Prieškario vyriausybės: sunkūs išbandymai laisve | Apžvalga

Įžvalgos

  • Prieškario vyriausybės: sunkūs išbandymai laisve

  • Data: 2016-03-30
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Lyginti prieškario ir dabartines Lietuvos vyriausybes gali tik žmogus, nesuvokiantis istorinio konteksto. Kita vertus, ir anuomet, ir šiais laikais geopolitinė situacija sudėtinga, tad vertinti, teisti arba liaupsinti Lietuvos lyderius ir jų komandas irgi yra sunku. Tad kai perskaičiau, kad kažkoks prieškarinis veikėjas tuometines Lietuvos vyriausybes pavadino „lepšiškomis“, ne juokais susirūpinau argumentais…

    Lygiai prieš dvejus metus viename solidžiame portale paskelbiau straipsnį, kurio pavadinimas buvo provokuojantis: „Ar ikikarinės Lietuvos vyriausybės buvo lepšės?“ O jį pradėjau nuo to, kad, perskaitęs vyresniosios kartos istorikės Vandos Kašauskienės knygą „Istorijos spąstuose. Justo Paleckio gyvenimo ir veiklos bruožai, 1899–1980“, pasakojau, kaip mus, augesnius Lietuvos radijo ir televizijos vyrus, surinko padėti iš vadinamųjų Muravjovo-Koriko rūmų (dabar Prezidentūra) nešti sunkų ąžuolinį velionio karstą. Jame buvo žurnalisto ir sovietinio veikėjo Justo Paleckio kūnas. Žmogaus išties būta augaloto, o čia dar karstas, tad aštuoni nuolat besikeičiantys nešikai linko po jo svoriu…

    Tada nenorėjau alegoriškai pasakyti, kad pirmasis Lietuvai primestas sovietinės valdžios atstovas buvo ypač svarbus politikos sunkiasvoris ar visa tauta linko nuo Ministrų Tarybos pirmininko, vėliau – LSSR Prezidiumo pirmininko svorio, kaip ir neverta buvo oponuoti gerbiamai istorikei dėl per visą knygą išsidriekusių simpatijų J. Paleckiui. Svarbiau ne jo kolaboravimo mastai, o tas fonas, kuriame brendo komunistiniai įsitikinimai ir istorijos vėtrų blaškomos egzistavo Lietuvos vyriausybės – iki pat lemtingosios 1940-ųjų birželio 15-osios.

    Statistika dar nieko nesako…

    Per 22 metus, nuo 1918 m. vasario 16-osios iki pirmosios sovietinės okupacijos, 16 ministrų pirmininkų buvo sudarę 21 kabinetą (skaičius 16 kartojasi: prieš 26 metus atkūrę Nepriklausomybę turėjome 16 ministrų kabinetų). Trumpiausiai išsilaikė Prano Dovydaičio vadovaujamas IV ministrų kabinetas – vos mėnesį ir pirmasis – Augustino Valdemaro – tik 45 dienas. Gi ilgiausiai – net 9 metus (1929–1938 m.) – ministrams per keletą kadencijų vadovavo Juozas Tūbelis. Bet ši statistika nieko nereiškia, jeigu nepažvelgsime, kokiomis sąlygomis ir kokios tos vyriausybės buvo.

    Ko gero, sunkiausias periodas atiteko 21-osios vyriausybės vadovui Antanui Merkiui, išbuvusiam šiame poste vos pusmetį iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Tuomet Suomija ryžtingai pasipriešino Maskvai, o Lietuva be jokio pasipriešinimo 1940-ųjų rudenį įsileido sovietų karinius dalinius ir taip prarado neutralios valstybės statusą. Beveik po metų visos Baltijos šalys „savo noru“ įėjo į SSRS sudėtį, ir jose suspindo kolaborantų atvežta Stalino saulė…

    Nors, kaip minėjau, pirmasis A. Valdemaro ministrų kabinetas išsilaikė labai trumpai, tačiau toji vyriausybė pačiu pirmuoju ministro pirmininko įsakymu pradėjo kurti šalies reguliariąsias karines pajėgas: 1918 m. lapkričio 23 d. įsteigta Apsaugos Taryba. Pirmasis kariuomenės krikštas – 1918–1920 m. mūšiuose su rusų bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Iš jų atiteko ir pirmoji ginkluotė.

