Problemiškas Turkijos kelias į ES | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Problemiškas Turkijos kelias į ES

  • Data: 2014-08-04
    Autorius: Jonas Švagžlys

    Vaidos Stundytės nuotrauka

    Turkija narystės Europos Sąjungoje siekia jau nuo 1963 m. , kai Ankaros susitarimu buvo sudaryta ES – Turkijos asociacijos sutartis. Oficialią narystės ES paraišką Turkija pateikė 1987 m., 1995 m. tarp ES ir Turkijos buvo sudaryta muitų sąjunga. 1999 m. Turkijai suteiktas valstybės kandidatės statusas, o 2005 m. pradėtos derybos dėl šalies narystės ES.

    Turkiją galima laikyti ilgiausiai narystės ES siekiančia šalimi. Tuo tarpu daugelio kitų šalių kelias į narystę ES trunka mažiau nei dešimtmetį. Tarkime, prašymą dėl narystės ES Lietuva pateikė 1995 m., 1999 m. buvo pakviesta pradėti derybas, o 2004 m. Lietuva jau buvo priimta į ES. Lėtą Turkijos ES procesą lemia įvairūs veiksniai – geografinė padėtis, kultūriniai skirtumai, ekonomikos išsivystymo lygis, žmogaus teisių Turkijoje padėtis ir t.t.

    Turkijos galimybės tapti ES nare vertinamos nevienareikšmiškai. Viena vertus, dėl savo geografinės padėties Turkija galėtų būti naudinga, ES plėtojant prekybinius ryšius su Artimųjų Rytų šalimis, o didelis Turkijos ekonominis potencialas būtų naudingas, ES kovojant dėl įtakos pasaulinėje ekonomikoje. Kita vertus, Turkijos narystė ES sulaukia nemažai neigiamų vertinimų. Pirmiausia, Turkija yra musulmoniška šalis, islamą išpažįsta beveik visi šios šalies gyventojai. Kadangi pagal gyventojų skaičių Turkija būtų antra valstybė ES (po Vokietijos), o ateityje, atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus augimo Turkijoje tendencijas, ji taptų pačia didžiausia ES šalimi, nuogąstaujama, kad tai gali lemti didelius kultūrinius pokyčius visoje ES, kurioje dauguma gyventojų išpažįsta krikščionybę. Svarbu ir tai, jog Turkija, vertinant pagal europinius standartus, yra ekonomiškai silpna šalis, todėl šaliai tapus ES nare, jai turėtų būti skiriama didžiulė ekonominė parama, be to, dar labiau padidėtų jau dabar didelė turkų imigracija į Vakarų Europos šalis.

    Straipsnyje mėginama apžvelgti, kokį poveikį ES sociokultūriniam kontekstui turėtų Turkijos priėmimas į šią bendriją. Siekiant įvertinti Turkijos priėmimo į ES poveikį bendrijos raidai, svarbu atsižvelgti į įvairius aspektus – imigracijos iššūkius Vakarų Europos visuomenei, islamo ir demokratijos santykį, Turkijos viduje vykstančius politinius procesus ir t.t.

    Religiniai skirtumai bei jų įtaka politikai

    Kaip jau minėta, Turkija yra musulmoniška šalis. Joje islamą išpažįsta maždaug 99 proc. gyventojų. Pažymėtina ir tai, jog Turkijos visuomenė yra kur kas religingesnė nei daugumos Europos šalių. Turkijoje religiją svarbia gyvenimo dalimi laiko apie 90 proc. gyventojų. Skirtinga įvairių kraštų religija bei jos svarba visuomenėje lėmė nevienodą šalių politinę, ekonominę bei socialinę raidą. Nors šiais laikais daugumoje šalių religijos vaidmuo yra mažesnis negu ankstesniais laikais, religija tebėra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių skirtingas pasaulio šalių politines bei socialines tendencijas. Tarkime, Skandinavijos šalyse, kuriose žmonės tikėjimui teikia nedidelę reikšmę, vykdoma liberali politika abortų, šeimos politikos klausimais. Tuo tarpu Lenkija, kurios dauguma gyventojų yra gana religingi, šiais klausimais yra kur kas konservatyvesnė.

