Protestų kultūra: tarp verslo, vienybės ir idealo | Apžvalga

Įžvalgos

  • Protestų kultūra: tarp verslo, vienybės ir idealo

  • Data: 2011-07-14
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ

    Tbilisis, Gruzija, 2011 m. gegužės 25 d. Opozicijos rėmėjai protestuoja prieš prezidentą Michailą Saakašvilį. (ITAR-TASS/Vladimiro Astapkovičiaus nuotr.)

    Protestų būna įvairių – ir labai nevykusių, ir labai sėkmingų, kurie ne tik pasiekė lokalių tikslų savo žemėse, bet ir sutelkė mases nuversti valdovus įvairiose šalyse ir pakeisti valdymo struktūras. Neseniai nuvilnijęs Arabų pavasaris iki šiol ritasi didžiule nepasitenkinimo politiniais, ekonominiais ir socialiniais procesais banga Sirijoje, Jemene, Libijoje, nes pavykusios revoliucijos Tunise ir Egipte parodė, kad protestas – bene vienintelė efektyvi forma atkreipti dėmesį į problemas. Bet nebūtinai jas išspręsti!

    Protesto fenomenas

     

    Žodynuose ir enciklopedijose protestas paprastai apibrėžiamas kaip grupės žmonių ar masės reakcija į susidariusią padėtį visuomenėje. Protestuojama dažniausiai ne už, bet prieš susiklosčiusią padėtį, t. y. politines, ekonomines ir socialines problemas, kurių negali ar nenori išspręsti esama valdžia. Pavyzdžiui, Tunise ir Egipte buvo protestuojama prieš diktatorių, valdančių po 30 ir daugiau metų, nesugebėjimą pasirūpinti savo valstybės piliečių gerove. Tačiau protestai gali būti ir palaikantys valdžią, ypač kai veikia stipri opozicija. Ukrainoje per Oranžinę revoliuciją 2004 m. daugybė žmonių Kijevo centre palaikė prezidentą Viktorą Juščenką, kai buvo užginčyti prezidento rinkimų rezultatai. Dėka protestuotojų ir stipraus užsienio šalių spaudimo, Ukrainoje įvyko pakartotiniai rinkimai ir prezidentu tapo V. Juščenka. Protesto politinės, kultūrinės ir socialinės formos dažnai persipina. Protestuotojai naudoja įvairius protesto būdus: mitingą, boikotą, (bado) streiką, piketą, kelių blokadą, sukilimą, demonstracijas, revoliucijas. Daugeliu atvejų, pasirinkta protesto forma ir įsitraukimas į jį priklauso nuo tos šalies politinės kultūros, išsivystymo lygio bei to, dėl ko yra protestuojama.

     

    Politinės kultūros tipai

     

    Politikos mokslų diskurse gerai pažįstamos G. Almondo ir S. Verbos pavardės, susijusios su piliečiu įsitraukimu į valstybės gyvenimą. Šie mokslininkai išskyrė tris idealius politinės kultūros lygius, kuriais buvo siekiama atsakyti į klausimą, kiek politinės kultūros atitikimas politiniam režimui lemia jo stabilumą, arba – kiek visuomenės politinė kultūra lemia politinės sistemos atsparumą aplinkos pokyčiams. G. Almondas ir S. Verba išskyrė parapijinės, pavaldinio ir dalyvavimo politinės kultūros tipus. Remiantis parapijiniu tipu, asmuo nesieja savęs su nė vienu iš politinių institutų, negali pasisakyti ir nesidomi nei nacionalinėmis problemomis, nei politika, nei mano galįs paveikti ją asmeniškai. Individas nesijaučia piliečiu, mažai tikisi iš vyriausybės. Šis tipas būdingas trečiojo pasaulio šalių tradicinėms visuomenėms. Pavaldinio politinės kultūros tipas išskiriamas tuomet, kai individas nurodo savo teigiamą arba neigiamą nusistatymą politinės sistemos atžvilgiu. Tačiau jis neturi supratimo apie valdžios institutus, dalyvavimo kanalus, kuriais galima pateikti savo reikalavimus vyriausybei. Jam būdingas silpnai išreikštas dalyvavimo politikoje galimybės jausmas. Vis tik tokie individai jaučiasi piliečiais, domisi politika, nors ir pasyviai, dalyvauja joje, linkę remti ir paklusti autoritetui. Šis politinės kultūros tipas atitinka autoritarines politines sistemas. Dalyvavimo tipui būdingas aiškus supratimas apie politinius institutus ir politinius lyderius, individai save suvokia kaip politikos dalyvius. Jie yra politiškai kompetentingi ir aktyvūs, linkę dalyvauti politinėje veikloje, tiki, kad vyriausybė turi atsižvelgti į žmonių nuomonę ir reikalavimus. Realybėje šie tipai būna sumišę, tačiau dalyvavimo tipas priskiriamas būtent demokratiškoms šalims. Politikos tyrėjai Lietuvai priskiria pavaldinio, kartais parapijinės, retai dalyvavimo kultūros tipą, mat mūsų šalyje nėra dar iki galo susiformavęs aktyvaus, politiškai kompetentingo ir už savo reikalavimus galinčio pastovėti individo paveikslas. Tačiau tai pačiai Europos šeimai priskiriami graikai, ispanai ar prancūzai, rodos, nuo amžių amžinųjų linkę aktyviai dalyvauti savo šalių gyvenime protestuojant ir aiškiai išreiškiant savo reikalavimus vyriausybėms. Rodos, protestai – tai jų gyvenimo būdas.

