Ramunė Brundzaitė: Vilnius man kaip namai, kaip šeima, kaip mano gyvenimo istorija. | Apžvalga

Mūzos dvelksmas

  • Ramunė Brundzaitė: Vilnius man kaip namai, kaip šeima, kaip mano gyvenimo istorija.

  • Data: 2013-06-10
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Ramunė Brundzaitė Algimanto Černiausko nuotrauka

    Šįkart jus, „Apžvalgos“ skaitytojai, noriu supažindinti su jaunąja poete Ramune BRUNDZAITE. Ši mergina Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos ir italų kalbos studijas. Pagal studentų mainų programą buvo išvykusi į Italijos šiaurėje esanti miestelį Udinę. Ten įgyta patirtis ir įvairūs išgyvenimai atsispindi ir poetės kūryboje. Šiuo metu Ramunė rašo įvairius straipsnius kultūrinėje spaudoje ir dirba italų kalbos mokytoja. Jaunoji kūrėja teigia: „Būna, kad tenka įsisprausti į labiausiai kostiumėlį primenančius drabužius iš spintos ir vertėjauti italų-lietuvių verslininkų ar šiaip kokių svarbių žmonių susitikimuose: nuo vynų ir pecorino sūrio prezentacijų iki darbuotojų profsąjungų atstovų susitikimų.“ Kitais metais jaunoji poetė tikisi grįžti į universitetą ir baigti pradėtas intermedialiąsias literatūros magistro studijas. Apie poeziją, studijas, miestą, darbą ir kitus dalykus ir pasikalbėjome.

    Tavo kūryboje gausu įvairių miesto įvaizdžių. Kiek tavo kūrybai padeda tai, kad esi gimusi ir užaugusi Vilniuje. Koks tau atrodo šis miestas?

    Sudėtinga įvardyti ar trumpai apibrėžti, koks ir kas man yra Vilnius. Turbūt todėl apie jį tiek daug ir rašau – kad suprasčiau. Česlovas Milošas yra sakęs, kad Vilnius jam visą gyvenimą liko išeities tašku, normalumo galimybe. Ir man Vilnius yra miesto matas. Matyt, esu jautri erdvei (štai persikrausčiau gyventi į Lazdynus, tai dabar rašau apie juos), todėl eilėraščiuose tiek daug miesto, jo kultūros elementų. Kai gyvenau Udinėje, nuolat sapnuodavau Vilnių ir rašiau: tavo vilnių ilgiuos, kaip žadėjau,/ mano Vilniau – išduotas meiluži, tėve ir motina / visi mylimieji po apniukusiu tavo dangum / susnigtoj tavo vilnoje miega / kol grįšiu. Vilnius man kaip namai, kaip šeima, kaip mano gyvenimo istorija. Daug čia visko įsirėžę. Viena vertus – sava ir brangu, kita vertus, kartais velniškai (ar vilniškai) slegia. Kadangi savo magistro darbe lyginu Vilnių Milošo kūryboje ir Triestą (Italijos miestą, šalia kurio gyvenau) Umberto Sabos poezijoje, tai negaliu dabar būti neteisinga ir šalia Milošo nepacituoti Sabos: „Manau, kad Triestas turėjo teigiamą poveikį mano poezijai, kuri mito jo kontrastais, bet neigiamą tam, ką galima būtų pavadinti „gyvenimo džiaugsmu“. Bet kuriuo atveju, pasaulį aš mačiau per Triestą: jo kraštovaizdis, materialus ir dvasinis, yra visuose mano tekstuose, net ir tada, kai apie Triestą net neužsimenama.“ Pritariamai linksiu Umbertui.

    Šiuo metu esi laikinai sustabdžiusi savo studijas, tačiau visgi smalsu, apie ką bus tavo magistro darbas?

    Mano magistro darbas vadinasi gudriai –„Paribio miesto erdvės poetika Česlovo Milošo ir Umberto Sabos eilėraščiuose“. Kadangi bakalaure studijavau italų kalbą ir literatūrą, magistro studijose norėjau nepamiršti italų ir juos susieti su mūsų krašto literatūra. Norėjau rašyti apie miestą, miesto problematiką, ta miesto erdvė mane nuolat veikia, negaliu aš nuo to miesto pabėgti, kartu nesuprantu jo, todėl ieškau atsakymų, tiek grožiniuose, tiek moksliniuose tekstuose. Magistro darbe kalbėsiu apie Vilnių ir Triestą, jų pavidalus dviejų garsių autorių tekstuose. Abu šie miestai savotiškai pariby, jie daugiataučiai ir daugiakultūriai. Žinoma, yra ir daug skirtumų. Dar nežinau, kas iš viso to išeis.

