Progresiniai mokesčiai – dėl progreso | Apžvalga

Įžvalgos

  • Progresiniai mokesčiai – dėl progreso

  • Data: 2011-05-25
    Autorius: Gytis ŽAKEVIČIUS

    Viena iš labiausiai eskaluojamų dabartinių ekonominių temų yra progresiniai mokesčiai. Žiniasklaidoje netrūksta ekspertų ir politikų, kurie drąsiai ir argumentuotai išsako savo poziciją, tačiau neretai „ekspertų“ nuomonės nesutampa. Tada kažkuri pozicija yra aprašoma itin kraštutiniškai, sutirštintomis spalvomis.

    Iš tiesų progresiniai mokesčiai nėra joks blogis, kuris slepiasi rūke ir prasmukęs pirkion iš vidaus sugriautų mūsų šalies ūkį. Kita vertus, ši mokesčių sistema nėra ir panacėja nuo ateities ekonominių recesijų. Galima teigti, kad progresniai mokesčiai gali paskatinti Lietuvos ekonominį augimą, tačiau netinkamai subalansuota progresinė mokesčių reforma gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

    (Danos Augulės piešinys)

    Mitai apie progresinius mokesčius

    Žiniasklaidoje pasirodė nemažai iškraipytų faktų apie progresinius mokesčius. Tuos mitus skleidžia „ekspertai“, suinteresuoti, kad ši reforma nebūtų įgyvendinta. Jie dažnai leidžiasi į kraštutinumus ir prognozuoja ekonomikos ciklus sau reikalinga linkme. Bene pats didžiausias mitas yra tai, kad Lietuvoje jau dabar yra progresiniai mokesčiai. Tokia iki šiol niekieno nežinota tezė remiasi tuo, kad gyventojų sumokamas gyventojų pajamų mokestis tiesiogiai priklauso nuo uždirbamų pajamų, t. y. kuo daugiau uždirbama, tuo daugiau sumokama ir gyventojų pajamų mokesčio. Iš esmės taip ir yra, tačiau čia mes kalbame apie absoliučius skaičius, t. y. sumokamą konkrečią sumą nuo atlyginimo. Tačiau, kai šnekama apie progresinius mokesčius, galvoje reikia turėti skirtingų dydžių ir proporcingai augančius gyventojų pajamų mokesčio tarifus. Gyventojų pajamų mokesčio tarifas Lietuvoje yra tik vienas – 15 %, todėl pati sistema vadinama proporcine. Tiesa, individualios veiklos pajamos turi tik 5 %, o pajamos iš paskirstyto pelno turi 20 % tarifus. Tačiau bet kokiu atveju gyventojų pajamų mokestis Lietuvoje nėra progresinis, nes šis mokesčio tarifas nesikeičia dėl augančių pajamų. Kitas argumentas, kuriuo stengiamasi įtikinti, kad Lietuvoje mokesčiai visgi yra progresiniai, tai neapmokestinamos pajamos. Šiuo metu neapmokestinamasis pajamų dydis siekia 470 Lt. Piliečiams, kurie gauna minimalų atlyginimą, t. y. 800 Lt per mėnesį, gyventojų pajamų mokesčiu yra amokestinamos tik 330 Lt (iš 800 atimkime 470)  pajamos. Didėjant gaunamoms pajamoms – mažėja neapmokestinamasis pajamų dydis. Šis dydis yra apskaičiuojamas pagal formulę: neapmokestinamasis pajamų dydis = 470 – 0,2 *(pajamos – 800). Pavyzdžiui, jei uždirbama 2000 Lt per mėnesį, neapmokestinamasis pajamų dydis siekia 230 Lt (470 – 0,2*( 2000 – 800)). Pagal šią formulę, jei uždirbama 3 150 Lt ir daugiau per mėnesį, neapmokestinamasis pajamų dydis yra lygus nuliui, t. y. visos pajamos apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Tačiau vėlgi tai ne progresinių mokesčių sistema, nes mokesčio tarifas išlieka nepajudinamas  –15 % .

    Kitas plačiai išsikerojęs mitas, kad progresiniai mokesčiai sužlugdytų investicijas iš užsienio. Šis argumentas remiasi tuo, kad įvedus progresinius mokesčius, padidėtų mokestinė našta ir tai atbaidytų užsienio kompanijas. Toks argumentas labai paviršutiniškas, nes investuotojas, atvykdamas į svetimą šalį, iš anksto nusistato darbo užmokesčio fondą. Supaprastinkime situaciją: tarkime, užsienio kompanija pasiruošusi vienam savo darbuotojui „ant popieriaus“ mokėti 3 000 Lt per mėnesį. Tad koks gi yra skirtumas užsienio darbdaviui, ar jo darbuotojas „į rankas gaus“  2550 Lt ir sumokės  450 Lt gyventojų pajamų mokesčio, ar tas pats darbuotojas tarkim „ į rankas“ gaus 2000 Lt ir gyventojų pajamų mokesčio sumokės 1000 Lt. Darbdaviui ir vienu, ir kitu atveju darbuotojo išlaikymas per mėnesį kainuotų 3000 Lt. Tad pajamų mokestis neturi visiškai jokios įtakos apsisprendimui investuoti ar neinvestuoti Lietuvoje.

