Rinkimų trikampis: Rusija – Lietuva – JAV | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rinkimų trikampis: Rusija – Lietuva – JAV

  • Data: 2016-10-03
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Ruduo – tarsi politinio derliaus nuėmimo metas. Tam laikotarpiui galima priskirti įvairiose šalyse vykstančius parlamentų, valstybės vadovų rinkimus. Mums, Lietuvai, įdomūs didžiosiose, didžiulę įtaką turinčiose valstybėse vykstantis žmonių pasirinkimas. Rugsėjo 18-ąją išrinkta Rusijos Federacijos Valstybės Dūma, lapkričio pradžioje rengiami JAV Prezidento rinkimai, nekalbant jau apie Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus spalio 9 d., kelia nepaprastą susidomėjimą.

    Pirmiausia sutikime, kad tai, iš pirmo žvilgsnio, vienas su kitu nesusiję balsavimai, tačiau darantys tam tikrą įtaką visų šalių rinkėjų nuotaikoms ir sprendimams. Mums ne tas pats, ar amerikiečiai pasirinks milijardierių, spalvingąjį ir kontraversišką D. Trumpą ar neblogai pažįstamą, Lietuvai simpatizuojančią H. Clinton; mus veikia jėgų balansas Rusijos parlamente, jo santykiai su prezidentu V. Putinu. Galų gale Rusijos ir JAV vadovai kuria tarptautinę atmosferą, daro įtaką geopolitiniams procesams, kurių dalimi esame mes. Vadinasi, rinkimų trikampis Rusija–Lietuva–Jungtinės Valstijos, sukibęs ne tik savo politiniais kampais, bet ir kraštinėmis.

    „Fantomiški“ rinkimai Rusijoje

    Ankstesni rinkimai į Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą (oficialiai dviejų rūmų parlamentas vadinasi Federalinis Susirinkimas, kurį kartu su Federacijos Taryba sudaro 620 deputatų; Dūmoje jų yra 450) vyko 2011 m. gruodžio 4 d. Tuomet paprastąją daugumą joje laimėjo proputiniškoji partija „Vieningoji Rusija“, gavusi 238 mandatus. Komunistai buvo antri (92 mandatai).

    Apskritai, kaip rašo rinkimų portalas www.2016-god.com, tik trys politinės partijos dalyvavo visose šešiose rinkimų kampanijose – Rusijos liberalų demokratų partija, komunistai ir judėjimas „Jabloko“. Dvi pirmosios iš jų turėjo mandatų visuose Dūmos šaukimuose.

    Pagal Rusijos Konstituciją septintieji rinkimai turėjo vykti lygiai po ketverių metų, tačiau pernai, metų viduryje, buvo nutarta juos atkelti į rugsėjį. Rusijos portalai nepaaiškina tokio sprendimo priežasčių, bet manoma, kad valdančiajai V. Putino partijai „Vieningoji Rusija“ šis paankstinimas naudingesnis, nes taip geriau išnaudojamas agresyviai ir prieš Vakarus nukreiptai politikai metas.

    Rusijos Konstitucinis Teismas nerado priežasčių, kodėl šių rinkimų negalima rengti anksčiau, negu numato Konstitucija, ir V. Putinas 2016 m. birželio 17 d. pasirašė įsaką juos surengti rugsėjo 18 dieną (antras turas po dviejų savaičių). Šis įsakas galioja ir visiems kitiems rinkimams į Federalinį Susirinkimą.

    Šie rinkimai surengti pagal naują tvarką: dvejus rinkimus egzistavusi proporcinė sistema, atvedusi į valdžią „Vieningąją Rusiją“, panaikinta, ir dabar pusė išrinktųjų pateks į Dūmą pagal partijų sąrašus, o kita pusė – iš vienmandačių apygardų. Taip Rusija perima Vakarų demokratinio pasaulio patirtį, tačiau rinkimus Vakarų apžvalgininkai vis tiek vadina „fantominiais“.

    Skirtumu nuo 2011 m. vykusių rinkimų vadinama ir tai, kad šįkart bus viešesnė Centrinė rinkimų komisija, kuriai, beje, nuo šių metų kovo vadovauja žinoma žmogaus teisių gynėja Ela Panfilova (rugsėjo 12 d. jai sukako 63 metai). Kuo paaiškintas tas viešumo padidėjimas, sunku pasakyti, nebent tuo, kad rinkimų dieną komisijoje švytės didžiulė 20 metrų pločio švieslentė su rinkimų rezultatais on-line visose 225 apygardose. Dūmos rinkimų metu 15 regionų ir 13 milijoninių miestų rinkimų apylinkėse įrengtos vaizdo kameros, įrašančios rinkimų eigą.

