Rusija – putinokratija ar klanų autoritarizmas? | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rusija - putinokratija ar klanų autoritarizmas?

  • Temos: Politika
    Data: 2012-07-17
    Autorius: Dmitrijus BABIČIUS

    Vladimiras Putinas, tuomet dar Rusijos premjeras, kalba Rusijos liaudies fronto susitikime Kemerovo mieste, Sibire, nutolusiame apie 3000 km į rytus nuo Maskvos. Socialinių tyrimų kompanijos „GfK“ atlikta apklausa parodė, kad 60 proc. rusų vis dar yra palankios nuomonės apie Putiną, kuris laimėjo trečią prezidento kadenciją kovą surengtuose rinkimuose, nepaisant didelių protestų Maskvoje prieš jo valdžią (AP/Alexei Druzhinin/Scanpix Sweden nuotrauka)

    Klausimą „Kas valdo Rusiją?“ po andai kovo 4-ąją vykusių prezidento rinkimų nemaža dalis politikos apžvalgininkų laiko retoriniu. Gausiose laikraščių antraštėse, politiniuose interneto portaluose ir net gatves užplūdusių mitinguotojų plakatuose susitelkiama prie vieno žmogaus, vienos pavardės, tarytum Vladimiras Putinas būtų vienintelis Rusijos politinio elito atstovas ir paskutinis autoritarizmo ramstis. Suprantama, daliai provakarietiškai nusiteikusių režimo kritikų V. Putino vardas tėra simbolis, apibendrinantis dabartinę Rusijos politinę sanklodą, savotiška metafora, po kuria slypi sudėtingas ir daugialypis korupcijos ir represijų aparatas. Taip pat dažnai pasitaiko žmonių, paprasčiausiai šventai įsitikinusių, esą valstybės gyvenimą kontroliuoja prezidentas ir tik prezidentas, o kiti politikai tėra jam besąlygiškai paklūstančios marionetės.

    Nepaisant šito, atsakymas į klausimą, ar V. Putiną iš tiesų galime pelnytai vadinti naujuoju caru ir Josifo Stalino kalibro absoliučiu patvaldžiu, nėra toks vienareikšmis, kaip gali pasirodyti. Įdėmesnis žvilgsnis atskleidžia, kad valdymo mechanizmas Rusijoje kur kas subtilesnis nei kai kurių apžvalgininkų nuolatos pabrėžiamas V. Putino asmeninių užgaidų besąlygiškas vykdymas. Po paviršutinėmis ir neretai suvaidintomis „Vieningosios Rusijos“ ir sisteminės opozicijos rietenomis, po nuolatinėmis kadrų rokiruotėmis slypi stiprių ir tikrą galią turinčių politinių klanų konkurencija. Pažymėtina, kad ši konkurencija jokiu būdu nėra antraeilė, iš konspirologijos srities pasiskolinta abstrakcija, bet nenuginčijamas, akademinėje literatūroje jau ne vienus metus tyrinėjamas procesas. Dažniausiai išskiriami du įtakingiausi šalies politinę kasdienybę formuojantys judėjimai – silovikai ir liberalai-technokratai.

    SILOVIKAI – IMPERIJOS ATKŪRIMO IR JĖGOS POLITIKOS ŠAUKLIAI

    Šiuo metu galingiausiu Rusijos politiniu klanu galime laikyti vadinamąją silovikų (terminas kildinamas iš rus. силовые структуры – jėgos struktūros) grupę. Istoriškai šio judėjimo iškilimas neretai siejamas su pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino atsistatydinimu 1999 metų gruodžio 31-ą dieną,  kai po to laikinai pareigas einančiu šalies vadovu buvo paskirtas Vladimiras Putinas. Prie valstybės vairo atsidūręs V. Putinas suvokė, kad tam, kad padidintų ir konsoliduotų savo valdžią, „galios koridoriuose“ jis privalo įtvirtinti patikimų ir panašiai mąstančių žmonių tinklą. Pasak JAV politologo ir politikos mokslininko Iano Bremmerio, šiuo požiūriu Rusijos silovikus galima apibrėžti dvejopai. Siaurąja ir populiariąja prasme – tai galinga dabartinės Rusijos administracijos dalis, kurią sudaro V. Putino lojalistai, kadaise priklausę arba priklausantys nacionalinio saugumo ir karinėms struktūroms, paprastai kilę iš prezidento gimtojo Sankt Peterburgo miesto. Toks yra dažniausiai pasitaikantis šio politinio klano apibūdinimas. Vis dėlto, kaip pažymi I. Bremmeris, nors ir atspindinti silovikų istorinį kontekstą, definicija nėra visiškai tiksli. Dalis kertinių klano narių, sakykime, dabartinis „Rosneft“ generalinis direktorius Igoris Sečinas arba Saugumo tarybos sekretorius ir buvęs FSB vadovas Nikolajus Patruševas, ją atitinka, tačiau šiuos žmones gaubia „antraeilių“ ir „trečiaeilių“ silovikų žiedai, kuriuose su saugumo struktūromis susijusių asmenų koncentracija nepalyginti mažesnė. Taigi grynai istorinis klano kilmės apibrėžimas ne iki galo atspindi dabartinę grupės padėtį; daug tikslingiau silovikus bandyti suvokti per ideologinius, įtakos sferų ir hierarchinius parametrus.

