Putino “nerinkimai” ir Rusijos raidos perspektyvos | Apžvalga

Pasaulis

  • Putino "nerinkimai" ir Rusijos raidos perspektyvos

  • Data: 2018-04-29
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Praėjusių metų spalį, kai buvo paskelbta Rusijos prezidento rinkimų kampanijos pradžia, o Vladimiras Putinas dar neva nebuvo apsisprendęs, ar juose dalyvaus, LRT radijo eteryje skambėjusiame mano komentare beprasidedantį įvykį įvardinau ne kuo kitu, o rinkimų šou. Manau, šiandien galiu tvirtinti neklydęs, nes daug kas iš tada nuspėto scenarijaus išsipildė. Kremlius šį šou sukonstravo taip, kad jame būtų ir šiek tiek intrigos (uždelstas paties V. Putino sprendimo kandidatuoti dar vienai kadencijai paskelbimas), ir specialiųjų efektų (Ksenijos Sobčiak vandeniu iš stiklinės tiesioginiame eteryje aplietas Vladimiras Žirinovskis), ir nuomonių įvairovės (parodomosios, mat tikroji opozicija buvo palikta už rinkimų borto), tačiau viskas baigtųsi taip, kaip šiuo metu reikalinga valdančiajam režimui – ne tik V. Putino pergale, bet ir jo galios įtvirtinimu triuškinančią pergalę parodančiais skaičiais.

    Alexei_Navalny

    Opoziciją visiems bandžiusi demonstruoti K. Sobčiak net nesurinko 2 proc. balsų, ir tai bus rodoma kaip ženklas, jog net ir itin populiari persona Rusijoje negali rimtai mesti pirštinės visų mylimam vadovui. Ar iš šio rinkimų šou galime daryti dar kokių nors išvadų? Esu nusiteikęs gana skeptiškai. Todėl verčiau kalbėti ne apie tai, ką rodo paramos V. Putinui išaugimas Maskvoje ar kodėl buvo svarbu užtikrinti didelį aktyvumą, o apie tai, kokią Rusiją matysime ateity.

    Dar metų pradžioje netrūko prognozių, kad po šių rinkimų Rusija sieks bent šiek tiek atšildyti santykius su Vakarais, kad pastarieji panaikintų bent dalį prieš Maskvą nutaikytų sankcijų. Vis dėlto jos Kremliui kainuoja daug ir kaštai tampa vis sunkiau pakeliami. Tai paliudijo ir paties V. Putino žodžiai iškart po rinkimų, kai jis paskelbė sieksiąs konstruktyvaus dialogo su Vakarais. Tačiau po to, kai prieš buvusį rusų slaptąjį agentą, dirbusį ir britams, Sergejų Skripalį ir jo dukrą panaudoto cheminio ginklo pėdsakai atvedė į Rusiją, tokios prognozės praranda bet kokias perspektyvas.

    Todėl, nors Rusija kone isteriškai tradiciškai kalba apie Vakarų sąmokslą prieš ją, kovą įvykęs masinis ir koordinuotas didelės Vakarų valstybių grupės po diplomatine priedanga dirbusių Rusijos slaptųjų tarnybų išsiuntimas namo prognozuoja ir tolimesnį santykių blogėjimą. Todėl gaires to, kaip Rusija projektuos savo užsienio politiką, brėžia ne porinkiminiai Rusijos vadovo pareiškimai, kurių turinys neturi nieko bendro su praktika, o veikiau kiti neseni tiek jo paties, tiek ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pasisakymai. Pirmojo – metinė kalba, antrojo – pranešimas Miuncheno saugumo konferencijoje vasarį.

    S. Lavrovas už visus santykių nesklandumus ir konfrontaciją kaltę suvertė Vakarams, mat, priminsiu, anot jo, „Rusija visais laikais elgėsi taip pat“, tad jeigu Vakarai nori santykių pagerėjimo, jie turi išsižadėti savo principinės vertybinės pozicijos. Tuo tarpu V. Putinas savo agitacinio pobūdžio metiniame pranešime kalbėjo apie vystomą naują „analogų neturinčią“ ginkluotę, būtiną griežtą atsaką Vakarams ir panašiai. Tad akivaizdu, kad agresyvi Rusijos politika nesikeis, nors dėl santykių blogėjimo bus nuolat kaltinami Vakarai. Tad tik vieningas Vakarų veikimas (kaip kad bendrų Europos Sąjungos sankcijų dėl Krymo okupacijos bei karo Donbase ar koordinuotas šnipų po diplomatine priedanga išsiuntimas) vykdant Kremliaus sulaikymo strategiją gali padėti apsisaugoti nuo dar daugiau neigiamų šio agresyvumo apraiškų.

