Revoliucijos arabų šalyse: raida ir priežastys | Apžvalga

Įžvalgos

  • Revoliucijos arabų šalyse: raida ir priežastys

  • Data: 2011-04-01
    Autorius: Edita MIELDAŽĖ
    Tunise ir Egipte įsiplieskę masiniai neramumai, dažnai vadinami revoliucijomis, pasibaigę ilgamečių diktatorių nuvertinimu, domino efektu išsiplėtė  ir į kitas to regiono valstybes: Jemeną, Jordaniją, Siriją, Alžyrą, Bahreiną, Libiją, Maroką ir netgi Iraną. Daugelis šių įvykių apžvalgininkų pripažino: protestuotojus arabų šalyse vienija nepasitenkinimas visuomenės padėtimi. Taigi plačiau apie naujųjų revoliucijų priežastis ir jų raidą.
     

    Tūkstančiai egiptiečių mojuoja valstybinėmis vėliavomis po penktadienio pamaldų vasario 25 d. Kaire, Tahriro aikštėje, švęsdami revoliucijos laimėjimus. (Khaled Desouki/AFP/Scanpix nuotrauka)

    Tunisietis vaisių pardavėjas

    Neramumai Tunise prasidėjo nuo (ne)tikėtos tragedijos – priešais Vyriausybės pastatą susideginęs 26-erių metų vaisių pardavėjas A. Bouazizi tapo tunisiečių kovos už laisvę ir teisę į geresnį gyvenimą simboliu. Jo istorija ne ką skyrėsi nuo daugelio Tuniso jaunuolių gyvenimo: baigęs universitetą A. Bouazizi negalėjo susirasti jo išsilavinimą nežeminančio darbo, tad beliko gatvėje prekiauti vaisiais ir daržovėmis, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Susideginęs jaunuolis, kurio garbei neseniai Paryžius pavadino vieną iš savo gatvių, ne tik tapo įsiplieskusių revoliucijų pranašu, bet ir Tuniso problemų atskleidėju.

     

    Tuniso problemos

    Šalis, kurią nuo 1987 m. valdė Zine’as El Abidine Ben Ali, įvykdžius perversmą buvo perimta iš sekuliarizmo (religijos ir valdžios funkcijų atskyrimo) ir moterų teisių propaguotojo H. Bourguibos. Z. Ben Ali atėjimas Tuniso istorijoje žymėjo naująją farso erą: iš esmės vienvaldės prezidento RCD partijos galią ir policinę visuomenės kontrolę. Žiniasklaida buvo sutelkta Z. Ben Ali šeimos rankose. Užčiaupta visuomenė nejautė Tuniso augimo ir vystymosi, kurį rodė įvairūs statistiniai duomenys: pavyzdžiui, Pasaulio valiutos fondo 2010 m. duomenimis, BVP vienam gyventojui Tunise sudarė 9,488 JAV dolerius ir pagal šį rodiklį Tunisas buvo 82 vietoje iš 182 šalių , o korupcijos indeksas, ,,Trasparency International” organizacijos duomenimis, 2010 m. siekė 4,3 punktus iš 10 geriausiai galimų. Valdant Z. Ben Ali, strateginės statybos, farmacijos, turizmo, bankų, susisiekimo ir kitos sritys atiteko jo artimiesiems. Korupcinė, pusiau mafijinė Z. Ben Ali sistema ir prisidėjusi pasaulinė ekonominė krizė lėmė Tunisą užpuolusias nedarbo (tarp jaunimo iki 30 proc.) ir kitas ekonomines-socialines problemas.

     

    Neramumai Egipte

    Po vadinamosios Jazminų revoliucijos Tunise, kur žuvo apie 80 žmonių, o vienvaldis prezidentas Z. Ben Ali turėjo prieglobsčio prašytis Saudo Arabijoje, protestų dvasios įkvėpti neatsiliko ir egiptiečiai. Vakarų palaikomo prezidento Hosnio Mubarako, nuo 1981 m. stabiliai vadovaujančio 95 mln. gyventojų turinčiam Egiptui, era baigėsi šių metų vasario 11 d. Neapsikentęs 18 dienų protestų, per kuriuos žuvo mažiausiai 365 žmonės, Egipto prezidentas paliko Kairą ir persikėlė į savo rezidenciją lietuvių jau gerai ištyrinėtame kurorte Šarm-el Šeiche. Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Tony Blairas neramumų metu H. Mubaraką apibūdino kaip ,,be galo drąsų kovotoją už gėrį”, sergėjantį, kad į valdžią neateitų proislamistinė Musulmonų brolijos grupė, neigiamai nusiteikusi prieš Izraelį ir JAV įtaką Artimųjų Rytų regione. H. Mubarako draugiški ryšiai su Vakarais buvo įforminami ,,skatinimo premijomis”, ir visgi lieka neaišku, kiek tarp jo sukauptų 70 mlrd. JAV dolerių turto yra Vakarų finansinių injekcijų pėdsako, o kiek prisigrobstymo iš vargšų egiptiečių, gyvenančių mažiau nei už 2 JAV dolerius per dieną, sąskaita (pagal BVP vienam gyventojui Egiptas 2010 m. užėmė 103 vietą iš 182 šalių , BVP vienam gyventojui sudarė 6,367 JAV dolerius, o korupcijos indeksas siekė 3,1 punktus iš 10 geriausiai galimų).