    Kur kas svarbesnis skirtumas nuo ankstesnių rinkimų – didesnė konkurencija tarp kandidatų. Jei 2011 m. į 450 vietų Dūmoje pretendavo 3 087 kandidatai, tai šiemet – daugiau kaip 6 500, kitaip sakant, po 14,5 kandidato į vieną vietą. Netgi partijų skaičius padvigubėjo – dabar jų varžėsi 14.

    Atrodytų, rengdamas septintuosius Dūmos rinkimus, Kremlius pasauliui rodo demokratėjimo ženklus, bet iš tikrųjų jis tai daro todėl, kad yra garantuotas, jog jokia opozicija neišjudins valdančiojo pokomunistinio elito pamatų.

    Kaip ir Baltarusijoje, kur dėl akių į Aukščiausiąją Tarybą praleistos ir dvi vadinamosios opozicijos atstovės, V. Putinas visą laiką geležine ranka kontroliavo rinkimų kampaniją. Pavyzdžiui, jis įvedė savotišką filtrą kandidatams: pirmą kartą Rusijoje jiems reikėjo deklaruoti turtą, esantį užsienyje, ir ne tik jų, bet ir jų sutuoktinių bei nepilnamečių vaikų. Kitaip sakant, bet koks turtas užsienyje galimiems Dūmos nariams tampa tarsi dėme ir rodo, kad jie nėra Rusijos patriotai…

    Kita vertus, kaip rašo arabų kalba leidžiamas portalas Noonpost.net, prieš rinkimus V. Putinas pasistengė išvalyti jam neįtinkančią ir savo partijos sėkmei grasinančią aplinką, pakeitęs keliasdešimt įtakingų valdininkų. Garsiausias buvo Prezidento administracijos vadovo Sergėjaus Ivanovo atleidimas, pakeičiant jį buvusiu diplomatu, estų kilmės japonų kultūros tyrinėtoju Antonu Vaino.

    Portalo redakciniame straipsnyje rašoma, kad prezidentą papiktino S. Ivanovo pareiškimai apie 2015 m. rugsėjį vykusią operaciją Sirijoje… Taip pat pakeista dešimtys gubernatorių, regionų vadovų.

    Ir ką gi, „fantominiais“ vadinami Rusijos parlamento rinkimai vėl atnešė sėkmę valdantiesiems…

    Iš tikrųjų, didelių permainų nėra – parlamente vėl vyraus V. Putino suburta „Vieningoji Rusija“, surinkusi daugiau kaip 50 proc. balsų. Likusieji – vadinamoji sisteminė opozicija, lojali V. Putino valdžiai – Vladimiro Žirinovskio liberalai demokratai bei Genadijaus Ziuganovo komunistai. Į parlamentą pagal balsavimą už partijų sąrašus taip pat pateko partija „Teisingoji Rusija“. Visos šios keturios partijos dirbo Valstybės Dūmoje ir anks­tesnės sudėties parlamente ir šįkart buvo vienintelės, įveikusios 5 proc. balsų slenkstį. Jos pasidalys pusę mandatų parlamento žemuosiuose rūmuose, o kiti deputatai išrinkti vienmandatėse apygardose.

    Bet išskirtinis šių rinkimų bruožas vis tik yra: didžiuosiuose Rusijos miestuose, Maskvoje ir Sankt Peterburge, balsuoti atėjo vos 16 – 22 proc. rinkėjų. Apžvalgininkai tokį abejingumą vadina pirmuoju požymiu, kad V. Putino diktatūros monolitas gali imti eižėti..

    Lietuvai artimesni tie, kas ją gintų

    Kitame Žemės pusrutulyje artėja lapkričio 8 dieną vyksiantys JAV Prezidento rinkimai – vienas svarbiausių metų politinių įvykių pasaulyje. Rinkimuose po vieną kandidatą iškėlė dvi didžiausios JAV partijos – demokratai ir respublikonai. Kadangi dabartinis prezidentas Barackas Obama trečiai kadencijai kandidatuoti negali, jau dabar aišku, kad Baltųjų rūmų laukia pokyčiai. Ir dar kokie!

