R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Knygos yra labai svarbi mano namų, mano šeimos dalis, man būtų sunku jų atsisakyti | Apžvalga

Laisvalaikis

  • R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: Knygos yra labai svarbi mano namų, mano šeimos dalis, man būtų sunku jų atsisakyti

  • Data: 2014-07-30
    Autorius: Vilius Arlauskas

    Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė (Mindaugo Mikulėno nuotrauka)

    Šį mėnesį mūsų rubrikoje „Politikai skaito“ – pokalbis su Europos Parlamento nare Radvile MORKŪNAITE-MIKULĖNIENE. Jaunosios kartos politikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo muzikinį išsilavinimą, baigė fortepijono specialybę, o Vilniaus dailės akademijoje įgijo kultūros vadybos bei kultūros politikos magistro laipsnį. Kalbėjomės apie knygas ir įvairias veiklas, į kurias europarlamentarė yra įsitraukusi, apie pilietinį sąmoningumą ir istorinės atminties įamžinimą. Politikė užsiminė apie šiuolaikinius kultūros įvykius, knygų ir filmų pasirodymus bei jų svarbą, sudominant jaunąją Lietuvos kartą istorinėmis temomis.

    Su Jumis kalbuosi, jau prabėgus tarptautinei Vilniaus knygų mugei. Sakykite, ar radote laiko apsidairyti tarp leidyklų stendų, ką apskritai manote apie šią mugę, jos svarbą?

    Knygų mugė yra didelis džiaugsmas visiems skaitantiems žmonėms. Tai proga pajusti ten tvyrančią šaunią atmosferą. Lietuvių kalbos instituto direktorė J. Zabarskaitė yra pasakiusi, jog jai Knygų mugė – tarsi antros Kalėdos. Knygų žmonėms, tiems, kurie knygomis gyvena, tai labai ryškus įvykis, bet nemažiau svarbus ir skaitytojams, mėgėjams. Man pačiai lankytis Knygų mugėje yra tiesiog didelis džiaugsmas, retai taip gerai jaučiuosi. Matau tiek šviesių veidų ir suvokiu, jog visi susirinkę turi bendrą vardiklį. Knygų mugėje nėra grubumo, neigiamų emocijų.. Manau, kad čia apsilankantys žmonės ir kuria Lietuvą.Yra paskaičiuota, kad dažniausiai visuomenėse aktyvių žmonių yra 10–15 %. Manau, kad Knygų mugėje besilankantys žmonės yra aktyvūs ir smalsūs.

    Ar įsigijote ką nors knygų mugėje? Kokią literatūrą labiausiai mėgstate ir vertinate?

    Laiko skaitymui, o ypač grožinei literatūrai, trūksta. Tenka skaityti labai daug „biurokratinės literatūros“, susijusios su mano darbu, bet nepamirštu ir kultūrinės spaudos. Kaskart, prieš sėsdama į lėktuvą, nusiperku „Kultūros barus“, „Literatūrą ir meną“ ar kitą kultūrinį savaitraštį ir su malonumu jį perskaitau. Man patinka, kad, pasiėmusi į rankas žurnalą, galiu sužinoti naujienas, vertinimus, kartais ir pačiai kyla minčių. Prisimenu, šiuos žurnalus prenumeruodavo ir kataloguodavo mano seneliai.

    Šioje knygų mugėje planų įsigyti ką nors konkretaus neturėjau. Knygų tiek mano, tiek mano tėvų ir senelių namuose yra labai daug. Aš prie jų labai prisirišu. Man sunku kalbėti apie knygų atidavimą į knygynus ar į specialius pristatymo punktus. Man atrodo, kad jos yra dalis mano namų, mano šeimos, todėl man būtų labai sunku jų atsisakyti.

