Rankraščių trauka arba neatskleistos A. Baranausko dienoraščio paslaptys | Apžvalga

Laisvalaikis

  • Rankraščių trauka arba neatskleistos A. Baranausko dienoraščio paslaptys

  • Data: 2013-11-11
    Autorius: Kalbino Vilius Arlauskas

    Antanas Baranauskas Seinų vyskupas (1898 m.) A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotrauka

    Praėjusį mėnesį Vilniaus universitete įvyko neeilinis įvykis – disertacijos apie lietuvių klasiką Antaną Baranauską gynimas. Tokios svarbios lietuvių kultūrai asmenybės naujas tyrinėjimas negali likti nepastebėtas. Apie A. Baranausko parašytus ir niekur nespausdintus tekstus bei jų funkcionavimą „Apžvalga“ nutarė pakalbinti disertacijos „Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija“ autorių Tomą ANDRIUKONĮ.

    Pirmiausia „Apžvalgos” vardu norėčiau tave pasveikinti apsigynus disertaciją. Kiek žinau, šią temą pradėjai plėtoti dar magistro studijose?

    Magistro darbe ketinau aptarti ryškesnius lietuvių literatūros poetinius dialogus – nuo Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės iki Aido Marčėno ir Sigito Parulskio. Mintyse buvo šešios ar septynios poros. Toks buvo pradinis sumanymas. Tačiau viskas taip pasisuko, kad likau prie A. Baranausko. Taip įvyko netyčia. Reikėjo pradėti nuo ankstyviausių tekstų ir pasidomėti A. Baranausku, tad pradėjau gilintis į XIX a., kuris tuo metu man neatrodė nei įdomus, nei intriguojantis. Kadangi visos K. Praniauskaitės ir A. Baranausko dialogo aplinkybės žinomos tik iš Baranausko dienoraščio, pradėjau jį žiūrinėti įdėmiau. Tada radau visokių kabliukų, pavyzdžiui, koks santykis tarp įrašų, jų įrašymo datų ir kitokių man įdomiomis pasirodžiusių smulkmenų. To nesuvokiau kaip mokslinės problemos, tai veikiau buvo smalsumas. Tuomet darbui vadovavusi profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė stumtelėjo mane toliau domėtis dienoraščiu, nors mane kankino jausmas, kad rašau tik apie man įdomias ir intriguojančias smulkmenas. Tiesą sakant, tas jausmas iškildavo ir rašant disertaciją.

    Visas darbas susideda iš smulkmenų?

    Iš esmės taip, bet kai galvoji, ką ir kodėl darai, tai lukšteni savo situaciją mėgindamas suvokti, kam rašai disertaciją, galiausiai turi pripažinti, kad tai – smalsumas, noras suprasti. Kad ir kaip būtų, tie rankraščiai turi savo trauką. Tai lyg atsidurti senoje palėpėje.

    Kokia ta trauka? Gal galėtum pasidalyti darbo su rankraščiais užkulisiais?

    Viskas prasidėjo nuo darbo su jau išspausdintu A. Baranausko tekstu. Vėliau jau ėmiau žiūrėti rankraščius – pasirodo, nei vienas jų nebuvo skirtas spausdinti. Susidūrus su rankraščiais, kaip niekada aišku tai, kad jų daiktiškumas, materialumas ir juose užrašytas tekstas yra neperskiriami. Tad iš esmės prieš save turi ne tiek pliką tekstą, kiek daiktą. Tada galvoji, kas gi tai yra – kaip jis sukurtas, kam jis skirtas, kaip funkcionavo. Jei atsiverti rankraštį, nori nenori pamatai tam tikras detales – čia rašo vienu rašalu, čia kitu, toliau įrašus keičia paliktas tuščias puslapis, kitur užrašytą tekstą keičia piešinys, žemėlapis ir taip toliau. Darosi įdomu – kas gi čia daros? Nes šios detalės yra veiklos pėdsakai, kuriuos interpretuodamas bandai suvokti, kas ir kodėl vyko. Bandai pateikti savo versiją. Tai kiek primena detektyvo darbą, tik čia visi personažai, išskyrus patį tyrėją, nebegyvi daugiau nei šimtmetį.

