Rusija vykdo hibridinį karą ir mes į jį įtraukti | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rusija vykdo hibridinį karą ir mes į jį įtraukti

  • Data: 2015-09-21
    Autorius: Vytautas Keršanskas

    Tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, jau seniai peržengė nekonvencinio karo ribas, tačiau Rusijos veiksmai šalyje lemia tai, kad akivaizdžiai tarp dviejų valstybių vykstantis karas yra laikomas „nepaskelbtu“, taigi kažkokiu kitokiu. (www.wikipedia.org/Dzhygyr Anatol nuotrauka)

    Per pastaruosius metus įvykių, patvirtinančių pavadinimo teiginį, užfiksuota pakankamai. Paskutinis ciniškas Rusijos įvykdytas veiksmas – paskelbtas 15 metų įkalinimo nuosprendis Estijos saugumo pareigūnui Estonui Kohverui, apkaltintam šnipinėjimu, neteisėtu Rusijos valstybės sienos kirtimu ir ginklo laikymu. E. Kohveras pernai rugsėjo 5 d. buvo pagrobtas iš Estijos teritorijos netoli sienos su Rusija, praėjus vos dviem dienoms nuo JAV prezidento Baracko Obamos vizito Taline. Tai – tik viena nusistovėjusias Europos saugumo sistemos taisykles laužančios Rusijos užsienio politikos Vakarų valstybių atžvilgiu detalė, tačiau ir ji parodo, kad tai, ką šiandien analitikai vis labiau linksta vadinti hibridiniu karu, jau vyksta.

    Rusija vykdo hibridinį karą…

    „Hibridinis“, „nekonvencinis“, „nelinijinis“ ar „naujo tipo“ karas – tokie skirtingi terminai aptinkami analitinėje literatūroje, svarstant Rusijos įvykdytus veiksmus, okupuojant ir aneksuojant Krymą, o taip pat ir vykdant destabilizaciją Rytų Ukrainoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Nors nemažai analitikų bando įrodyti, kad Rusijos veiksmai nėra kokybiškai naujas veikimo metodas, aptinkamas ir ankstesnėje, ypač XX amžiaus, istorijoje, vis dėlto tiek aukščiausi Vakarų valstybių vadovai, tiek ir didžioji dauguma situaciją nuolat stebinčių ekspertų yra linkę kalbėti apie naujo pobūdžio karą, kurį Rusija Ukrainoje įvykdė, o kitose valstybėse potencialiai ruošiasi vykdyti.

    Praktikoje hibridinis karas reiškia skirtingų priemonių panaudojimą užsibrėžtiems tikslams pasiekti, į puolamuosius veiksmus įtraukiant tiek reguliarias, tiek ir nereguliarias pajėgas, naudojant atvirus bei užslėptus veiksmus, į visą procesą įjungiant įvairias nekarines sritis – diplomatiją, žiniasklaidos priemones ar visuomenines organizacijas. Tarptautinis strateginių studijų institutas prie hibridinio karo priemonių taip pat priskiria elektronines ir kibernetines atakas, ekonominį spaudimą.

    NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas šių metų kovą pareiškė, kad hibridinis karas nėra naujas reiškinys, jis greičiau yra senas „kaip Trojos arklys“. Tačiau taip pat jis atkreipė dėmesį, kad šiandien matomos hibridinio karo apraiškos yra „gerokai didesnės savo mastu, kur kas intensyvesnės ir vyksta visai šalia mūsų sienos“. Suomijos tarptautinių reikalų instituto analitikas Andras Racz taip pat pastebi, kad gerokai išaugo tokio pobūdžio karo efektyvumas ir „daugeliu atvejų realaus laiko koordinacija vyksta tarp skirtingų resursų, įskaitant politines, karines, informacines ir specialias priemones“.

    Tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, iš principo jau seniai peržengė nekonvencinio karo ribas, tačiau nuolatinis Rusijos informacinis ir diplomatinis veikimas, stebėtojų neįsileidimas ir faktų dangstymas lemia tai, kad akivaizdžiai tarp dviejų valstybių vykstantis karas yra laikomas „nepaskelbtu“, taigi kažkokiu kitokiu. Todėl oficialiai Maskva iki šiol padėtį Donbase vadina „piliečių sukilimu“, o Kijevas – „antiteroristine operacija“. Šalia palaikomo konflikto Kremlius taiko įvairias diplomatinio ir ekonominio spaudimo priemones, siekdamas sugriauti ir taip sudėtingoje porevoliucinėje situacijoje esančią valstybę, nuteikti Ukrainos piliečius prieš provakarietišką valdžią. Visa ši veikla patenka į hibridinio karo apibrėžimą ir kelia rimtų iššūkių ne tik Ukrainai, bet ir kitoms su Rusija besiribojančioms valstybėms. Atskiro dėmesio reikalauja Rusijos veikimas informacinėje erdvėje, nes būtent šioje sferoje mes esame „atakuojami“ labiausiai.