    Šį kartą įsigijau fotoalbumą „Gervėčių Lietuva“ (sudarytojai: A. Baltėnas, S. Matulevičienė, V. Vaitkevičius). Šis kraštas (Gervėčiai – miestelis Baltarusijos vakaruose,  aut. past.) ir santykis su juo man yra svarbus jau nuo vaikystės. Būdama maža, ten vykdavau su šeima, dalyvavau įvairiose ekspedicijose, kiek vėliau pati lankiau folklorinį ansamblį, su kuriuo teko važiuoti koncertuoti į šį kraštą. Puikiai suprantu, koks trapus dabar yra jis ir tie žmonės, kurie ten gyvena. Juk jie yra paskutiniai lietuviai. Jų vaikai – kas, laimei, Vilnių pasirinkę, kas galbūt likę Baltarusijoje, Minske ar kažkur kitur. Šis albumas fiksuoja situacijos trapumą. Dalis šių knygos autorių yra išleidę panašų albumą su labai gražiomis iliustracijomis, skirtą Dzūkijai ir Žemaitijai.

    Kita man svarbi knyga yra partizano Juozo Lukšos-Daumanto „Laiškai mylimosioms“. Kaip jis pats sakė, jis turėjo dvi mylimąsias, t.y. savo žmoną Nijolę Bražėnaitę ir Lietuvą. Jis pasirinko Lietuvą, nes kai buvo prasiveržęs į Vakarus ir su užduotimi grįžo į Lietuvą, puikiai žinojo, koks likimas jo laukia. Grįžti pas savo mylimąją jam buvo mažai vilties. Tačiau nepaisant to, jis jautė pareigą, pasiryžimą vykdyti tą priesaiką, kurią buvo davęs anksčiau, o ne tą, kurią buvo davęs savo žmonai. Man tai – labai stipraus žmogaus bruožas. Skeptikai gali juoktis, sakydami, kad tai kvaila, kas jam už tai padėkos, kas dėl to pasikeitė, bet tai rodo tam tikras žmogaus vertybes. Nors nėra išlikę jo žmonos laiškų jam, bet ji išlaikė Daumanto jai rašytus laiškus. Toks žanras kaip laiškai yra labai įdomus, nes dabar jau retai kas berašo tokius asmeniškus laiškus. Nors atrodo, mus skiria tik 50–60 m. skirtumas, bet viskas jau kitaip. Mes kalbame visai kitaip. Kita vertus, vertybės, apie kurias kalbama, išlieka svarbios.

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Esate įgijusi muzikinį išsilavinimą. Kuo tiesioginis susipažinimas su menu yra naudingas politikoje? Ar muzikavimo ir muzikos, atsidūrus Europos Parlamente, neužmiršote?

    Muzika niekam nepakenkė. Baigiau labai specifinę gimnaziją. Kaip Vilniuje yra M. K. Čiurlionio menų mokykla, Klaipėdoje – E. Balsio menų gimnazija, taip  Kaune yra J. Naujalio muzikos gimnazija. Ji skiriasi nuo paprastų mokyklų, kadangi ten viskas yra orientuota labai kryptingai, žinai, jog po 12 klasių rinksiesi muziko kelią, muzikos akademiją. Tad grojimas tam tikra prasme buvo sportas, ėjimas į konkretų tikslą, supratingumo ir kitų būtinų savybių lavinimas. Tai man davė atsakomybės jausmą. Kai kurias savybes mes atsinešame, tačiau kai kurios iš jų yra išlavinamos. Man yra labai aišku, kad, šį darbą pradėjus, turi įdėti energijos ir laiko, nes kitaip nebus jokio rezultato. Aišku, yra dalykų, kuriuos galbūt gali susimuliuoti ir taip išsisuksi, bet jei muzikoje, atlikimo mene ar sporte nesitreniruoji, nedirbi, atėjus lemiamai minutei, viskas išlenda – turi tai, ką uždirbai savo darbu. Lygiai taip pat ir politikoje. Nors būna visokių atsitiktinumų, bet aš esu už nuoseklumą. Nuosekliai dirbant, esant ritmui, rezultatas yra kur kas natūralesnis. Tad iš muzikos išmokau tikslo siekti nuosekliu darbu.