    Kaip suprantu, į rankraštinius A. Baranausko tekstus tau pavyko pažiūrėti kiek kitaip, nei buvo žiūrėta iki tol.

    Iš dalies. Anksčiau lenkiškai rašyti jo kūriniai nebuvo matyti kaip priklausantys rankraštinės literatūros laukui, dėl to stigo adekvatesnio jų supratimo, mat jie turėjo savą rašymo, sklaidos ir recepcijos specifiką.

    Kas buvo tavo darbo tyrimo objektas? Su kokiomis problemomis teko susidurti?

    Objekto atžvilgiu man buvo labai paprasta – žiūrėjau į tai, kas išliko, o išlikęs visas dienoraštis (jį sudaro trys atskiros knygelės ir vienas dvilapis), rankraštinis eilių rinkinys, pavadintas Wiersze, ir Baranauskų šeimos silva rerum – rankraštinė knyga, sudaryta iš Antano Baranausko eilėraščių, jo brolio Anupro Baranausko piešinių ir kitų autorių tekstų nuorašų. Iš mano tyrinėjamo laikotarpio tai, regis, vieninteliai didesni Baranausko rankraščių pluoštai. Neskaičiuojant laiškų, žinoma.

    Problemų būta įvairių – vienais atvejais tai reikiamos mokslinės literatūros stoka, kitais – suvokimas, kad XIX a. yra jau tolimas ir nemažai rūpimų dalykų yra tik atspėjami, numanomi. Ten stebėtinai daug tylos. Bet tai turbūt daugeliui mokslininkų pažįstamas jausmas. Galiausiai svarbu ne kliūtys, o tai, kas padaryta nepaisant jų.

    Studijuojant rankraščius ir rašant disertaciją, koks A. Baranauskas tau atsiskleidė? Kokia jo rašymo istorija?

    A. Baranauskas eilėraščius pradėjo rašyti pirmą kartą atitolęs nuo namų, t. y. kuomet bendrauti su namiškiais tapo galima tik per raštą. Rašto kalba jam, žinoma, buvo lenkų. Tuomet jis tarnavo Gelvonuose pas tenykštį kleboną, o pirmas jo eilėraštis – iš tėvų gauto laiško sueiliavimas. Vėliau jis dvejus metus mokosi Rumšiškių raštininkų mokykloje – čia jis jau turi eilių sąsiuvinį, kuriame kaupia savo tekstus. Baigęs mokyklą A. Baranauskas keliauja į Kaune įsikūrusią kanceliariją, kur gauna paskyrimą į Vainutą. Tuo metu tai buvo Rusijos-Prūsijos pasienio miestelis, kur nemažai gyvenusių žmonių, kaip ir pridera pasienio miesteliui, vertėsi kontrabanda. Ten atvykusiam A. Baranauskui tokia situacija,  taip pat ir raštinės aplinka buvo gūdi. Vainute jis  dirbo raštininko padėjėju. Atvykęs į šį miestelį jis ir perrašo savo tekstus į naują rinkinį – į minėtąjį Wiersze. Tai susiję su statuso kaita – jis jau nebe mokinys, o valstybės tarnautojas, naują statusą turi atitikti ir rinkinys. Čia vėl pasirodo jo rašymo sąsaja su namais, mat šį rinkinį A. Baranauskas dedikuoja savo tėvui, nors paties rinkinio tėvui jis taip ir neįteikė. Apskritai namai smarkiai susiję su jo rašymu ir nesvarbu, ar tai ankstyvieji lenkiški, ar vėliau rašyti lietuviški tekstai.

    Ilgesys?