    Pažymėtina, jog religinė tradicija turėjo didelę įtaką ES formavimuisi. Pavyzdžiui, ES kūrėjų Konrado Adenauerio, Roberto Schumano, Alcido de Gasperi vizijose ji buvo matoma būtent kaip krikščioniškų valstybių bendrija. Šių politikų įsitikinimu, silpstantis krikščionybės vaidmuo buvo esminė pasaulinių karų, totalitarinių režimų įsigalėjimo priežastis, ir, norėdamos ateityje išvengti tokių tragedijų, Europos šalys turėtų grįžti prie krikščioniškosios tradicijos. Tai, jog priėmimo atveju musulmoniška Turkija taptų didžiausia ES šalimi, vargu ar yra suderintina su ES kūrėjų puoselėta krikščioniškų šalių bendrijos vizija.

    Religija vaidina ypač didelį vaidmenį musulmoniškų kraštų politikoje. Pagal islamo tradicijas musulmoniškuose kraštuose nėra religinės bei pasaulietinės valdžios atskyrimo principo, tad jose religiniai lyderiai turi nepalyginamai didesnę įtaką politikai nei krikščionių dvasininkai krikščioniškose šalyse. Be to,  kai kurios islamo religinės nuostatos turi aiškų prieštaravimą šiuolaikinėms demokratinėms vertybėms, tarkime, ribojamos moterų teisės, taikomos itin griežtos fizinės bausmės už religinius nusižengimus – alkoholio vartojimą, atsivertimą į kitą tikėjimą, azartinius lošimus ir t.t.

    Religijos vaidmuo demokratizacijos procesams yra didelis. Įvairių tyrimų duomenimis demokratijos padėtis musulmoniškuose kraštuose prastesnė negu krikščioniškuose. Tik keletas musulmoniškų šalių priskiriamos demokratinių šalių grupei, daugumoje jų vyrauja hibridiniai (turintys tiek demokratijos, tiek autoritarizmo bruožų) arba autoritariniai režimai. Ypač gerai islamo reikšmę politinei sistemai parodo valstybių, turinčių panašią istoriją, pavyzdžiai. Buvusiose SSRS šalyse mažiausiai demokratiškos yra musulmoniškos Centrinės Azijos šalys bei musulmoniškas Azerbaidžanas. Pagal demokratijos lygį Turkija laikoma hibridinio režimo šalimi.

    Mustafa Kemalio Atatiurko, įvykdžiusio sekuliarizaciją bei kitas reikšmingas reformas Turkijoje, leidusias Turkijai tapti vakarietiškesne valstybe ir sudariusias prielaidas pradėti šalies integraciją į ES, skulptūros puošia bene kiekvieno Turkijos miesto aikštes (Vaidos Stundytės nuotrauka)

    Turkijos sekuliarizacija bei su ja susijusios problemos

    Nors religijos vaidmuo politikai yra išties svarbus, nagrinėjant Turkijos atvejį, svarbu atsižvelgti į daugumai musulmoniškų kraštų nebūdingą aiškų religijos atskyrimą nuo politikos.

    Pagal šalies konstituciją Turkija yra pasaulietinė valstybė, neturinti oficialios religijos. 1923 m., atėjus į valdžią Mustafai Kemaliui Atatiurkui, šalyje įvykdyta daugelis reformų – arabiška rašto sistema pakeista į lotynišką, sulygintos vyrų bei moterų teisės (Turkijoje moterims balsavimo teisė suteikta anksčiau nei Prancūzijoje, Ispanijoje ar Šveicarijoje), įvykdyta stipri šalies sekuliarizacija. Tokia politika leido Turkijai tapti vakarietiškesne valstybe, tai sudarė prielaidas pradėti šios šalies integraciją į ES.