    Muzikai, kaip ir menui, laiko lieka mažiau. Turiu kelis kūrinius, kuriuos galiu sugroti dar pakankamai padoriai, bet pirštai tikrai nebe tie, kokie buvo prieš 10 m. Viena vertus, gaila, kita vertus, pasirinkimas buvo priimtas anksčiau. Žinojau, kad su aktyviu muzikavimu savo ateities nesiesiu.

    Viena Jus dominančių temų yra tautos istorinė atmintis ir jos sklaida už Lietuvos ribų. Kokie, Jūsų nuomone, veikalai yra verti mūsų, o gal ir užsienio skaitytojų dėmesio?

    Siekiame daugiau dėmesio skirti Europos istorinei atminčiai, nenorėdami nieko sumenkinti. Nors kiekvienas atvejis yra unikalus, stengiuosi neteigti tik skirtybių, neva vienas režimas yra toks ar kitoks, o priešingai, ieškau bendrų vardiklių. Totalitarinių režimų metu mirė daugybė žmonių, jų metu buvo vykdomas žmonių kankinimas, tai sukėlė didelį skausmą. Manau, kad Vakarų Europa ribotai žino apie tai, ką Rytų Europa patyrė po 1945 m. Vyrauja formalus supratimas, kad buvo vienas režimas ir buvo išlaisvintojai. Reikia  įdėti daug darbo,  su kolegomis aiškinant, kaip yra iš tiesų. Jei vienas blogis nugali kitą, jis automatiškai netampa kažkuo geresniu. Trūksta literatūros. Pavyzdžiui, Sausio 13-ąją Europos Parlamente organizavome renginį. Ieškojome literatūros, knygų, pritaikytų užsienio auditorijai, kurios nebūtų perkrautos faktais arba kaip tik netrūktų tam tikrų faktų, būtinų susidaryti pilnam vaizdui. Atradome nemažai literatūros, atsiminimų. Seime nemažai istorinės atminties įamžinimui yra padariusi Angonita Rupšytė. Tačiau trūko segmentuoto leidinio. Susėdome su biuro darbuotojais, rinkome nuotraukas, prašėme fotografų leidimų, išrašėme visą įvykių chronologiją pagal turimus archyvus dviem kalbomis (lietuvių ir anglų) ir dabar turime leidinį „Sausio 13-oji. Išsaugoję laisvę“, kurio jau trys leidimai pasirodė. Pirmą sykį su A. Ažubalio, antrą – su I. Degutienės, trečią – su Europos Komisijos vicepirmininkės V. Reding įžangomis. Politiškai tai yra svarbus žingsnis, kada aukštas pareigūnas deda parašą po tokia medžiaga, pripažindamas, kad ne tik žino, bet ir remia šios informacijos sklaidą.

    Žinoma, dar daug ką vertėtų padaryti. Pavyzdžiui, sukurti koncentruotą vaizdo filmuką apie Sausio 13-osios įvykius. Nori su draugais, esančiais užsienyje, pasidalinti ir nelabai gali, nes esantys „Youtube“ dažnai yra per ilgi, sudėtingi, o koncentruoto dar nesu mačiusi. Manau, tai svarbu ne tik užsieniečiams, bet ir jaunajai kartai, kuri gimė jau po šių įvykių. Dėl to, kas mūsų tėvams atrodo savaime suprantama, mums dažnai reikia papildomo paaiškinimo.

