Putinas šalina savo kritikus. Kokia jo paties ateitis? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Putinas šalina savo kritikus. Kokia jo paties ateitis?

  • Data: 2015-04-29
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Scanpix/TASS /Sergei Savostyanov nuotrauka

    Vieno iš Rusijos opozicijos lyderių Boriso Nemcovo nužudymas šiemet vasario 27 d. pačiame Maskvos centre, priešais Kremlių, juodu šleifu nusidriekė per visą V. Putino imperiją, palikdamas erdvės begalinėms versijoms, svarstymams apie šios šalies ateitį, santykius su Vakarais ir paties V. Putino perspektyvas.

    Driokstelti oponentą – Rusijoje įprasta

    „B. Nemcovas buvo ryškiausia rusų opozicijos figūra, komunikabilus, geranoriškas žmogus. Jis visus vienijo. Tarp politikų visada būna trinties, skandalų, daugelis žmonių opozicijoje vienas su kitu nesikalba, na, o B. Nemcovas galėjo juos sutaikyti ir vienyti“, – pasakė garsus Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis. Jo teigimu, B. Nemcovas buvo nepaprastai drąsus, asmeniškai kritikuodamas Vladimirą Putiną, visų pirma „dėl jo asmeninės korupcijos, puikiai žinodamas, kas jam gresia, nes per 15 V. Putino valdymo metų buvo nužudyta apie 10 V. Putino priešininkų, kritikų“.

    Tuo tarpu V. Putinas neįvertina Vakarų lyderių protestų ir visaip bando panaikinti neigiamą įspūdį, kurį pasaulyje ir Rusijoje sukėlė B. Nemcovo žmogžudystė. Jo pavaldiniai siekia sumenkinti nužudytojo vaidmenį opozicijoje. „Kaip sakė prezidento V. Putino atstovas spaudai, jokios įtakos B. Nemcovas neturėjo, jokio reitingo, tai eilinis gyventojas. Dmitrijaus Peskovo pasisakymų potekstė buvo tokia: jei jis būtų turėjęs didelį reitingą, būtume jį driokstelėję, o šiaip – mums šito nereikia“, – tvirtino A. Piontkovskis, atsakydamas į klausimą, kokia buvo B. Nemcovo įtaka ir kokį jis paliko pėdsaką.

    „Driokstelėję“ – štai tokia Kremliaus atstovo, atspindinčio ir jo viršūnėlės poziciją, retorika, liudijanti, kad tokiu būdu galima naikinti ir iš tikrųjų naikinami V. Putino priešai. Tiesą sakant, tai ne vien retorika.

    Įspūdinga žudymų statistika

    Savo kritikų naikinimo taktika Rusijoje žinoma nuo seno. Ukrainos internetiniame leidinyje Versii.com Vladimiro Skačko paskelbtame straipsnyje minimas vieno iš komunistų lyderių, populiaraus prieškario SSRS veikėjo, dešiniosios Josifo Stalino rankos Sergejaus Kirovo (tikroji pavardė Kostrikovas) nužudymas Leningrade 1934 m. gruodžio 1 d. Tuomet buvo sukurta pavydaus vyro keršto versija: esą S. Kirovas pačiame Smolnyje turėjo meilužę, kažkokio puspročio Leonido Nikolajevo žmoną Mildą, dėl ko  VKP (b) sekretorius ir buvo nušautas į nugarą.

    S. Kirovo mirtį J. Stalinas panaudojo kaip pretekstą masiniam terorui SSRS pradėti: jam vaidenosi šnipai ir revoliucijos priešai pačioje šalies širdyje, be to, Tėvynės išdavimu buvo kaltinami seni revizionistai G. Zinovjevas, L. Kamenevas, N. Bucharinas, L. Trockis, tarptautinis imperializmas, kuris kėsinasi į „mylimą Piterio darbininkų bičiulį“ J. Staliną. Į ką tos represijos įsiplieskė, puikiai žinome.

