Rusija išlieka didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rusija išlieka didžiausia grėsmė Lietuvos saugumui

  • Data: 2016-05-10
    Autorius: Linas Kojala

    Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) kovo pabaigoje paskelbė viešą 2015 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą. Ataskaitos siunčiama žinia – aiški: nepaisant kintančio globalių grėsmių žemėlapio, Lietuvai aktualiausiu saugumo iššūkiu išlieka Rusija.

    Ši ataskaita – jau ketvirtasis tokio pobūdžio dokumentas, skirtas viešam aptarimui. Ja siekiama supažindinti šalies gyventojus su aktualiausiais saugumo klausimais ir paskatinti budrumą, tačiau nepateikiama įslaptinta, konfidenciali informacija, todėl kai kurie kritikai pažymi detalių stoką. Lietuvai impulsu stiprinti saugumo tarnybų santykį su gyventojais tapo kaimynė Estija, kurios saugumo policija viešas ataskaitas teikia dar nuo 1998 metų.

    Rusijos taikinyje – NATO

    Ataskaitoje konstatuojama, kad Rusijos strateginiai tikslai regione nesikeičia: „<…>siekiama atkurti globalios galios statusą ir visišką dominavimą posovietinėje erdvėje. Rusija laiko NATO svarbiausia kliūtimi įgyvendinant šiuos tikslus, todėl vertina Aljansą kaip didžiausią grėsmę savo nacionaliniam saugumui. Dėl šios priežasties Rusija ypač didelį dėmesį skiria pastangoms skaldyti Vakarų šalių vienybę bei pakirsti pasitikėjimą euroatlantinės integracijos institucijomis, taip pat ir Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsniu apie kolektyvinę gynybą“.

    Tai iš esmės atliepia šių metų pradžioje paskelbtą 2016 metų Rusijos nacionalinio saugumo strategiją, kurioje negailima nei dėmesio, nei kritikos NATO aktyvumui. Kremliaus strategai pažymi, kad „NATO jėgos potencialo augimas ir globalių funkcijų prisiėmimas vyksta pažeidžiant tarptautinės teisės normas“, o „karinės infrastruktūros plėtra Rusijos link yra grėsmė šios valstybės nacionaliniam saugumui“.

    Pridėkime prie to reguliariai pasikartojančius įspėjimus apie tai, kad ginant Rusijos interesus gali būti pasitelkiamas net ir branduolinis ginklas, ir taps akivaizdu, kad Kremlius neatsisakė savo ilgamečio tikslo skleisti baimės atmosferą. Kartu skatinti NATO ignoruoti Vidurio ir Rytų Europos šalių prašymus sustiprinti gynybinius pajėgumus regione, kurie ypač aktualūs po Krymo aneksijos ir tebesitęsiančio karo Rytų Ukrainoje. Juo labiau, kad RAND mokslininkų tyrimas parodė, jog dabartinėmis sąlygomis Rusijos kariuomenė galėtų pasiekti Rygos ir Talino priemiesčius per 60 valandų nuo agresijos pradžios.

    NATO tapo stipresnė

    Kitaip tariant, Rusija siekia pakirsti NATO atgrasymo potencialą ir paskleisti abejonę Aljanso funkcionalumu. NATO po pastarųjų Kremliaus agresijos proveržių priėmė konkrečius sprendimus, kuriais sustiprino Baltijos šalių pasirengimo atremti grėsmės potencialą. Pavyzdžiui, neribotam laikui pratęsta oro policijos misija Zokniuose, dislokuotos rotacinės Aljanso šalių pajėgos, nuolat vykdomos gynybinio pobūdžio pratybos. Visgi Rusijai itin svarbu, kad NATO nesiryžtų dar vienam simboliniam žingsniui – nuolatiniam sąjungininkų karių dislokavimui Baltijos valstybėse.