    Kiti mitai apie progresinius mokesčius yra tokie, kad tai padidintų emigraciją iš Lietuvos, sumažintų darbo jėgos efektyvumą, padidinų socialinę atskirtį ar nepadėtų surinkti daugiau lėšų į valstybės biudžetą. Tokie teiginiai atrodo keisti jau vien dėl to, kad tie patys „ekspertai“ tik kritikuoja, tačiau nepateikia jokių konkrečių pasiūlymų, kuriuos analizuojant, galima būtų daryti skaičiais pagrįstas išvadas. Prie šių mitų dar bus sugrįžta po to, kai pateiksime savo pasiūlymą dėl progresinių mokesčių. Kiekvienas mokesčių politikos instrumentas gali atnešti didžiulę naudą, tačiau netinkamai sureguliuotas, jis bus daugiau žalingas nei naudingas.

    Kaip galėtų atrodyti progresiniai mokesčiai

    Kiekvienas veiksmas makroekonomikoje susilaukia didelio atoveiksmio ir pasekmių kituose sektoriuose. Todėl čia galioja auksinė trijų pakopų a taisyklė. Pirmoje pakopoje reikia aiškiai įvardyti, ko mes siekiame įvesdami progresinius mokesčius. Tikslų čia galima prigalvoti daug, tačiau iš esmės yra dvi kryptys. Arba mes norime į valstybės biudžetą pritraukti daugiau lėšų, apkraudami gyventojus dar didesniais mokesčiais, arba mes norime taip subalansuoti šią mokesčių reformą, kad suaktyvėtų ir atsigautų vidaus rinka. Tikslas yra aiškus – reikia išjudinti vidaus vartojimą, kad atsirastų daugiau darbo vietų ir kad padaugėtų investicijų iš užsienio.

    Antroje pakopoje, kai reformos tikslas jau nustatytas, reikia įvertinti esamą padėtį ir įvardyti, kaip progresiniai mokesčiai prisidės prie tikslų įgyvendinamo. Vidaus rinka suaktyvėja tuomet, kai žmonės pradeda daugiau vartoti. Didesnis vartojimas sukuria daugiau darbo vietų, nes verslas nebespėja tenkinti išaugusio prekių ir paslaugų poreikio. Tačiau esminis klausimas yra, kaip pakelti tą vidinį vartojimą. Padėtis čia labai paprasta – kuo žmogus daugiau uždirba, tuo daugiau įsigyja prekių ir paslaugų, nes išauga jo poreikiai. Dirbtinai sukelti visiems atlyginums yra neįmanoma, tačiau galima sumažinti gyventojų pajamų mokestį, kad pajamos po mokesčių, kurios ir yra skiriamos vartojimui, išaugtų. Vienas žinomas Vokietijos makroekonomikos profesorius Peter Oberender yra pasakęs, kad sotus žmogus, turėdamas savo šaldytuve dešimt porcijų šaltibarščių, nėra laimingesnis už sotų žmogų, kuris šaldytuve laiko tik dvi porcijas šaltibarščių. Šios tezės esmė yra labai paprasta, kad visų individų poreikų riba yra daugmaž vienoda. Kai pagrindiniai poreikiai (pvz., alkis) yra patenkinti, vartojimas daugiau nebeauga, nes tai nesuteikia jokio malonumo. Kai pirkti barščius nebėra poreikio, atsiranda poreikis pirkti  liukso prekes – sportinius automobilius, vilas, jachtas ir t. t. Tačiau nupirktas sportinis automobilis neatstoja 10 000 t barščių vidinio vartojimo kontekste. Todėl yra akivaizdu, kad vidinį vartojimą galima išjudinti mažinant mokestinę naštą mažiau uždirbantiems žmonėms, taip suteikiant jiems daugiau pajamų vartoti daugiau uždirbančių sąskaita. Tokį metodą anksčiau taikė istorinė lietuvių asmenybė Tadas Blinda, kai atėmęs iš turtingų viską atiduodavo vargšams. Neabejotinai tai stipriai prisidėdavo prie vidaus vartojimo išaugimo.