    Kalbant apie tremtis, rezistencinį ir partizaninį pasipriešinimą, autentiški liudininkų prisiminimai yra labai svarbūs. Tarkim, D. Grinkevičiūtės atsiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, J. Šyvokienės surinkta prisiminimų knyga apie paskutinį partizaną A. Kraujelį „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei“. Kitas dalykas, kurio mums seniai trūko, tai grožinės literatūros veikalo. Kaip žinia, R. Sepetys, lietuvių kilmės amerikietė, parašė romaną „Tarp pilkų debesų“. Nors jis parašytas galbūt šiek tiek „popsiška“, kaip sako patys tremtiniai, kalba, bet rezultatas puikus: knyga išversta į daugiau nei 20 kalbų, 40 valstybių! Tokią knygą išleisti netgi Irane yra kažkas nesuvokiamo! Suprantu pasipiktinimą tremtį išgyvenusių žmonių, kurie sako, kad jų atsiminimai niekam neįdomūs, tačiau ne visi turi vienodą dovaną rašyti. Man asmeniškai autentiška medžiaga visada yra įdomesnė, bet kyla klausimas, ar tai būtų patrauklu užsienio jaunuoliams. Svarbiausia, kad šiai temai buvo atverti vartai į plačiąją visuomenę. Su viena savo kolege buvome pakvietę knygos autorę į Europos Parlamente vykusį renginį. Ruta turi Dievo dovaną bendrauti su auditorija, nesvarbu, ar tai būtų vaikai, ar paaugliai. Manau, kad turėti tokį autorių yra didžiulė sėkmė. Pagal šią knygą ketinama sukurti ir filmą. Tiesa, R. Sepetys,  kritikuota, kad kai kur aprašymai yra per švelnūs, tarsi gindamasi sakė, kad romaną perrašė keletą sykių, nes leidėjas tvirtino, kad per baisu, per kraupu. Taigi, buvo tam tikra cenzūra, kol galiausiai romanas išėjo toks, koks išėjo. Galbūt šios knygos sėkmė slypi ir tame, kad ją rašęs žmogus nėra vienas iš mūsų. Nors ir turi mūsų šaknis, bet nėra persisunkęs ta informacija, nesiekia per daug užgriebti. Juk toks kūrinys turi būti paruoštas vartojimui, kad ir kaip tai keistai skambėtų.

    Kokios knygos ar autoriai padėjo sustiprinti Jūsų pilietinį sąmoningumą?

    Pradėčiau nuo minėto partizano J. Lukšos-Daumanto „Laiškų mylimosioms“. Gal prieš kokį dešimtmetį, pasiskolinusi iš savo tetos, perskaičiau šią knygą. Prisimenu, kad jos skaitymas paliko didelį įspūdį. Mano pilietinis sąmoningumas galbūt ateina ne tiek iš knygų, kiek iš šeimos. Mano tėvai yra muziejininkai, tad mano namuose apie tai būdavo daug kalbama. Tai, ko gero, ir padarė didžiausią poveikį. Didelį įspūdį man padarė ir fotoalbumai, pavyzdžiui, „Už laisvę ir tėvynę“ (sudarė D. Kuodytė, E. Peikštenis, D. Tygelis).

    Vaikystėje man daug apie tai kalbėjo, mokykloje ta tema nebuvo akcentuojama. Žinoma, dalyvaudavau visuose minėjimuose, bet tik baigusi mokslus ir įstojusi studijuoti, šią temą atradau iš naujo. Tada atsirado ir L. Baliukevičiaus – partizano Dzūko – dienoraštis, kiti partizanų ir tremtinių atsiminimai. Visgi didžiausią poveikį man padarė susitikimai ir gyvas bendravimas su pačiais žmonėmis, išgirsti nesumeluoti jų pasakojimai bei mano artimųjų istorijos.

    Diskusija šiųmetinėje knygų mugėje „Bernardinai.lt ir kitokios viešosios erdvės ilgesys: dešimt bičiulystės metų“ kartu su Andriumi Navicku ir kitais bernardinai.lt portalo bendradarbiais (Mindaugo Mikulėno nuotrauka)

    Esate įgijusi kultūros vadybos ir kultūros politikos specialybę. Tikriausiai, kaip niekas kitas suprantate, kad informacijos prieinamumas, tarkime, knygos apie vieną ar kitą mums svarbų laikotarpį išleidimu ar išvertimu į kitą kalbą nesibaigia. Kaip manote, kokie yra svarbiausi žingsniai, norint sudominti pirmiausia mūsų šalies piliečius Lietuvos istorija?

