R. Juknevičienė: Mūsų gynyba tiek pat svarbi kaip ir misijos | Apžvalga

Valstybės naujienos

  • R. Juknevičienė: Mūsų gynyba tiek pat svarbi kaip ir misijos

  • Institucijos: Ministerijos
    Data: 2011-05-01
    Autorius: Kalbino Ingrida VĖGELYTĖ

    Ministrė R. Juknevičienė Karaliaus Mindaugo mechanizuotojo pėstininkų bataliono šaudyklos atidaryme Panevėžio r., Kurganavos kaime. (A. Pliadžio/KAM nuotr.)

    Nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų, atsikuriant valstybei, kartu iš naujo būrėsi ir Lietuvos kariuomenė. Šiai jaunai institucijai per 20 metų teko sunki užduotis nukeliauti ir atsiradimo, ir esminės transformacijos kelią. Lietuvai įstojus į NATO, jauna Lietuvos kariuomenė susidūrė su sunkiu uždaviniu vykdyti tarptautinius reikalavimus.

    Maža to, prieš keletą metų Lietuva praktiškai atsisakė šauktinių ir perėjo prie profesionalios kariuomenės. Tačiau Seime vėl svarstoma keli su šia sritimi susijusių naujų įstatymų paketai. Atrodo, kad iššūkiai ir uždaviniai krašto apsaugos sistemai vis dar nesibaigė. Apie naujus krašto apsaugos sistemai tenkančius uždavinius ir jos šiandienius tikslus „Apžvalga“ kalbėjo su krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene.

    Jau keletą metų viešai svarstoma, kokia turėtų būti Lietuvos kariuomenė. NATO simpatikai optimistiškai tvirtina, kad mums užtenka profesionalios, gerai parengtos kariuomenės, gebančios operatyviai dalyvauti tarptautinėse misijose. Jų oponentai prieštarauja, sakydami, kad Europos Sąjungos pasienio valstybė Lietuva negali likti saugoma tik profesionalios kariuomenės, nes gali prireikti mobilizuoti visą galimą rezervą gynybai užpuolimo atveju. Juk NATO yra įsipareigojusi į užpultos šalies narės teritoriją sutraukti karines pajėgas penkių dienų laikotarpiu. Tai kokios, Jūsų manymu, Lietuvai reikėtų kariuomenės?

    Kokio dydžio Lietuvai reikia kariuomenės, kasmet nustato Seimas. Kariuomenė negali pati nuspręsti, kokia ji turi būti. Žinoma, Seimui teisės aktų projektus pateikia Vyriausybė, kuri juos aprobuoja Valstybės gynimo taryboje. Įstatymo projektą rengia Krašto apsaugos ministerija, bet šį pagrindinį dokumentą kasmet priima Seimas, jis nustato principinę kariuomenės struktūrą ir ribinius skaičius: kokia bus kariuomenės struktūra, kiek ir kokių joje bus batalionų ir t. t. Tai yra vienas pagrindinių parlamentinės, demokratinės civilių kontrolės įrankių kariuomenei. Kitas, gal net pats svarbiausias dokumentas yra biudžetas, kuriame numatyti pinigai krašto apsaugai. Ir jų yra tiek, kiek būna skirta. Ir tada galima pasamdyti tiek karių, kiek leidžia finansavimas.

    Kokia turi būti kariuomenė, kokią viziją Vyriausybė ir KAM pateikia Seimui, kad šis patvirtintų, štai čia jau ir yra tam tikras politinis, labai svarbus klausimas, kurį noriu šiek tiek paaiškinti. Lietuvos kariuomenė praktiškai kūrėsi nuo nulio: pradžia yra1990-tieji – 1991-ieji, Sausio įvykiai. Ji kūrėsi tikrai nelengvai. Bet atėjome sėkmingai į tarpinį mūsų finišą – narystę NATO. Iki įstojant į NATO, mes visur deklaravome, kad būsime pavyzdingi nariai. Pažadėjome tinkamą finansavimą. Ir ne tik kartu su partneriais ginti savo teritoriją, ką numato NATO sutarties 3 straipsnis. Bet ir įsipareigojome 5 sutarties straipsniui, kur sakoma, kad užpuolus kokią nors NATO šalį, mes, visos NATO šalys, jai padėsime gintis. Tačiau mes savo narystę NATO dažniausiai suprantame kaip pažadą, kad jeigu mus užpuls, tai mums padės…

