Radikalios dešinės partijų iškilimas – retorikos pokyčių laikai Europoje | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Radikalios dešinės partijų iškilimas – retorikos pokyčių laikai Europoje

  • Data: 2017-11-20
    Autorius: Lukas Grinius

    Vokietijos rinkimų rezultatai kaip reikiant išgąsdino Angelos Merkel štabą – „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), pasižyminti gana griežta retorika, sugebėjo pelnyti 12,4 proc. rinkėjų balsų ir 94 vietas Vokietijos parlamente. Nors krikščionys demokratai (CDU) laikomi laimėtojais, lyginant su praėjusiais rinkimais, jie prarado 8,6 proc. balsų ir 65 vietas parlamente. Europoje vis geresnius rezultatus rodo ir kitos iki šiol radikalams priskiriamos partijos ar lyderiai. Vokietijos pavyzdys – ne vienintelis: panašias tendencijas galime stebėti Prancūzijoje, kur gana gerus rezultatus parodė „Nacionalinis frontas“, vedamas Marine Le Pen, stiprėja „Laisvės partijos“ Austrijoje ir Olandijoje, „Naujasis flamandų aljansas“ Belgijoje. Kyla klausimas, kas vyksta, ką simbolizuoja vis geresni tokių partijų rezultatai ir ko reikėtų laukti ateityje.

    Terpė griežtos politikos šalininkams

    Kaip pastebi politologė Pippa Norris, imigracijos baimė, elito nutolimas nuo rinkėjų, naujų socialinių takoskyrų atsiradimas, mikrolygmens ekonominio lygio suprastėjimo baimė ir daugelis kitų visuomenės gerovės problemų minėtoms partijoms leidžia tiksliai pataikyti į besikeičiančias piliečių nuotaikas.

    Aštrėjančios problemos Europoje vis labiau netenkina rinkėjų ir verčia griežtinti savo retoriką. Tuo tarpu dabartinės partijos sąlyginai užstrigo „postmodernizmo spiralėje“ – elitas vis drąsiau priima progresyvius sprendimus, sprendžia progresyvius, techninius klausimus ir vis mažiau diskutuoja su visuomene. Minėta problematika išryškėjo pabėgėlių krizės akivaizdoje. Europos šalyse augantys imigrantų srautai, kylanti terorizmo grėsmė, besiformuojantys imigrantų getai vietos piliečius savo valstybėse priverčia jaustis svetimais.

    Radikalios dešinės partijų iškilimas yra sietinas su Vakarų demokratijas ištikusiu rinkėjų bei tradicinių partijų ryšių silpnėjimu. Partijos vis labiau supanašėja, jas skiriančios griežtos takoskyros vis labiau tirpsta, sukurdamos terpę iškilti tvirtos rankos šalininkams. Kaip akcentuoja politologas Karstenas Grabowas, mažėjanti tradicinių partijų galia tokioms partijoms padėjo aiškiai identifikuotis tarp rinkėjų.

    Kitas svarbus veiksnys – pokyčiai socioekonominėje srityje. Dabartinės partijos dažnai ignoruoja rimtas struktūrines problemas, tuo tarpu žmonių padėtis gerėja labai lėtai. Augant rinkėjų nusivylimui bei nesisklaidant stagnacijai, įvyksta lūžis, leidžiantis susiformuoti kur kas radikalesnėms partijoms.

    Elito politikos problematika

    Dabartinio elito vykdoma politika piliečių akyse susiduria su vis daugiau problemų, tuo tarpu nauda ar apeliacija į vertybes sprogimų ir mirštančių tautiečių fone vis labiau nublanksta. Gelmines dis­kusijas, kaip spręsti problemas iš esmės, reformuoti ekonomiką augančios kon­kurencijos sąlygomis, keičia diskusijos, kiek pabėgėlių reikėtų priimti, ar leisti dėvėti burkas, kaip sustabdyti terorizmą, ir kitos.

    Piliečiai, iki šiol gyvenę geresnio rytojaus laukimo sąlygomis, pradeda reikalauti pokyčių. Vykdoma politika jų nebetenkina ir verčia ieškoti alternatyvų. Nesikeičiant elito požiūriui, ilgainiui alternatyvių partijų palaikymas gali dar labiau sustiprėti. Šiandien vis dar radikaliomis vadinamos partijos po kelerių metų gali tapti gerokai populiaresnės – jos vis labiau didins savo palaikymą, jei dabartinis elitas neperims bent dalies jų darbotvarkės.