    Revoliucijų banga

    Po triuškinančios protestų sėkmės Tunise ir Egipte, revoliucinės suirutės prasidėjo ir kitose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse. Šiai minčiai pritaria Carnegie Artimųjų Rytų centro direktorius Paulas Salemas, teigdamas, kad ,,didžiulio nedarbo, neteisybės ir giliai įsišaknijusios korupcijos supykdyti arabų šalių piliečiai nėra tokie patys kaip prieš du mėnesius ir jau įrodė galintys per kelias savaites nuversti arabų valstybių vadovą”. Kaip pažymi Saudo Arabijos Džidos Artimųjų Rytų strateginių studijų centro direktorius Anwaras Eshki, ,,arabų šalių lyderius spaudžia laikas ir jei jie skubiai neįgyvendins liberalių permainų, juos gali ištikti Egipto ir Tuniso lyderių likimas”.

    Alžyras ir Marokas

    Alžyre, nors po prezidento Abdelazizo Bouteflikos atėjimo į valdžią 1999 m. jis netgi tapo verslo traukos centru regione, ekonominis pakilimas mažai palietė jaunimą – aktyviausią protestuotojų grupę. Alžyras, gausus gamtos išteklių (atitinkamai 14 ir 6 pagal naftos ir dujų rezervų dydį pasaulyje), iš kurių dengiama apie 60 proc. šalies biudžeto ir 30 proc. BVP, visgi lieka skurdus (BVP vienam gyventojui per metus, 2010 m. duomenimis, sudarė tik 7,103 JAV dolerių). Atrodytų, šalis turtinga ir jos piliečiai neturėtų pernelyg vargti, tačiau korupcijos suvokimo indeksas stulbinamai prastas – tik 2,9 punktai iš 10 geriausiai galimų. Tad nieko nuostabaus, kad protestuotojai, genami nedarbo ir pabrangusių maisto produktų, kėlė neramumus sausio pradžioje. Žuvo keli žmonės ir 800 buvo sužeista. Mėgindama kapanotis iš padėties, vyriausybė 41 proc. laikinai sumažino muitus ir akcizus aliejui ir cukrui, tačiau protestų atgarsių, tiesa, jau menkesnių, teko girdėti ir vasario mėnesio antroje pusėje. Kaimyniniame Maroke, kuriame protestuotojai vasario 20 d. irgi išėjo į gatves, skirtingai nuo Alžyro, politinė valdžia gana demokratiška: de jure šalį valdo karalius Mohamedas VI, tačiau de facto veikia tiek vykdomoji, tiek įstatymų leidžiamoji valdžia su opozicinėmis partijomis priešakyje. Visgi problema šalyje ta, kad Mohamedas VI nevengia kištis į vykdomosios valdžios funkcijas, nes pagal konstituciją karalius irgi dalyvauja šalies valdyme. Maža to, Marokas, nors ir būdamas antras iš arabų (ne naftos) šalių po Egipto gana ekonomiškai išsivystęs, vis dėlto pagal BVP vienam gyventojui yra atsidūręs tik 117 vietoje iš 182 galimų (4,773 JAV doleriai per metus), o korupcijos suvokimo indeksas siekia 3,4 punktus iš 10. Maroko sostinėje Rabate protestuotojai, kuriems palaikymą išreiškė per 20 tūkst. socialinio tinklalapio ,,Facebook” narių, pabrėžė, jog ,,siekia konstitucinių reformų ir daugiau socialinio teisingumo be kyšininkavimo pėdsako”.