    Tai, ką mes dabar darome Afganistane ir kitose tarptautinėse misijose, yra 5 straipsnio vykdymas. Kadangi 2001 metais teroristinėmis atakomis buvo užpultos Jungtinės Amerikos Valstijos, pirmą kartą per savo istoriją NATO pritaikė šį straipsnį ir pradėjo savo misiją Afganistane. Mes šitą įsipareigojimų dalį vykdome, sakyčiau, puikiai. Bet tos dalies, kur buvome įsipareigoję skirti atitinkamą finansavimą savo krašto apsaugai (iki 2 proc. nuo BVP), mes nevykdome.

    Kodėl krašto apsaugos finansavimas yra toks svarbus ir kokia tikroji dabartinė Lietuvos kariuomenės finansavimo padėtis?

    Daugelis galvoja, kad NATO yra atskira kariuomenė, kuri prireikus ateis mūsų ginti. Iš tikrųjų NATO yra atskirų valstybių kariuomenės. Kiek atskira valstybė yra stipri savo proporcingoje dalyje, tiek stiprus yra ir NATO. Šiandien proporcijos yra katastrofiškai iškreiptos. Apie tai nuolat kalba NATO generalinis sekretorius. Ir tai ne tik Lietuvos, bet visos europinės NATO dalies problema. Šiandien, jeigu visą NATO gynybai skirtą finansavimą prilygintume 100 proc., tai net 75 proc. visoje jungtinėje NATO dalyje sudaro JAV finansai. Europa visada per mažai pinigų skyrė gynybai. Per pastaruosius dvejus krizės metus – dar labiau sumažino. Ir dabar JAV lėšų dalis dar padidėjo. Tai mes, Lietuva, kada įstojome į NATO, irgi užmiršome savo pažadą. Ir net esant gerai finansinei padėčiai, dar prie buvusių vyriausybių krašto apsaugai skyrėme ypač mažai dėmesio. Nors lėšos lyg ir didėjo, bet proporcijoje su augančiu BVP visą laiką mažėjo. Ir kai Lietuvą ištiko krizė, nieko kito nebeliko, kaip dar kartą proporcingai sumažinti lėšas krašto apsaugai. Nes mažinome pensijas, mažinome atlyginimus. Buvo sumažinta visoms ūkio sritims, bet krašto apsaugai tai atsiliepė gana skaudžiai, nes ji negauna jokių lėšų iš ES. Ir tai yra ES sprendimas – gynybos reikalams Europos pinigai negali būti naudojami. Vadinasi, mums liko tik Lietuvos biudžetas. Dabar Lietuva krašto apsaugai skiria 0,85 proc. šalies BVP. Esame priešpaskutiniai iš 28 NATO šalių. Paskutinėje vietoje pagal finansavimą yra Liuksemburgas, kuris turi 600 karių, tačiau gyvena visiškai kitokiomis, nepalyginamai geresnėmis geopolitinėmis sąlygomis.

    Svarstant Seime biudžetą, iš Jūsų lūpų pasigirdo nerimą keliantys perspėjimai, kad dar labiau mažinant finansavimą krašto apsaugai, kariuomenė nebepajėgs vykdyti savo funkcijų. Kodėl reikėjo tokio viešo pareiškimo?

    Visai atvirai tai pasakiau todėl, kad žmonėms iki tol niekas ir nepaaiškino, kokia iš tikro yra padėtis. Daugelis žmonių vis dar galvojo, kad krašto apsauga yra geriausiai finansuojama. Kadangi visi kalbėjo apie žadėtus 2 proc., tai visi ir galvojo, kad kariuomenei yra skiriami tie 2 proc. Norėdama, kad žmonės nebūtų klaidinami, kad svarstant biudžetą niekas nebesakytų, jog reikia dar nupjauti nuo krašto apsaugos ir duoti švietimui ar Sodrai, kas anksčiau būdavo labai populiaru. Jaučiau pareigą pasakyti žmonėms tiesą. Ir daugeliui, beje, tai buvo šokas.

    Kas Jums buvo sunkiausia prieš trejetą metų stojus vadovauti Lietuvos krašto apsaugos ministerijai?

