Rinkimams artėjant: kaip spręsti opiausias sostinės problemas? | Apžvalga

Regionai

  • Rinkimams artėjant: kaip spręsti opiausias sostinės problemas?

  • Data: 2015-02-26
    Autorius: Simonas Klimanskis

    Martynos Trinkūnienės nuotrauka

    Kovo 1-ąją Lietuvoje vyks savivaldybių tarybų rinkimai. Šių rinkimų metu pirmą kartą vyks ir tiesioginiai merų rinkimai. Daugiausia dėmesio viešojoje erdvėje sulaukia būtent kova dėl Vilniaus mero posto. Politinės partijos jau yra patvirtinę kandidatų sąrašus ir iškėlę kandidatus į merus, kurie pateikia vienokį ar kitokį požiūrį į sostinės problemas, ką ir kaip reikia daryti. Koks sostinės raidos scenarijus bus pasirinktas ateinantiems ketveriems metams, priklausys nuo rinkėjų. Nuo to, kaip atsakingai jie atiduos savo balsą, kaip įvertins kandidatų akcentuojamas problemas, kurios gali būti sprendžiamos savivaldos lygmeniu, siūlomus tų problemų sprendimo būdus, pristatomas vizijas, kaip atskirs realiai įgyvendintinus darbus nuo populistinių pažadų ar avantiūrizmo.

    Tiesioginiai mero rinkimai bus asmenybės rinkimai, todėl svarbiausiu veiksniu, lemsiančiu kandidatų sėkmę, bus jų patikimumas, idėjų pristatymas ir rinkiminių kampanijų efektyvumas. Kalbant apie atsakingą pasirinkimą, iš rinkėjų pozicijos svarbu žinoti, kokios yra aktualiausios ir jautriausios Vilniaus problemos, apie kurias, akivaizdu, bus kalbama rinkimų kampanijos metu. Tai leistų gyventojams objektyviau įvertinti kandidatų programas ir tikslus. Todėl natūraliai kyla poreikis aptarti svarbiausias sostinės problemas ir tai, kaip jas geriausia spręsti.

    Sostinės finansų suvaldymas – rinkiminės kampanijos „arkliukas“

    Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė Lietuvoje, kurios skola viršija jos biudžeto metines pajamas. Pastarosios kartu su valstybės dotacijomis siekia apie 1,16 mlrd. litų. O konsoliduota skola, t. y. įvertinus įsiskolinimus už įsigytas prekes ir paslaugas, savivaldybės įmonių, organizacijų skolas kredito įstaigoms, šiuo metu siekia apie 1,29 mlrd. litų. Tačiau Valstybės kontrolė yra konstatavusi, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesugebėjo tinkamai pateikti finansinių dokumentų, todėl negalima tiksliai nustatyti tikrosios finansinės padėties. Savivaldybė neturi aiškios skolos valdymo strategijos. Kreditoriai tokią savivaldybę vertina kaip ypač rizikingą ir nebeskolina jai. Tokia situacija kelia grėsmę visos šalies finansiniam stabilumui.

    Vilniaus likvidumo ir mokumo problemos kilo dėl spartaus ekonomikos augimo laikotarpiu nesubalansuoto biudžeto, dėl užbalansinių įsipareigojimų, dėl pradėtų ambicingų investicinių projektų, kurių dalies ekonominis naudingumas nėra aiškus, dėl ekonominės krizės metu Vyriausybės sumažintų dotacijų savivaldybių savarankiškoms funkcijoms vykdyti ir dėl to, jog dauguma Vilniaus ar kitų rajonų gyventojų dirba Vilniuje, o gyventojų pajamų mokestį (GPM) sumoka į rajonų, kuriuose jie gyvena, savivaldybių biudžetus. Dar viena nepakankamų pajamų priežastimi nurodomos didelės išlaidos kompensacijoms už viešojo transporto lengvatas – maždaug 80 mln. litų per metus.

    Tačiau krizės metu valstybės dotacijos buvo mažinamos visoms savivaldybėms, taip pat mažėjo asignavimai ir atskiroms valstybės sritims. Buvo pasirinktas tam tikras valstybės išlaidų mažinimo balansas. Šalies ekonomikai atsigaunant, išlaidos didėja. Kokia GPM dalis turi tekti Vilniaus miesto savivaldybei ir iš kokio biudžeto turėtų būti kompensuojamos išlaidos už viešojo transporto lengvatas – klausimai, kurių sprendimas yra centrinės valdžios kompetencija.

