Projektas su vidiniu krūviu | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Projektas su vidiniu krūviu

  • Data: 2011-09-25
    Autorius: Kalbino Bernarda ŠKLĖRIŪTĖ

    Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius: "Broliai" yra šiek tiek misterija. (M.Ežerskio nuotr.)

    Radviliškio kultūros centro koncertų salės užkulisiuose „Apžvalgai“ pavyko pakalbinti projekto „Broliai“ koncertui besiruošiančius grupės „Skylė“ lyderius Aistę SMILGEVIČIŪTĘ ir Roką RADZEVIČIŲ.

     Kaip vertinate projekto eigą ir rezultatus?

    Aistė Smilgevičiūtė: Vyksta! Mūsų maksimalus planas buvo aplankyti devynias partizanų apygardas, aplankėme penkias. Renginiai vyksta ir jie susilaukia atgarsio. Nesinori vertinti skirtingų miestų, nes visur koncertai praėjo labai sklandžiai, taigi labai smagu! Džiaugiuosi, kad daug organizacinio darbo, pastangų įdėjo Lina („Skylės“ vadybininkė Lina Gruslytė – B. Š.).

     Gal planuojate kokį nors teminį tęsinį?

    Aistė: Norėtųsi aplankyti visas likusias apygardas. Aišku, aš jau išeinu atostogų ir artimiausiu metu nebegalėsiu koncertuoti, bet gal kitais metais mes aplankysime likusias keturias erdves. Toks galėtų būti tęsinys.

     Ar nesvarstėte šios temos perkelti į miuziklą, teatrą, ekranizuoti?

    Aistė: Jau dabar mūsų koncertas yra stipriai režisuotas. Nemanau, kad dar papildomai reikėtų vaidybos, teatrališkumo. Jis ir taip jau yra gana vizualus: nemenkas vaidmuo tenka meniškam apšvietimui ir vaizdo projekcijoms. Šią koncertinę programą galima žiūrėti kaip vientisą kūrinį.

     Dažniausiai Jūsų kūrybos temos – istorinės, pasakų, legendų motyvais. Nors kai kurios iš jų, kaip „Broliai“, iš nesena realybė, tačiau gal yra minčių imtis ir šių dienų aktualijų?

    Aistė: Yra visokių minčių. Po „Brolių“ užsikėlėme kartelę visomis prasmėmis ir nesinori daryti bet ko. Mes dar ieškome tos temos, kabliuko. Galbūt ji galėtų būti apie gyvybę, viziją ir ateitį. Žiūrėsime.

    Rokas Radzevičius: Taip, viena iš minčių – kas galėtų būti toliau? Žvelgti ne į praeitį, bet į priekį. Trūksta vizijos, kur eina mūsų šalis, tauta. O mes, kadangi nesame politikai, kaip menininkai galime turėti dvasinę viziją ir išdėstyti ją kūrinyje. Norėtųsi menine kalba pamėginti sau pafantazuoti, gal net kitus žmones į tai įtraukti. Juk menas yra kaip magija, kaip burtai. Kartais kaip prisišneki, taip ir atsitinka. Žmonės daug ką sau įsiteigia, pavyzdžiui, nihilistiškai sau įsišneka, kad viskas blogai. Reikėtų pamėginti žiūrėti pozityviai, šviesiau. Sako, kad indėnai turėję tradiciją savo gyvenimus projektuoti septynioms ateities kartoms. Ir mes galime bandyti daryti kažką panašaus.

     Su „Broliais“ surengėte nemažai koncertų – gal prisimenate kokių nors ypatingų žiūrovų reakcijų, gal atsitiko kokių netikėtų istorijų?

    Aistė: Reakcijų visokių buvo. Dar prieš šį projektą, su „Brolių“ albumo pristatymo koncertais lankantis dideliuose miestuose, buvo ir ašarų, ir žmonių vidinio išsilaisvinimo, atsipalaidavimo. Partizanų tema viešame gyvenime visą laiką keistoje pozicijoje – arba kalbama nelabai įdomiai, nepatraukliai, arba žmonės išvis nenori apie tai kalbėti, kai kurie kalba negatyviai. Mes norėjome apie tai prabilti žmogiškai – iš tikrųjų taip buvo ir buvo visko, bet vis tiek tai buvo teisinga pozicija. Tai mes ir norime parodyti. Kas dėl reakcijų – jos vienur daugiau, kitur mažiau geros… Nors, žinoma, galbūt ne visiems įdomi ta tema…

    Rokas: Labai akivaizdžiai matyti  – kuriame mieste verda kultūrinis gyvenimas, vyksta kultūriniai renginiai, ten ir publikos reakcijos visai kitokios. Tuose miesteliuose, kur kultūrinis gyvenimas apleistas ar nėra ilgalaikių kultūrinių tradicijų, ir publika vangi. Liūdna pripažinti, bet kai kur jauniems žmonėms trūksta elementaraus supratimo, kaip elgtis viešame renginyje, o aplinkiniai neskuba paaiškinti…

    Aistė: Jei žmonės nepratę dalyvauti kultūriniame gyvenime, tai jiems kabink septyniolika plakatų ant kiekvieno stulpo, ir jie vis tiek nesusidomės. Nėra, kaip aš tai pavadinčiau, kultūrinio įdirbio.