    1926 m. gruodį perversmo keliu (kai kurie istorikai teigia, kad tai buvo priverstinis tautininkų manevras, siekiant išvengti prokomunistinių jėgų įsigalėjimo) į valdžią beveik 14-ai metų atėjęs Antanas Smetona pakeitė 8 ministrų kabinetus. Tačiau didžiausius išbandymus kentė Jono Černiaus (1939 m. kovo 28 d. – lapkričio 21 d.) ir Antano Merkio (1939 m. lapkričio 21 d. – 1940 m. birželio 15 d.) vyriausybės, ypač po to, kai nacistinė Vokietija ir stalininė SSRS pasirašė Molotovo–Ribentropo paktą.

    Bet ir iki tol išbandymai Lietuvos vyriausybėms buvo nepakeliami. Nepaisant iki pat lemtingos ultimatyvios nakties iš birželio 14-os į 15-ą savo diktatoriška ranka valdžiusio prezidento A. Smetonos, kone visi paskutiniai ministrų kabinetai buvo testuojami lemtingų geopolitinių įvykių – lenkų užgrobtos Vilnijos, vokiečių pavergto Klaipėdos krašto, po Molotovo–Ribentropo pakto sekusių Rytų Europos pasidalijimų, atūžiančio karo grėsmės, sovietinės okupacijos ir pagaliau Žiemos karo tarp SSRS ir Suomijos. Šiame fone aptilo Vilniaus susigrąžinimo maršas…

    Kai buvo kurstomi laužai…

    Anksčiau santykiai su Lenkija buvo Lietuvos užsienio politikos kertinis akmuo. 1934 m. birželį užsienio reikalų ministru paskirtas Stasys Lozoraitis, kaip rašė istorikas Liudas Truska straipsnyje „Ilgas kelias į Vilnių“, spaudė prezidentą A. Smetoną normalizuoti santykius su Lenkija, nes draugystė su ja esą padės atsispirti prieš bendrus priešus – Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Bet visos viltys žlugo kartu su derybomis, kol galų gale 1938 m. kovo 11 d. susišaudant pasienyje su lenkų kontrabandininkais vienas jų žuvo, ir kovo 17 d. Varšuva Kaunui pateikė ultimatumą – be jokių sąlygų nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius. Po dviejų dienų vyriausybės posėdyje dauguma ministrų nutarė sutikti su ultimatumo sąlygomis, nes, pasak kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio (to meto prisiminimai aprašyti jo dviejų tomų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“), „Lietuvos kariuomenė viena prieš Lenkiją kariauti negali“. Buvo nutarta pasikeisti pasiuntiniais, sudaryti sąlygas susisiekimui ir ryšiams tarp dviejų valstybių. Daina „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir karingu šūkiu tapęs jos pavadinimas nublanko, o ši tautininkų nuolaida pasitarnavo kairiesiems, kurie jau seniai dairėsi į Sovietų Sąjungą, kuri, kaip galima manyti, savo ruožtu dar pakurstė ir taip žaižaruojantį Lietuvos ir Lenkijos santykių laužą.

    Tuo metu virš Lietuvos telkėsi nauji tamsūs debesys. 1938 m. kovo 25 d., kaip rašo V. Kašauskienė, Berlynas pareikalavo keisti Klaipėdos statuto prasmę, ir jau lapkričio 1 d. Lietuvos vyriausybė panaikino karo padėtį Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, vokiečių spaudos cenzūrą, leisdama spaudą įvežti iš Vokietijos, toleravo Seimelio rinkimus, kurie reiškė visišką vokiečių įsigalėjimą pajūryje. Ministras pirmininkas Vladas Mironas laikraštyje „Lietuvos aidas“ ramino, kad santykiai su Vokietija geri, o gandus apie Berlyno kėsinimąsi į Klaipėdą „skleidžia piktos valios žmonės“.