    Prakalbus apie Italiją, kaip ir minėjai, esi baigusi lietuvių filologijos ir italų kalbos bakalauro studijas. Žinau, kad šiuo metu savo žiniomis dalijiesi ir su kitais. Kaip tau šis, pedagogės, amplua?

    Buvo labai keista grįžti į savo buvusią mokyklą kaip „tamstai mokytojai“. Darbas mokykloje man vis dar kaip žaidimas, bandau vaidinti rimtą. Sėdžiu kukliai susidrovėjus mokytojų kambaryje, klausausi, ką mano buvę mokytojai šneka, kai jų negirdi mokiniai. Iš tiesų tai labai myliu savo vaikus, matau, kaip jie per dvejus mano darbo metus paaugo. Darbas su suaugusiaisiais irgi iššūkis – bandai priartėti prie žmogaus, pastebėti, kokie mokymosi būdai jam tinkamiausi, kaip pamokas padaryti smagias ir įdomias. O mokinių turėjau labai įvairių, sakiau, kada nors parašysiu apie tai novelę. Mergina, su kuria dirbti eidavau į „Stiklių“ viešbutį, mašinų iš Italijos varinėtojas, armėnas, pasiūlęs susitikti prie „Armani“ parduotuvės, advokatas, kurio kabinetas kaip Napoleono III apartamentai ir kuriam reikėjo iš Italijos šuns…

    Kaip jaunosios poetės negaliu nepaklausti, ką šiuo metu skaitai ir kokia buvo geriausia tavo pastaruoju metu perskaityta knyga?

    Skaitau daug visokių neseniai išleistų knygų, apie kurias paskui rašau „Litmeniui“. Iš pastarąjį pusmetį skaitytų labiausiai patiko Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, (tai antiutopija, tokie savotiški Huxley „1984-ieji“ iš moters perspektyvos), Jeanette Winterson „Apelsinai ne vieninteliai vaisiai“ ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (pastarosios dvi knygos žavi intelektualiu humoru ir nepriekaištinga ironija). O iš paskutiniu metu pasirodžiusios poezijos labiausiai patiko trys gana smagūs, ironiški, žaismingi eilėraščių rinkiniai: Vaivos Kuodytės „Pakiša žvėrelei“, Arūno Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“ ir Artūro Valionio „Apytiksliai trys“.

    Kokie kiti dalykai, be literatūros, tave veikia, domina?

    Deja, esu nuobodi ir nuspėjama – atmetus knygas nelabai turiu daugiau ką papasakoti. Tiesa, pastaruoju metu buvau užsidegusi gėlininkyste ir daržininkyste. Rašytoja Giedrė Kazlauskaitė sveikindama mane su gimtadieniu net palinkėjo gėlių kiosko. Galimybės įsidarbinti gėlių parduotuvėje aš vis dar neatmetu, bet per tą patį gimtadienį dovanų gavau du pomidorų sodinukus ir papriką. Tai pomidorai nuvyto labai greitai, nesuprantu, ką aš ne taip dariau, bet nors paprika dar liko, auga, lapoja.

    Literatūriniame gyvenime dalyvauji jau seniai, tavo kūrybos pirmoji publikacija pasirodė dar 2005 m. Manau, ne vien man kyla klausimas, kada sulauksime tavo pirmosios knygos?

    Bijau ką nors sakyti, kad paskui neprisikalbėčiau, gi žodis, kaip žinia, galingas! O ir šiaip, kasdien visokie kriminalai, stichijos, magnetinės saulės audros, majai… Bet jeigu viskas bus gerai, tai gana greitai.

    Gal galėtum pasidalyti kokia nors istorija, iš kurios tau gimė eilėraštis?