    Bet pratekėjo nemažai vandens, ir Rusijoje atgimė anie laikai, pastebi Versii.com. O pradžią naujoms žudynėms davė karas Čečėnijoje. Maskva naudojosi ištikimu vasalu virtusio savo statytinio Grozne Achmato Kadyrovo paslaugomis. Štai 1996 m. balandžio 21-ąją rusų raketa, nukreipta į palydoviniu ryšiu bendraujantį Ičkerijos prezidentą, susprogdintas pirmasis Čečėnijos vadovas Džoharas Dudajevas. 2004-ųjų gruodžio 23 d. Dohoje (Kataras) buvo nužudytas Zelimhanas Jendarbyjevas. Visai netrukus 2005 m. kovo pradžioje požeminiame bunkeryje Tolstoj Jurto gyvenvietėje žuvo trečiasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas. Tuomet naujasis Čečėnijos lyderis, Achmato sūnelis Ramzanas Kadyrovas ciniškai pareiškė, kad „tai dovana visoms Čečėnijos moterims kovo 8-osios proga“.

    Uolusis tarnas – Ramzanas Kadyrovas

    Šį sąrašą galima tęsti jau dabartinių dešimtmečių žudynėmis, prie kurių prikišęs rankas tiek Kremlius, tiek Kadyrovų giminė. Manoma, kad egzistuoja R. Kadyrovo ryšys su „Novaja Gazeta“ žurnalistės A. Politkovskajos nužudymu 2006 m. spalio 7 d., su neįtikusio FST papulkininkio Movladžio Baisarovo sunaikinimu tų metų lapkritį, su Ruslano Jamadajevo, konfliktavusio su R. Kadyrovu, nužudymu 2008-ųjų rugsėjį, su judėjimo „Memorial“ aktyvistės žurnalistės Nataljos Estemirovos pagrobimu ir nužudymu 2009 m. liepą ir t.t.

    Taip V. Putinas surado tinkamą įrankį savo kritikų žudymams – R. Kadyrovą, kuris, pagal vieną iš versijų, pasiuntė penkis galvažudžius sunaikinti B. Nemcovą. Rusijos propagandistai ėmė suokti apie dar „vieną pagrindinių“ versijų –  islamo fundamentalistų kerštą opozicijos lyderiui neva už jo paramą prancūzų „Charlie Hebdo“ išspausdintoms karikatūroms… Versija ypač patogi Kremliui: esą islamo radikalai, su kuriais kovoja visas krikščioniškasis pasaulis, ir čia prikišo rankas.

    Kas netiki R. Kadyrovo pasirinkimo versija, ją sustiprina pats Rusijos prezidentas. R. Kadyrovas, tik pareiškęs, kad pagrindinis įtariamasis Zauras Dadajevas yra „tikras Rusijos patriotas“, kuris buvęs sukrėstas islamą išjuokiančių karikatūrų, todėl ir atkeršijęs vienam iš joms pritarusių Rusijos opozicijos lyderių, iškart gauna aukštą V. Putino apdovanojimą – Garbės ordiną „už darbo pasiekimus, visuomeninę veiklą ir daugiametį sąžiningą darbą“. Grozno šeimininkas generolas-majoras R. Kadyrovas (šis milicijos laipsnis jam buvo suteiktas 2009-ųjų spalio 23 d.) iš dėkingumo šūkteli: už Vladimirą Vladimirovičių galįs gyvybę paaukoti…

