Rusijos propagandos strelės – link Baltijos šalių | Apžvalga

Įžvalgos

  • Rusijos propagandos strelės - link Baltijos šalių

  • Data: 2012-04-11
    Autorius: Česlovas Iškauskas

    Danos Augulės piešinys

    Sovietinės propagandos arba informacinio karo finansavimą ir metodus perėmusi Rusija nė kiek nenusileidžia anuomečiam Kremliui, tik gal pakito leksika ir jos paskirtis. Atsirado dar viena šios propagandos kryptis – į Baltijos šalis, kurios štai jau 22 metus paskelbusios nepriklausomybę. Įdomu, kad didesni nedraugiškos propagandos srautai plūsteli tada, kai pačioje Rusijoje kyla visuomeninis politinis sujudimas, pavyzdžiui, rinkimai, ir visokiems politikams reikia surasti būdų, kaip pritraukti rinkėjus. Kitaip sakant, šios propagandos smaigalys daugiausia būna nukreiptas į „vidinį vartojimą“.  

    Visus tuos 22 metus stebėjome vieną tendenciją: Lietuvą, kurioje rusakalbių dalis mažiausia iš visų Baltijos šalių, Kremlius išskiria kaip tolerantiškiausią tautinių mažumų atžvilgiu (Maskvos reakcija į lenkų mažumos problemas Lietuvoje yra ypatinga – nuo nutylėjimo iki akivaizdaus nesantaikos skatinimo; pavyzdžiui, Kremliui ištikima naujienų agentūra REGNUM uoliai reklamavo kovo 17 d. numatytą streiką ir protesto akciją „gėdingo“ švietimo įstatymo priėmimo metinėms pažymėti). Taigi, ir šiuo požiūriu į Baltijos šalių vienybę bandoma kalti pleištą, o suskaldžius propagandos poveikis būtų nepalyginamai didesnis.

    Latviai atsiima daugiausiai

    Skaudžiausios propagandinės strėlės buvo laidomos į Rygą, kuriai vasario 19-ąją teko surengti referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios oficialios kalbos statuso.

    Latvijai tai buvo svarbus testas pasitikrinti, kokia yra 1990 m. iškovotos jos nepriklausomybės būklė. Nepriklausomybės išbandymų būta nemažai, o vienas pagrindinių – gana griežtas imigrantų atžvilgiu pilietybės įstatymas, kuris smarkiai supykdė Rygą ir Maskvą. Ši, turinti nemažą diplomatinį svorį Europos ir pasaulio organizacijose, nuolat skundė Latviją žmogaus teisių institucijoms, bet ji sugebėjo apsiginti. Mat tiems, kurie atvyko į Latviją po 1940 m.,  jų vaikams ir anūkams yra sudarytos sąlygos išlaikyti latvių kalbos ir istorijos egzaminą ir taip įgyti pilietybę. Tai savotiškas patikrinimas lojalumu, su kuriuo sutinka ir daugelis rusakalbių. Bet tie, kurie inspiruoti iš Maskvos, kalba, kad tai diskriminuoja tautines mažumas ir pažeidžia elementarias žmogaus teises ir laisves. Tai kaitino Rusijos ir Latvijos santykius, nors oficialiai jie smarkiai neblogėjo.

    Meškos paslaugą referendumo iniciatoriams padarė jų nepamatuota priešiška propagandinė retorika referendumo išvakarėse. Antai vienas iš visuomeninės organizacijos „Gimtoji kalba“ („Dzimta valoda“) vadovų V. Lindermanas įžūliai pareiškė, kad sovietinė Latvijos okupacija nebuvo nusikaltimas. „Aš kategoriškai neigiu kažkokią okupaciją, nes nenoriu paklusti valstybinės ideologijos savivalei. Tai, kas atsitiko 1940 metais, – viso labo tik geopolitinis sprendimas, tačiau tai – joks nusikaltimas,“ – kalbėjo jis balsavimo išvakarėse. Vargu, ar tokie pareiškimai latvius galėjo nuteikti balsuoti už pataisas.

    Taigi, kaimynai laimėjo: daugiau kaip 75 proc. rinkėjų iš visų Latvijoje gyvenančių 2,3 mln. žmonių pasakė „ne“ šiam sumanymui, kuris laikomas mėginimu „išplauti“ šalies nepriklausomybę. Bet rusakalbių organizacijos ir jų kuratoriai Maskvoje neatlyžta: iškart po referendumo Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialusis atstovas A. Lukaševičius, komentuodamas referendumo rezultatus, pareiškė, jog Latvijoje surengtas balsavimas dėl susijusių su kalba Konstitucijos pataisų rodo, kad ši problema yra rimta ir kad rezultatai „anaiptol ne visiškai atspindi nuotaikas šalyje. Šitai susiję su tuo, kad teisės pareikšti savo nuomonę neturėjo 319 tūkst. žmonių, neturinčių pilietybės, nors daugelis jų gimė ar ilgą laiką gyvena Latvijoje“.

