prezidento rinkimai Baltarusijoje bus laisvi ir demokratiški. „Baltarusijos prezidentas yra pasirengęs registruoti tiek kandidatų, kiek juridiškai bus įmanoma. Būti atviras stebėtojams ir leisti stebėti rinkimus atvirai ir iš arti. Bet kas, ne tik ES, bet ir NVS, taip pat individualūs stebėtojai bus įleisti į šalį ir galės stebėti rinkimus“, – apie A. Lukašenkos pažadus pasakojo Lietuvos Prezidentė, lankydamasi Baltarusijoje.

    Įvykiai po Prezidento rinkimų Baltarusijoje, kai valdžia išvaikė prieš rinkimų rezultatų klastojimą protestuojančius baltarusius, parodė, kad A. Lukašenka nebuvo nuoširdus ir demokratinio valdymo kaimyninėje šalyje dar teks palaukti. D. Grybauskaitės iniciatyva pradėti gerą kaimynystę su Baltarusija tuo ir pasibaigė. Po nedemokratinių prezidento rinkimų Europos Sąjunga ir vėl įvedė sankcijas Baltarusijos valdžios pareigūnams. Taigi belieka laukti, kol Baltarusijos pilietinė visuomenė pakeis susidariusią politinę situaciją šalyje, nes Lietuvos Prezidentės parodyti geranoriškumo gestai A. Lukašenkai lyg ir nereikalingi.

    Tačiau toli gražu ne visos Prezidentės iniciatyvos užsienio politikoje buvo nesėkmingos. Tarp svarbiausiųjų nuveiktų darbų būtų galima paminėti Lietuvos Prezidentės iniciatyvą 2010 m. lapkričio 19 d. NATO viršūnių susitikime patvirtintoje koncepcijoje numatyti Baltijos šalių gynybos planus. „Tai labai svarbus susitikimas Lietuvai. Naujoje NATO koncepcijoje įtvirtinami principai, kurie daugeliui metų į priekį suteiks Lietuvai realias saugumo garantijas, paremtas konkrečiais apginamumo planais“, – teigė Dalia Grybauskaitė.

     Dėl Prezidentės veiklos Europos Vadovų Taryboje Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai pritarė Lietuvos siūlymui į Vadovų Tarybos išvadas įtraukti nuostatą, kuria įsipareigojama iki 2015 m. panaikinti ES regionų energetinę izoliaciją. Tai itin svarbus sprendimas Lietuvai, nes elektros ir gamtinių dujų  jungčių plėtra Baltijos jūros regione tapo ES prioritetu. Vadovų Tarybos išvadose taip pat atsižvelgta į kitą Lietuvos siūlymą, kad ES kaimyninės šalys būtų įtrauktos į branduolinės saugos užtikrinimo procesą. Europos Sąjunga sieks įvertinti, kaip visose atominėse elektrinėse jos kaimynystėje, taip pat ir Astrave bei Kaliningrade planuojamose statyti AE yra taikomi griežti tarptautiniai saugos reikalavimai tiek technologijoms, tiek personalui, statybinėms konstrukcijoms ir priežiūrai.

    Prezidentės vizitų į Kazachstaną rezultatas tapo akivaizdus per mėnesį nuo įvykusio vizito – į Lietuvą atvyko šaudyklinis traukinys „Saulė“, kuriuo kroviniai iš Kinijos pasieks Vakarų Europos šalis greičiau nei  jūrų keliu. Vizito į Ukrainą metu aptartos priemonės gerinti Baltijos ir Juodosios jūros regionus jungiančio šaudyklinio traukinio „Vikingas“ efektyvumą, pasirašytas memorandumas dėl šių priemonių įgyvendinimo.

     Prezidentės parodytos santykių su kaimyninėmis valstybėms plėtojimo ir kitos iniciatyvos įtikina, kad užsienio politika Prezidentei yra svarbi veiklos sritis, nors ir akivaizdžiai nusileidžia vidaus politikos iniciatyvoms ir aktyvumui. Tiesiog pasikeitė vykdomos užsienio politikos pobūdis. Nuo ankščiau vertybėmis grįstos politikos pereinama prie pragmatinės politikos.

    Prezidentės veikla vidaus politikoje

    Prezidentė susitinka su Vyriausybės nariais. (D. G. Barysaitės (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.)