    Ilgesys, be abejo, buvo, bet vien jo neužtenka paaiškinti rašymo sąsajų su namais. Turi būti kažkoks bendresnis dalykas. A. Baranauskas pradeda rašyti orientuodamasis į namų bendruomenę ir ji visą laiką lieka jo akiratyje. Viena to priežasčių yra ankstesni įpročiai – namuose jis būdavo tas, kuris kurdavo dainas, pasakodavo istorijas, perpasakodavo skaitytas knygas ir balsiai skaitydavo namiškiams. Toks kūrybinis aktyvumas nutolus nuo namų bendruomenės turėjo įgauti kitą pavidalą ir visų pirma jis buvo realizuojamas per raštą. Dar viena rašymo sąsajos su namais priežasčių buvo  ta, kad daugiau nebuvo su kuo sietis. Tiesiog A. Baranauskas neturėjo daugiau kam rašyti. Jis rašo į sąsiuvinį savo tekstus, o kam juos parodyti? Buvo keli žmonės, kuriems tai galėjo būti įdomu, tačiau tai išimtys. Eilėraščius rašantis A. Baranauskas savo aplinkoje buvo balta varna. Reikia nepamiršti, kad tuo metu jis dar jaunas žmogus – jam reikia aiškintis ne tik kaip rašyti, bet ir kam tai daryti, kas apskritai yra poezija ir t. t. Tačiau aplinkui nebuvo nei vieno paaiškinti galinčio žmogaus. Vienintelis atsparos taškas, tikra auditorija per įvairias Lietuvos raštines keliaujančiam A. Baranauskui buvo namiškiai. Jis buvo labai guvaus proto ir kūrybinga asmenybė, o raštinių aplinka labai varžė. Tačiau aplinkos A. Baranauskas keisti negalėjo – buvo valstiečių vaikas, kurio pragyvenimo šaltinis – raštininko profesija. Kelių aukštyn dėl kilmės ir mokslų stygiaus beveik nebuvo. Todėl artėjo laikas, kai A. Baranauskas turėjo tiesiog „uždusti“ jam per ankštuose rėmuose. Bet tuomet įvyksta šioks toks stebuklas – labai simboliška, kad tai įvyksta per Sekmines, kitaip – Šventos Dvasios atsiuntimo šventę.

    Koks gi tas su Sekminėmis susijęs stebuklas?

    Tuo metu A. Baranauskas dirbo jau nebe Vainute, o Sedoje. Į tą šventę iš Telšių atvyksta Borisevičių šeima. Borisevičius buvo skaitantis, šviesus žmogus, dirbęs Telšių raštinėje, o jo žmona, Teklė Borisevičienė, buvo tuo metu Žemaitijoje garsėti pradėjusios poetės Karolinos Praniauskaitės sesuo. Borisevičiai netyčia sužino, kad A. Baranauskas eiliuoja, ir išsireikalavę iš Baranausko jau minėtą eilių sąsiuvinį nuvežė jį parodyti K. Praniauskaitei. Štai čia įvyksta didysis A. Baranausko gyvenimo posūkis. Labai greitai užsimezga jo ir K. Praniauskaitės poetinis dialogas ir taip A. Baranauskas atranda autoritetingą figūrą, kuri ne tik neleidžia jaustis vienišam, bet ir siūlo naują kūrybos sampratą. Taigi, kaip poetas A. Baranauskas jau ima atsitiesti. Negana to, K. Praniauskaitės brolis Otonas Praniauskas – vyskupo Motiejaus Valančiaus aplinkos žmogus – padeda A. Baranauskui įstoti į Varnių kunigų seminariją. Taigi, įvyksta tai, ko A. Baranauskas pats vienas nebūtų galėjęs pasiekti ir visa tai netiesiogiai lemia jo eilėraščiai.

    A. Baranausko kelias į dvasininkų luomą veda per didelį aplinkkelį. Į seminariją jis patenka išalkęs mokslų, o turėdamas stiprią valią ir puikią atmintį, studijas Varniuose jis baigia dvigubai greičiau – vos per dvejus metus. Išsyk po to jis siunčiamas į Dvasinę akademiją, kuri tuo metu iš Vilniaus jau buvo perkelta į Sankt Peterburgą. Su šia kelione Akademijon tiesiogiai susijusi ir A. Baranausko poema „Kelionė Petaburkan“.

    Iki tol jis dažniausiai rašo lenkiškai?