    Sykį bandžiau atšildyti šaldytuvą. Pirmą kartą gyvenime. Tai nutiko Italijoje (anksčiau gyvenau su tėvais ir nebuvau labai įgudusi buitiniuose reikaluose), oras lauke buvo įšilęs iki kokių trisdešimt penkių laipsnių, buto draugai išvažiavę prie jūros, o aš visaip galuojuosi su pilnu sniego ir ledo šaldytuvu. Pasiėmiau peilį ir pradėjau skaldyt ledą, jo skiedros į šalis tik laksto, gaivina mano perkaitusį kūną. Ėmiau ir aprašiau tą situaciją kaip nors instrukcija liepė būti švelniai / sukčiauju / mokaus buities / lyg būties. Eilėraščiai man dažnai pasirašo iš gyvenimiškų paradoksų, absurdiškų situacijų. Na, bent kuo toliau, tuo labiau. Anksčiau būčiau galėjusi save priskirti rimties, kančios ir dvasingumo prisisiurbusiai lietuviškos poezijos krypčiai.

    Norėjau paklausti, ar daug laiko skiri tekstams tobulinti, jiems  taisyti?

    Proziniams, eseistiniams tekstams – daug. Eilėraščiams nelabai. Būna, pasibraukiu vietas, dėl kurių nesu tikra, pasižiūriu po dienos, kitos. Būna, parašau dalį teksto ir niekaip nesugalvoju, kaip jį baigti. Tada taip ir lieka mėtytis skiautės arba Word‘o failai su poetiniais frankenšteinais: eilėraščių rankom, kojom, galvom. ■

    tikra vieno pavasario istorija

    - nieko tokio, sakau, nieko tokio
    šį pavasarį taip beprotiškai žalia,
    taip žydi, tad ir mano įsčios
    suželia piktžolėm ir išsprogsta
    su medžiais

    tokios ryškios operacinės žvaigždės
    ir tik vienas noras krentant
    į klampią sąmonės tuštumą – - -

    kai staiga vėl įkvėpiu oro
    paskutinis vaizdas prieš atmerkiant
    akis – žydintis mūsų sodo migdolas

    - kaip jaučiatės?
    - sapnavau pavasarį, – atsakau
    dar supainiota siūlų narkozės,
    apvyta drenų vijokliais, iš lašinės
    kapsint sielai atgal į kūną

    - nieko tokio, sakau, nieko tokio
    tik suraižytas įsčias dar gelia
    tik aštriau skleidžias gyvybė už lango
    ir garsiau laikrodžiai tiksi

    šuns balsas į dangų eina

    Mano šuo naktim meldžiasi
    šunų dievui,
    dienom vizgina uodegą
    ir tik liūdnos akys išduoda,
    kad jis viską žino,
    kad jis žino,
    ir ne tik apie Brisiaus galą.
    Aš svajoju,
    kaip mes kartu veiksim
    visus tuos šuniškus dalykėlius,
    o jis tikriausiai norėtų
    išlenkti su manim vieną kitą taurelę,
    kai abu apsvaigtume, tartų:
    – Kaip pabodo man tas šuniškas gyvenimas,
    juodas kailis ir net šunų dievas,
    kurį turbūt išgalvojo žmonės,
    žmonės viską išgalvoja,
    net kad mes, šunys, jų nesuprantame.

    miestas U.

    po vidurdienio miestas U. pilnas siestos
    snaudulys aplimpa jo gyventojus
    nusvarina galvas, tesigirdi sulėtėjęs gatvių kvėpavimas
    ir reti varpinių dūžiai

    miestas U. taip ir atrodo – kalnų puslankis gaubia jo pečius
    lyg mėnulio pjautuvas
    kasnakt nušluojantis miestą U.
    nuo miesto U. paviršiaus
    kasryt nupiešiantis jį iš naujo
    į atvirukus, siunčiamus namiškiams,
    kelių žemėlapius ir knygų iliustracijas

    nuo karščio alpsta net Alpės
    balto šilko viršūnės
    nusileidžia naktį žemyn
    ir lyg pienas girdo ką tik gimusius šio miesto vaikus
    pirmas garsas kurį jie išmoksta yra „u“
    čia kūdikiai ne verkia, bet ūkauja

    pelėdų tai miestas, pakyla
    lyg aladino kilimas ir išsklendžia
    pro užvertas nakčiai langines
    apaustas mimozom magnolijom
    rododendrais miestas U. –
    lankelis virš Adrijos sklastymo