    Skirtingi žmonės renkasi skirtingas priemones. Man pagaviausi atrodo gyvi dalykai, kai žmonės bendrauja, dalinasi idėjomis, bet, aišku, reikia ir tam tikrų teorinių žinių. Kalbant apie istorinę tematiką, man atrodo labai geras „Trakinių partizanų“ pavyzdys. Kaip jie patys teigia, tai yra tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis. Pati jau ne pirmus metus jame dalyvauju. Sąskrydis vyksta sodyboje ant Virintos upės kranto, renkasi tiek jauni, tiek vyresni žmonės, atvažiuoja ir patys tremtiniai. Vienais metais ten atstatinėjome bunkerį, kitais metais organizavome filmo peržiūrą bei surengėme diskusiją su Vytautu V. Landsbergiu, vyko nedideli koncertai, mūšių inscenizacijos. Jei į tokį renginį atvyktų jo tematikos nežinantis žmogus, jis pamatytų šaunius žmones, laisvą bendravimą, įdomius užsiėmimus ir galbūt susidomėtų. Man labiausiai patinka tai, kad ten nėra jokio aiškinimo ir prievartos, kuri dažnai pasitaiko mokyklose rengiamuose minėjimuose, o tai nėra gerai, nes nebelieka tos dvasios, džiaugsmo, nekyla noras kelti klausimus. Būtent klausimų kėlimas gali paskatinti jaunimą paieškoti literatūros, atsiversti vieną ar kitą knygą, susipažinti išsamiau su vienu ar kitu mūsų istorijos laikotarpiu. Tai, man atrodo, geriausias kelias. Tačiau didelei daliai žmonių, kurie nori gauti informaciją lengvai ir greitai, įspūdį padarys renginys, kuriame nėra persistengta su informacijos kiekiu, bet yra įdomu ir smagu, galima greičiau identifikuotis su jame dalyvaujančiais žmonėmis. Tokiu būdu ta istorinė tema bus atrasta natūraliai, pradėta ja domėtis, kelti klausimus.

    Kalbant apie mokyklas, galima pamatyti ir labai gražių pavyzdžių. Štai prezidentė jau kelerius metus dovanoja Lietuvos vėliavą tiems, kurie originaliai švenčia Vasario 16-ąją. Toks paskatinimas, manau, labai gražus. Praėjusiais metais buvo įvairių žaibiškų sambūrių – greitų šokių (dar žinomų „flash mob“ pavadinimu). Visada linkiu valstybės gimtadienius (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją) švęsti taip, kaip jūs sveikinate sau artimus žmones – nuoširdžiai, bet paprastai. Uždegti žvakelę, padėti gėlės žiedą, suorganizuoti filmo peržiūrą ar kažkokį kitą nekasdienį veiksmą yra daug veiksmingiau nei kartoti skaudžius eilėraščių posmus. Nors nenoriu nuvertinti nei tokių minėjimų, nei tremtinių kūrybos, kuri tikrai yra prasminga ir reikalinga, tačiau jauni žmonės, kurie nėra to patyrę, negali taip lengvai įsijausti į kito gyvenimą. Privalu žinoti, kas ir kaip vyko, bet į tai reikia žiūrėti šviesiau, su dėkingumu ir pagarba tiems, kurie žuvo, kentėjo, ir minėjimo formą būtina atrasti iš naujo. Svarbiausia, kad jaunoji karta atrastų savo šios šventės džiaugsmą.

    Vasario 16-osios minėjime Kruonio miške, Kaišiadorių rajone (Mindaugo Mikulėno nuotrauka)

    Kaip užsienio skaitytojus sudominti mūsų istorija ir ypatingai ta istorija, kurios jie galbūt ir nežino?

    Gauname didžiulius kiekius informacijos iš užsienio ir apdoroti juos visus yra sudėtinga. Visi nori labai koncentruotų dalykų. Esu prisidėjusi prie Joanos Ulinauskaitės-Moreikienės prisiminimų knygos „Likimo išbandymai“ išleidimo ir išvertimo į anglų kalbą. Nors ji gana lengvai parašyta, bet kalbant apie užsienio, ne lietuvišką auditoriją, pradžioje, manau, svarbiausia turėti trumpus leidinius, kuriuose būtų reikiama faktologija ir trumpa medžiaga, o tada pereiti prie atsiminimų ir išsamesnės medžiagos. Aš dirbu su tuo, kas jau yra parašyta. Nepaisant to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi nemažai literatūros apie vaikus tremtyje, apie kitus rezistencinio pasipriešinimo tarpsnius, bet svarbu, kad tai būtų iliustratyvu, kad medžiaga pirmam susipažinimui nebūtų perkrauta tekstu. Tarkime, minėtas R. Sepetys romanas yra taip pat stipri priemonė, nes jis gerai parašytas, kiekvienas randa ten kažką svarbaus sau ir per tai yra statomas bendras supratimas apie svarbius įvykius. Tai yra pradžia, bet negalima atmesti ir kitų žmonių darbo.