    Pokyčiai Prancūzijoje

    Tai jau prasidėjo Prancūzijoje.
    M. Le Pen sugebėjo pakeisti prancūzų požiūrį į tai, kas prieš keletą metų būtų atrodę nesuvokiama. M. Le Pen tėvui Jean-Marie Le Pen, kadaise kandidatavusiam su „Nacionaliniu frontu“, nepavyko įtikinti net 20 proc. rinkėjų. M. Le Pen pasisakymas apie „Frexit“ vardan stiprios Prancūzijos trečdaliui rinkėjų pasirodė svarbesnis nei ES siūlomos alternatyvos. Tokia M. Le Pen retorika privertė savo požiūrį į ES griežtinti ir Emmanuelį Macroną.

    Didelė dalis permainų siekiančių prancūzų rinkėjų buvo jaunimas. Palaikymas tarp jaunų rinkėjų (18–24 m.) M. Le Pen sudarė 44 proc. prieš 56 proc. balsavusiųjų už E. Macroną. Tai, ką apžvalgininkai pavadintų radikalumu, kad ir kaip nepatiktų M. Le Pen pažiūros, per kitus Prezidento rinkimus gali tapti daugelio prancūzų pasirinkimu – dabartinės radikalios dešinės neliks, ji taps tiesiog dešine.

    Globalus universalizmas, augantys migrantų srautai, šalies stagnacija, didelis jaunimo nedarbas vis labiau neramina jaunąją kartą, kuri siekia greitų permainų bei po penkerių metų gali išplėsti M. Le Pen elektoratą. Toks didelis jaunimo palaikymas gana netikėtas, bet kartu ir rimtas signalas Prancūzijos politiniam elitui.

    Pokyčiai Vokietijoje

    Griežtas rinkėjų sprendimas jau paskatino Vokietijos kanclerę keisti požiūrį į pabėgėlius. A. Merkel patvirtino susitarusi riboti migrantų srautą. Nuo 2015 metų į šalį priėmus daugiau kaip 1,3 mln. migrantų, visai neseniai kartu su Krikščionių socialine sąjunga (CSU) derantis dėl koalicijos, kanclerė sutarė šį skaičių apriboti – priimti ne daugiau kaip 200 tūkst. migrantų per metus.

    Dabartinis Vokietijos elitas islamo atėjimo nelaiko problema. Šalia A. Merkel akcentuojamo vertybinio dėmens gelbėjant pabėgėlius, neretai nutylima, kad jie kaip niekad reikalingi senstančiai Vokietijos visuomenei kaip pigi darbo jėga.

    Elito požiūriu, islamas negali būti suvokiamas priešiškai, priešingai – jis turi būti visokeriopai priimtas ir įsileistas į Europos šeimą. Islamas reikalingas kaip įrodymas, jog naujoji bendruomenė peržengia sienas bei kuria naują universalią visuomenę. Galimas priešinimasis ar kitokio požiūrio gynimas dažnai traktuojamas kaip puolimas prieš kitas religijas bei naujos visuomenės tvarką.

    Tačiau augantis terorizmas, išpuoliai prieš moteris bei kitos problemos sukūrė puikią dirvą griežtai pasisakančioms partijoms parodyti, kad elitas ne tik klydo, tačiau ir nepakankamai efektyviai sprendė vidines problemas.

    Iki šiol gana postmodernią politiką vykdžiusi A. Merkel turėtų pasukti griežtesnės dešinės keliu bei ieškoti kompromisų jautriausiais klausimais, kadangi nesprendžiant dabartinių problemų bei augant nepasitenkinimui dėl didelio pabėgėlių srauto ji rizikuoja dar labiau prarasti populiarumą.

    Ar tikrai radikalumas?