    Į tai Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius atkirto: „Referendumas – tai valstybės vidaus reikalas. Aš nemanau, kad mums reikėtų jaudintis dėl to, kad kas nors interpretuoja jį vienaip ar kitaip. Raginu didžiuotis savo šalimi ir nesijaudinti dėl to, ką kas pagalvos ar parašys“. Po šių žodžių ėjo konkretus Rygos žingsnis: diplomatinė tarnyba pareiškė, kad dviem Rusijos istorikams, Aleksandrui Djukovui ir Vladimirui Simindėjui, dirbantiems Rusijos mokslo tyrimų fonde „Istorinė atmintis“, atimama teisė įvažiuoti į Latviją. Šie istorikai laikomi Kremliaus propagandistais, nuolat juodinančiais Baltijos šalių istorinę praeitį.

    Beje, 2009-ųjų rugsėjį Kremlius ir į Lietuvą buvo atsiuntęs naują propagandistų kuopą su minėto fondo direktoriumi A. Djukovu priešakyje. Vilniuje vyko Molotovo-Ribentropo paktui skirta konferencija, kurios metu kalbėjo gerai žinomi Rusijos propagandos meistrai, neigę sovietinę okupaciją ir šlovinę „bendrą“ Lietuvos ir Rusijos istoriją ir geografiją. Žymiausi Lietuvos istorikai tuomet atsisakė dalyvauti šioje konferencijoje.

    Nėra abejonių, kad Maskvos remiami ir finansuojami rusakalbių radikalai Latvijoje dar ne kartą bandys kalti pleištą… O jis kalamas į menkiausią skylutę. Antai kovo 6 d. Latvijos Saemoje posėdžiavo parlamentinis jaunimo patriotinio auklėjimo pakomisis, analizavęs padėtį tautinių mažumų mokyklose. Po posėdžio naujienų agentūra „MixNews“ išplatino „Santarvės centro“ frakcijos atstovo parlamente Nikolajaus Kabanovo interviu, kuriame jis Latviją apkaltino bausmių taikymu vaikams, kurie ruošiasi paminėti Pergalės dieną… O štai kovo 27 d. Latvijos Konstitucijos apsaugos biuras (KAB) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad vienas Rusijos užsienio politikos tikslų yra diskredituoti Latviją, priekaištaujant jai fašizmo atgaivinimu ir kuriant nuskurdusios šalies įvaizdį. Tam  naudojami įvairūs instrumentai – vadinamieji „tėvynainiai“, įvairios organizacijos ir gerai finansuojamas informacinis-propagandinis laukas.

    Kas ką maitino?

     Apie Rusijos ir Lietuvos informacinio karo įkarštį pastaruoju metu kalbėti nereikėtų, nes šaltoki tarpvalstybiniai santykiai sustingdė ir propagandinę retoriką. Nebent galime prisiminti prieš keletą metų įsiliepsnojusį ginčą dėl sovietinės okupacijos traktavimo ir jos padarytos žalos kompensavimo Lietuvai. Pavyzdžiui, 2010-ųjų lapkritį Maskvoje vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Nekonfliktinis bendros istorijos perskaitymas – geros kaimynystės pagrindas“. Joje buvo pristatytas Nacionalinės užsienio politikos laboratorijos pranešimas ilgoku pavadinimu „Baltijos šalys ir Vidurinė Azija Rusijos imperijos ir SSRS sudėtyje: postsovietinių šalių šiuolaikinių vadovėlių mitai ir socialinių ekonominių paskaičiavimų realybė.“

    Rusijos mokslininkai išanalizavo dvylikos buvusių sovietinių respublikų mokyklinius istorijos vadovėlius ir priėjo prie kritiškos išvados, kad knygos parašytos taip, jog „nestebina mitai apie eksploataciją ir nelygiaverčius mainus Sąjungos viduje“. Tie mainai vyko visai kitaip, negu kuria mitą Baltijos šalys, tvirtino ataskaitos autoriai. Perskirstymo būdu Baltijos šalys pasisavino dalį kitų SSRS respublikų nacionalinių pajamų, pirmiausiai Rusijos ir Ukrainos, tikino Maskvos analitikai. Vadinasi, daro išvadą jie, būtent Baltijos šalys skolingos „stipriam centrui“, o ne atvirkščiai…

    V.Putinas – koks buvo anoje kadencijoje…

    Dabar nemažai spėliojama, kokia išrinktojo Rusijos prezidento V.Putino laikysena bus Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių atžvilgiu. Propagandiniu požiūriu, vargu, ar trečiąkart tapsiančio Rusijos vadovu politiko retorika kuo nors keisis. Tokią išvadą galima daryti iš V. Putino reakcijos, demonstruotos per antrąją jo kadenciją.