    Vis dėlto ši skolos problema pirmiausia yra savivaldybės neatsakingo finansų valdymo problema. Savivaldos lygmenyje yra dar neišnaudotų instrumentų miesto finansų konsolidavimui. Todėl, siekiant mažinti savivaldybės skolą ir atgauti kreditorių pasitikėjimą, iš realiai įgyvendintinų instrumentų galima paminėti galimybę fiskalinės drausmės įstatymo pavyzdžiu įteisinti savivaldybės finansinės drausmės imperatyvą, kad būtų ribojamos galimybės neribotai didinti biudžeto išlaidas, taip pat įdiegti centralizuotą ir vieningą savivaldybės finansų apskaitos sistemą. Kita priemonė – skaidresnis ir efektyvesnis savivaldybės įmonių valdymas. Būtų galima peržiūrėti, kurias savivaldybės įmones būtų galima privatizuoti. Pagrindinis privatizavimo kriterijus turi būti nauda miesto gyventojams. Miestui ir jo gyventojams svarbios įmonės, teikiančios socialiai jautrias paslaugas, turi likti savivaldybės nuosavybėje. Savivaldybė galėtų įvertinti visą savivaldybės turimą nekilnojamą turtą ir parduoti  nereikalingą ir nenaudojamą turtą.

    Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios Vilniaus mieste esančios arenos yra atleistos nuo nekilnojamo turto mokesčio. Tokio atleidimo pagrįstumo įvertinimas irgi leistų rasti papildomų mokestinių pajamų į biudžetą.

    Kalbant apie investicijas, investuoti derėtų ne į dažnai avantiūristinius plataus masto, o į miestui ir jo gyventojams būtinus ir ekonomiškai naudingus projektus. Šių instrumentų įgyvendinimas leistų sutaupyti savivaldybės biudžeto lėšų, kurios būtų skirtos skoliniams įsipareigojimams dengti.

    Komunalinio sektoriaus demonopolizacija

    Kita problema, kurią jaučia vilniečiai ir apie kurią kalbama ne vienerius metus – šilumos ūkio ir komunalinių paslaugų sektoriaus monopolizacija. Atrodo, kad nedaug trūksta, jog visa komunalinių paslaugų grandinė nuo atliekų tvarkymo iki šilumos energijos gamybos ir pastatų priežiūros atsidurtų vienos verslo grupės rankose. Pavyzdžiui, šilumos tiekimo įmonė biokurą perka iš susijusios įmonės ir nebūtinai rinkos kaina, taip pat numatomos nepagrįstai didelės investicijos, pavyzdžiui, neskelbiant viešųjų pirkimų konkurso biokuro katilui, didesnės kuro sąnaudos ar šilumos tiekimo nuostoliai ir pan. Privati monopolija yra suinteresuota kuo greitesne investicijų grąža, didesniu kuro sunaudojimu ir pelnu, o ne mažesnėmis gyventojų sąskaitomis ir taupiu namų šildymu. Dėl to šilumos kaina Vilniuje didžiausia, lyginant su kitais didžiaisiais miestais.

    Savivaldybės taryba nustato centralizuotai tiekiamos šilumos energijos kainą, kuri užtikrina investicijų grąžą. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip savivaldybė dalyvauja šilumos tiekimo įmonės valdyme. Akivaizdu, kad nesugebama suvaldyti monopolininko ir užtikrinti efektyvų šilumos tiekimą už ekonomiškai pagrįstą kainą. Monopolija šokdina miesto valdžią, o ne atvirkščiai, kaip turėtų būti. Praktika rodo, kad savivaldybių valdomose šilumos įmonėse pagamintos šilumos energijos kaina yra 15 proc. pigesnė nei privačiose. Būtina stiprinti savivaldybės ir valstybinį reguliavimą bei konkurenciją, užtikrinant palankias sąlygas nepriklausomiems šilumos tiekėjams pasinaudoti esamais šilumos tinklais.

    Šiuo atveju sprendimas būtų Vyriausybės parengto šilumos ūkio pertvarkos plano įgyvendinimas, pagal kurį numatoma modernizuoti Vilniaus ir Kauno šilumos energijos gamybos įmones, pripažįstant jas valstybei svarbiais projektais, kurių įgyvendinimą užtikrintų valstybinė energetikos įmonių grupė „Lietuvos energija“. Plane taip pat numatyta iki 2016 m. pastatyti biokuro ir komunalinių atliekų kogeneracines elektrines, kurių gaminama šilumos energija sudarys apie 60 proc. miesto poreikio. Šilumos kainą tai leistų sumažinti iki 30 proc. Visą programą numatoma įgyvendinti iki 2020 m.

