Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Europai reikia daugiau drąsos | Apžvalga

Vieningoji europa

  • Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Europai reikia daugiau drąsos

  • Data: 2014-08-04
    Autorius: Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

    Europarlamentarė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė lankydamasi Euromaidane ragino Ukrainos valdžią įsiklausyti į savo žmonių lūkesčius ir laikytis savo pažadų (Mindaugo Mikulėno nuotrauka)

    ES siekia įtvirtinti savo pozicijas kaip pasaulinė galia daugiapoliame pasaulyje. Natūralu, kad viena didžiausių pasaulio ekonomikų turi ir politinės globalios lyderystės ambicijų. Dėl to ES jau daugelį metų stiprina savo vaidmenį Jungtinių Tautų Organizacijoje, neatmesdama ambicijos kada nors tapti Saugumo Tarybos nare. ES didžiuojasi savo transformuojančia galia, tuo, kad yra didelė ir įtakinga „minkštoji“ galia, stiprinanti taiką ir demokratiją ten, kur yra laukiama ir kviečiama. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą kelia klausimus, ar ES pasirengusi tokiai lyderystei, ypač tarptautinio saugumo palaikymo srityje.

    Dabartinėje situacijoje daug kas pasigenda daugiau ryžto ES sprendimuose. Juk Rusijos baudžiamoji akcija ir jos kontroliuojamas perversmas vyksta artimiausioje ES kaimynystėje, su kuria Rytų partnerystės politikos rėmuose ES vystė įvairialypę partnerystę. Ukrainiečius į Euromaidaną subūrė pirmiausia tai, kad V. Janukovyčius išsižadėjo ES, aikštėse plevėsavo ir ES vėliavos, o reikalavimai iš esmės atitiko ES propaguojamas vertybes – demokratijos ir laisvės siekį, korupcijos atmetimą, teisės viršenybę, teisingumą. Vis tik per pastaruosius mėnesius ES neryžtingumas ukrainiečių tarpe užaugino kartėlį dėl ES – tai draugai, kurie daug kalba, bet mažai daro.

    Veiksmų konkretumo, operatyvumo, atsako propagandai iniciatyva ir vėl priklauso JAV. JAV dar gyvas Šaltojo karo, „pasaulio policininko“ instinktas (nors šių etikečių B. Obama nenori sugrąžinti) tokioje situacijoje pasirodė besąs reikalingas. JAV turi svertų ir aktyviai jais naudojasi. Pagirtina ir tai, kad JAV administracija skiria dėmesio Kremliaus melų paneigimui, neperima V. Putino inspiruotos leksikos, taip neprisidėdama prie propagandos platinimo, aktyviai veikia dvišališkai ir per NATO.

    Tuo tarpu ES, norėdama žengti žingsnį, turi suderinti visų 28 šalių pozicijas. Pozicijos labai įvairios. Prancūzai kol kas nekeičia ketinimų įvykdyti milžinišką kontraktą dėl „Mistral“ laivų. Vokiečiai intensyviai prekiauja su Rusija, turi istorinių ryšių, pramaišiui, matyt, su tam tikru kaltės jausmu. Vokietijos ir Rusijos elitas susijęs ir asmeniniais ryšiais – prisiminkime Gerhardą F. K. Schroederį. Ir energetine prasme vokiečiai priklauso nuo Rusijos, savo laiku neatsižvelgė į perspėjimus dėl „Nord Stream“ dujotiekio geopolitinių pasekmių ir šiandien yra suvaržyti. Britų pozicija artima transatlantinei logikai, tačiau Londonas atlieka Rusijos oligarchų finansinio prieglobsčio funkciją ir taip pat yra ribojantis veiksnys. Mažesnės šalys, tokios kaip Kipras, kurių balsas, priimant tokias pozicijas, turi tokį pat svorį kaip ir didžiųjų, irgi yra pažeidžiamos.

    Todėl, nepaisant ypač dažnų posėdžių Ukrainos klausimu, ES į priekį juda labai mažais žingsneliais, dažniausiai reaguodama į jau įvykusius faktus. Štai, prisimenant pirmąsias ES tikslines sankcijas Ukrainos pareigūnams, asmenų sąrašas buvo ruošiamas vangiai, nepaisant to, kad dėl jų įvedimo ministrai jau buvo sutarę politiniu lygiu. Sankcijų patvirtinimą iš esmės paspartino tik įvykiai Kijeve – gėdingas V. Janukovyčiaus pasprukimas, naujos Vyriausybės suformavimas ir Rusijos agresija Kryme.