    Vasarą į finišo tiesiąją išėjo du partijų lyderiai – kontraversiškais pasisakymais garsėjantis respublikonas Donaldas Trumpas ir demokratų kandidatė, buvusio prezidento Billo Clintono žmona Hillary Clinton. Rinkimų kampanijoje išaiškėjo, kad džentelmenų šioje politinėje kovoje nėra: respublikonas nuolat žemino moterį, o ši irgi atsikirto spalvingais epitetais. Milijardierius, kuris susikrovė turtus būdamas nekilnojamojo turto guru Amerikoje, žada pasitelkti savo, kaip verslininko, gabumus, kad praturtintų JAV. Dėl savo pasisakymų, kad negalima įsileisti į JAV nė vieno musulmono, kritikų netgi lyginamas su A. Hitleriu, D. Trumpas vis dėlto turi ir didelį būrį gerbėjų, kuriems patinka jo šiurkšti retorika. Beje, jis yra pasakęs, kad tikriausiai puikiai sutartų ir su V. Putinu, bei ne kartą jį išgyrė, kartu supeikęs B. Obamą.

    D. Trumpas neturi politinės patirties. Tuo tarpu H. Clinton jau kelis dešimtmečius nuolat yra visuomenės dėmesio centre. Kažkada laikyta tiesiog prezidento žmona ir netgi tapusi Monicos Levinsky skandalo auka, ji vėliau įrodė savo vertę kaip senatorė, o 2008 m. prisijungė prie B. Obamos – asmens, kuris ją nugalėjo kovoje dėl galimybės būti Demokratų partijos kandidatu į JAV prezidentus, – administracijos. Beje, oficialiame H. Clinton puslapyje pažymima: „Hillary stovės petys į petį su sąjungininkais Europoje ir padės jiems sumažinti priklausomybę nuo Rusijos naftos. Kartu su partneriais Hillary stabdys Rusijos agresiją Europoje ir už jos ribų bei padidins kaštus, kuriuos Putinas turės mokėti už savo veiksmus.“

    D. Trumpas abejojo, ar JAV gintų Baltijos šalis agresijos atveju. O su H. Clinton, pasak politologo Vyčio Jurkonio, Lietuva jau turi gerą įdirbį bei kontaktus. „H. Clinton nėra naujokė užsienio politikoje, ji yra net porą kartų viešėjusi Lietuvoje, – teigė politologas portalui 15min.lt. – Su ja, priešingai negu su daugeliu kitų buvusių ir esamų kandidatų, Lietuva turi tam tikrą patirtį bei kanalus susisiekti, kalbėtis. Panašu, kad ją išrinkus, pereinamasis laikotarpis, per kurį būtų priprasta dirbti kartu su naująja administracija, būtų trumpiausias. Ir iš demokratų kandidatų, nepaisant jai išsakomų priekaištų ir neretai girdimos kritikos, kad jos užsienio politika iš esmės nesiskirtų nuo dabartinės, ji atrodo solidžiausiai.“

    Kitas politologas Linas Kojala teigė, kad jos priešingybė „D.Trumpas save bando pateikti kaip antisisteminį kandidatą, kuris esą stebuklingai išspręstų visas problemas. Net ir Ukrainos konflikto kontekste jis tikino rasiąs bendrą kalbą su V. Putinu. Bet sunku tą vertinti rimtai, nes D. Trumpas neturi nuoseklios idėjinės linijos ar programos, kurią būtų galima analizuoti“. Kita vertus, anot V. Jurkonio, „užsienio politiką JAV sprendžia toli gražu ne vienintelis prezidentas. Reikia gerai žinoti ir išmanyti institucinę aplinką bei Vašingtono koridorius, suprasti, kaip veikia lobistai ir nuomonės formuotojai“. Tad tinkamas Lietuvos diplomatų JAV darbas atneštų sėkmę ir respublikonų kandidato pergalės atveju.“

    O kol kas rinkiminėse peštynėse tai vienas, tai kitas kandidatas iššauna į priekį. Ir vienas, ir kitas pasinaudoja priešininko nesėkme, kad nuteiktų rinkėjus prieš jį. Antai, susirgus H. Clinton, Respublikonų štabas išplatino pareiškimą, kad vargu ar dažnai negaluojanti kandidatė patemps sunkią galingiausios pasaulio valstybės naštą. Jos štabas atsikirto, kad galbūt kandidatė buvo apnuodyta…