     

    Vyrai stovi ant kupranugarių, mojuodami Egipto vėliavomis, Kairo priemiestyje prie piramidžių per festivalį, skirtą padrąsinti turistus grįžti į porevoliucinį Egiptą. Piramidės Gizoje yra viena iš turistinių vietų, vėl atvertų visuomenei po neseniai vykusio sukilimo. Festivalį organizavo archeologijos ir turizmo studentai. (Amr Abdallah Dalsh/Reuters/Scanpix nuotrauka)

    Libija ir naftos kainos

    Ketvirtą pagal dydį Afrikos valstybę, Egipto, Alžyro ir Tuniso kaimynę Libiją ištiko panašus kaip ir jos kaimynių likimas. Nuo 1969 m. šaliai vadovaujantis diktatorius Muammaras Gaddafis tvirtai laikė savo šalį, ne kartą pykosi ir taikėsi su Vakarais, tačiau visada buvo jiems reikalingas, nes užtikrintai tiekė naftą. Pasaulio mastu Libijos gamyba atrodo minimali, palyginti su kitomis OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacija) narėmis, nes sudaro vos 2 proc. pasaulio naftos rinkos, tačiau Europoje Libijos nafta siekia 10 proc. Todėl neramumai šioje OPEC šalyje, kuri iš naftos ir dujų surenka ketvirtadalį savo biudžeto ir 95 proc. visų eksporto pajamų, pasak BBC, vasario 21 d. padidino naftos kainą beveik 2 proc. punktais – iki 104,25 JAV dolerių už barelį. Šią dieną protestuotojai iš kitų užimtų miestų persimetė į sostinę Tripolį ir griaunančia jėga užėmė saugumo pastatą ir televiziją, o vyriausybės pastatus padegė. Kadangi Libija – gana izoliuota šalis ir tikslios informacijos apie nukentėjusiųjų skaičių nėra, informacija, plūstanti iš didžiųjų pasaulio agentūrų patvirtina viena: žuvusių tikrai daug. Žuvusių gali atsirasti dar daugiau, nes M. Gaddafio vienas iš šešių sūnų viešai pareiškė, kad jo tėvas ir saugumo pajėgos kausis ,,iki paskutinės kulkos”. Turint omenyje, kad Libiją sudaro įvairios gentys, gali būti, kad šalis nesugebės išlaikyti vienybės ir suskils, nors pats M. Gaddafis vasario 22 d. viešai kreipdamasis per televiziją apkaltino Vakarus destabilizuojant padėtį Libijoje ir teigė liksiąs Libijoje kaip revoliucijos vadas: ,,Negaliu palikti Libijos, ruošiuosi mirti kaip kankinys”.

    Pykčio dienos Artimuosiuose Rytuose

    Vadinamosios pykčio dienos, kai protestuotojai išreiškia savo nepasitenkinimą esama padėtimi valstybėje, buvo surengtos ne tik Šiaurės Afrikos arabų valstybėse, bet ir Artimųjų Rytų regiono šalių bloke. Jordanijoje pykčio dieną sausio pabaigoje jordaniečiai skandavo: ,,Žmonės reikalauja reformų ir permainų. Mums nereikalinga neturtingųjų vyriausybė.“ Tūkstantis protestuojančių jordaniečių ragino premjerą imtis reformų. Jemene, kurį 30 metų valdo prezidentas Ali Abdullah Salehas, – panašios problemos kaip ir Egipte ar Tunise. 23 mln. gyventojų turinčiai šaliai, kurios daugiau kaip pusė gyventojų gyvena mažiau nei už 2 dolerius per dieną (BVP vienam gyventojui ,2010 m. duomenimis, sudarė 2,595 JAV dolerius per metus), įniršio priepuolis prasiveržė vasario pradžioje, kai susirinko apie 20 tūkst. protestuotojų. Ali Abdullah Salehas pabūgo tūžmingos minios ir pažadėjo keisti konstituciją bei imtis būtinų ekonominių socialinių reformų. Sirijoje, valdomoje autoritarinio prezidento Basharo al-Assado ir kenčiančioje nuo korupcijos, nedarbo ir skurdo, protestuotojai vasario pradžioje irgi išreiškė savo nusivylimą valdžia. Pats B. al-Assadas viešai pabrėžė, jog ,,yra atsparus tokiems neramumams kaip Egipte ar Tunise,” ir akcentavo, kad Artimiesiems Rytams aušta nauja era, tačiau savęs ir Sirijos toje eroje jis nemato. Įdomu, kad po protestų Sirijoje valdžia atšaukė 5 m. galiojusį draudimą prisijungti prie ,,Facebook” ir kitų internetinių svetainių, motyvuodama draudimo neefektyvumu. Protestuotojai šį žingsnį veikiau suvokė kaip laimėjimą.

