R. Dagys: reikia atkurti pagarbą šeimai | Apžvalga

Įžvalgos

  • R. Dagys: reikia atkurti pagarbą šeimai

  • Temos: Visuomenė
    Data: 2011-06-01
    Autorius: Kalbino Kęstutis D. RIMKEVIČIUS

    R. J. Dagys: "Aiškiai apibrėžus, ką laikome šeima, galima kurti šeimos skatinimo sistemą." (M. Žilionytės nuotr.)

    Apie kuriamus šeimos politikos pagrindus kalbamės su LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininku Rimantu Jonu Dagiu.

    Kodėl reikia Šeimos politikos pagrindų įstatymo? Ar šeimos politika iki šiol nebuvo pakankamai reglamentuota?

    Šeimos politikos pagrindų įstatymas yra būtinas vien dėl tos priežasties, kad šiuo metu įvairiuose įstatymuose vartojami įvairūs šeimos apibrėžimai, taigi bendro apibrėžimo, kas yra šeima,  nėra. Jei norime turėti vieningą ir aiškią šeimos politiką, pirmiausia reikia susitarti, kas yra šeima. Tokioje sampratų įvairovėje, kokią dabar turime, aiški politika šeimos atžvilgiu nėra įmanoma.

    Aiškiai apibrėžus, ką laikome šeima, galima kurti šeimos skatinimo sistemą. Kalbu ne apie tradiciškai suprantamą paramą, tokią kaip išmokos, bet apie šeimai palankios aplinkos skatinimą. Valstybė turi palaikyti tai, kas naudinga šeimai.

    Kaip vertinate kilusią kritikos bangą dėl neva įstatymo projekte įteisintos nepilnų šeimų ar partnerystės pagrindu gyvenančių diskriminacijos?

    Manau, kad kritika yra daugiau dirbtinė. Iš esmės nepasitenkinimas kyla dėl to, kad šiame įstatymo projekte šeima yra susieta su santuokos institucija. Turiu priminti, kad mūsų Konstitucija santuoką vienareikšmiškai apibrėžia kaip vyro ir moters sąjungą. Todėl visi tie, kurie mano, kad gali būti kitokio pagrindo šeimų, ieško pritrauktų argumentų tam, kad tokia samprata neįsitvirtintų. Šiame įstatyme nėra nurodoma į konkrečius mechanizmus, susijusius su išmokomis ir kitais finansiniais aspektais. Jame tiesiog padėti šeimos sampratos pagrindai ir pasakyta, kad valstybė skatina santuokos institutą. Nežinau, koks sveiko proto žmogus Lietuvoje tam prieštarautų.

    Įstatymo projektas nėra diskriminacinis, atvirkščiai – gana lankstus. Numatyta, kad net ir tais nelaimingais atvejais, kada nėra tėvo ar motinos, sutuoktiniai išsiskyrę, vis tiek tai yra šeima. Iš šio įstatymo projekto „neiškrenta“ ir seneliai, kurie, pavyzdžiui, tėvams išvažiavus dirbti į užsienį, augina anūkus.

    Ar bus atsižvelgta į Europos Sąjungos šalių patirtį, telkiant dėmesį į šeimas, jas skatinant?

    Turėtume suprasti, kad Europos Sąjungoje yra tik 4 % pasaulio gyventojų, taigi žiūrėdami į pasaulyje vykstančius reiškinius, negalime apsiriboti vien tik ja. Be to, reikia nepamiršti, kad ES yra turtinga, bet mažėjančio gimstamumo zona. Tam, kad ES valstybės būtų pakankamai gyvybingos ir jaunos, jų normaliai reprodukcijai palaikyti, mokslininkų skaičiavimais, reikia, kad vienai moteriai iki 45 m. amžiaus tektų 2,215 vaiko. Šios ribos nėra pasiekusi nė viena ES valstybė. Aukščiausias rodiklis yra Prancūzijoje – 2,09, o Lietuvoje – 1,55 (mūsų rodiklis, beje, atitinka ES vidurkį…). Taigi turime žvelgti globaliau ir remtis valstybių su pozityviais gimstamumo rodikliais patirtimi. Beje gimstamumas, nepriklausomai nuo šalių turtingumo ar socialinės sistemos, yra daug didesnis tose valstybėse, kur šeimos, giminystės ryšiai yra stiprūs.