    Vis dėlto šalies sekuliarizacija susijusi su rimtomis demokratijos problemomis. Šalies sekuliarumą užtikrina kariuomenė, kuri, iškilus islamizacijos grėsmei, turi teisę perimti valdžią. Tokia sistema sunkiai suderinama su demokratinių ES šalių santvarka.

    Nemažai problemų šalyje kyla dėl religijos suvaržymų. Pavyzdys – turkų studentės Leylos Sahin skundas Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) dėl šalyje galiojančio draudimo švietimo įstaigose moterims dėvėti galvos apdangalą, o vyrams – nešioti barzdas. Pareiškėjos teigimu, tokios taisyklės prieštarauja Europoje ginamai tikėjimo bei saviraiškos laisvei. Nors pareiškėjos skundą EŽTT atmetė, reikia atkreipti dėmesį į tai, jog vienas teismo argumentų buvo, kad šis ir panašūs draudimai Turkijoje yra reikalingi tam, kad šalį būtų galima apsaugoti nuo islamizacijos grėsmės. Šis atvejis atskleidžia sudėtingą Turkijos situaciją, sprendžiant religijos laisvės bei demokratijos klausimus – viena vertus, esama tvarka dažnai kertasi su tam tikromis žmogaus teisėmis bei laisvėmis, kita vertus, atsisakius tokios tvarkos, kyla grėsmė, jog šalyje gali prasidėti stipri islamizacija, kuri reikštų dar didesnius žmogaus teisių suvaržymus.

    Vertinant Turkijos politinę situaciją, svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog šalyje vis didesnį populiarumą įgyja konservatyvios musulmoniškos pakraipos politinės jėgos, siekiančios panaikinti daugelį šiuo metu vis dar galiojančių sekuliarumui užtikrinti skirtų apribojimų. Šalyje palyginti neseniai buvo panaikintas draudimas moterims aukštosiose mokyklose dėvėti galvos apdangalus. Dabartinė šalies vyriausybė, besivadovaujanti musulmoniškos moralės principais, siekia pakeisti Turkijos konstituciją, įsigaliojusią 1982 m., kuomet po karinio perversmo šalyje valdžią buvo perėmusi kariuomenė. Pažymėtina, jog musulmoniškos pakraipos politinės partijos didelį populiarumą šalyje buvo įgijusios jau anksčiau, tačiau jų įsigalėjimui trukdė griežti konstitucijos apribojimai islamistinėms partijoms bei jau minėtas kariuomenės vaidmuo politikoje.

    Problemos, susijusios su islamiškų politinių jėgų dalyvavimu politikoje, buvo nagrinėtos ir EŽTT. Tarkime, XX a. paskutiniame dešimtmetyje radikali islamistinė „Refah“ partija sulaukė didelio rinkėjų palaikymo, tapo viena didžiausių ir populiariausių partijų šalyje, netgi pateko į vyriausybės valdančiąją koaliciją. Tačiau jos valdymui pasipriešino kariuomenė, ir ši partija buvo pašalinta iš vyriausybės. Vėliau ši partija buvo uždrausta kaip prieštaraujanti sekuliarios visuomenės idėjai. Nesutikdami su tokiu sprendimu, šios partijos lyderiai kreipėsi į EŽTT, tačiau jų skundas buvo atmestas, atsižvelgiant į nedemokratines šios partijos nuostatas. Iš esmės, kaip ir L. Sahin atveju, EŽTT priėmė Turkijai palankų sprendimą būtent tam, kad šalyje būtų išlaikyti sekuliaristiniai nuostatai ir tokiu būdu būtų neleista radikalesniems musulmonams vykdyti islamizacijos šalyje.