    1939 m. kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas įteikė Lietuvai ultimatumą – Klaipėdos kraštą perleisti Trečiajam reichui. Po 4 dienų pats Adolfas Hitleris iš Klaipėdos teatro balkono pasakė kalbą ir priėmė paradą. Profesorius Mykolas Romeris, kuris kone blaiviausiai vertino visus Lietuvai nenaudingus prieškarinius iššūkius, savo kelių dalių dienoraštyje ultimatumą laikė Lietuvos vyriausybių kapituliacija. Akivaizdu, kad Lietuva, 1918–1923 m. kariavusi su želigovskininkais, su bermontininkais, su bolševikais, pagaliau iš Antantės atsiėmusi Klaipėdos kraštą, paskui nuleido rankas ir pasidavė didžiųjų srovių tėkmei.

    Nebuvo iš ko rinktis…

    Tačiau rimčiausi išbandymai dar buvo priešaky. Rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Padrąsinta rugpjūčio 23 d. pasirašyto nusikalstamo pakto, Maskva pasiuntė Raudonąją armiją į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, taip rugsėjo 17 d. pradėdama „šių rajonų darbo žmonių išvaduojamąjį žygį“. Į Lietuvą plūstelėjo ir buvo čia internuota apie 14 tūkst. lenkų kavalerijos karininkų ir pėstininkų, taip pat apie 40 tūkst. civilių pabėgėlių. Lietuviai geranoriškai juos priėmė. Rugsėjo 19 d. Raudonoji armija užėmė Vilnių, kurį spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi perdavė Lietuvai. Tik tuomet Lietuvos kariuomenės būriai trankiu maršu galėjo grįžti į Lietuvos sostinę.

    Tai Lietuvai kainavo nepriklausomybę. J. Stalinas užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ciniškai pareiškė: „Imsit Vilnių ar neimsit, bet rusų įgulos į Lietuvą vis tiek bus įvestos“. Abu Antanai – paskutinis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys ir prezidentas Antanas Smetona – tik skėsčiojo rankomis: jie iš tiesų jau keletą metų neturėjo iš ko rinktis…

    Suomijos pavyzdys neįkvėpė

    Suomijos pavyzdys jų neužkrėtė. Juk tą patį rudenį, tomis pačiomis dienomis, tiksliau – spalio 11 d., Maskvoje įvyko Suomijos ir SSRS vyriausybių derybos. Jos buvo ultimatyvios, nes pagal Molotovo–Ribentropo paktą Suomija priklausė sovietų interesų zonai. J. Stalinas reikalavo, kad Helsinkis priimtų jo sąlygas, tačiau liko nieko nepešęs. Motyvuodamas Suomijos paskelbtu neutralitetu, Helsinkis atsisakė tenkinti sovietų reikalavimus įsileisti Raudonąją armiją į Leningradą supančius Karelijos rajonus. O Suomijos pasiūlyti maži sienos pakeitimai netenkino Sovietų Sąjungos. Suomiai paskelbė mobilizaciją ir kitų metų kovo 12 d. pergalingą karą baigė taikos sutartimi.

    Verta priminti, kad prasidėjus Žiemos karui, gruodžio 14 d. Tautų Sąjunga dėl SSRS agresijos priėmė rezoliuciją pašalinti Sovietų Sąjungą iš Tautų Sąjungos. Iš 40 Tautų Sąjungos narių už šią rezoliuciją balsavo 31. Susilaikė Norvegija, Švedija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Kinija ir jau faktiškai pusiau sovietų okupuotos Lietuva, Latvija ir Estija. Lietuva dėl kažkokių ten suomių nedrįso pasipriešinti Maskvai.

    Okupacinė valdžia

    Taigi, praradusi nepriklausomybę, Lietuva turėjo sutikti su Maskvos diktatu. Birželio 17 d. Respublikos Prezidento pareigas einantis A. Merkys, klusniai vykdydamas Vladimiro Dekanozovo, į Vilnių atskridusio jau birželio 15-osios vakare, valią, pasirašė iš eilės du aktus. Pirmuoju aktu jis J. Paleckį paskyrė ministru pirmininku ir jam pavedė sudaryti naują Ministrų Tarybą, o kitu – patvirtino Ministrų Tarybą, kuri jau buvo sudaryta iš anksto.