    Kadangi ES yra turtinga, ji iš esmės koncentruojasi į materialų skatinimą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje vieningos šeimos sampratos nėra, į šeimą žiūrima liberaliau nei Lietuvoje, kita vertus, visa prancūzų mokestinė ir socialinė politika vykdoma per šeimos ir jos pajamų prizmę, ir tokia sistema duoda rezultatų.

    Kitą vertus, valstybėse, kurios nėra tokios turtingos, tačiau jose šeima yra siekiamybė ir pavyzdys, gimstamumas visuomet daug didesnis. Taigi, skatinant šeimas, svarbūs du aspektai: kiek įmanoma daugiau teikti materialinės pagalbos ir atkurti pagarbą šeimai. Televizorių ekranuose turėtume matyti ne tuos, kurie penkis kartus išsiskyrė ir rengiasi tuoktis šeštą kartą, o tuos, kurie kartu išgyveno 50 ir daugiau metų.

    Manau, kad moralinio skatinimo Lietuvoje labai trūko. Ir seniau, ir dabar šeimą mėginama vaizduoti kaip kažką senamadiško, nemodernaus ir nesiektino. Komunistai savo laiku buvo sugalvoję, kad šeima yra buržuazinė atgyvena. Sovietų Rusijoje kadais mėginta išgyvendinti šeimas, bet poros metų eksperimentas kurti bendrų žmonų ir bendrų vyrų namus nepasiteisino, buvo visuomenės atmestas.

    Kai žmogus gauna laisvę ir mato, kad Vakarų visuomenė turtinga ir liberali, jis puola tų laisvių išbandyti. Paskui išaiškėja, kad ne viskas ten taip gerai, pradedama mėginti atsirinkti, kas tikra, o kas ne. Bijau, kad tai nebūtų daroma per vėlai, nes vaikų, gimstančių ne santuokoje, skaičius auga. O gyventi nepilnoje šeimoje yra ne tik tragedija pačiam vaikui, tačiau iš to išplaukia ir labai daug socialinių problemų, nes tokiems vaikams reikia daugiau bendro rūpesčio. Amerikiečiai – statistikos cinikai – labai greitai suskaičiavo, kad vaikas, užaugęs nepilnoje šeimoje, Amerikai kainuoja 3–4 kartus brangiau negu vaikas, užaugęs pilnoje šeimoje. Lietuvoje tokių duomenų nėra, tačiau nemanau, kad šiuo atžvilgiu labai skirtumės nuo Amerikos.

    Įstatyme minima Nacionalinė šeimos taryba, taip pat šeimos tarybos, kurias bus galima steigti savivaldybėse. Kaip gimė tokia įstatymo nuostata?

    Lietuvos Konstitucijos kūrėjai įrašė fundamentalią nuostatą, kad šeima yra visuomenės pagrindas. Tarybų idėja iš esmės ir išplaukia iš šios nuostatos. Priimant kokius nors sprendimus, reikia tartis ne tik su „viršūnėmis“, bet ir su „pagrindu“. Šeima yra pati save išlaikanti, subsidiari institucija. Ji išlaiko valstybę, o ne valstybė ją išlaiko, kaip kai kas norėtų matyti. Taigi niekam nepakenktų, jei tiek savivaldos, tiek aukštesniuose valdžios lygmenyse būtų nuolat atsižvelgiama į šeimos nuomonę ir poreikius. Daugelis tų dalykų, kurių reikia konkrečiai šeimai, yra susiję su jos aplinka, t. y. darželiai, popamokinė veikla vaikams, transportas, užimtumas ir kita, taigi didelė dalis sprendimų šiais klausimais turi būti priimama būtent savivaldybėse.

