Įžvalgos

  • Reitingų aukštumose – kairiųjų alternatyvos socialdemokratams kaip ir nebėra

  • Temos: Politika
    Data: 2016-03-30

    Dabartinę Vyriausybę krečia vis daugiau skandalų, ministrų postai vis labiau kliba, tačiau paradoksalu, visuomenė į tai reaguoja gana ramiai ir didžiausios koalicijos partijos reitingai ir toliau išlieka aukšti. Apie dabartinę politinę situaciją, partijų perspektyvas bei galimą rinkimų baigtį kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.


    Kaip vertinate kadenciją baigiančios Vyriausybės darbą?

    Ši Vyriausybė savo kadenciją pradėjo su tam tikru pažadu laikytis stabilumo: stabilizuoti ekonomikos situaciją, ištaisyti tas klaidas, kurias, anot dabartinės valdančiosios koalicijos, buvo padariusi buvusi Vyriausybė, ir apskritai didinti šalies socialinę ir ekonominę gerovę, laikantis stabilumo principo. Tokia stabilizavimo darbotvarkė nėra ypač ambicinga, nes iš tiesų situacija buvo pakankama tam, kad ekonomika natūraliai stabilizuotųsi. Net ir tarptautinė ekonomikos situacija buvo palanki šalies vidaus ekonomikos stabilizavimui.

    Esminės reformos, kurias buvo nusibrėžę dabartinės Vyriausybės nariai, t. y. socialinio modelio priėmimas, aukštojo mokslo reforma, Tautinių mažumų įstatymo priėmimas – tokius sudėtingesnius, karštesnius klausimus realiai paliko kadencijos pabaigai. Tiesa, Aukštojo mokslo įstatymo pataisos buvo priimtos, tačiau ne tokios radikalios, kaip žadėta anksčiau, – nei krepšeliai buvo panaikinti iki galo, nei visa sistema pertvarkyta ir pan. Bendrojo ugdymo, sveikatos apsaugos reformos iš esmės vėlgi nebuvo radikalios. Šia prasme labai didelių ir radikalių pokyčių nebuvo. Buvo daugiau koreguojantys taktiniai sprendimai. Bet bendra situacija, matyt, buvo palanki nesiimti radikalių reformų, nes spaudimo tam nebuvo. Buvo galima naudotis gerėjančia ekonomikos situacija ir, atitinkamai, kam rizikuoti, kai viskas savaime gerai vyksta, o darant reformas galima sulaukti nebūtinai gerų rezultatų, dėl ko gali nukentėti žmonių lūkesčiai.

    Daug kas kritikuoja Vyriausybę, kad ji yra pasyvių darbo grupių kūrėja, kuri realių darbų nuveikė mažai. Daug įgyvendintų strateginių projektų tęstiniai – pradėti buvusios Vyriausybės, o užbaigti šios. Kokius galėtumėte išskirti šios Vyriausybės pasiekimus ir didžiausius nuopelnus?

    Pagrindiniai projektai yra susiję su socialinio modelio kaita. Aš manau, kad tai buvo kaip tik šios Vyriausybės sumanymas ir greičiausiai būtent šiam sprendimui bus telkiamas didžiausias dėmesys. Jeigu pavyks iki kadencijos pabaigos jį galutinai priimti, rinkimų kampanijos metu bus siekiama pasidžiaugti šiuo pasiekimu.

    Kiti sprendimai tikrai buvo paveldėti – euro įvedimas buvo labai aiškiai numatytas iš anksto, SGD terminalo projektas irgi jau buvo užsuktas ir beliko jį tiktai įgyvendinti, smulkesni socialiniai sprendimai, kaip minimalios algos kėlimas ar kiti, yra vykdomi atsižvelgiant į ekonomikos situaciją, tiesiog gana natūraliai pribręsta. Tai nereiškia, kad tam reikėjo labai stiprios politinės valios ar kažkokių reformų.

    Didžioji dalis kitų darbų yra rutininių, inercinių sprendimų priėmimas, o štai kas tikrai galėtų apibūdinti šios Vyriausybės konkrečią iniciatyvą ir konkretų rezultatą, tai galėtų būti aukštojo mokslo, socialinio modelio reforma, tautinių mažumų pokyčiai, jeigu jie bus. Tautinių mažumų įstatymo taip ir nėra iki šiol, nors paruoštas projektas dėl pavardžių rašybos pasuose ir galbūt pavasarį bus priiminėjamas.

    Aukštojo mokslo reformos adaptacinis modelis jau yra priimtas ir ten didesnė dalis yra skirta valstybiniam reguliavimui, vadinamajam valstybės reikalingų specialybių užsakymui, bet jis nėra visiškai radikalus. Neatsisakoma studentų krepšelių, kuriuos įvedė praėjusioji Vyriausybė.

