Propagandos frontuose | Apžvalga

Įžvalgos

  • Propagandos frontuose

  • Data: 2013-12-27
    Autorius: Paulius Saudargas

    Seimo narys Paulius Saudargas Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Lietuva, stovėdama geopolitinių vėjų pagairyje, nuolat priversta kovoti politinės, energetinės ir ekonominės nepriklausomybės frontuose. Pastaruoju metu labai išryškėja dar vienas alinantis frontas – kova už istorinę atmintį. Kova už neiškraipytą istoriją. Kova už valstybinę tapatybę. Neseniai Vilniuje viešėjęs Pietų Kalifornijos universiteto lektorius Nikolas Džonas Kulas (Nicholas John Cull) priminė žinomą taisyklę: „Jei tauta nepasakos savo istorijos, už ją tai padarys kiti“.

    Kova už tapatybę

    Šiandien matome, kaip tie patys geopolitiniai vėjai blaško Ukrainą. Matome vėliavomis ginkluotas milijonines minias Ukrainos miestų gatvėse. Tol, kol plevėsuos šios vėliavos, tol, kol ukrainiečiai drąsiai deklaruos, kad būtent jie – žmonės – yra Ukraina, kuri nepriklauso nei Putinui nei Janukovyčiui, tol valstybė ir eis demokratiniu išlikimo keliu. Jau antrą dešimtmetį stebime tokią kovą pralaiminčią Baltarusiją. Ar Baltijos valstybėms pavyks atsilaikyti šiame fronte? Nepriklausomybės aušroje mes aiškiai žinojome, kas esame. Buvome kunigaikščių Lietuva, partizanų Lietuva, GULAG‘ą išgyvenusių tremtinių Lietuva, Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios Lietuva. Jei pamesime iš akių šiuos kelrodžius, jei pralaimėsime kovą už istorinę tiesą – prarasime tapatybę, o kartu ir bet kokios formos nepriklausomybę. Didžioji kaimynė puikiai išmanydama negailestingas žaidimo taisykles nė minutei nemažina spaudimo. Bėda, kad šio spaudimo veikiama, fronto linija persimeta į patį valstybės vidų. Tarsi pavojingas užkratas.

    Užkratas viduje

    Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Broniaus Bradausko „benefisas“, uždraudžiant Seime rodyti filmą apie Sausio 13-ąją, mat galime suerzinti Rusijos ambasadorių, tėra simptomas. Tačiau rimtas simptomas – giluminės ir ilgalaikės strateginės infekcijos. Infekcija – tai liga, kilusi ne iš paties organizmo, o dėl užkrato iš svetur. Kita vertus, infekcijai pasklidus, kovojame savo pačių viduje, atrodytų, patys su savimi… Infekciją sukeliantys virusai bando į mūsų istorinės atminties genomą integruoti savo iškreiptų genų kodus, kad įvyktų savimonės ir požiūrio į istoriją transformacija. Pralaimėję kovą su infekcija tapsime nebe kunigaikščių Lietuva, nebe Sąjūdžio Lietuva. Tapsime fašistais, ne tik kovojusiais kitoje pusėje Antrajame pasauliniame kare, bet ir kolaborantais arba tiesiog banditais, šaudžiusiais į savus. Tuo tarpu Putino Rusija taps tiek carų imperijos paveldėtoja, tiek karą laimėjusia galybe, išgelbėjusia Pasaulį nuo Hitlerio, o milijonai sovietinės mirties mašinos aukų taps tik priemonėmis pateisinančiomis tikslą…

    Pabandykime įvardyti svarbiausius užkrato naratyvus, kurie nuolat puoselėjami Kremliui lojaliais kanalais plinta mūsuose.

    Sausio 13-tą šaudėme į savus. Tai ne taip seniai išryškėjęs Kremliaus propagandistų naratyvas, kur pirmu smuiku vis pagriežia „frontavykas“ Algirdas Paleckis. Naujausią provokaciją šia tema įvykdė Pirmasis Baltijos kanalas, pateikęs iškreiptą kruvinų Sausio įvykių versiją, įskaitant smogikų vado Michailo Golovatovo interviu. Šioje laidoje vėl priminama Aleksandro Nevzorovo frazė, kad prie Vilniaus televizijos bokšto turi stovėti paminklas sovietiniams desantininkams… Kol kas šis iškreiptas naratyvas atrodo apgailėtinai. Bet čia slypi pavojus ilgalaikėje perspektyvoje. Mums, kurie tiesiogiai mena prieš du dešimtmečius vykusius kruvinus įvykius, tai atrodo absurdiška šventvagystė, bet mūsų vaikams ir anūkams vis į viešumą prasimušanti tokia klaidinanti įvykių versija gali įnešti krislą abejonės… Užkratą. O neturint natūralių antikūnų arba teisingų antibiotikų, užkratas plinta.