    Graikai ir ispanai

     

    Graikijos vardas per pastaruosius pusantrų metų minimas gana dažnai arba finansinės krizės, arba visuotinių protestų kontekste. Šių metų birželio 15 d. Graikijos darbininkai paskelbė visuotinį streiką prieš naują parlamento pasiūlymą mažinti biudžeto viešąsias išlaidas, taip paralyžiuodami susisiekimą ir kitų darbuotojų veiklą. Protestuotojus įkvėpė Ispanijos pavyzdys. Nuo gegužės 15 d. ispanai buvo pasistatę palapines miestų centrinėse aikštėse ir reikalavo nedarbo mažinimo, ekonominės situacijos gerinimo ir kai kurių politikų atsistatydinimo. Protestavo, kaip ir Arabų pavasarį, daugiausia jaunimas, kuris labiausiai susiduria su nedarbo problema (apie 45 proc.).

    Protestų lopšys

     

    Prancūzija – protestuotojų lopšys nuo Prancūzijos revoliucijos, o galbūt net anksčiau. Ne vienas savikritiškai mąstantis prancūzas yra pastebėjęs, kad prancūzai daugiau laiko praleidžia protestuodami nei dirbdami. Visgi neskaičiuosime, kiek prancūzų dalyvauja protestuose, bet jų išties daug. CSA tyrimų bendrovės duomenimis praeitų metų spalį net 69 proc. prancūzų pasisakė už streikus, o darbuotojų organizacijos nurodė, kad protestuose dėl pensijų reformos dalyvavo 3,5 mln. žmonių. Tai buvo didžiausi protestai Prancūzijoje nuo 1995-ųjų.

    Į pernai metų spalio mėnesio protestus Prancūzijoje susirinko ir tie, kurie, rodos, turi mažai ką bendro su pensijų reforma – tai studentai ir moksleiviai. Tačiau kuo daugiau liaudies, tuo protestuotojams pasiekti savo tikslų sekasi geriau. Ar tikrai? Ilgametę protestų tradiciją turinčioje Prancūzijoje spalio mėnesio demaršai ne itin pakeitė Nikolas Sarkozy planus dėl pensinio amžiaus ilginimo. Dar lapkričio mėnesį buvo bandančių pagrūmoti pirštu Prancūzijos prezidentui, tačiau planas ilginti pensinį amžių buvo priimtas. Taigi net keliems milijonams protestuotojų nepavyko pasiekti savo tikslo – sustabdyti pensijų reformos. Tačiau tikslas nebūtinai gali būti tik galutinis. Dažnai protestuotojai masinėmis demonstracijomis siekia sutelkti visuomenę bei parodyti, kad ji įgali dalyvauti politiniame gyvenime ir paveikti tam tikrus valdžios sprendimus. Pavyzdžiui, tie patys prancūzai prezidento Žako Širako pirmos kadencijos metu taip protestavo prieš darbo rinkos ir ekonomikos restruktūrizaciją, kad šalis beveik visus dvylika jo prezidentavimo metų gyveno be šių reformų. Atėjus į valdžią N. Sarkozy, protestai Prancūzijoje vėl pasipylė lyg iš gausybės rago – dėl pensijų, dėl musulmoniškų apdarų, dėl romų. Telieka retoriškai klausti, ar prancūzai gali dėl ko nors neprotestuoti?!

    Protestai ir verslas

     

    Garsus lenkų rašytojas Česlovas Milošas „Protingame prote“ yra rašęs, kad „kasdieninė aktorystė tuo ir skiriasi nuo vaidinimo teatre, kad visi vaidina prieš visus ir visi žino apie vienas kitą, kad vaidina“. Ši citata tinkama nusakyti protesto kultūros įdomybėms, egzistuojančioms kaimyninėje Rusijoje. Interneto forume „Москва. Политические массовки. Оплачивается“ (http://www.massovki.ru/viewforum.php?f=12) galima rasti tokių ir panašių skelbimų kaip šis:

    Митинг 18.06. 2011 (САНКЦИОНИРОВАННЫЙ). Встреча м. Молодежная центр зала в 10-00. Начало в 11-00, окончание в 13-00. Оплата: 200 р. Всех желающих просьба звонить по тел.89150074770 Евгений