    IDEOLOGIJA. Kopenhagos universiteto lektorius Jorgenas Staunas pabrėžia silovikus vienijantį įsitikinimą, kad valstybė ir valstybinė intervencija turi būti socialinio, ekonominio ir kultūrinio Rusijos gyvenimo pagrindas. Energetiniai ištekliai šiuo atžvilgiu yra tiek vidinės gerovės garantas, tiek veiksmingas užsienio politikos instrumentas ir todėl šių išteklių monopolis turi būti de facto nacionalinis. Kitas įsidėmėtinas bruožas – tai aiškiai jaučiamos antivakarietiškos ir revizionistinės nuotaikos, grindžiamos tariamu Sovietų Sąjungos galybės būtinumu, istorine Rusijos vizija ir kolonializmo geopolitiniais kodais. Kitaip tariant, silovikų grupė puoselėja viltis ilgainiui atkurti SSRS įtaką „artimajame užsienyje“.

    (Danos Augulės piešinys)

    ĮTAKOS SFEROS. Klanas apima neformalų įtakingų politikų, verslininkų ir net kultūros veikėjų ratą, kurio svarbiausi nariai yra artimi dabartinio prezidento V. Putino draugai, gali su juo be tarpininkų bendrauti ir daryti įtaką. Šis ryšis, nepaisant nuolatinės atskirų klano narių kaitos, yra grupės egzistavimo garantas. Savo pagrindinėmis valdomomis sritimis silovikai laiko kariuomenės institucijas, saugumo ir teisėsaugos struktūras. Grupė taip pat daro didelę įtaką kitoms svarbioms valstybinėms organizacijoms – Rusijos muitinei, Federalinei valstybinės nuosavybės valdymo agentūrai, Federalinei finansinio monitoringo tarnybai. Svarbiausia – klanas faktiškai valdo valstybinę įmonę „Rosneft“, dėl to, kai po valdžiai neįtikusio verslininko Michailo Chodorkovskio įkalinimo „Rosneft“ 2004 gruodžio 19 dieną prisijungė pagrindinį „Jukos“ koncerno gavybos padalinį „Juganskneftegaz“, grupės galia dar labiau išaugo. Tai, kad dabartiniu „Rosneft“ prezidentu nuo šių metų gegužės 21-os dienos paskirtas Igoris Sečinas, liudija, kad kompanija ir šiandien išlieka silovikų rankose. Be „Rosneft“, silovikai dalyvauja gynybos industrijos kompanijų „Almaz-Antei“ bei „Rosoboroneksport“ valdyme, užima aukštas pareigas „Aeroflot“ ir „Rusijos geležinkelių“ bendrovėse.

    HIERARCHIJA. Kaip jau minėta, vienas iš esminių grupės bruožų yra tas, kad nepaisant jos visiškai neformalaus pobūdžio, galima teigti egzistuojant tam tikrą silovikų hierarchiją. Sakykime, I. Bremmeris organizaciją skirsto į vidinį, pirmąjį ir antrąjį išorinius žiedus. Vidiniame žiede mes atrandame artimiausius V. Putino aplinkos žmones, jo draugus ir bendražygius – jiems priklauso prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas, jau minėtas naftos magnatas Igoris Sečinas ir žvalgybininkas Nikolajus Patruševas. Pirmasis išorinis žiedas jungia svarbius, bet prezidentui ne tiek artimus klano narius, kurių dalis yra perbėgėliai iš vadinamosios „Jelcino šeimos“ arba iškilo po Jukos skandalo. Galų gale trečias ir, matyt, plačiausias žiedas apima regioninius valdininkus, klanui ištikimus verslininkus ir visuomenės veikėjus, kurie užtikrina po visą šalį išsidriekusio silovikų tinklo veiksmingumą.