    Savivaldybės įmonių skaidrumo ir efektyvumo didinimas

    Savivaldybės įmonių skaidrumo ir efektyvumo didinimas, kaip jau minėta, leistų padidinti miesto biudžeto pajamas. Tai neabejotinai priklauso ir nuo tų įmonių vadovybės. Labai svarbu, kad įmonių vadovai būtų skiriami pagal kompetenciją ir gebėjimą pasiekti jiems iškeltus tikslus, o ne pagal lojalumą partijai ar gebėjimus iššvaistyti įmonių lėšas, kaip kad neretai pasitaiko. Konkrečiai savivaldybės įmonių veiklos skaidrumą ir efektyvumą būtų galima padidinti, pritaikant XV Vyriausybės įgyvendintą valstybės įmonių reformą. Pirmiausia, visos savivaldybės valdomos įmonės turi būti įpareigotos viešai skelbti ketvirtines ir metines finansines ataskaitas. Šiuo metu tikrai ne visos Vilniaus miesto savivaldybės įmonės tai daro. Ataskaitų viešinimas leistų palyginti, kiek tos įmonės uždirbtų, jeigu jas valdytų privatus investuotojas. Tuomet įvertinti, kokia dalis gautino pelno išleidžiama nekomerciniams įmonių įsipareigojimams, o kokia yra nuostoliai dėl neefektyvios įmonių veiklos. Būtent pastaroji dalis gautino pelno galėtų papildyti savivaldybės biudžetą.

    Viešasis transportas gali ir turi būti saugia, greita ir patogia susisiekimo priemone

    Dar viena probleminė sritis – viešasis transportas. Viešasis transportas ypač svarbus miesto gyvenimui. Siekdama optimizuoti viešojo transporto sistemą ir padidinti viešojo transporto įmonės efektyvumą, savivaldybė ėmėsi pertvarkos, panaikino dalį autobusų ir troleibusų maršrutų bei įvedė šešis greituosius maršrutus. Deja, keleiviams padažnėjo persėdimų skaičius. Buvo išstumti privatūs vežėjai mikroautobusais, sumažėjo patogumas ir konkurencija. Dėl to pastabų turėjo ir Konkurencijos taryba.

    Todėl, siekiant gerinti miesto viešojo transporto kokybę ir efektyvumą, pirmiausia būtų galima peržiūrėti pačios savivaldybės viešojo transporto įmonės valdymą. Siekiant padidinti konkurenciją, nes būtent konkurencija geriausiai padeda užtikrinti veiklos efektyvumą ir paslaugų kokybės gerėjimą, savivaldybė visgi galėtų sudaryti sąlygas viešojo transporto sistemoje veikti ir maršrutiniams mikroautobusams. Tačiau tokiu atveju kartu siekiant užtikrinti kelionės saugumą, patikimumą, kokybę ir išlaikyti miesto įvaizdį, tai turėtų būti naujos transporto priemonės, o vežėjas pasirinktas viešojo konkurso būdu. Beje, toks keleivių vežimo mikroautobusais modelis yra įgyvendintas Kaune ir Rygoje.

    Verta pažymėti, kad praėjusių metų birželio mėnesį IBM kompanijos ekspertai atliko viešojo transporto plėtros studiją, kurios išvados rodo, kad, planuojant viešojo transporto maršrutus, galima remtis keleivių mobiliojo ryšio operatorių anoniminiais duomenimis apie jų keliones. Tai leistų maršrutus labiau orientuoti pagal žmonių poreikius. Akivaizdu, kad tai gali padėti dar labiau optimizuoti viešojo transporto maršrutus.