    Trečioje pakopoje, kai tikslai nustatyti ir padėtis įvardyta, galima imtis konkrečių žingsnių progresinių mokesčių projektui įgyvendinti. Pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis apie 24 %  dirbančiųjų Lietuvoje gauna iki 1 000 Lt per mėnesį atlyginimą, apie 66 % piliečių uždirba tarp 1 000 ir 4 000 Lt per mėnesį ir tik 10 %  dirbančiųjų per mėnesį gauna daugiau nei 4 000 Lt per mėnesį. Mano skaičiavimais, pirmajai grupei, t. y. uždirbantiems iki 1000 Lt per mėnesį, galėtų būti taikomas tik 9 %  gyventojų pajamų mokesčio tarifas, o pajamos nuo 1 000 iki 4 000 Lt per mėnesį galėtų būti apmokestinamos 12 % tarifu, užuot abi šias grupes apmokestinus 15 %. Toks tarifo sumažinimas daugumai dirbančiųjų Lietuvoje suteiktų daugiau lėšų vartojimui. Kaip jau minėta, padidėjęs vartojimas leistų sukurti daugiau darbo vietų. Gerėjanti konkurencinė aplinka leistų pritraukti ir investicijų iš užsienio. Tačiau mokesčio tarifo sumažinimas atneštų valstybės biudžetui mažiau pajamų nei iki šiol. Todėl norint gauti tiek pat įplaukų iš gyventojų pajamų mokesčio, dirbantiesiams, kurie uždirba daugiau nei 4000 Lt per mėnesį, tarifą reikėtų kelti nuo 15 %  iki 31 %.

    Į tokią progresinę mokesčių sistemą turėtų būti įtraukiamos ir pajamos iš dividendų ir vertybinių papierių pardavimo. Tačiau tokios pajamos kaip pensijos, stipendijos ar pašalpos turėtų būti neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu.

    Progresinių mokesčių pasekmės

    Tokia pasiūlyta progresinių mokesčių sistema mažintų socialinę atskirtį, stiprintų vidurinę klasę ir suteiktų  jai daugiau vartojimo lėšų. Tokia sistema sumažintų ir nedarbo lygį, nes padidėjęs vartojimas skatintų įmones daugiau gaminti ir suteikti daugiau paslaugų. Vėlgi progresinių mokesčių kritikai teigia, kad dėl tokios reformos padidėtų šešėlinė ekonomika – būtų mokami atlyginimai vokeliuose. Vis dėlto būtent taip subalansuota mokesčių sistema ne tik, kad nepadidintų galimybės sulaukti atlyginimo vokelyje, tačiau netgi būtu prevencinė priemonė šešėlinei ekonomikai. Didžiajai daliai dirbančiųjų Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio tarifas sumažėtų, todėl nebeliktų prasmės slėpti ir taip sumažintus mokesčius.

    Argumentas, kad progresiniai mokesčiai mažintų našumą ir norą papildomai užsidirbti, šiame pateiktame projekte irgi nėra svarus. Tai labiau tinka neseniai pateiktam socialdemokratų progresinių mokesčių projektui. Kritikai  vadovaujasi logika, kad kuo daugiau sumokama mokesčių, tuo neproduktyviau dirbama. Tačiau vertėtu priminti, kad 24 %  dirbančiųjų tarifas būtų sumažintas nuo 15 %  iki 9 %, o net 66 % dirbančiųjų mokestinis tarifas nuo 15 %  mažėtų iki 12 %. Ir tik 10 % dirbančiųjų „kristų darbo našumas“, nes realiai padidėtų mokesčių našta – nuo 15 % iki 31 %. Tad bendras dirbančiųjų našumas, kalbant apie apsoliučius skaičius, tik išaugtų.

    Daug kas argumentuoja, kad progresiniai mokesčiai atima iš žmonių norą papildomai užsidirbt. Bet sąvoka „papildomas“ uždarbis reiškia, kad žmogus kažką darydamas „po pamokų“ arba savo laisvu laiku užsidirba. Nereikia būti naiviems ir galvoti, kad uždirbant 1 500 Lt per mėnesį, „papildomai“ galima užsidirbt bent tiek ar net dvigubai daugiau nei pastovus atlyginimas. O juk tik nuo 4 000 Lt pajamų mokesčio tarifas būtų didesnis nei dabartinis 15 %. Tad noro papildomai užsidirbti nepraras didžioji dalis dirbančiųju Lietuvoje.

    Bene pats didžiausias Achilo kulnas šiame modelyje yra tai, kad asmenims, uždirbantiems daugiau nei 4 000 Lt per mėnesį, iš tiesų labai sumažės pajamos. Atsiras paskata emigruoti. Tačiau kyla klausimas, kur? Pažvelgus vien į Vokietijos mokesčių sistemą, matyti dar įspūdingesni tarifai. Galutinė gyventojų pajamų mokesčio tarifo riba – 45 %. Galima argumentuoti, kad skiriasi darbo užmokesčio lygis Vokietijoje ir Lietuvoje, tačiau tai iki šiol nebuvo priežastis daug uždirbantiems emigruoti.

    Progresiniai mokesčiai nėra vien tik priemonė atimti dalį pajamų iš kažko. Ji yra taip pat priemonė kažkam tas pajamas duoti. Vinstonas Čerčelis yra pasakęs: „Mes gyvename iš to, ką gauname, bet kuriame iš to, ką duodame.“ Toks mokesčių subalansavimas mažintų socialinį atotrūkį ir skatintų Lietuvos ekonomiką.

  • ATGAL
    Ar taupome (ir taupysime) elektros energiją
    PIRMYN
    Devynios auklės – paveldas be stogo
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.