    LIBERALAI-TECHNOKRATAI, ARBA PROSISTEMINIŲ PROFESIONALŲ SLUOKSNIS

    Iškart vertėtų pažymėti, kad Rusijos technokratams liberalų etiketė klijuojama santykinai, tarsi skiriamasis bruožas, kuris išryškėja tik lyginant grupę su bekompromisiais silovikais. Technokratų neoficialios frakcijos lyderiu tradiciškai laikomas buvęs prezidentas, dabar – premjeras Dmitrijus Medvedevas. Kitas grupės narys – viešųjų ryšių specialistas, vienas pagrindinių Kremliaus ideologų, pilkuoju kardinolu pramintas Vladislavas Surkovas. Iki 1996 metų V. Surkovas dirbo M. Chodorkovskio banke „Menatep“, tačiau vėliau karjeros tęsti perbėgo į viešąjį sektorių. Nuo to laiko šis veikėjas prisidėjo prie daugybės Kremliaus viešųjų ryšių akcijų, rinkimų kampanijų ir jas kuravo, buvo vienas iš „Vieningosios Rusijos“ prezidentinės partijos sumanytojų, be to, kūrė „Putinjugendu“ pravardžiuojamų proprezidentinių jaunimo judėjimų „Einantys kartu“ ir „Mūsiškiai“ įvaizdį. Uoliai plėtodamas ir vykdydamas režimą konsoliduojančias akcijas, V. Surkovas 2011-ųjų gruodį tuomečio prezidento D. Medvedevo buvo paskirtas vicepremjeru. Be V. Surkovo, įtakingiausiems technokratams vertėtų priskirti D. Medvedevo bendražygį ir vieną iš „Gazprom“ vadovų Aleksejų Milerį, vienuolika metų (iki pat 2011-ųjų rugsėjo) finansų ministro pareigas ėjusį Aleksejų Kudriną ir buvusį ekonominės plėtros ministrą, dabartinį „Sberbank“ vadovą Germaną Grefą.

    PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI. Iš esmės technokratus galima apibūdinti kaip santykinai liberalesnę, nuosaikesnę ir mažiau agresyvią silovikų atmainą. Skirtingai nei silovikai, technokratai labiau pabrėžia ekonominės ir technologinės modernizacijos Rusijoje būtinybę. Būtent tarp jų nuolat pasigirsdavo atsargių ar primygtinių raginimų Rusijai stoti į Pasaulio prekybos organizaciją, palaikyti bičiuliškus ryšius su Vakarais, kartu neatsisakant imperijos atkūrimo planų. Grupės nariai palaikė silovikų propaguojamą renacionalizacijos idėją, tačiau pabrėžė nuoseklių žingsnių būtinybę ir poreikį sukurti geresnes sąlygas privačiam sektoriui Rusijoje. Vis dėlto, nepaisant paviršutinio nuosaikumo, technokratai išlaiko imperinę mąstyseną užsienio politikoje ir pritaria valdžios vertikalės idėjai vidaus reikaluose. Požiūrį, esą žmonės yra kvaili ir klystantys, o valdžia – ne, ši grupė taiko taip pat sėkmingai, kaip ir silovikai. Skirtumas tas, kad didžiuma silovikų savo autoritarines nuostatas kildina iš Sovietų sąjungos administracinių tradicijų ar neapykantos Boriso Jelcino epochai, o technokratai „įkvėpimo“ semiasi iš JAV 4-ąjį dešimtmetį atsiradusios neutralios valdininkijos teorijos. Tiesa, Rusijos technokratai ją interpretuoja savaip: kompetencijos bei techninių žinių stokojanti tauta neturėtų būti prileidžiama prie esminių valstybinio lygmens sprendimų. Šiuo metu valstybei esą būtina atkurti savo kaip didžiosios galybės prestižą; tam tikslui reikia riboti populiacijos pilietines iniciatyvas, o Vakarus įtikinti V. Surkovo 2006-ųjų vasario 22-ąją pristatyta vadinamosios suverenios demokratijos koncepcija. Jos esmė, atmetus visus diplomatinius ir retorinius pagražinimus, yra maždaug tokia: „Mes skiriamės nuo jūsų, ir demokratija pas mus kitokia.“ Atrodo, kad technokratai ne tik įsitikinę šios minties nenuginčijamumu, bet ir viliasi, jog ilgainiui Europos Sąjungos valstybės ir JAV atsisakys moralinių skrupulų ir plėtos pragmatiškai nuosaikaus bendradarbiavimo politiką su nuolatos stiprėjančia, bet į savo pačios piliečius neatsižvelgiančia Rusija.