    …ir mes į jį įtraukti

    Nors Rusija per pastaruosius metus prieš NATO bei Europos Sąjungos valstybes, esančias jos kaimynystėje, įvykdė daug skirtingų priemonių, patenkančių į bendrą jos vykdomą politiką Vakarų atžvilgiu (pradedant ekonominiu prekių embargu ir baigiant cinišku aukščiau aprašytu Estijos saugumo darbuotojo pagrobimu), pagrindinis kovos frontas vyksta informacinėje erdvėje.

    Į informacinę erdvę nukreipti priešiški veiksmai yra svarbus pirmasis – parengiamasis – hibridinio karo etapas, kuriuo siekiama destabilizuoti visuomenę, kurstyti etninę, socialinę, kultūrinę nesantaiką bei pasirengti tolesnių agresijos priemonių taikymui. Informacinio karo požymiai jau yra būdingi ir Lietuvai, todėl valstybės nacionalinio saugumo strategijoje tarp pirmaeilių šalies interesų yra išskirtas informacinis saugumas, akcentuojant, kad grėsmę kelia „valstybių ir nevalstybinių subjektų veiksmai tarptautinėje ir nacionalinėje informacinėje erdvėje neobjektyviai ir klaidinančiai informacijai skleisti, neigiamai viešajai nuomonei formuoti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų atžvilgiu”.

    Rusijos informacinė politika yra vykdoma dviem kryptimis: šalies viduje siekiama maksimaliai suvaržyti bet kokias alternatyvias žiniasklaidos priemones tam, kad piliečiai girdėtų tik valstybės kontroliuojamų arba su ja glaudžiai susijusių medijų siunčiamas žinutes, anot Kremliaus, „vienintelę teisingą informaciją“. Tuo tarpu užsienyje – tiek kaimynystėje, tiek ir Vakarų valstybėse – Kremlius naudojasi pamatiniais liberalios demokratijos principais, o melą ir propagandą pateikia kaip alternatyvią poziciją, Rusijos teigimu, „pasaulinėje, tačiau iki šiol Vakarų žiniasklaidos užvaldytoje, informacinėje erdvėje“.

    Kaip pastebi propagandą nagrinėjantys analitikai, pagrindinė užduotis, kurią atlieka Vakarams orientuota Rusijos dezinformacija, yra sukelti abejonę ir nepasitikėjimą tuo, kaip vakarietiška žiniasklaida nušviečia vienus ar kitus įvykius pasaulyje. Tai atspindi ir pagrindinio keliomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis transliuojamo Rusijos kanalo RT šūkis – abejok daugiau (angl. Question more). Pavyzdžiui, po prieš metus įvykusios katastrofos, kai virš Donbaso buvo numuštas Malaizijos avialinijų lėktuvas MH17, RT žiūrovams be perstojo pristatė įvairius, jų teigimu, alternatyvius požiūrius į situaciją: Kijevas netgi buvo absurdiškai kaltinamas inscenizavęs katastrofą, nes neva iš tiesų lėktuvu buvo skraidinami lavonai, o jį numušė pati Ukrainos kariuomenė, siekdama diskredituoti separatistus.

    Šių metų pradžioje Lietuvos radijo ir televizijos komisijos užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa identifikavo pagrindinius Rusijos propagandos taikinius Lietuvoje: rezultatai parodė, kad rusiškais TV kanalais bent kartą per dieną naudojasi 61 proc. respondentų, o Lietuvoje gyvenantiems tautinių bendrijų atstovams rusiškos televizijos yra ir pagrindinis naujienų šaltinis apie įvykius Ukrainoje, Rusijoje ir netgi Lietuvoje (atitinkamai 58, 69 ir 46 proc.). Atitinkamai pastebėta, kad rusiškas naujienas sekantys gyventojai konflikto Ukrainoje kaltininkais dažniau laiko Kijevą ar Vakarus, o ne Maskvą.

    Krymo okupacija ar konflikto Donbase įžiebimas Maskvai nebūtų pavykęs be ilgamečio tų regionų gyventojų protų ir širdžių „paruošimo“. Todėl akivaizdu, kad Rusijos informacinės ir kultūrinės erdvės sklaida į kaimynines valstybes pirmiausia atlieka šį tikslą – sukeliant abejones Vakarų veiksmais ir pasitikėjimą savo valstybėmis, kurstyti neapykantos nuotaikas ir destabilizuoti visuomenės, ypač atsiremiant į labiausiai propagandai paveikias jų dalis. Nuo to, kiek Lietuva bei kitos Rusijos kaimynystėje esančios valstybės sugebės atremti pasiruošiamuosius Kremliaus darbus, priklausys, ar Maskva imsis sekančių hibridinio karo etapų, todėl šiame geopolitinio nestabilumo laikotarpyje itin svarbus uždavinys – susitelkusios ir vieningos bendruomenės telkimas visuose lygmenyse.

  • ATGAL
    Kazachstanas: Balanso tarp Kinijos ir Rusijos paieškos
    PIRMYN
    Su kuo „maišoma“ politika?
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.