    Manau, kad kaip JAV, taip ir Europoje yra išlikę Šaltojo karo laikų instinktų, tik kitokių. Baiminamasi konfrontacijos, užrūstinti Rusiją, svarstoma, kad jos keliami reikalavimai turi pagrindo, kad Rusija Europoje turi kažkokių ypatingų interesų ir į juos reikia atsižvelgti. Vakarų europiečiai turi nepagrįstų iliuzijų, kad V. Putinas atsitrauks ir, jei tik pavyks jį pasodinti prie derybų stalo, bus susitarta. Deja, matome, ko verti Rusijos susitarimai. Viliamasi, kad ES perspėjimai suveiks preventyviai. Bet tai neveikia. V. Putinas neatsitrauks, kol neužbaigs suplanuotos akcijos.

    V. Putinas –  KGB karininkas, dirbęs Rytų Vokietijoje, gerai pažįsta ir meistriškai naudojasi visomis silpnybėmis: europiečių delsimu, baime ryžtingesniais veiksmais paskatinti konfrontaciją, branduolinio ginklo grėsmės baime, netikėtumo faktoriumi, ir galų gale, V. Putino režimo, kuris sukūrė modifikuotą sovietinę-fašistinę rusų tautos didybės ir misijos versiją, istorinio atpažinimo stoka.

    Mes, sovietinę okupaciją patyrusios šalys, matome Rusiją tokią, kokia ją pavertė V. Putinas – su savo pralaimėjimu nesusitaikiusiu, revanšo nuotaikomis gyvenančiu Sovietų Sąjungos branduoliu. Todėl mūsų užduotis ir atsakomybė – skatinti Europą geriau susipažinti su sovietinio totalitarizmo istorija, pažinti V. Putino režimo ilgalaikes ambicijas, jo režimo istorines šaknis sovietinėje praeityje. Turime stiprinti Europą, jos vienybę ir solidarumą, nepamiršdami savo pačių pajėgumais stiprinti savo saugumą ir valstybingumo gynimą, skatinti aktyvesnį Europos partnerių palaikymą, ginti savo ir Europos informacinę ir skaitmeninę erdvę nuo invazijos, skatinti jaunimo pilietiškumą, pagarbą laisvės ir demokratijos vertybėms.

    Niekas neabejoja ES plėtros, „minkštojo veikimo“, kuris sąlygojo esminius pokyčius Rytų Europoje, sėkme.  Tačiau tą sėkmę nulėmė pirmiausiai pačių iš sovietinės praeities negrįžtamai ištrūkti siekusių šalių entuziazmas ir geopolitinis įžvalgumas. Dabartinėje situacijoje, kai, žvangant ginklams, ES negali sutarti, ar Ukraina yra laukiama kaip ES narė, ar ne, tokią sėkmės istoriją su Ukraina pakartoti vargu ar pavyks.

    Turime sau atsakyti, ar mus tenkina toks pasaulis, kuriame nekonvencinis užslėptas karas laikomas mažesniu blogiu nei atvira karinė agresija, kuriame be pasekmių toleruojamas tarptautinių įsipareigojimų laužymas, pažeidžiamas kaimynų suverenitetas ir teritorinis integralumas, kuriame galima kurti propagandines iliuzijas ne tik savo, bet ir viso pasaulio piliečiams. Europai reikia įžvalgių ir tvirtų lyderių, kad iš Antrojo pasaulinio karo pelenų prikeltas pasaulis nesubyrėtų ir vėl. Europai reikia daugiau drąsos. Europa neturi lūkuriuoti, kol Rusijos kariuomenė nebesidangstydama įžengs į Rytų Ukrainą. Kryme tai jau padaryta. Kartą įkėlę koją į Ukrainą, jie ten ir pasiliks, ilgam laikui pakeisdami geopolitinį balansą ir skleisdami nestabilumą bei kivirčus gilyn į Europą.

  • ATGAL
    Nei Rytų, nei Vakarų Ukraina nenori tapti Rusija
    PIRMYN
    Posovietinės sąjungos – nuvarytas V. Putino arkliukas
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.