    Neramumai naftos valstybėse

    Antrasis pagal dydį naftos eksportuotojas pasaulyje Iranas irgi susidūrė su pykčio proveržiu vasario viduryje, kai protestuotojai išreiškė nepasitenkinimą vyriausybės vykdoma politika ir jos pasvarstymais, jog opozicijos lyderius Miru Hosseiną Mussawi ir Mehdi Karubi reikia bausti mirtimi už neramumų kurstymą. Domino efektas pasiekė ir Saudo Arabiją, kurioje sausio pabaigoje susidegino pagyvenęs vyras, tačiau neramumai buvo greitai nuslopinti. Užtat Bahreine, šalyje garsioje savo nafta ir perlais bei monarchų Al-Kalifų valdoma dinastija, vasario viduryje sukilo šiitų grupė, reikalaudama daugiau politinių laisvių ir tvirtesnės konstitucinės monarchijos. Po kraujo praliejimo Bahreine atšauktos kovo mėnesį turėjusios vykti Formulės 1 didžiosios lenktynės ir užblokuota protestuotojų grupė ,,Facebook” svetainėje. Protestuotojai savo tikslų nei Bahreine, nei Irane nepasiekė, tačiau išryškėjo įdomus bruožas, būdingas beveik visiems neramumams Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose,– naujosios žiniasklaidos, t. y. socialinių tinklų, įtaka protestų sklaidai ir susitelkimui.

    Socialiniai tinklai ir revoliucijos

    Austrijos tarptautinių santykių instituto bendradarbis ir Europos Parlamento studijos apie kibernetinį karą autorius A. Klimburgas arabų revoliucijas palygina su 1848 m. Europos revoliucijomis, atrasdamas tris panašumus: pirma, išsilavinęs ir nepatenkintas savo padėtimi jaunimas, antra, naujos žiniasklaidos įtaka (1848 m. laikraščiai ir telegrafas, o dabar socialiniai tinklai) ir, trečia, dinaminiai sienas kertantys veiksniai. Socialinių tinklų vaidmenį neramumų kurstomose arabų šalyse pabrėžia ir Artimųjų Rytų ,,Google” korporacijos reklamos vadovas W. Ghonimas, teigdamas, kad ,,revoliucija Egipte pirmiausia prasidėjo socialiniame tinkle ,,Facebook”. A. Klimburgas jam antrina, pabrėždamas, jog Egipto režimui neramumų metu užblokavus ,,Facebook“, ,,Google“ inžinieriai rado būdą egiptiečiams žinutes siųsti kitame socialiniame tinkle ,,Twitter“, o ,,Youtube“ vaizdai iš protestų buvo parodyti ,,arabų CNN“ vadinamojoje televizijoje ,,Al-Jazeera“. Organizacijos ,,Reporteriai be sienų“ duomenimis, Egiptas yra ketvirta iš arabų šalių, esančių tarp 12 didžiausių ,,interneto priešų“ šalia tokių valstybių, kaip Mianmaras, Kinija, Kuba, Iranas ir Šiaurės Korėja, ribojančių ar draudžiančių interneto ryšį.

    Kritika ir kalėjimas

    Bahreine, kuriame šiitai protestuodami reikalavo daugiau politinių teisių, vienas iš kaltinamųjų yra blogeris Ali Abdulemam. Jis kaltinamas padėjęs sukurti šiitų teroristinį tinklapį, turint tikslą nuversti Bahreino valdžią. Kitose arabų šalyse irgi panaši situacija – teisiami blogeriai, kurie savo svetainėse kritikuoja valdžią. Arabų šalių ,,interneto ekspertai“ tokius savo šalių blogerius paprasčiausiai įvardija kaip kibernetinius teroristus, užsienio šalių kolaborantus ar šnipus, todėl pritaikyti jiems bausmę – laiko klausimas. Bahreino gyventoja Suad al-Khawaja, kuri pastaruosius penkerius metus naudojosi socialiniais tinklais, teigia, kad kuo labiau valdžia siekia apriboti priėjimą prie interneto, tuo interneto naudotojai atranda vis naujesnių būdų, kaip tokius draudimus apeiti. Ji priduria: ,,Kiekvieną kartą, kai valdžia uždraudžia internetinį ryšį, padeda skleisti elektroninę kultūrą tarp arabų jaunimo.“ Suad al-Khawaja mano, kad internetas ir socialiniai tinklai išties pasitarnavo protestuotojams sutelkti. Jai antrina ,,Al-Jazeeros” tinklo vadovas Šiaurės Afrikos regionui R. Khechana, pabrėždamas pozityvų naujos žiniasklaidos indėlį į politines reformas arabų revoliucijų metu.

    Vietoje išvadų

    Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regione vis dar ramybės nerandančios visuomenės, kurios viena po kitos pasauliui per pastaruosius du mėnesius aiškiai paskelbė, kad nepakęs politinės, socialinės ir ekonominės neteisybės, parodė, jog Vakarų kurtas stabilumas šiame regione, anot Vokietijos Triero universiteto profesoriaus H. Maullo, esąs trapus, kaip smėlio pilys.

  • ATGAL
    Kas įvyko Fukušimos atominėje elektrinėje?
    PIRMYN
    Cunamis, pasiekęs Reichstagą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.