    Kitas svarbus porinkiminės Rusijos elementas – tikrai nemažėsiantis, o gal net ir didėsiantis atkaklumas vykdant destruktyvią veiklą ir kišantis į užsienio valstybių politikos procesus tiek kaimynystėje, tiek ir plačiau Vakarų pasaulyje. To apraiškų pastaraisiais metais, ypač susietų su šalyse vykstančiais rinkimais, apstu, todėl veiksmai, kuriais būtų siekiama atvesti sau palankias jėgas į valdžią, diskredituoti valstybę tarptautinėje bendruomenėje ar supriešinti piliečius šalies viduje bus ir toliau viena pagrindinių Kremliaus strategijų silpninant Vakarų bendruomenę. Kitaip tariant, hibridinės grėsmės, apie kurias jau dabar šnekama daugiau ir daugiau, taps dar aktualesnės.

    Trečia, nepaisant spėlionių, ar tai jau išties paskutinė Putino kadencija, ar jis dar gali siekti pakeisti Konstituciją ir pratęsti savo valdymą (o gal likti valdžioje dar kitokiais, „netradiciniais“ būdais?), neišvengiamai suintensyvės procesai, susiję su Rusijos ateitimi po V. Putino. Taip, reikia pripažinti, jog šiandien jo sutelkta galia ir pastarųjų metų sprendimai, pavyzdžiui, Nacionalinės gvardijos, pavaldžios tiesiogiai prezidentui, sukūrimas, nekelia abejonių dėl neturinčio konkurencijos Vladimiro Putino vaidmens režimo viršūnėje. Tačiau turime įvertinti ir tai, jog Kremliaus režimas nėra vienasmenis – jame sugyvena ir varžosi daug skirtingų įtakos grupių ir interesų, kurių esminis tikslas yra išsaugoti šį režimą, nes būtent jis užtikrina tokį jų turimą vaidmenį ir įtaką.

    Norintys perimti aukščiausią valdžią Rusijoje po V. Putino imtis veiksmų turi jau dabar, todėl beveik neabejoju, kad ši kadencija pasižymės kur kas intensyvesne įtakos grupių konkurencija ir kova. Tai gali neturėti didelės įtakos šalies užsienio politikai trumpuoju laikotarpiu (kita vertus, kai kurie Rusijos vidaus politikos tyrėjai įvardina, kad kaip tik dominuojančios grupės vaidmuo yra reikšmingas ir agresija Ukrainoje prasidėjo būtent todėl, kad tuo metu dominavo saugumo struktūrų atstovai – silovikai), tačiau bus svarbus sektinas indikatorius siekiant geriau suprasti režimo Rusijoje raidą ir perspektyvas.

    Galiausiai, bus svarbu stebėti, ar pagrindinei alternatyvai režimui šiandien – Aleksejui Navalnui ir jo „užkurtam“ judėjimui – pagaliai į ratus bus kaišiojami taip pat, kaip iki šiol, ar dar stipriau. Mat vien tai, kad jam nebuvo leista dalyvauti šiuose rinkimuose, parodo, jog Kremliui kitaip nei daugelis kitų opozicionierių jis kelia kur kas didesnę grėsmę. A. Navalno sukurtas neformalus bendraminčių tinklas yra nusidriekęs praktiškai per visą Rusiją, gana netradiciniai bendravimo su publika metodai bei korumpuotam režimui jautrių temų kabinimas (susijęs su neteisėtu įtakos asmenų praturtėjimu, valdžios ir mafijinių struktūrų bendradarbiavimu ir pan.) yra didelis galvos skausmas Kremliui. Todėl jo galimybės veikti ir galimas jų varžymas yra svarbus veiksnys, reikšmingas vertinant, ar Rusijoje nebus galutinai užgniaužtas bet koks alternatyvus oficialiajam diskursas, kas ją gerokai priartintų prie griuvusios imperijos, kurios atkūrimo šalininkų šiandieninėje Rusijoje nėra jau tiek mažai.

    Prodiusuojamas rinkimų šou pasibaigė, tačiau Rusijos ateities raida išliks dėmesio centre.■

  • ATGAL
    Demokratijos būklė posovietinėse šalyse: blogiausia padėtis – centrinėje Azijoje
    PIRMYN
    Garsiausias Rusijos aferistas nestokojo ne tik priešų, bet ir gerbėjų
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.