    Svarbiausia ne avantiūristiniai, o būtiniausi ir ekonomiškai pagrįsti projektai

    Dar vienas aspektas, Vilnių pastatantis į dėmesio centrą – plataus masto investiciniai projektai. Dalis šių projektų yra neefektyvūs, nepakankamai ekonomiškai pagrįsti, iškreipiantys rinką ir naudingi ne daugeliui miesto žmonių, o juos įgyvendinančioms įmonėms ar jų įgyvendinimą kuruojantiems savivaldybės atstovams. Pavyzdžiui, Konkurencijos taryba konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, įsteigusi VšĮ „Vilnius veža“, pažeidė Konkurencijos įstatymą ir sukūrė interesų konfliktą, nes pradėjo dalyvauti pačios administruojamoje ūkinėje veikloje. Taip pat buvo nustatytas šios taksi paslaugų bendrovės galimas protegavimo atvejis – savivaldybės skiriamos dotacijos. Per dvejus metus VšĮ „Vilnius veža“ išmokėta apie 1 mln. litų dotacijų. Savivaldybė gali dalyvauti tik toje ūkinėje veikloje, kur verslas negali suteikti paslaugų, nes jam tai būtų per daug nuostolinga, tačiau tos paslaugos yra svarbios žmonėms. Ir tai turi būti daroma tomis pačiomis sąlygomis, kurios galioja ir kitiems rinkos dalyviams. Visi turi laikytis konkurencijos taisyklių, veikti sąžiningai ir garbingai.

    Valstybės kontrolė yra pažymėjusi, kad savivaldybės neskiria pakankamai dėmesio investicijų planavimui, nebaigus įgyvendinti vykdomų projektų, planuojami nauji, ne visi projektai išlieka aktualūs, pabrangsta jų vykdymo sąnaudos. Tai ypač pasakytina apie Vilniaus miesto savivaldybę. Nėra aiškių prioritetų, o projektai dažnai tampa ganėtinai brangia savireklama miesto vadovybei.

    Todėl prioritetiniai projektai turi būti tik miestui būtiniausi ir ekonomiškai naudingiausi. Kiti projektai turi būti atidedami arba jų atsisakoma. Kiekvienas toks investicinis projektas turi būti pagrįstas aiškia kaštų ir naudos analize. Tokių galimų projektų ne vienas. Tai ir dviračių takų gerinimas, ir sporto bei laisvalaikio infrastruktūros plėtra. Bet pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į vietų vaikų darželiuose trūkumą. Vilniuje apie 700-ams jaunų šeimų trūksta vietų darželiuose, todėl darželių tinklo vystymas turėtų būti vienas svarbiausių prioritetinių darbų.

    Tai galima įgyvendinti, pritaikant tinkamas, bet nenaudojamas patalpas. Taip pat galima petvarkyti darželius-mokyklas, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo klases perkeliant į artimiausias bendrojo lavinimo mokyklas, o atsilaisvinusiose patalpose įsteigiant naujas darželių grupes. Kai kur galima mėginti apjungti pustuštes bendrojo lavinimo mokyklas, atsilaisvinusiose patalpose įsteigiant naujas darželių grupes.

    Dalis tėvų vaikus leistų į privačius darželius, tačiau dėl nemažų mokesčių to daryti nesiryžta. Todėl svarstytina galimybė, kad savivaldybės sutaupytos ar atsilaisvinusios lėšos, priklausomai nuo finansinių galimybių, taip pat galėtų būti panaudojamos kompensuoti dalį savivaldybės darželiuose vietos negavusių, bet į privačius darželius vaikus leisti sutinkančių tėvų mokamo mėnesio mokesčio, kuris yra maždaug 4 kartus didesnis nei savivaldybės darželiuose.

    Reikia nepamiršti, jog jau kelis metus egzistuoja tikslinės infrastruktūros fondas, t. y į specialią savivaldybės sąskaitą už kiekvieną naujos gyvenamosios statybos kvadratinį metrą yra pervedama po 35 litus. Šios lėšos galėtų būti skiriamos naujų darželio grupių steigimui. Žinoma, tai darant skaidriai ir efektyviai.

    Taigi, visi šie ir kiti aktualūs klausimai, tikėtina, neabejotinai bus aptariami rinkiminės kampanijos metu. Labai svarbu, kad kandidatai apie tai kalbėdami, siūlydami vienokius ar kitokius sprendimus, vadovautųsi argumentacija, nuoseklumu ir, žinoma, jaustų atsakomybę, kad vėliau netektų už netinkamus sprendimus jos permesti buvusiai valdančiajai daugumai, opozicijai, Vyriausybei ar panašiai. O kaip bus iš tikrųjų, sužinosime labai greitai.

  • ATGAL
    Ar Europa išmoks islamistų išpuolio Paryžiuje pamokas?
    PIRMYN
    Charlie Hebdo: žodžio laisvės ribos
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.