    JAV prezidentas Barackas Obama kalbasi su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu G8 viršūnių susitikime Kemp Deivide (gegužės 19 d.). Rusijos liberalų-technokratų neoficialios frakcijos lyderiu tradiciškai laikomas buvęs prezidentas D. Medvedevas. Būtent tarp vadinamųjų technokratų nuolat pasigirsdavo atsargių ar primygtinių raginimų Rusijai stoti į Pasaulio prekybos organizaciją, palaikyti bičiuliškus ryšius su Vakarais (Oficiali Baltųjų rūmų nuotrauka/fotografas Pete Souza)

    ĮTAKA IR PRIORITETINĖS SRITYS.  Iki šiol technokratai išliko antrąja svarbiausia šalies neformaliąja politikos grupe, netgi jų lyderio Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo metai nesugebėjo pakeisti šios jėgų hierarchijos. Kita vertus, tai nereiškia, kad silovikai arba net Rusijos patvaldžiu tituluojamas V. Putinas gali nesiskaityti su technokratų interesais. Galų gale tenka pripažinti, kad grupės nariai tebekontroliuoja arba dalyvauja kontroliuojant strategiškai svarbias, Rusijos energetinį terorą užtikrinančias įmones: sakykime, „Gazpromui“ ilgą laiką oficialiai vadovavo Dmitrijus Medvedevas. 2008 metais šiam laimėjus prezidento rinkimus, koncerno vadovu buvo paskirtas V. Putino lojalistas Viktoras Zubkovas, tačiau valdybos pirmininku ir antruoju įtakingiausiu žmogumi organizacijoje išliko technokratas Aleksejus Mileris. Be to, Rusijos naftotiekio kompanija ir pagrindinė vamzdynų operatorė „Transneft“ jau kuris laikas yra virtusi silovikų ir technokratų galios žaidimų aikštele: nors dabartinis jos vadovas Nikolajus Tokarevas (kadaise Rytų Vokietijoje darbavęsis KGB karininkas ir ilgametis V. Putino bičiulis) galėtų pagrįstai būti vadinamas vienu iš apibrėžimą atitinkančių silovikų, direktorių taryboje vis dar lieka daug technokratams palankių žmonių. Galų gale neturėtume sumenkinti ir to fakto, kad nemažai dabartinių prosisteminių Rusijos oligarchų (kad ir vienas turtingiausių Rusijos žmonių, didžiausio privataus komercinio šalies banko „Alfabank“ stambiausias akcininkas Michailas Fridmanas) palaiko technokratus ir jų nuosaikiomis, selektyviai liberaliomis idėjomis žavisi labiau negu silovikų aršiais raginimais spartinti renacionalizacijos tempus.

    KLANŲ PADĖTIS NAUJOJOJE VYRIAUSYBĖJE

    Ar technokratai ir silovikai artimiausiu metu išlaikys savo įtaką Rusijos valdymui? Į šį klausimą nesunku atsakyti apžvelgus kad ir nesenas šalies politines aktualijas. Kaip žinia, šių metų gegužės 7-ąją Vladimiras Putinas buvo inauguruotas (jau trečiąsyk) naujuoju Rusijos Federacijos prezidentu, o gegužės 8-ąją jo nurodymu senajam prezidentui Dmitrijui Medvedevui atiteko premjero vieta. Vėliau ėjusių išmoningų vyriausybės sudarymo kombinacijų, postų skirstymo ir perskirstymo rezultatas tik darsyk įrodo, kad esminių permainų valstybės valdymo struktūroje vis dėlto neįvyko. Užtenka vien greito žvilgsnio į naująjį D. Medvedevo kabinetą, kad suprastume, jog silovikų ir technokratų konsensusas išlaikė savo svarbą.

    Nepaisant to, kad pažadas rinkėjams tarsi įvykdytas ir vyriausybėje faktiškai atnaujinta 75 proc. žmonių, pokyčiai atrodo veikiau nominalūs nei paradigminiai. Gynybos ministro postą išlaikė prieštaringai vertinamas silovikas Anatolijus Serdiukovas, niekur nedingo ir užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: pažymėtina, kad abu politikus Jorgenas Staunas priskiria vidiniam grupės žiedui. O buvęs vicepremjeras Igoris Sečinas, galima sakyti, gavo šį bei tą vertingesnio nei buvusi vicepremjero kėdė: palikęs vyriausybę, jis prezidento kone iškart buvo apdovanotas „Rosneft“ generalinio direktoriaus pareigomis.