    Nuo pat Šaltojo karo iki šių dienų Rusijos politikai kartoja faktais nepagrįstą teiginį, esą Vakarų lyderiai prieš kelis dešimtmečius įsipareigojo niekada neplėsti net ir gynybinio pobūdžio karinės infrastruktūros į posovietinę erdvę. Tad nors Baltijos valstybės tapo NATO narėmis, Kremlius siekė formuoti jų kaip nevisaverčių Aljanso šalių įvaizdį, nes esą Vakarai nesiryš joms padėti grėsmės akivaizdoje. Ukrainos įvykiai ir pagrįstas regiono valstybių nerimas dėl galimos tolesnės Kremliaus ekspansijos tapo iššūkiu, kurį NATO atlaikė įrodydama, kad Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnis, garantuojantis visų jos narių gynybą agresijos atveju, nėra tik politinė deklaracija, bet ir praktiškai įgyvendinamas įsipareigojimas.

    Nuolatinių pajėgų dislokavimas arba gynybinių pajėgumų stiprinimas, dėl kurio sprendimai gali būti priimami jau liepos mėnesį Varšuvoje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime, neabejotinai būtų smūgis Rusijai ir jos skleidžiamai abejonei apie tai, kad esą Vakarai negintų Baltijos valstybių agresijos akivaizdoje.

    Todėl tikėtina, kad ir 2016 metais Rusijos propagandos kampanijos bus nukreiptos būtent į šį aspektą. Tai aktualu žinant, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų kasdienes naujienas gauna iš Rusijos kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių, be to, jomis pasikliauna dauguma Lietuvos rusakalbių. Be to, kryptingai veikiama per lojalius rusakalbių, save suvokiančių kaip tėvynainiai, lyderius.

    Ekonominiai sunkumai nemažina Kremliaus agresijos potencialo

    Šiuo metu Rusijos ekonomika susiduria su sunkumais – 2015 m. Rusijos ekonomika smuko apie 3,7 proc., infliacija siekė daugiau kaip 12 proc., pramonės gamyba traukėsi 3,3 proc., gyventojų realusis darbo užmokestis – daugiau kaip 8 proc. Nenuostabu, kad ir tradicinis prezidento Vladimiro Putino telemaratonas balandžio viduryje, kurio metu jis atsakinėjo į Rusijos gyventojų klausimus, daugiausia sukosi apie mažėjančius atlyginimus ir socialinį neteisingumą.

    Ir visgi yra viena išskirtinė sritis, kurios bendros ekonomikos negandos nepaliečia. Štai Vilniuje viešėjusi Rusijos akademikė Natalija Zubarevič pastebėjo, kad pačiame krizės įkarštyje, 2015 metais, gerokai sumažėjus valstybės pajamoms dėl kritusių naftos kainų ir Vakarų taikomų sankcijų, Kremlius 28 proc. didino išlaidas gynybai. Įdomu, kad tai sudarė apie penktadalį viso pasaulio gynybos išlaidų augimo, tačiau tai tik atspindi ilgalaikę strateginę tendenciją: per dešimtmetį nuo 2004 metų Rusijos gynybos biudžetas išaugo dvigubai.

    Finansiniai nepritekliai nepaliečia ekspansionistinės Rusijos strategijos – jie gula ant paprastų gyventojų pečių, kurie, kaip pažymi ekonomistai, geba adaptuotis tiesiog prisitaikydami prie žemesnių gyvenimo sąlygų, tačiau neketindami dėl to kaltinti valdžios. Juo labiau, kad net apie 26 proc. Rusijos visuomenės iki šiol sudaro žmonės, gyvenantys provincijoje ir gebantys išsilaikyti iš susikurtų produktų, su minimaliomis pajamomis.

    Rusija – iš agresoriaus į Vakarų partneres?

    Ir visgi akivaizdu, kad Kremlius siekia pakeisti savo statusą tarptautinėje politikoje iš tarptautinės izoliacijos, kuri tapo realybe dėl agresijos Ukrainoje. Rusijos karinė kampanija Sirijoje, prikausčiusi Vakarų šalių dėmesį, taip pat kova su terorizmu, kuriame Kremlius siekia save pateikti kaip partnerį, o ne agresorių, iš dalies leido šiam įvaizdžiui pakisti. Nepamirškime, kad ir po rugsėjo 11-osios išpuolių Amerikoje pirmasis lyderis, paskambinęs tuometiniam JAV Prezidentui George‘ui W. Bushui, buvo V. Putinas. Tad ir dabartinių aplinkybių kontekste Rusija iš šalies, kurią kiti mėgino ignoruoti, vėl virto valstybe, be kurios globalūs saugumo klausimų sprendimai sunkiai įsivaizduojami.