    Kai mes įstojome į NATO, kairiųjų vyriausybė, galbūt planuodama ir matydama, kad to pakankamo finansavimo niekada ir nebus, priėmė štai tokį sprendimą. Esą mūsų padėtis jau dabar yra tiek pagerėjusi, kad mums užteks skiriamų finansų arba reikės transformuoti mūsų kariuomenę taip, kad ji galėtų dalyvauti tarptautinėse misijose, o visa tai, kas susiję su mūsų pačių gynyba mūsų teritorijoje, mums užtikrins narystė NATO. Esą mums patiems nieko nebereikia daryti. Ir ilgą laiką buvo peršama tokia mintis ir taip keičiama kariuomenė. Ji visiškai nebebuvo orientuojama į mūsų pačių gynybą, o vienintelis uždavinys buvo dalyvauti tarptautinėse misijose. Neneigiu jų svarbos, tačiau manau, kad mūsų pačių gynyba – lygiavertės svarbos dalykas. Dalyvavimas tarptautinėse misijose yra be galo svarbus todėl, kad tik taip mes galime užtikrinti kitų šalių solidarumą mūsų pačių atžvilgiu. Nes tai ir yra narystės NATO principas – solidarumo principas. Bet tai, kad mes nebesirūpinome savo pačių, savo teritorijos gynyba, štai čia buvo didžiausia bėda. Tai buvo mano pagrindinis rūpestis, atėjus vadovauti Krašto apsaugos ministerijai.

    Mat buvo atsisakyta šauktinių kariuomenės, pereita į profesionalią. Tada šalį ištiko didžiulė ekonominė krizė. Pirmaisiais metais nebeturėjome pinigų net pakankamai pasamdyti eilinių karių. Be to, paveldėjau labai iškreiptas proporcijas: karininkų procentas buvo didelis, o labiausiai trūko eilinių karių. Mes dabar tas proporcijas lyginame ir yra šansų, kad jau šių metų pabaigoje priartėsime prie savo pačių numatytų skaičių. Bet iš tiesų 2009 metais padėtis buvo tikrai sunki.

    "Geležinio vilko" šarvuoti hameriai. (M. Žilionytės nuotr.)

    Kaip suprantu, vis tik nebuvo sėdima bejėgiškai nuleidus rankas. Kas daroma, kad padėtis krašto apsaugos sistemoje būtų pakeista?

    Per šituos dvejus finansiškai sunkius metus, suprasdami, kad negalėsime daryti kokių nors svarbių reformų, pertvarkų, įsigijimų, nes finansai neleidžia, visą dėmesį sutelkėme į strateginių dokumentų rengimą ir visos kariuomenės politikos perorientavimą. Bent jau ateityje, kad padėtume pagrindus kariuomenei vystytis taip, kad ji pajėgtų ir savo teritoriją ginti, ir kartu dalyvauti tarptautinėse misijose. Kaip tas paukštis, kad du sparnus turėtų, o ne vieną. Dabar jau yra parengta pagrindinė gynybos koncepcija, pertvarkysime ir kariuomenės struktūrą. Vis dėlto svarbiausi dalykai, dėl ko dabar ir Seimui svarstyti yra pateikti du konceptualūs įstatymų paketai, – tai mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos ir karo prievolės įstatymo projektai ir įgyvendinamieji  teisės aktai. Tai yra namų darbai, kuriuos mes darėme pastaruosius dvejus metus ir kurie dabar yra atiduoti svarstyti Seimui.

    Pirmasis yra svarbus dėl apskritai priimančiosios šalies paramos koncepto. Iki šiol nebuvo teisės aktų, kur būtų numatytos procedūros, taisyklės, kaip mes priimsime NATO paramą. Nes mūsų, mažos šalies, pagrindinis uždavinys, ginant savo šalies teritoriją, yra būti pasirengusiai priimti NATO paramą. Tai nėra taip paprasta. Maistas, geležinkeliai, oro uostai, logistika ir t. t. Galų gale pasikeitė mūsų ekonominė sankloda.Verslas privatus, kaip ir nuosavybė. Reikia numatyti santykius su privačia nuosavybės teise: kaip karo reikmėms kas nors bus paimama, kaip atlyginama.

    O kitas aspektas – susijęs su karo prievole ir tai turėjo padaryti dar buvęs ministras Juozas Olekas, prieš stabdydamas šaukimą į privalomąją karo tarnybą. Reikėjo numatyti kitus būdus, kaip jaunuoliai galėtų būti mokomi ginti savo kraštą. Jeigu mes dabar nieko nebedarysime ir neberengsime naujos, augančios kartos, tai po kurio laiko nebeturėsime mobilizacinio rezervo, kurį galėtume pasikviesti prireikus.