    Trumpai peržvelgus AfD programą, kilo klausimas, ar klijuojant radikalų etiketes nepiktnaudžiaujama. Ši partija remia Vokietijos narystę ES, siekia stabdyti tolimesnę integraciją, kritikuoja vykdomą migracijos politiką, pasisako už tvirtą šeimą. Energetikos srityje partija siekia mažinti „nevaldomą vėjo energetikos plėtrą“. Partija akcentuoja, jog reikia atversti naują puslapį Vokietijos istorijoje ir kurti tvirtą bei vieningą Vokietijos tautą. Galima pastebėti ir keletą diskutuotinų pasisakymų dėl klimato kaitos ar populistinių kalbų, siekiant pritraukti ir mobilizuoti rinkėjus.

    AfD žiūrint tipinio tipinio lietuvių rinkėjo akimis, sunku įžvelgti kažką radikalaus. Nors pastebime daugybę aštrių ir diskutuotinų pasisakymų, vienareikšmiškai radikalizuoti šią partiją nėra paprasta. Veikiau priešingai –galima teigti, jog pagrindinės partijos, bijodamos aštrėjančios konkurencijos, stengiasi sumenkinti bet kokias galimybes iškilti naujoms jėgoms bei sudaryti aštrią konkurenciją. Valdantysis elitas pradėjo piktnaudžiauti radikalumo etiketėmis, siekdamas užmaskuoti vadinamųjų radikalių partijų keliamas esmines problemas.

    Jei pažvelgtume į Olandijoje vykusius rinkimus, pamatytume panašias tendencijas. Radikalai, kuriuos radikalais vadina olandų partijos, Lietuvoje galėtų būti gana nuosaikūs konservatoriai. Panašu, kad į radikalumą kiekvienoje valstybėje žvelgiama skirtingai.

    Grėsmės

    Ypač didelė problema, jog naujai besiformuojančios partijos neturi stiprių struktūrų, finansinių įplaukų bei yra gana pažeidžiamos nedraugiškų jėgų. Tai vienas pagrindinių veiksnių, kuris skatina į tokias partijas žvelgti vis dar gana atsargiai.

    Pavyzdžiui, Maskvos atstovai buvo susitikę su mažiausiai dviem M. Le Pen „Nacionalinio Fronto“ nariais ir aptarę partijos galimybes gauti paskolą. Po trijų mėnesių, 2016-ųjų birželį, partija pasiskolino 3 mln. eurų iš Maskvoje įsikūrusio „Strategy Bank“. Jau tų pačių metų liepą bankas prarado licenciją, kaip anksčiau buvo nutikę ir su kitu banku, iš kurio M. Le Pen partija spėjo gauti 9,4 mln. eurų paskolą. Politikė taip pat asmeniškai lankėsi Maskvoje ir susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bei pasinaudojo proga paraginti ES panaikinti sankcijas Rusijai, kurios esančios „neproduktyvios“.

    Vokietijos AfD taip pat kaltinama bendradarbiaujanti su abejotinos reputacijos asmenimis, kaip ir daugelis kitų panašaus tipo partijų. Silpnos struktūros bei politiniai ryšiai verčia daryti ne visuomet tinkamus kompromisus. Todėl tokias partijas dažnai finansuoja abejotini šaltiniai, besitikintys šių partijų sustiprėjimo bei vėlesnės įtakos.

    Valdančiųjų „radikalėjimas“ arba susilpnėjimas

    Populiarėjančios griežtos partijos – puikus lakmuso popierėlis, įvertinant ilgalaikį politikų įdirbį bei besikeičiantį visuomenės požiūrį. Dabartiniam valdančiajam elitui nesikeičiant, ilguoju laikotarpiu tokių partijų populiarumas gali tik didėti ar net išstumti senbuves.

    Radikalumas, kurį dažnai akcentuoja kritikai, akyliau pažvelgus į tokių partijų programas, ne visuomet toks akivaizdus. Neretai primena ir dirbtinai klijuojamas etiketes. Pagrindinė tokių partijų problema – abejotini ryšiai bei silpnos jų struktūros, tačiau joms kryptingai dirbant, o valdantiesiems ignoruojant visuomenę, tai ilgainiui gali reikšti tokių partijų populiarėjimą bei naujas radikalumo apibrėžimo paieškas. ■

  • ATGAL
    D. Trumpo vizitas Varšuvoje. Ką praleidome?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.