    Taigi, nors oficialiai Turkija yra sekuliari valstybė ir, pažymėtina, vykdo kur kas griežtesnę religijos atskyrimo nuo valstybės valdymo politiką nei dauguma krikščioniškų šalių, šalyje yra populiarios islamo principais savo politiką grindžiančios partijos. Tai lemia savotišką politinę šalies situaciją: norint išlaikyti demokratiją, šalyje yra taikomi nedemokratiniai metodai – didelę įtaką politikai daro kariuomenė, uždraudžiamos pasaulietinėms idėjoms besipriešinančios partijos, įvedami įvairūs elgesio viešumoje apribojimai. Be to, šalyje mažėja įvairūs religinės raiškos apribojimai (pavyzdys – draudimo nešioti galvos apdangalus švietimo įstaigose atšaukimas), vis plačiau kalbama apie kariuomenės atskyrimo nuo politikos būtinybę, ir tai gali lemti, jog šalyje įsigalės islamo principais grindžiamą politiką skatinančios partijos, kas, tikėtina, gali reikšti moterų teisių apribojimą ir t.t.

    Dariaus Milieškos nuotrauka

    Turkijos priėmimo į ES galimybės bei poveikis ES politikai

    Siekdama tapti ES nare, Turkija yra įsipareigojusi vykdyti tam tikrus nustatytus reikalavimus: vykdyti teismų reformą, mažinti žmogaus teisių pažeidimų skaičių šalyje, rūpintis didesniu tikėjimo, saviraiškos laisvių bei lyčių lygybės principų užtikrinimu. Šalis taip pat yra įsipareigojusi normalizuoti santykius su Graikija bei Kipru.

    Šiuo atveju išryškėja iškeltų reikalavimų nesuderinamumo problema. Religijos bei saviraiškos laisvė ne visuomet suderintina, pavyzdžiui, su moterų teisių apsauga, kadangi pagal islamo principus vyrų bei moterų teisės nėra lygios. Kaip jau minėta, tam tikrų apribojimų atsisakymas gali reikšti didesnį radikalių islamistų įsigalėjimą politikoje, kas būtų didelis smūgis šalyje vykdomai lyčių lygybės politikai bei kitiems europietiškos politikos aspektams. Pažymėtina, jog proislamiška dabartinė Turkijos vyriausybė tam tikras savo reformas aškina būtent siekiu sukurti demokratiškesnę valstybę (argumentuodama religinės laisvės principu), nors tikrieji tikslai gali skirtis nuo oficialiai deklaruojamų.

    Vertinant ES situaciją po Turkijos priėmimo, labai svarbu paminėti, jog Turkija taps viena įtakingiausių jos narių. Europos parlamente bei daugelyje kitų institucijų valstybėms skiriamų mandatų skaičius yra proporcingas jų gyventojų skaičiui. Tarkime, daugiausiai gyventojų ES turinti Vokietija turi 99 narius EP. Tuo tarpu tokioms šalims kaip Malta bei Liuksemburgas tenka tik 6 vietos.

    Turkijos priėmimo į ES atveju jai neabejotinai tektų didelis vietų EP skaičius. 2012 m. Turkijoje gyveno beveik 80 mln. gyventojų. Be to, Turkijos gyventojų skaičius auga greičiau negu kitų ES šalių – kasmet po maždaug 1,2 proc. Tuo tarpu Vokietijoje dėl mažo gimstamumo gyventojų skaičius yra pastovus ar net mažėjantis. Todėl iki to meto, kai Turkija galėtų tapti ES nare, ji taptų didžiausia ES šalimi ir jai tektų didžiausias vietų EP skaičius. Todėl Turkija Europos Sąjungoje įgytų labai didelę įtaką.

    Vertinant probleminį Turkijos priėmimo į ES aspektą, reikia atsižvelgti į jau anksčiau minėtas šalies sekuliarizacijos problemas. Nors Turkijos konstitucija riboja radikalių islamistinių partijų dalyvavimą politikoje, į EP šios partijos galėtų patekti be didesnių kliūčių. Kadangi pastaruoju metu pastebimas augantis religijos vaidmuo turkų visuomenėje, labai tikėtina, kad šios partijos rinkimuose į EP surinktų didelę dalį balsų. Tokių jėgų dalyvavimas EP galėtų reikšti skirtingą nuo ES politiką įvairiais socialiniais ir žmogaus teisių klausimais, skirtingus nei kitų ES šalių politikų siūlymus imigracijos iš musulmoniškų kraštų klausimais.