    Taip. Apskritai, jeigu bandytume suskaičiuoti A. Baranausko eilėraščius (neįtraukdami jo religinių giesmių), turėsime maždaug 110 tekstų ir tik kiek daugiau nei 20 iš jų rašyti lietuviškai. Rašyti daugiausiai lietuviškai jis pradeda baigęs pirmąjį seminarijos kursą – šio etapo pradžią žymi kūrinys „Dainu dainelę“. Anksčiau šis perėjimas aiškintas kaip patriotinių jausmų pabudimo pasekmė, bet, mano manymu, šį pokytį lemia pasikeitusi kūrinių auditorija. Raštininkas tampa dvasininku ir jo kūriniai dabar skiriami ganomiesiems, kurie yra daugiausiai lietuviakalbiai.  Baranauskui buvo kur kas artimesnis dvikalbės, iš LDK paveldėtas tapatybės modelis nei tas, kurį siūlė moderniąją lietuvių tapatybę kūrę žmonės.

    Beje, jeigu pasižiūrėsime į lietuviškai parašytus jo kūrinius, pavyzdžiui, „Dainu dainelę“ ar „Kelionę Petaburkan“, – pamatysime, kad jie net nebuvo skirti spausdinti. „Kelionės Petaburkan“ tuomet niekas nebūtų spausdinęs – už šį vieną maištingiausių lietuvių literatūros tekstų grėsė rimti nemalonumai. Tai tekstas, kuris nespausdintas net sovietmečiu. Apskritai pirma pilna ir Reginos Mikšytės parengta poemos publikacija pasirodo tik 1989 m., t. y. praėjus 130 metų nuo kūrinio parašymo. XIX a. „Kelionė Petaburkan“ plito atskiromis dalimis, kurios buvo dainuojamos, o poema, kaip atskirų dalių visuma, liko tik keliuose nuorašuose. Panašiai buvo ir su „Dainu dainelę“ – po pirmo seminarijos kurso atostogų grįžęs namo, A. Baranauskas parašė tekstą, jo draugas, seminarijos kolega Klemenas Kairys sukūrė melodiją ir taip jiedu šio kūrinio mokė apylinkių žmones. Šis Anykščių apylinkes aprašantis tekstas buvo skirtas anykštėnams ir apylinkių gyventojams. „Dainu dainelę“ pirmą kartą išspausdinama pirmajame „Aušros“ numeryje. Čia ji paskelbiama kaip programinis tekstas, tačiau kūrinys ne tik skelbiamas be A. Baranausko žinios, bet Jonas Basanavičius jį dar perredaguoja – savavališkai pritaiko prie aušrininkų programos. Tai galiausiai lėmė A. Baranausko konfliktą su tautinio atgimimo atstovais.

    Kiek buvo praėję metų nuo parašymo, kai J. Basanavičius išspausdino tekstą?

    Dvidešimt penkeri metai. Iki tol tai buvo dainuojamas kūrinys. Kiek panaši buvo ir istorija su „Anykščių šileliu”. Pirmoji poemos dalis dar iki jos išspausdinimo Ivinskio kalendoriuje buvo dainuojama Anykščių apylinkėse. Antroji poemos dalis jau buvo skirta spausdinti. Beje, A. Baranausko ir K. Kairio tekstų giedojimo tradicija pasirodė neįtikėtinai gyvybinga – Anykščiuose ji gyvuoja iki šiol.

    Kai kalbame apie A. Baranauską, reikia omenyje turėti tai, kad jam gyvam esant buvo išspausdinti vos keli jo kūriniai (jeigu skaičiuotume ir religines giesmes, tekstų būtų daugiau). Tačiau tai nereiškia, kad jie kažkur tūnojo kantriai laukdami spaustuvės preso – priešingai, dalies jų gyvenimas iki išspausdinimo buvo gerokai intensyvesnis. Tie tekstai gyveno savo gyvenimus – juos kaip tik ir mėginau aprašyti savo tyrime. ■

  • ATGAL
    Dalai Lama XIV: Kiekviena būtybė trokšta taikos ir laimės
    PIRMYN
    Sergėjus Jovaiša: visada stengiausi su knygomis nesiskirti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.