    Verta priminti V. Putino dar 2005-ųjų gegužę pasakytus šiurkščius žodžius Baltijos šalių adresu, kai tuometis Rusijos vadovas, susitikęs su laikraščio „Komsomolskaja pravda“ redakcijos kolektyvu, neišlaikė nepareiškęs, kad „Pabaltijys gaus padvėsusio asilo ausis.“ Tiesa, tuomet kalbėta ne apie okupacijos žalą. Tai buvo atsakymas į tuo metu dažnai skambėjusias Latvijos radikalų reiškiamas pretenzijas į Pytalovo rajoną, dėl kurio vėliau buvo susitarta pasirašytoje Rusijos ir Latvijos sienų sutartyje.

    O dar kiek anksčiau, tų pačių metų gegužės 10 dieną, po Rusijos ir ES lyderių susitikimo, Maskvoje surengto Pergalės 60-mečio proga V. Putinas taip pat nevaldė emocijų. Jis pažadėjo pasirašyti sienos sutartį su Estija ir Latvija, jei šių susitarimų nelydės „kvaili savo turiniu pareiškimai su teritoriniais reikalavimais“ ir jei Baltijos šalys „subrendo realiam darbui“. Latvijos politikus tuomet jis paragino „nustoti skleisti demagogiją ir imtis konstruktyvaus darbo“.

    Rusijos vadovas turėjo galvoje latvių aiškinamąją deklaraciją, kurioje buvo minima 1920 m. Rygos sutartis tarp Latvijos ir Rusijos ir kuri vienašališkai buvo pakeista po Latvijos okupacijos 1944 metais. Maskva kaltino Rygą, kad ji šia deklaracija sutartyje siūlė įteisinti Pskovo srities Pytalovo rajono perdavimą Latvijai.

    Toje spaudos konferencijoje V. Putinas toliau tęsė mintį: „Po SSRS žlugimo Rusija neteko dešimt tūkstančių savo teritorijų. Tad ką jūs siūlote – viską dalytis iš naujo? Grąžinti mums Krymą, dalį kitų buvusios Sovietų Sąjungos teritorijų? Tuomet grąžinkit mums Klaipėdos kraštą, iš naujo dalykimės Europą. Juk jūs to norite?“ O dėl okupacijos, tai ir čia V. Putinas nenutylėjo ir atvirai žarstė žinių perlus. „Aš ne per geriausiai mokiausi universitete, – sakė jis įsikarščiavęs, – nes gėriau daug alaus. Bet kai ką prisimenu – turėjome gerus dėstytojus… SSRS negalėjo 1941 m. okupuoti Baltijos šalių, nes 1939 metais jos jau buvo įstojusios į SSRS.“

    ***

    Tuos jau nutolusius laikus primenu ne tam, kad vėl bruktume akmenį užantin, o tik todėl, kad įspėtume apie naujas propagandines grėsmes, kilsiančias Lietuvai, kai V.Putinas oficialiai stos prie Rusijos valstybės vairo. O juk į šią jo retoriką lygiuojasi visa gvardija didžiulių institucijų ir minios jų propagandistų, kurie uoliai vykdo strateginius ir taktinius Kremliaus užsakymus. Štai kodėl po šių prezidento rinkimų politologas Vadimas Volovojus agentūrai REGNUM be užuolankų sakė, kad „dabar santykiai tarp Rusijos ir Lietuvos geresni netaps, tačiau būtų gerai, jeigu jie bent išliktų ankstesnio lygio“. Viena aišku, sakė ekspertas, kad Rusija ir toliau rimtai dirbs su savo tėvynainiais „artimajame užsienyje“, kitaip dar vadinamais „penktąja kolona“. Tai ir yra Maskvos propagandinio darbo Baltijos šalyse sprogstamasis užtaisas. ■

  • ATGAL
    E.Vareikis: mes pernelyg pasiduodame Maskvos siūlomam pragmatizmui
    PIRMYN
    Latviai mūru stojo už savo kalbą
  • Mūsų draugai:
  • ELP grupė
  • Bernardinai.lt
  • Europarlamentaras Algirdas Saudargas

Copyright © 2011 apzvalga.eu. Visos teisės saugomos.

Draudžiama tinklapyje „Apžvalga“ paskelbtą tekstinę ir vaizdinę medžiagą panaudoti kitose žiniasklaidos priemonėse arba platinti šio tinklapio medžiagą kuriuo nors pavidalu be „Apžvalgos“ leidėjų sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „Apžvalgą“ kaip šaltinį.