    Abejingumas nepadės gyventi geriau

    Tarp šių rinkiminių sistemų įsispraudusi mažytė Lietuva, netrukus rinksianti 141 Seimo narį. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politologas Mindaugas Jastramskis DELFI portale rašė, kad, kai tik rinkimai artėja, vis daugėja nuomonių, kad tokios vangios rinkimų kampanijos dar nebūta, visai nėra už ką balsuoti. Iš tikrųjų, pasitikėjimas partijomis, kaip demokratijos institucija, Lietuvoje jau seniai yra mažas. „Eurobarometro“ tyrimas įprastai rodo apie 8–9 procentus pasitikinčių jomis, o lietuviškose apklausose būna matyti ir dar mažesnių skaičių. Politologai kartais liūdnai juokauja, kad Lietuvoje pasitikinčių partijomis žmonių yra tiek pat, kiek ir esančių jų nariais, tai yra, apie tris procentus. Atrodo, kad likus mėnesiui iki rinkimų neisiančių balsuoti rinkėjų yra apie ketvirtadalis.

    Aišku, kad vidutiniškai partijos kelia po 80 kandidatų. Kaip ir Rusijoje, savo kandidatus iškėlė 14 partijų bei koalicijų, tad padauginę iš 80, gausime 1 120 kandidatų. Oficialiais VRK duomenimis, iš viso šiuose rinkimuose dalyvauja 1 412 kandidatų, iš jų 623 – vienmandatėse rinkimų apygardose, o 1 387 – daugiamandatėse rinkimų apygardose. Rinkimuose daugiamandatėje iš viso dalyvauja 442 apygardoje moterys ir 970 vyrų. Remiantis naujausiais, rugsėjo 14 d. paskelbtais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ duomenimis, socialdemokratai (LSDP) galėtų tikėtis 17,2 proc. respondentų balsų, daugiamandatėje apygardoje antrą vietą užimtų 12,4 proc. reitingą turinti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), o Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) liktų treti (10,5 proc.).

    Bet tyrimas buvo atliktas dar rugpjūčio pabaigoje, tad į reitingus neįtrauktas vadinamasis „auksinių šakučių“ skandalas, kaip ir Liberalų sąjūdžio lyderio E. Masiulio pasirodymas viešumoje. Naujų niuansų atsirado ir šalies Prezidentės pasisakymuose apie dabartinės Vyriausybės darbą.

    Bet bendrovės vadovas Ignas Zokas pastebi, kad „žvelgiant į pačius rinkimus, socdemams koją gali pakišti ne prezidentė, o sena problema – partijai gana sunkiai sekasi turimą potencialą paversti realiais rinkėjų balsais. Ir problemos esmė, tikėtina, glūdi ne rinkimų kampanijos kokybėje – tiesiog simpatijas socdemams dažniau deklaruoja mažiau politika besidomintys rinkėjai. Be to, jeigu kalbėtume tik apie realiai dėl vietų Seime besivaržančias partijas, kairesnių pažiūrų rinkėjams rinkimų biuletenyje paprastai pateikiamas daug platesnis meniu nei dešiniesiems“.

    Kas laimės? Klausimas įdomus, bet dar svarbesnis kitas: ar neliks politikams abejingi rinkėjai, kurie paskui kaltins juos neveiklumu? Vienintelė išeitis, rašo M. Jastramskis, – pilietiškumas. „Parodykime, kad mums rūpi mūsų valstybė ir balsuokime. Racionaliai, atsakingai, pagal savo pažiūras“, – ragina politologas.

    ***

    Belieka sujungti tuos tris globalinius rinkimų taškus. Ar tai įmanoma? Tik vienu aspektu: bet koks politinis veiksmas didžiosiose valstybėse veikia ir mažųjų politinę sistemą, ekonomiką ir politiką. Tad akivaizdu, kas sudaro daugumą Rusijos Dūmoje, kas bus 45-asis JAV prezidentas (jie šioje šalyje renkami nuo 1789 m. pavasario), turės įtakos ir nuotaikoms Lietuvoje.

  • ATGAL
    Terorizmo istorija: ar pasimokome iš jos?
    PIRMYN
    JAV prezidento rinkimų finišo tiesioji – amerikiečių darbininkų sukilimas tęsiasi
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.