    Kaip pažymima VSD ataskaitoje, „2015 m. saugumo situacijos Rytų Europoje klausimą ėmė gožti kova su terorizmu ir migracijos krizė. Labai tikėtina, kad šie klausimai bus vieni svarbiausių ES, NATO ir daugelio valstybių darbotvarkėje ir 2016 m. Tai, tikėtina, turės neigiamų pasekmių Lietuvai, nes dėl jų mažės dėmesys saugumo situacijai Rytų Europoje ir augs rengimasis bendradarbiauti su Rusija. Rusija mėgina įtikinti Vakarus, jog nuoširdus ir glaudus bendradarbiavimas kovojant su terorizmu ir sprendžiant kitas tarptautinio saugumo problemas galimas tik NATO atsisakius gynybos įsipareigojimų bei pajėgumų didinimo Rytų Europoje“.

    Tiesa, ne Vakarų lyderių politinė retorika ar Rusijos vertinimas šiuo atveju yra kertinis indikatorius, leidžiantis vertinti tarptautinės politikos pokyčius. Šių metų vasarą visos 28 ES valstybės narės svarstys, kokia Rusijai taikomų vadinamųjų trečiojo lygmens ekonominių sankcijų ateitis. Akivaizdu, kad tiek ES taikomos priemonės, tiek neracionalūs Rusijos atsakomieji veiksmai apribojant dalies prekių importą ir tokiu būdu branginant produktų kainas savo gyventojams, turi didelį neigiamą poveikį Rusijos ekonomikai. Pasinaudodama augančiais saugumo iššūkiais Rusija siekia nukreipti dėmesį nuo Ukrainos ir kartu ne tik paskatinti NATO atsisakyti gynybos stiprinimo strategijos, bet ir švelninti ekonomines sankcijas.

    Tiesa, tam nėra jokio racionalaus pagrindo. Rytų Ukrainoje iki šiol tęsiasi, o balandžio mėnesį gerokai suintensyvėjo susirėmimai tarp prorusiškų sukilėlių ir Ukrainos pajėgų. Be to, Donbaso regione tebėra fiksuojami svetimos valstybės kariniai daliniai, o Rusijos ir Ukrainos valstybės siena išlieka niekieno nekontroliuojama. Todėl tai bus dar vienas išbandymas ES valstybėms, o kartu ir Lietuvai, kurios saugumas tiesiogiai priklauso nuo bendrų Vakarų priimamų sprendimų.

    Praktiniai patarimai

    VSD ataskaitoje aptariamas ne tik globalių procesų poveikis Lietuvos saugumui, bet ir pateikiami praktiniai pavyzdžiai apie užsienio valstybių poveikio priemones. Pavyzdžiui, įspėjama, kad Baltarusijos pasienyje Lietuvos piliečius gali būti bandoma verbuoti teikti informaciją šios šalies pareigūnams. Toks scenarijus prasideda užtęsiant automobilio patikrą pasienio poste, o galiausiai palydint Lietuvos pilietį į Baltarusijos pasieniečių tarnybines patalpas.

    Ten, pagal ataskaitą, apklausą atlieka civiliai vilkintys pareigūnai, užduodantys klausimus apie Lietuvos piliečio tarnybines funkcijas, draugus, kolegas, turimą reikšmingą informaciją. Jeigu užsienietis nebendradarbiauja, pareigūnai gali teigti, kad jis pažeidžia įstatymus, grasinti panaikinti kelionės į Baltarusiją vizą. Galų gale nurodoma, kad kito vizito metu būtina kreiptis Baltarusijos pareigūno nurodytu telefono numeriu.

    Todėl valstybės gynyba ir saugumas priklauso ne tik nuo tarptautinės politikos ir globalių tendencijų, bet ir nuo kiekvieno piliečio pasirengimo ir budrumo atremti jiems tenkančius iššūkius.

  • ATGAL
    Laba diena, ministre. Yra toks reikalas...
    PIRMYN
    Šauktiniai: kariuomenei užpildyti, priešui atgrasinti
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.