    vilnialaiškis

    tavo vilnių ilgiuos, kaip žadėjau,
    mano Vilniau – išduotas meiluži, tėve ir motina
    visi mylimieji po apniukusiu tavo dangum
    susnigtoj tavo vilnoje miega
    kol grįšiu

    turiu čia stiklinį rutulį, kurį pakračius Vilniuj pasninga
    kišenėlė sudėvėtam Europos palte
    mažytis užutėkis už tūkstančių mylių
    visi tie, kuriuos myliu, snaudžia mano delne

    užsišaldžiau tave, mano mieste
    prisirpusios sniegenos tarp ledukų
    krašte, kur snaigės verčia traukinius nuo bėgių,
    krašte, kur pabėgau

    vienoj rankoj nesibaigianti Vilniaus žiema
    kitoje – ištirpęs vasario pavasaris

    2010 vasaris, Udine

    slėpynės

    Šis miestas per mažas slėptis
    čia vis tiek sutiksi visus tuos
    kuriuos labiausiai norėtum – - -
    kurių visai nenorėtum sutikti
    Dažniausiai prekybos centruose
    jų daug, jie dideli, anonimiški
    bet kaip tik ten tenka slėptis už skalbimo miltelių
    (subtili nuoroda į sielos išskaistinimą)
    Sako, geriausia slėptis matomiausioje vietoje
    tai ir išsidėstau šalia sudaiktėjusių žodžių  ir sužodėjusių žmonių
    ten kur lengviausiai galite mane rasti
    kur turiu vardą pavardę pažymėjimo numerį
    šiokį tokį svorį dailių skaičiukų lentelėje
    plastikinį puodelį kavos ir kelias cigaretes
    kurias dalinamės su vienatvės broliais
    siųsdami ratu lyg suktinę
    Šis miestas per mažas slėptis
    ir per didelis būti surastai

    mokaus buities

    atšildanti šaldytuvą
    pirmą kartą gyvenime
    jaučiuosi tartum kopdama į Everestą
    lyg gimtąja trispalve mosikuoju peiliu
    ašmenys skrodžia sniegą, skaldo ledą
    galvoju apie visus, kuriuos mylėjau,
    o jie ne, ir atvirkščiai,
    užsimoju ir kertu,
    rieda lyg galvos gniūžtės,
    lekia sustingusios brokolių galvos
    sninga, ledo drožlės glosto įkaitusį veidą
    kitapus šaldytuvo Italija, saulė, plius trisdešimt penki
    nors instrukcija liepė būti švelniai
    sukčiauju
    mokaus buities
    lyg būties

    1988–

    Ar jums niekada nebūna baisu
    dėl antrosios skaičių rikiuotės,
    įrašysimos
    po brūkšnelio?
    Pirmą žinote mintinai, kartais naudojate
    kaip pin kodą,
    galite sugalvoti
    ką iš ko atimti, ką pridėti,
    arba kad šis skaičius panašus į lapę,
    o anas į apuoką.
    Galite sukurti legendą ar pasaką
    iš keturių skaičių.
    Tik negalite jų pakeisti ir po brūkšnio
    vietos reikia palikti.
    Amžinoji lygtis be sprendimo.

    Kol atsakymą prirašys kas nors kitas,
    pašalinis,
    atsainia ranka,
    užmetęs akį į kalendorių.
    Jei pasiseks,
    užbaigta jūsų formulė
    bus dar šen bei ten perrašyta,
    žmonės užsiims aritmetika,
    iš antro atims pirmą, taip
    lengviau įsivaizduodami,
    ar nuplikęs,
    pražilęs, kiek dantų
    auksinių, ar raukšlių
    žemėlapiu išvagotu veidu,
    o gal dar visai jaunutis,
    žvilgsnį tiesiai objektyvan įsmeigęs,
    tam atvaizde, į kurį
    vėliau baksnos artimieji
    ir sakys: čia jo paskutinė.

    Ar jums niekada nebūna baisu
    fotografuotis?

  • ATGAL
    „Apžvalga“ siūlo apsilankyti. „Vilniaus festivalis“ – svarbiausias klasikinės muzikos renginys Lietuvoje
    PIRMYN
    Uršulė Gužaitė: gebėjimas sukurti darbą, kuris turėtų dvasią, neštų jausmą, tampa didžiule retenybe
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.