    Rokas: Tik nežinia, ar tie žmonės patys apsileidę, ar tiesiog apleisti…

    Aistė: Čia jau ne mums spręsti.

    Ir tai nesusiję su miestelio dydžiu – būna, nors maži, bet kultūriškai gyvybingi miesteliai.

     Kuriame mieste vykęs koncertas yra Jums patiems brangiausias, įsimintiniausias?

    Aistė: Visi vienodai svarbūs, nes niekada nebūna, kad važiuotumei nusiteikęs, jog šitame mieste galima sau leisti atsipalaiduoti. Tokio požiūrio išvis nėra… Aišku, buvo graži pati projekto pradžia Varėnoje. Varėna – puikus miestas, ten buvo labai gera. Miesto apylinkėse esančiame Žaliamiškyje atidengėme paminklą Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui. Tikrai gražus startas.

    Rokas: Labai smagu, kai renginio vietoje yra jaunų neformaliai nusiteikusių žmonių, tada viskas kitaip ir einasi organizuojant. Pavyzdžiui, Marius Galinis Varėnoje mums nuoširdžiai padėjo – iškart viskas sklandžiai vyko! Kur žmonės pasižiūri „valdiškai“, tai „valdiškai“ ir išeina. Jei yra bent vienas aktyvus šviesuolis, viskas yra kitaip.

    Aistė: Mes patys irgi negalime padaryti visko, žinoti miesto specifikos, kaip prikviesti vietinių žmonių. Todėl vietinės iniciatyvos ir partnerystė labai svarbu.

     Ar Jūsų pačių išgyvenimai lipant į sceną su „Broliais“ buvo ypatingi, palyginti su kitais koncertais.

    Aistė: Taip. „Broliai“ yra ypatingas projektas, nes turi kitokį vidinį krūvį. Aišku, kiekviename koncerte stengiamės tą krūvį įdėti. Festivaliuose yra kitokia, laisvesnė atmosfera, tiesiog grojame roko muziką. „Broliai“ – šiek tiek misterija, apraudojimas, pasakojimas apie tuos žmones…

    Ypač per pirmuosius koncertus jautėme, kad tikrai šį kartą viskas yra kitaip. Dabar mes patys jau gyvename šia nuotaika.

    Rokas: „Broliams“ reikia atitinkamo, specifinio nusiteikimo. Psichologiškai tai nėra lengva. Ir pats kūrybinis procesas nebuvo lengvas. Jau vien į viską įsigilinti… Neišvengiamai į tai įsigyveni. Visi šie įvykiai – tautos tragedija. Sunku.

     Galbūt pasiruošimas šiam projektui keitė ir Jūsų pačių filosofinį požiūrį – į gyvenimą, muziką, meną? Ar apskritai kinta Jūsų santykis su muzika, tai, ką Jūs norite savo muzika pasakyti?

    Rokas: Požiūris į meną nesikeičia, jis nusistovėjęs, gal labiau kinta santykis su pačia lietuvybe. Kai įsigilini, kartais net baisu darosi. Baisu ir skaudu, kai matai, kaip nyksta kultūra, kai tuštėja kaimai, daug išvažiuoja. Tai nedžiugina.

    Aistė: Manau, ir Rokas jautė, ir aš, ir žmonės aplinkui, kurie susibūrė šitam projektui, kad iš tiesų einame link filosofiškesnio požiūrio į muziką, kad pramogos dalis, kurios šiaip visi tikisi iš populiariosios muzikos grupės, yra gerokai sumažėjusi. Nors, mano požiūriu, mes visada viduje buvome taip nusiteikę.

    Rokas: Mūsų muzika niekada nebuvo skirta tik paviršutiniškai pramogai. Jau iš pat pradžių tikėjome muzikos gydomąja galia. Terapine funkcija. (juokiasi)

    Aistė: Vis tiek muzika jungiasi su kažkokiais kitais dalykais.

    Rokas: Su daug gilesniais dalykais.

    Aistė: Dėl to ir atsiranda daugiasluoksniškumas. Gal mes patys jo ieškome… bet jis yra – ir tekstas, ir krūvis… Ir šį krūvį norisi perduoti žiūrovui, klausytojui.

  • ATGAL
    Laiškas troleibuso respublikai...
    PIRMYN
    Pasidalijimai apie kelionę prieš srovę
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.