    Ar tai reiškia, kad šiandien savivalda skiria nepakankamai dėmesio šeimai ir kad reikia tokių tarybų, kurios primigtinai parodytų, kas ir kaip turi būti tobulinama?

    Natūralu, kad savivaldybių darbuotojai per dokumentus ir statistiką dažnai nepastebi žmogaus. Iš savo patirties galiu patvirtinti, kad tarybas formuoti tikrai verta. Kai buvo pasirašytas Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos, sukūrėme ir priežiūros tarybą, kuri prižiūri šio susitarimo įgyvendinimą. Su ja bendraudami mokomės: atrodo, kad susitelki į klausimus, kurie gyvybiškai svarbūs, o pasirodo, kad yra daug svarbesnių klausimų. Taryba savo buvimu ir pastabomis kreipia politikų ir valdininkų dėmesį į realius šeimos poreikius.

    Taigi savivaldai tokių tarybų ypač reikia. Nors negalima vienodai kalbėti apie visą savivaldą, bet, deja, galiu pasakyti, kad socialiniai, rūpybos klausimai daugeliui savivaldybių merų rūpi daug mažiau nei, pavyzdžiui, kelių tiesimas ar statybos. Socialinė rūpyba nėra itin patrauklus užsiėmimas: reikia įdėti daug darbo, o atsakas gana menkas. Be to, labai sunku surasti savivaldybių tarybų narių, kurie nuolat susitiktų su gyventojais, išklausytų jų bėdas.

    Savivaldybėse įsteigus šeimų tarybas, bus išgirstas ne tik šeimų balsas, bet ir sužinomi realūs poreikiai.

    Ar šio įstatymo siūlymas rodo, kad Nacionalinis susitarimas dėl šeimos iš tiesų realiai veikia? Gal yra dar pavyzdžių, kokios naudos davė minėtas susitarimas?

    Tie, kurie pasirašė Nacionalinį susitarimą, supranta, kad šeima yra pakankamai stipri institucija ir jai tiesiog reikia leisti reikštis. Pradėjome įstatymo nuostatomis, kuriomis įtvirtinama šeimų, stovinčių ant skyrybų slenksčio, konsultavimas, šeimos centrų rėmimas. Šiuo metu vyksta graži iniciatyva „Šeimų universitetas“. Ši iniciatyva ateityje bus neabejotinai plėtojama. Galiausiai Nacionalinis susitarimas paskatino daugiau diskutuoti apie šeimą.

    Šeimų politikai įgyvendinti Vyriausybė sudarė visą veiksmų programą, tačiau ji apima daugybę smulkių aspektų, kuriuos reikia išspręsti, norint padėti šeimoms. Vieno veiksmo šiuo atveju neužtenka.

    Vertinant šiandienos laimėjimus ir žvelgiant į ateitį, kokių pokyčių, darbų ir siekių matome įgyvendinant šeimos politiką?

    Socialinio draudimo gairėse yra nuostata, kad į vaikų auginimą šeimose turi būti atsižvelgiama kaip į visuomenei naudingą darbą, kuris padidintų tėvų draudžiamąsias pajamas. Šios gairės jau yra parengtos ir bus realizuotos.

    Atsirado šeimos ūkininkų programa, pradėta realizuoti Žemės ūkio ministerijoje. Tai paramos sistema šeimos įmonėms.

    Bus reformuojama darželių, taip pat socialinio būsto sistema. Didžiulis iššūkis laukia peržiūrėti visą mokestinę paramos bazę ir padaryti ją skatinančią turėti gausesnes ir tvirtesnes šeimas. Dabartiniai duomenys, įvertinus visas išmokas ir mokestines lengvatas, deja, rodo, kad trečias vaikas šeimoje yra tarsi našta… Visgi jei norime išsaugoti tautą, turime kalbėti ne apie 1–2 , bet apie 3–4 vaikų šeimą.

  • ATGAL
    Šeimos politika: pirmieji žingsniai
    PIRMYN
    Baltarusijos visuomenė priešinasi režimo siautėjimui
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.