    Lietuvai taikos metu užtenka kariuomenės, kokią turime dabar – t. y. 8 tūkst. profesionalų ir 4,5–5 tūkst. savanorių, kurie yra šalia kariuomenės (vėliau planuojame didinti šį skaičių). Jeigu Lietuvai ateityje didėtų karinės grėsmės, turime būti pasirengę. Šiemet pirmą kartą bandysime pakviesti 100 rezervistų. Tai būtų rimti kelių savaičių mokymai. Ir tai vyks turbūt pirmą kartą nuo 1999 metų. Mūsų gynybos planai remiasi tuo, kad mes turime sukurti tokią struktūrą, kuri labai greitai galėtų mobilizuoti rezervą. Norint jį mobilizuoti, tiek žmonės, tiek kariuomenė, kalbant paprastai, turi žinoti, ką gi jie turėtų daryti, jeigu reikėtų. Kur jie turėtų būti. Rezerve esantys turi žinoti, kad prireikus jie bus tos ar kitos kuopos skyrininkai arba eis kitas pareigas. O iki šiol paruoštiems šauktiniams išėjus į rezervą, likdavo tik jų sąrašai. Jokio organizuoto rezervo, kuris būtų sudalytas į tam tikrus dalinius, iki šiol nebuvo. Pradėjome šį procesą ir dėl to mums reikia karo prievolės įstatymo, kuriuo remdamiesi mes galėtume atnaujinti žmonių rengimą krašto apsaugai.

    Seime ir žiniasklaidoje kaip tik aptarinėjamas šis naujas karo prievolės įstatymo projektas. Gal nusakytumėte jo esmę?

    Mūsų tikslas padaryti taip, kad šalyje veiktų savanoriškumo principas. Šiemet Seimas yra nutaręs, kad pradinį karinį bazinį mokymą turi išeiti 600 žmonių. Jie priimami etapais, kas 9 savaites. Šiemet tai darome pagal dabar galiojančią tvarką, nes neturime naujo karo prievolės įstatymo, kuris mums padėtų tą savanoriškumo principą įgyvendinti. Juk šaukimas į kariuomenę buvo sustabdytas.

    Įstatymuose, Konstitucijoje karo prievolė, kaip tokia, išliko – kaip galimybė. Čia mes nieko nepakeitėme. Palikome privalomą pradinę karo tarnybą tokią, kokia ji anksčiau buvo. Bet šalia to, remdamiesi 2009 m. rugsėjo  mėn. Konstitucinio Teismo išvada, mes įdėjome papildomai kitų būdų. Vienas iš jų yra baziniai kariniai mokymai iki 3 mėnesių. Laiką žmogus gali pasirinkti laikotarpiu nuo 18 iki 36 metų. Jaunas žmogus gali ateiti, pasisiūlyti ir būti išmokytas karinių dalykų.

    Naujame karinės prievolės įstatyme pasiūlėme skatinimo sistemą, pavyzdžiui, jei jaunuolis savanoriškai išeina pradinius bazinius karinius apmokymus, jam skiriama valstybės subsidija mokytis aukštojoje mokykloje. Jei žmogus nenorės mokytis, o eis dirbti, yra numatyta tam tikrą laiką subsidijuoti jo įdarbinimą. Dabar diskutuojama su Švietimo ir mokslo ministerija dėl dar vienos siūlomos skatinimo priemonės – papildomo balo stojant į aukštąsias mokyklas. Na, čia yra pasipriešinimo, dar bandysime aiškintis, ieškoti kompromisų. Gali būti, kad siūlysime leisti pačioms aukštosioms mokykloms pasirinkti, ar jos gali suteikti tokią galimybę. Girdėjau, kad Seimo nariai rengia pataisas, numatysiančias, jog išėję bazinį karinį mokymą turėtų pirmenybę įsidarbinti statutinėse tarnyboje. Aš sutikčiau su pirmenybe ir valstybės tarnyboje, jei tokių siūlymų atsirastų.

  • ATGAL
    Lietuvos kariuomenė: bendradarbiaujanti, mobili, moderni
    PIRMYN
    Pristatytas naujasis policijos generalinio komisaro pavaduotojas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.