    Žinoma, ir naujas socialinis modelis, jeigu bus pateiktas, tai jau būtų ženklus, visapusis reformos paketas, bet kol kas dar to neturime.

    Kalbant apie naująjį socialinį modelį, jo priėmimas stringa, dėl lenkiškų pavardžių rašybos taip pat kyla aršios diskusijos, Seime pateiktas alternatyvus visuomenininkų siūlymas, aukštojo mokslo sistema bei ministerijos darbas taipogi kritikuotinas. Jeigu vis dėl to šie projektai nepavyktų ar būtų priimtos kitos alternatyvos, ar galėtume teigti, kad Vyriausybė padarė labai mažai ir tiesiog tęsė prieš tai buvusios Vyriausybės pradėtus darbus?

    Yra ir smulkesnių įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, kurie dažnai plika akimi nematomi, bet visgi yra svarbūs. Šauktinių grąžinimas, kaip nacionalinio saugumo klausimas, yra vienas tokių kertinių aspektų.

    Tačiau, kalbant apie reformas, jeigu jų nebus, tai tikrai bus labai sudėtinga išskirti tuos kertinius akmenis, ant kurių, galėtume pasakyti, Vyriausybė susikrovė savo kraitį, kaip visą kadenciją išbuvusi valdžioje ir turėjusi savo konkrečią programą. Tačiau kiek tų programos punktų ar įsipareigojimų ji bus padariusi? Tuomet jų suskaičiuoti bus galima labai nedaug ir bus galima sakyti, kad Vyriausybė elgėsi per daug atsargiai, per daug pasyviai, nenorėdama rizikuoti galbūt savo reitingais, ar nenorėdama sukelti pernelyg didelio ažiotažo visuomenėje ir tas pasyvumas arba atsargumas buvo reformų trukdis. Ir, manau, kad tikrai, jeigu nebus šių sprendimų, bus sunku įžvelgti proveržius valstybėje.

    Čia matomas įdomus paradoksas, Vyriausybės nauji darbai nelabai matomi, ją spaudžia nemažai skandalų, tačiau reitingai kyla ir ateinančiuose rinkimuose prognozuojama pergalė būtent dabartinės Vyriausybės pagrindinei partijai – socialdemokratams. Kur yra viso to paslaptis?

    Dalis koalicijos prarado populiarumą: partija „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija, ir nusivylimas jau atsispindi reitinguose. Su socialdemokratais situacija yra tokia: didžioji dalis visuomenės nejaučia, kad socialdemokratai darytų kažką žalingo, jeigu nelenda kiekvienam į kišenę, jeigu nekeičia bendros ekonominės situacijos į blogąją pusę – tai netrukdo gyventi. Šiuo atveju, jeigu nedaro nieko blogo, vadinasi, gali valdyti ir toliau, pasitikėjimas yra palaikomas. Be to, gerėjanti ekonominė situacija neleidžia kelti priekaištų ir premjerui.

    Iš kitos pusės, socialdemokratų rinkėjų įšaldytas palaikymas yra nulemtas to, kad kairėje elektorato pusėje daugiau visiškai nėra jokių alternatyvų. Šiuo atveju, jeigu mes matome poslinkius tarp dešiniųjų partijų – pradėjo augti liberalai, kažkiek nusmuko arba sustingo konservatorių reitingai, vyksta kažkokie pokyčiai, keičiasi konservatorių pirmininkas ir panašiai. Tačiau kairiajame sparne dinamikos visiškai jokios nėra.

    Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ praranda savo rinkėjus, aišku, jie ne kairieji, greičiau populistai, bet net ir iš kairiųjų pažiūrų rinkėjų, jeigu buvo galima rinktis vienu metu tarp Darbo partijos ir socialdemokratų, nes abi partijos kalbėjo panašiai, kad reikia kelti atlyginimus, rūpintis žmonėmis, didinti socialinę apsaugą ir panašiai. Tai šia prasme daugelis Darbo partija yra daug labiau nusivylę ir, aišku, ji jau bemaž nurašyta – tie visi teismų sprendimai, Uspaskicho pasitraukimas iš politikos, realiai tą partiją daro nebe ypatingai reikšmingą.