    Kita su Turkijos priėmimu į ES siejama problema yra turkų imigracija į Vakarų Europos šalis. Šaliai tapus ES nare, jos piliečiams yra sudaromos laisvesnės sąlygos išvykti dirbti bei gyventi į kitas ES šalis. Tai dažniausiai reiškia migracijos iš mažiau išsivysčiusių į labiau išsivysčiusias ES nares padidėjimą. Pavyzdžiui, Lietuvai įstojus į ES, labai padidėjo lietuvių imigracija į ES senbuves šalis.

    Imigracija iš musulmoniškų kraštų ES sukelia nemažai socialinių problemų. Nemaža dalis imigrantų sunkiai integruojasi į vakarietišką visuomenę, todėl kyla imigrantų nedarbo, nusikalstamumo problemos. Be to, imigrantų vaikai dažniausiai lieka gyventi naujoje šalyje ir tampa visateisiais jos piliečiais, tad musulmonai pamažu tampa reikšminga politine jėga kai kuriose ES šalyse arba bent jau atskiruose jų miestuose, provincijose. Kai kurie jų ima reikalauti didesnio dėmesio islamo tikėjimui, priešinasi krikščioniškoms Europos tradicijoms, pavyzdžiui, Briuselio miesto taryboje esančių musulmonų pastangomis užpernai atsisakyta miesto aikštėje įžiebti kalėdinę eglutę. Nors turkų integracija Vakarų šalyse yra kur kas sėkmingesnė negu kitų musulmonų, tarkime, pakistaniečių ar šiaurės afrikiečių, daugelis minėtų problemų liečia ir nemažą dalį turkų imigrantų. Dėl to yra tikėtina, jog, Turkijai tapus ES nare, tokios problemos dar labiau padidėtų.

    Perspektyvos?

    Taigi, akivaizdu, jog tarp Turkijos ir ES šalių egzistuoja dideli kultūriniai skirtumai, nulemti pirmiausia religinių skirtumų. Nors Turkija oficialiai yra sekuliari valstybė, jos gyventojai yra pakankamai konservatyvūs musulmonai bei yra linkę atsigręžti į tradicines islamiškas vertybes. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad proislamiškų pažiūrų politikai įgyja vis daugiau populiarumo, imamasi reformų, kuriomis būtų silpninama sekuliarizmo politika šalyje. Pažymėtina ir tai, jog šalyje vykdomi metodai prieš islamizaciją ne visuomet suderinami su demokratinių ES šalių praktika. Tarkime, ES šalims nebūdingas kariuomenės dalyvavimas politikoje.

    Itin svarbu yra tai, kad Turkija yra didelė šalis ir jos situacija narystės ES atveju turėtų didelę įtaką kitoms šalims, nes padidėtų turkų imigracija į kitas ES šalis, turkai, tarp jų ir radikalūs musulmonai, sudarytų didelę dalį EP narių ir taip galėtų daryti įtaką ES vykdomai politikai. Kita vertus, griežtas islamiškų partijų eliminavimas iš politikos irgi prieštarautų demokratijos nuostatoms, o demokratija yra viena pamatinių ES vertybių.

    Šios esminės priežastys verčia abejoti Turkijos narystės ES perspektyvomis. Nors ekonomiškai Turkija buvo ir yra svarbi ekonominė partnerė, ekonominis bendradarbiavimas įmanomas ir be Turkijos narystės ES, taip ir vykdant abiems pusėms naudingą ekonominę politiką, ir išvengiant ką tik minėtų socialinių problemų.

  • ATGAL
    Lietuva pakeliui į eurą
    PIRMYN
    Baltarusijos Laisvės dieną – iniciatyva už laisvę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.