    Partizanai – banditai. Tai jau senokai savo gilią šaknį knisantis naratyvas. Dar praeitos kadencijos LR Seime kreipėmės į prokuratūrą dėl kelių interneto svetainių (veikiančių lietuviškai) skleidžiamo šmeižto ir melo apie pokario laisvės kovą. Natūralu, kad demagogiško peno tokiam naratyvui „partizanai – banditai“ galima rasti. Natūralu, jog valstybėje gyvena ne tik geri žmonės, yra ir žulikų, ir vagių, ir banditų… Kaip ir visur. Bet interpretuodami šį istorijos aspektą privalome suvokti elementarią logiką: jeigu partizanai vykdė nusikaltimus prieš nekaltus žmones, jie nebuvo partizanai, jie nebuvo laisvės kovotojai, kovoję Lietuvos pusėje. Tai reiškia, kad jie ir tebuvo elementarūs banditai, apsimetę partizanais. Kita vertus, okupantai, jau pokario laiku, puikiai suvokė tokio naratyvo naudą sovietiniam režimui. Todėl akivaizdu (o tą patvirtina ir eilė istorinių faktų), kad stribai specialiai vykdė prieš partizanų gerą vardą nukreiptas provokacijas. Įvertinus šias dvi aplinkybes, dera griežtai atmesti patį sulyginimą, tai yra, arba mes kalbame apie partizanus, laisvės kovotojus, arba apie banditus ir stribus. Tai skirtingi dalykai.

    Stalino reabilitacija. Neseniai Delfi.lt pasirodžiusiame Valentino Mitės komentare „Romanovą ir Staliną garbinanti Rusija pasimetė vertybėse“ labai atidžiai ir teisingai išnagrinėtas šis fenomenas. Pilnai Rusijos, kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, kaip neabejotinos regiono galybės tapatybei, būtina Josifo Stalino reabilitacija. Vis daugiau Rusijos miestų brandina idėjas šalia visur karaliaujančių Lenino paminklų atstatyti ir paminklus vienam didžiausių XX amžiaus budelių – Stalinui. Keliaujant po Rusiją iš vietinių valdžios ir visuomenės atstovų, visai inteligentiškų ir šviesių, teko girdėti nerimą keliančių minčių. Lankantis Vorkutoje, daugelis sutiktų kaip susitarę dėliojo nerimą keliančius teiginius. Apibendrinti jų mintis galima į du naratyvus: 1) tremtis buvo, lageriai buvo, bet „nebuvo čia taip jau baisu“; 2) Stalinas – didvyris laimėjęs Antrąjį pasaulinį karą, jo iš istorijos ištrinti negalima, jam būtina atstatyti paminklus. Pritrenkia vietinių argumentas „be Stalino nebūtų buvę Vorkutos“… Žinoma, nebūtų šios baisios, iš mirties lagerių gimusios gyvenvietės, kaip ir daugelio kitų kruvinų GULAG‘o produktų.

    Baltai – fašistai. Pasitelkiant propagandą dabartinių rusų galvose, viena vertus, skiepijamas patriotizmas kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, kita vertus, politiškai neparankios valstybės, pvz., Baltijos šalys, pateikiamos kaip „kitoje pusėje“ kovoję fašistai. Kuriamas naratyvas, kad mes buvome ir esame „kitoje pusėje“. Prisiminkime, kokie neramumai kilo 2007 metais Taline, iš centro į karių kapines iškėlus paminklą raudonosios armijos kareiviui. Tokie atvejai su tendencingu vertinimu eksponuojami pačioje Rusijoje, o tada ten sutikti žmonės apmaudžiai linguoja galvą sakydami: „ko jūs ten tą mūsų bendrą istoriją norite iškraipyti“. Šiam naratyvui labai pasitarnauja visokių „murzininkų“ ir panašių į juos provokacijos patriotinių eitynių ar kitų renginių metu. Lietuvybę bandoma diskredituoti nacionalistiniais užkratais. Tai pavojinga ne tiek dėl to, kad Pasaulio akyse tapsime fašistais, kiek dėl to, jog imsime būtent to bijoti ir savo patriotizmą eksponuoti taps nebemadinga! Bijosime Gediminaičių stulpų, kad šalia neatsistotų provokatorius su svastika, bijosime skanduoti „Lietuva“, kad kas nepridėtų „lietuviams“. Su analogiška problema juk susiduriame kitame vertybiniame fronte: bijodami būti netolerantiški atsisakome tradicinių šeimos vertybių.

    Privalome blaiviai įvertinti šiuos pavojingus užkratus ir duoti jiems atkirtį. Jau vien teisinga ligos diagnozė – pirmas žingsnis į pasveikimą. Kita vertus, turime nebijoti būti patriotais, turime nebijoti ginti istorinę tiesą, privalome patys pasakoti savo istoriją, kad už mus to nepadarytų kiti, savaip. ■

  • ATGAL
    Informaciniai karai: nieko nauja, bet grėsmė auga
    PIRMYN
    Lietuvos politikos padangėje - atidėliojimas ir peštynės dėl asmeninių klausimų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.