    Šiuose ir panašiuose skelbimuose už standartinį 200 rublių (~15 Lt.) honorarą siūloma žmonėms dalyvauti mitinguose 2–3 val. Kaip teigia vienas iš minėto forumo agentų, jis dirba su daugeliu partijų ir judėjimų, netgi opozicija. Už „galvą“ jam mokama vidutiniškai 500 rublių (~40Lt.). Pusė šios sumos firma, organizuojanti tokius mitingus, pasiima sau, o likusią dalį atiduoda mitingo dalyviui. Dažniausiai šiuo verslu užsiima buvę politikos technologai, kurie po gubernatorių rinkimų panaikinimo ir vienos partijos monopolizacijos Rusijoje liko be darbo. Jie puikiai įvaldę viešuosius ryšius, darbą su minia bei ekonominius dėsnius – jei yra paklausa, visada bus ir pasiūla! Dažniausiai pastoviais mokamų mitingų dalyviais yra bedarbiai, pensininkai, studentai. Iš kitos pusės, pasak rusų žurnalistės A. Lonskojos, jeigu daugelis rusų politikų nesidrovi užsiimti politinių kovų imitacija, kodėl mažas žmogelis neturi teisės parduoti savo pilietinės pozicijos? Tarptautinių santykių politinės ekspertizės instituto direktorius ir politologas E. Minčenko žurnalui ,,Русский репортер” pabrėžė, kad negalima teigti, jog šis judėjimas būtinai moka, o kitas ne. Anot jo, ir parlamentinė opozicija gali surengti nesavanaudišką mitingą, jeigu jis bus skirtas kokiai nors aštriai socialinei problemai, liečiančiai daugelį žmonių. Geras pavyzdys – kaimynystėje esanti Kaliningrado sritis. Joje šių metų vasario pradžioje susitelkusi dešimt tūkstantinė minia protestuotojų reikalavo gubernatoriaus G. Bosso atsistatydinimo, komunalinių ir kitų mokesčių mažinimo. Tą patį mėnesį Maskvoje buvo surengtas opozicijos mitingas prieš premjerą V. Putiną. Įdomiausia, kad valdžia leidimą tokiam mitingui, šaukiančiam ,,Власть народу”, davė. Minia po valandos protestų išsiskirstė. Telieka tik akylam tokių reginių stebėtojui padaryti savas išvadas.

    Protestai Lietuvoje

     

    Lietuva, laviruojanti tarp parapijinės, pavaldinio ir dalyvavimo politinės kultūros, nėra ta šalis, kurios gyventojų kraujyje būtų įaugęs žodis ,,protestas”. Sociologas V. Gaidys dar prieš garsiąsias ir turbūt vieninteles tokio masto riaušes prie Seimo 2009 m. sausio 17 d. žiniasklaidai teigė, kad ,,po 1991 metų sausio 13 d. stichinių demonstracijų beveik nebuvo“. Sociologas taip pat pastebėjo, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje kaip Prancūzijoje nevyksta masiniai protestai, yra ta, kad mūsų šalyje silpnos profsąjungos. Vis dėlto turbūt ne vien profsąjungos kaltos. Viena didžiausių problemų organizuojant protestus, ypač streikus, yra organizacinė bazė. Paprasčiausiai nėra kam organizuoti. Kaip prieš porą metų pabrėžė VU Sociologijos profesorius Z. Norkus, ,,jeigu organizuoji streiką privačioje įmonėje, vadinasi, tave pirmą atleis arba pateksi į ‚juoduosius sąrašus‘. To, didėjant nedarbui, nenori joks lietuvis“. Tačiau didžiulė problema lietuviškoje protestų kultūroje yra ir Lietuvos visuomenės susiskaldymas, netolerancija sau bei kitokiems ir nesugebėjimas išlysti iš savo daržo.

    2009 m. sausio 17 d. prie Seimo susirinko tūkstantinė minia protestuotojų – vieni iš profsąjungų, kiti iš frontininkų, kiti šiaip užklydę ir nepatenkinti krizine padėtimi Lietuvoje. Rodos, turėjęs būti taikus, mitingas virto riaušėmis, kurias turėjo malšinti saugumo pajėgos. 34 sužeisti, 2 mln. Lt. nuostolių ir jokios vienybės.

    Išvados

     

    Protestų kultūra kiekvienoje šalyje atspindi skirtingas visuomenės nuotaikas ir bendrystės siekius dėl vieno ar kito idealo. Kuo daugiau visuotinio susitelkimo, įsitraukimo į valstybės gyvenimą, organizuotumo ir atsakomybės, tuo protestas veikia ne kaip griaunančioji jėga, o kaip skatinamoji ir lipdančioji visuomenę priemonė siekti vis geresnio rezultato įvairiose srityse. Protestuojant kritika turėtų būti nukreipianti, pamokanti ir įkvepianti keisti(s)!

  • ATGAL
    ALUS – TIKRŲ VYRŲ GĖRIMAS??? arba negerk, Joneli, avinėliu pavirsi...
    PIRMYN
    Atsiminimai apie Joną Jablonskį
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.