    Taip buvo suformuota vadinamoji Liaudies vyriausybė. Į šią Liaudies vyriausybę įėjo: ministras pirmininkas – Justas Paleckis, ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras – Vincas Krėvė-Mickevičius, krašto apsaugos ministras – Vincas Vitkauskas, teisingumo ministras – Povilas Pakarklis, finansų ministras – Ernestas Galvanauskas, žemės ūkio ministras – Matas Mickis, sveikatos apsaugos ministras – Leonas Koganas, švietimo ministras – Antanas Venclova, vidaus reikalų ministras – Mečislovas Gedvilas. Valstybės saugumo departamento direktoriumi tapo ką tik iš kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus, vėliau tapęs okupacinės valdžios pagrindiniu šulu.

    Istorija perspėja: priešintis būtina

    Amžinas klausimas: kodėl Lietuva nesipriešino? Kaip rašėme pernai birželį straipsnyje „Juodasis 1940-ųjų birželis: galėjome priešintis dvi savaites“, karo istorikas Stasys Knezys savo tyrime „Lietuvos kariuomenės naikinimas“ pabrėžė, kad prezidentas A. Smetona žinojo, jog Baltarusijoje prie Lietuvos sienos sutelkta didelė sovietinės kariuomenės grupuotė, kuri yra pasirengusi puolimui. Kariuomenės štabo II (žvalgybos ir kontržvalgybos) skyriaus viršininkas generolas Kostas Dulksnys buvo apie tai išsamiai informavęs A. Smetoną. Tad ir Maskvos ultimatumas prezidentui neturėjo būti netikėtas. Prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, privalėjo pasirūpinti, kad kariuomenėje būtų paskelbta kovinė parengtis. Bet Raudonosios armijos invazijos į Lietuvą dienos – birželio 15-osios – popietę mūsų karininkai ir kareiviai tik nustebę žvelgė į Lietuvos keliais žygiuojančias apdulkėjusias sovietinės armijos kolonas.

    Taigi, kodėl nesipriešinome?

    Klaipėdos universiteto istorikas Vytautas Jakubauskas, nagrinėjęs Lietuvos karinius pajėgumus tarpukariu, pastebi, kad 1940 m. mūsų šalis turėjo visas sąlygas priešintis agresoriui, tam netrūko nei gyvosios jėgos, nei ginklų, nei veikimo planų, nei amunicijos. Prieš pat okupaciją Lietuva turėjo apie 200 tūkst. parengtų atsargos karių, o su reguliariosiomis pajėgomis ir šauliais gyvosios jėgos rezervas siekė beveik ketvirtį milijono vyrų. Santykinai, atsižvelgiant į valstybių gyventojų skaičių ginkluotės kiekiui, Lietuva nenusileido kitoms tuo metu į karą įsitraukusioms valstybėms.

    Istorijos rato atgal nepasuksi. Šiandien galima tik apgailestauti, kad visa ši jėga bent pradiniu etapu nebuvo panaudota krašto gynybai. Šiandien tai istorija, svarstymas „kas būtų, jeigu būtų“. Tačiau ta istorija perspėja – ir baisia kaina: per 50 metų trukusią sovietinę okupaciją Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlęs atšiauraus klimato. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių okupantai nužudė Lietuvoje. Bėgdami nuo komunistų teroro, iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

    ***

    Bet lengva teisti prieškarines vyriausybes, lyginant jas su 16-ka dabartinių, valdžiusių ir valdančių po nepriklausomybės atkūrimo. Tiesą sakant, iššūkių netrūksta ir šiandien. Rusija vėl demonstruoja karinius raumenis, pasaulis konfliktuoja su Maskva, įtampa nuo pabėgėlių dūstančioje Europoje ir regione auga. Kam atiteks dar vienas išbandymų kryžius?

  • ATGAL
    Ukrainos reformos stringa, bet dar nežlugo
    PIRMYN
    Trečiasis pasaulinis karas: ar pagrįstos pranašystės?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.