    Tuo spektaklis nesibaigia: „už nuopelnus Tėvynei“ Dūmos deputatas Andrejus Lugovojus taip pat apdovanojamas medaliu. Prisiminkime: Didžiosios Britanijos prokurorai baudžiamojoje byloje dėl buvusio „kagėbė“ pareigūno Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo radioaktyviu poloniu kaltinimus 2006 m. lapkritį pareiškė Rusijos piliečiui A. Lugovojui, kuris yra pagrindinis įtariamasis byloje. Kaip kovo viduryje rašė britų dienraštis „The Guardian“, 2012 m. Maskvoje Rusijos Dūmos deputatas A. Lugovojus nesugebėjo sėkmingai išlaikyti melo detektoriaus testo, kitaip sakant, jis jau 2007 m. melavo, atsakydamas į tyrėjų klausimus. Ir štai įtariamasis gauna aukštą apdovanojimą iš paties V. Putino rankų, o A. Litvinenkos nužudymo byla jau devyneri metai nejuda iš mirties taško…

    Jokio užsakymo nebuvo?

    Rašant šias eilutes, TASS pranešė, kad visiems penkiems įtariamiesiems pareikšti kaltinimai nužudžius B. Nemcovą „politiniais ir religiniais“ motyvais, tačiau tyrėjai atsisako versijos, kad žmogžudystė buvo užsakyta. Kitaip sakant, galai į vandenį, belieka iš anksto parengta versija – įžeisti religiniai musulmonų jausmai.

    Rusijos respublikonų ir Liaudies laisvės partijos (RPR-PARNASS) Maskvos skyriaus atstovas Ilja Jašinas tiki, kad B. Nemcovą iš tiesų galėjo nužudyti čečėnai. „Tačiau B. Nemcovas niekada nekritikavo islamo ir niekad apie jį nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio. Kvaila būtų jį kaltinti islamofobija. Borisas turėjo savo nuomonę dėl žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Tačiau lygiai tokios pat pozicijos laikėsi labai daug žmonių mūsų šalyje, ir nė vienas iš jų nenukentėjo“, – sakė jis radijo stočiai „Deutsche Welle“.

    I. Jašinas neatmetė galimybės, kad versija apie religinius B. Nemcovo nužudymo motyvus buvo sukurta dėl Kremliaus interesų, „kad įtarimai būtų nukreipti nuo V. Putino ir kitų aukštų Kremliaus valdininkų, kurie galėtų būti susiję su šio nusikaltimo organizavimu.“ Politikas įsitikinęs, kad, kol Putinas bus valdžioje, tikrieji nužudymo užsakovai liks laisvėje. „Patraukti juos atsakomybėn bus galima tik po to, kai pasikeis valdžia mūsų šalyje“, – sakė jis vokiečių radijo stočiai.

    Sakykime, kad B. Nemcovo nužudymas – eilinis Kremliaus nusikaltimas, siekiant „pamokyti“ opoziciją, susilpninti ją, kaip jos lyderiai iki šiol persekiojami po galingo mitingo Bolotnaja aikštėje 2012 m. gegužę. Galbūt pavargęs nuo karo Ukrainoje ir Krymo aneksijos, V. Putinas 10 dienų buvo dingęs iš viešosios erdvės – reikėjo atgauti jėgas, kad vėl galėtų sukurti naują melą. Kas gali paneigti, kad kada nors, metams kitiems prabėgus, jis prisipažins davęs nurodymą pašalinti B. Nemcovą, kaip per Krymo užgrobimo metines prisipažino, jog būtent jis per vieną naktį nulėmė šios operacijos baigtį. Anksčiau jis daug prisimelavo apie „žaliuosius žmogeliukus“, kol pripažino, kad tai buvo Rusijos smogikai.

    Trys galimi scenarijai

    Nedrąsios viltys, kad V. Putinas sumanė pasitraukti, galbūt ir gali kilti. „Laisvosios Europos“ radijas savo komentare svarsto, kad pusantro dešimtmečio V. Putinas sėdėjo uždaros, hierarchinės ir vienu asmeniu paremtos politinės sistemos, neleidžiančios konkurencijos, viršūnėje. Dėl to visuomenės nuomonės rutininės apklausos Rusijoje rodo, kad visuomenė nemato jokios alternatyvos V. Putinui. Jo reitingai siekia 90 proc. Tad „Laisvosios Europos“ radijas klausia, kas gi nutiktų, jei V. Putinas staiga ir be perspėjimo pasitrauktų nuo politinės scenos? V. Putinas visą savo valdymo laiką pristatinėjo save kaip stabilumo garantą, tad ar jo pasitraukimas reikštų nestabilumą ar smurto proveržį?