    Todėl alternatyvos socialdemokratams kaip ir nebėra, ypač vertinant tų žmonių akimis, kurie save laiko galbūt labiau pažeidžiamais, ieškančiais atramos politikuose, tikinčiais, kad valstybė turi labiau jais rūpintis, jie negali migruoti į dešinę pusę, nes pagal pasaulėžiūrą jiems tai nepriimtina, o kairėje pusėje pasirinkimas tėra vienintelis – socialdemokratai, kurie yra mažiausiai susikompromitavę, turi daugiausia žinomų patyrusių politikų, dažniausiai kalba apie socialinius reikalus ir žmonės, nors ir su didėjančiu nusivylimu, nelabai turi alternatyvos rinktis kažką kito, o ne socialdemokratus.

    Tai nebūtinai reiškia, kad aukšti reitingai išliks ir per rinkimus. Žmonių nusivylimas gali transformuotis į nedalyvavimą rinkimuose, bet tuo metu, kai jų klausia, už kokią partiją balsuotumėte, jie renkasi tai, prie ko yra pripratę.

    Kalbant apie dešinįjį sparną, kokia jų situacija, ko reikėtų imtis, kad sujudintų nusistovėjusią padėtį?

    Dešiniosioms partijoms uždavinys išties yra sunkesnis nei kairiosioms. Dešinieji turi mažiau potencialaus elektorato pagal vyraujančias nuostatas visuomenėje. Vadinasi, dešiniesiems siekiant formuoti Vyriausybę, reikia pagalbos ir iš populistinių partijų.

    Populistinės partijos visada pritraukia dalį žmonių, kurie lengvai patiki naujais pažadais bei idėjomis, jei tik atsiranda nauja kažkokia jėga prieš rinkimus, kuri remiasi populizmu, tai ji tikrai gauna tam tikrą dalį rinkėjų balsų. Kaip tik tokią situaciją turėjome su Valinsko vadovaujama partija, paskui turėjome „Drąsos kelio“ partiją, kuri irgi pateko į Seimą per populizmo bangą. Po to antisisteminės ir populistinės partijos gali turėti įtaką formuojant Vyriausybę.

    Šia prasme vien tik tiesmukas kairiųjų kritikavimas, dešiniesiems labai didelės naudos neduoda, nes, kaip ir minėjau, kairiųjų pažiūrų rinkėjai vis tiek neperbėgs į dešiniųjų stovyklą. Jie vienaip ar kitaip arba tiesiog neis į rinkimus, nes bus nusivylę, arba tiesiog ieškos kažkokios populistinės jėgos, kuri tuo trumpuoju laikotarpiu pasirodys gražesnė alternatyva. Šiuo metu tokių alternatyvų nelabai matosi. Todėl kairiajai partijai, socialdemokratams, yra kur kas parankesnė situacija.

    Viską apibendrinant, kokių iššūkių bei naujovių galėtų atnešti artėjantys rinkimai? Kokią prognozuotumėte jų baigtį? Ar viskas liks panašiai, kaip yra buvę, laimės kairieji, ar visgi dešinysis flangas sugebės pasipriešinti?

    Aišku, bus jėgų persiskirstymas, bet jis gali būti ne toks didelis, kad labai radikaliai kažką pakeistų. Tikrai daug kas priklausys nuo rinkėjų aktyvumo ir tų partijų elektorato, kuris bus labiau konsoliduotas. Socialdemokratai turi kol kas tikrai didelį pranašumą, jiems gali tekti daugiausia balsų skaičiuojant pagal mandatus, bet kadangi jų potencialūs, dabartiniai partneriai gaus gerokai mažiau negu šioje kadencijoje, jiems teks rinktis naujus partnerius. Čia yra labai daug įvairių variantų. Yra galimybė, kad jie į koaliciją pasikviestų netgi liberalus, taip pat kad į Seimą patektų Valstiečių ir žaliųjų partija, kuri gali jungtis tiek prie dešiniųjų, tiek prie kairiųjų koalicijos. Tokia koalicija būtų ne kiek ideologiniu pagrindu sudaryta, bet labiau dėl pragmatinių interesų, ir ji gali būti suformuota dėl to, kad nustumtų konservatorius į šoną.

    Kitas variantas, jeigu socialdemokratams per rinkimus nepasiseka ir jie praranda daugiau balsų, negu šiuo metu rodo apklausos, tada įmanoma, kad koaliciją bandytų sudaryti dešinieji  – kviesdami Valstiečių ir žaliųjų partiją, galbūt netgi tokius pavienius kandidatus kaip Naglis Puteikis, ir formuodami šiek tiek margesnę koaliciją, kad ten nebūtų partijos „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partijos bei socialdemokratų. Tokie pokyčiai įmanomi ir dar tikrai nėra ryškių signalų, kad būtinai socialdemokratai laimės ir formuos Vyriausybę.

  • ATGAL
    Ar politinė atsakomybė tebėra svarbi?
    PIRMYN
    Pasaulio ekonomika lėtėja
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.