    Vis dėlto, formuojant naująją vyriausybę, tarp silovikų pasitaikė ir aukų. Viena iš jų tapo klano išorinio žiedo atstovas Igoris Levitinas: išstumtas iš transporto ministro pareigų, jis buvo paskirtas prezidento patarėju, o tai Rusijos politinėje arenoje dažniausiai tolygu išeiti garbingo poilsio. Panašus likimas ištiko ir buvusį vidaus reikalų ministrą generolą Rašidą Nurgalijevą, kuris iš savo posto vyriausybėje smuko ligi federacijos Saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojo krėslo – vėlgi nereikšminga pozicija, kurią galime vertinti kaip savotišką paguodos prizą.

    Kalbant apie technokratus, tenka pripažinti, kad ir jie po naujosios vyriausybės formavimo neliko visiškai nuskriausti. Viena vertus, tai rodo tas trivialus faktas, jog ministrų kabinetui vis dėlto vadovauja vienas grupės lyderių, premjeras D. Medvedevas. Antra, iš vyriausybės pasitraukus Igoriui Sečinui, akivaizdžiai susilpnėjo tiesioginis ryšys tarp ministrų kabineto ir prezidento vidinio rato, todėl technokratai, matyt, pasijuto gerokai laisviau. Trečia, dalis formaliai „nubaustų“ technokratų – kaip antai liūdnai pagarsėjęs švietimo ministras Andrejus Fursenka – susirado prieglobstį kaip prezidento padėjėjai, o ši pareigybė, skirtingai nei patarėjo statusas, garantuoja nemenką valdžią ir įtaką V. Putino sprendimams. Beje, ši institucinės migracijos tendencija žadėtų permainų fone atrodo absurdiškai ir net šiek tiek tragikomiškai: žmonės, išvyti iš vyriausybės dėl kompetencijos stokos, atsiduria prezidentinėje struktūroje, kuri, daugelio politologų nuomone, savo įtaka netgi lenkia D. Medvedevo kabinetą.

    Reziumuojant dabartinę silovikų ir technokratų padėtį, galima teigti, kad ši trumpa Rusijos neformalių politinių grupių apžvalga yra svarbi keliais aspektais. Pirma, ji parodė, kad įsitikinimas, esą išskirtinai V. Putinas valdo Rusiją, yra mažumėlę perdėtas ir nepelnytai supaprastina daugelį realios situacijos subtilybių. Be abejo, prezidento balsas išlieka svarbiausias tiek vidaus, tiek išorės politikoje, tačiau šalies vadovas negali nesiskaityti su galingomis neformaliomis interesų grupėmis, kurių dominavimu pats remiasi. Šiuo metu V. Putinas, net jei įsigeistų, vargu ar gebėtų įgyvendinti staigias sistemines permainas ar radikaliai atnaujinti jo gyvavimą garantuojančią biurokratijos piramidę. Antra, šis abipusio priklausomumo faktas savaime atskleidžia svarbų V. Putino ilgametės kadrų politikos bruožą, kurį išreikšti galima perfrazuojant garsųjį Konfucijaus posakį: jei į parankinių krėslus susodinsi žmones, mąstančius taip, kaip tu, tau nereikės valdyti. Kitaip tariant, dauguma technokratų ir ypač silovikų laikosi generalinės linijos ne tiek iš prezidento baimės ar jo tiesiogiai kontroliuojami, kiek iš laisvos valios, sutikdami su jo idėjomis. Galop tenka pripažinti, kad nemaža dalis V. Putino galios kyla būtent iš ekvilibristinio sugebėjimo balansuoti tarp konkuruojančių klanų ir taip konsoliduoti savo poziciją. Atsižvelgus į šiuos veiksnius, darytina išvada, kad prezidentas toli gražu nėra vienintelė galva, kurią nukirtus, režimas žaibiškai pasikeistų: už formalių sistemos procedūrų slypi galingos ir giliai įsišaknijusios interesų grupės, o šalies populiacija, atmetus entuziazmu trykštančius aktyvistus, bent kol kas atrodo pernelyg apatiška ir nuolanki, kad savo valia nuverstų taip plačiai ir stipriai įsitvirtinusį elitą.

  • ATGAL
    Rinkimai Baltarusijoje: boikotuoti ar dalyvauti?
    PIRMYN
    Sirija toliau tampo liūtą už ūsų...
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.