    Pirmieji Lietuvos Prezidentės žingsniai vidaus politikoje buvo simboliniai – Prezidentė priėmė Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir pavedė Vyriausybei laikinai eiti pareigas. Už kelių dienų Prezidentė pasirašė dekretą, kuriuo paskyrė Andrių Kubilių Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku ir pavedė jam sudaryti naują Vyriausybę. Tuomet visuomenėje prasidėjo spėlionės, kiek iki tol buvusių ministrų griežtoji naujoji Prezidentė pakeis. Politikos apžvalgininkai, opozicijos politikai, tarytum „orakulai“, pranašavo lenktyniaudami, kuris daugiau ministrų „galvų nukapos“. Vis dėlto tvirtinant naująją Vyriausybę atsirado tik viena nauja pavardė – socialinės apsaugos ir darbo ministru tapo Donatas Jankauskas. Taigi daugumos „orakulų“ spėjimai, kad naujoji Prezidentė tarsi su šluota prašluos nemažai ministrų, nepasitvirtinimo. Tokia buvo Prezidentės ir Vyriausybės bendradarbiavimo pradžia. Pirmųjų prezidentavimo metų proga surengtoje spaudos konferencijoje, vertindama Vyriausybės darbą, Prezidentė pareiškė, kad dvi ministerijos galėtų geriau dirbti – tai Aplinkos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Kiek vėliau Prezidentė išsakė ir konkrečius šių ministerijų darbo trūkumus. „Žmonės visoje šalyje nepatenkinti atliekų tvarkymu, daugiabučių renovacijos procesu ir užsitęsusiu teritorijų planavimu. Tačiau per pusantrų metų Gedimino Kazlausko vadovaujamoje ministerijoje nė vienoje srityje konkrečių darbų nematyti“, – pabrėžė Prezidentė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikloje Prezidentės netenkino per lėtai vykdoma „Sodros“ reforma. Šiuos ministrų darbo trūkumus Prezidentė ne kartą išsakė tiek patiems ministrams, tiek Ministrui Pirmininkui, tačiau ministrų atstatydinti nereikalavo. Kitaip buvo su užsienio reikalų ministru, dėl kurio veiklos Prezidentė 2010 m. sausį pareiškė nepasitikėjimą ir paprašė pradėti ministro atstatydinimo procedūrą. Vygaudas Ušackas dėl Vyriausybės darbo tęstinumo sutiko atsistatydinti. Jį netrukus pakeitė Audronius Ažubalis. Kiek vėliau Prezidentė kategoriška buvo ir dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio, kuris, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuomone, supainiojo viešus ir privačius interesus. „D. Kreivys turi priimti politinį sprendimą ir atsistatydinti. Jis yra politiškai susikompromitavęs ir politiškai kompromituoja visą Vyriausybę, taip pat premjerą Andrių Kubilių“, – teigė Dalia Grybauskaitė. Po nepalankaus VTEK nutarimo ūkio ministras irgi priėmė politinį sprendimą ir atsistatydino.

    Darnus Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės darbas ypač atsispindi ir įstatymų leidybos srityje. Prezidentė itin aktyviai naudojosi Konstitucijos jai suteikta įstatymų leidybos Seime iniciatyvos teise. Per pirmąją kadencijos pusę prezidentūra inicijavo ir parengė 121 teisės akto pakeitimą, iš jų 116 jau yra įgyvendinami. Dar 24 Seimo priimtus įstatymus Prezidentė grąžino Seimui svarstyti, pakartotinai pateikdama Seimui konkrečių pasiūlymų, kaip patobulinti teisės aktus. Absoliučią daugumą Prezidentės pateiktų įstatymų projektų ir pasiūlymų Seimas priėmė. Prie svarbiausių Prezidentės pateiktų įstatymo projektų būtų galima priskirti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimus, kuriais nuo 2012 m. uždrausta juridiniams asmenims finansuoti politines partijas. „Rinkimuose turi varžytis politikai ir jų idėjos, o ne už jų stovinčių interesų grupių pinigai. Šiuo metu Lietuvos politiniame gyvenime dominuoja konkurencija pinigais, tai jau ne tik politinės korupcijos, bet ir pavojaus demokratijai ir valstybės saugumui klausimas“, – pabrėžė Prezidentė.

    Prezidentė pateikė keletą įstatymų projektų, kuriais siekiama efektyviau kovoti su korupcija. Priėmus Baudžiamojo kodekso pataisas, pailginti senaties terminai korupciniams ir labai sunkiems nusikaltimams, išteisintas išplėstinis turto konfiskavimas, stebimi ir tiriami neteisėto praturtėjimo atvejai, penkis kartus padidintos baudos už ekonominius, finansinius ir kitus kriminalinius nusikaltimus. Įstatymų pakeitimais nustatytos visų lygių VSD, STT ir Prokuratūros vadovų kadencijos, įteisinta sveikatos įstaigų vadovų kaita.

    Prezidentės iniciatyva pateiktos ir Seimo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis peržiūrėta ir su tarptautinės teisės normomis suderinta nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų samprata, išplėstas asmenų, kurie galės būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už šiuos nusikaltimus, ratas ir jų baudžiamosios atsakomybės ribos. Prezidentės teigimu, „pašalinus įstatymų spragas, paspartės visuomenei ypač svarbių, tokių kaip Sausio 13-osios, Medininkų, ir kitų sudėtingų bylų tyrimai“.

    Neabejotina, kad didžiausi Prezidentės nuopelnai yra įstatymų leidybos srityje. Sunku būtų ir išvardyti visus įstatymų pakeitimus ir Prezidentės iniciatyvas, kurių ji ėmėsi tobulindama Lietuvos įstatymus. Darni Prezidentės ir Vyriausybės, o kartu ir Seimo veikla užtikrino sklandų Prezidentės pateiktų įstatymų pakeitimų priėmimą ir įgyvendinimą. Prezidentės ir Seimo bendradarbiavimas įstatymų leidybos srityje buvo abipusis. Prezidentė nepiktnaudžiavo jai suteikta veto teise. Pirmąją kadencijos pusę ji pasirašė daugiau kaip tūkstantį Seimo priimtų įstatymų, svarstyti pakartotinai grąžindama tik 24.

  • ATGAL
    Europos saugumas ir bendradarbiavimas aptartas Vilniuje
    PIRMYN
    Amerikiečius domina galimybės dalyvauti naujo uosto statybose Lietuvoje
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.