    Radijas pateikė tris galimų permainų ir įpėdinio atėjimo scenarijus. Pirmas – konstitucinis. Ką daryti, kai prezidentas nebegali atlikti savo pareigų? 92 straipsnis teigia, kad, jei prezidentas yra negalintis atlikti savo pareigų (tiesa, pats procesas, kaip nustatyti, jog jis to negali, yra neaiškus), tai ministras pirmininkas tampa laikinai einančiu prezidento pareigas, ir nauji prezidento rinkimai turi būti surengti per tris mėnesius. Tačiau laikinai einantis prezidento pareigas neturi teisės paleisti Dūmos, rengti referendumų ar keisti konstituciją.

    Kitas būdas – konsensusas. Bet tokia teisinė ir nuosekli valdžios perdavimo schema Rusijoje vargu ar suveiks. Šioje šalyje nėra taikaus valdžios vairo perdavimo tradicijų, juo labiau jų nebus prie V. Putino. Paskutinis ir, ko gero, vienintelis tokio scenarijaus atvejis buvo B. Jelcino valdžios perdavimas V. Putinui 2000-ųjų išvakarėse. Nereikia pamiršti, tvirtina LE radijas, kad tuomet Rusijos oligarchai nespėjo nė cyptelti, o juk 1996 metais pagrindiniai Rusijos turtuoliai sutarė prezidento rinkimuose remti perrinkimo siekiantį, tačiau sergantį ir vis mažiau populiarų B. Jelciną, vildamiesi, kad šalies vadovas jiems netrukdys plėtoti verslą.

    Trečias scenarijus, kuris, deja, įtikinamiausias, yra konfliktas tarp „vanagų“ ir „liberalų grupės“. Rusijos žurnalistas ir analitikas Rafas Šakirovas teigia, kad šiame konflikte neveikia opozicija, nes ji dar nepajėgi veltis į generolų, Kremliaus radikalų, karinio-pramoninio komplekso veikėjų ir liberalių politikų bei visuomenės atstovų konfliktą. Toks konfliktas yra realiausias būdas pakeisti valdžią Rusijoje, bet kartu jis yra pavojingiausias Rusijos žmonėms. 1991 ir 1993 m. pučai Maskvoje tėra mažytis bandymas pasukti šalį atgal, palyginus, kas gali šią „imperiją molinėmis kojomis“ ištikti vidinio konflikto atveju.

    ***

    Agresija Ukrainoje ir B. Nemcovo nužudymas tampa tuo destabilizuojančiu veiksniu, kuris gali pakeisti Rusijos valdžios struktūrą. Seimo narys, politologas Egidijus Vareikis Kovo 11-ąją paskelbtame straipsnyje „Karinis chuliganas prieš „minkštąją“ galią“ pastebi, kad Rusijos agresiją prieš Ukrainą sustabdys ne koks nors naujas Minsko susitarimas ar kontaktinė grupė, bet režimo pasikeitimas Maskvoje. Bet Rusijai teks iš naujo ieškoti sąjungininkų ir vėl rinktis – demokratija ar naujas bandymas prastūminėti jau kelis kartus nepasiteisinusį chuliganišką politikos projektą. Rusija turi suvokti, kad antagonizmas nėra gera, nors Rusijai gal ir įprasta politika.

    Kas padės V. Putinui tai suvokti? Įkalbinėjimas ar ryžtingi tarptautinės visuomenės veiksmai?

  • ATGAL
    Krymo aneksijos metinės: džiaugsmas melo fone
    PIRMYN
    Algirdas Saudargas: Padėkime Rusijai pasveikti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.