    Kitas dalykas yra vaizdo medžiaga. Labai laukiu, kada pasirodys geras filmas, atspindintis mūsų istoriją. Pavyzdžiui, neseniai kino teatruose rodyta „Ekskursantė“ (rež. A. Juzėnas) yra geras filmas, tik gal įdomesnis lietuviškai publikai, bet, manau, jis puikiai tiktų ir užsienio rinkai. Pati buvau prisidėjusi prie informatyvaus dokumentinio filmo „Ledo vaikai“ (rež. I. Berulienė ir J. Lingys) peržiūros Briuselyje. Žmonėms reikia emocijos. Kai rodomas vaikų trėmimas, iš karto kyla klausimų: vaikus? už ką? kodėl? kaip? negi jie – kaliniai? Per tokius emocinius dalykus galima patraukti dėmesį. Po peržiūros sulaukėme labai iškalbingų vakariečių reakcijų. Prancūzai net su ašaromis akyse mums sakė, kad jie nežinojo, kad taip buvo, jiems tai buvo šokas. Kartais galvojame, kad jie piktybiškai nenori nieko girdėti, tačiau yra ir labai daug naivumo. Tam, kad tas naivumas pavirstų į tam tikras žinias, reikia nemažai padirbėti. Sulaukėme didelio susidomėjimo iš susirinkusiųjų, kai kas paprašė filmo autorių kontaktų. Dabar tariamės dėl galimybės šį filmą išleisti prancūzų kalba. Taigi reikia emocijos, istorijos, nes grynais faktais sudominti žmones gali nepavykti.

    Ar Jums lieka laiko pasidomėti kitomis meno formomis? Koks įsimintiniausias paskutinis kultūrinis renginys, kuriame teko apsilankyti?

    Kasmet iš naujo atrandu Vasario 16-ajai Utenoje skirtą pilietinių dainų ir poezijos festivalį-konkursą „Volunge šauk ąžuole“ pagal J. Marcinkevičiaus eilėraštį. Šis renginys įvyko jau aštuntą kartą, o jį organizuoja mano bendrapartietis Edmundas Pupinis. Renginys mane žavi savo kokybe: jame vaikai dainuoja gyvai, patys groja, atlieka kitų ir savo paties kurtas dainas. Jų kurtos dainos yra pačios įdomiausios, matyti, kokios yra aktualijos šeimose, kokios temos yra svarbios. Pavyzdžiui, apie emigraciją dainuojama ir taip: „Lietuvi, neišvažiuok“. Tai panašus reiškinys, kaip ir mano minėtos Gervėčių gyvenvietės nuotraukos. Šiandien yra taip, bet tu nežinai, kaip gali būti rytoj, kaip keisis mintis. Man šis renginys patinka savo paprastumu ir nuoširdumu.

    Dar vienas renginys, kurį išskirčiau, tai Vasario 16-osios minėjimas Kruonio miške, Kaišiadorių raj. Žmonės vakare susirenka į šventas mišias, o tada iš miestelio aikštės visi patraukia į netoli, vos už poros kilometrų, esantį mišką. Ten vyksta minėjimas su deglais ir kareiviška koše. Man labai patinka toks pasibuvimas, patinka  kitokia, nekasdieniška renginio forma.

  • ATGAL
    R. Kruliauskaitė: Savanorystė yra paslaptingas dalykas, sukuriantis nuostabius kūrinius
    PIRMYN
    Graikijos paragavus
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.